Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 12d. 20:07

Rašytojas Jānis Joņevas: „Muzika – pagrindinis jaunojo maištininko instrumentas“

Janis Jonevas
Juta Pīrāga nuotr. / Janis Jonevas

Kol lietuviai skaito Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, Latvijoje karaliauja Jānio Joņevo romanas „Jelgava 94“ (iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius, leidykla „Kitos knygos“). Tai pasakojimas apie ką tik nepriklausomybę atgavusią Latviją, tuomečio jaunimo gyvenimą ir laisvę, atrastą metalo muzikoje. Apie tai kalbame su Vilniaus knygų mugėje viešėsiančiu autoriumi Jāniu Joņevu.

– Kūrinyje sekame transformaciją iš moksliuko į metalistą, kol knygos pabaigoje pamatome veikėją dar vienu amplua, kuris visai nebepanašus į keturiolikmetį iš Jelgavos. Kas lėmė tokius ryškius pasikeitimus? Kokia to metalisto dalis jumyse dar išlikusi?

– Iš tiesų nežinau, kas nutiko. Toks jau tas mūsų gyvenimas – lūžtame nė neišgirdę trekštelėjimo. Galbūt mes per daug bijojome išlikti keistuoliais ir bepročiais. Galbūt išdavystė – sudėtinė tapsmo suaugusiu detalė. Tačiau tai nesvarbu, nes „pokyčiams po pokyčių mes vis dar daugiau ar mažiau tokie patys“ (1).

– Bandymas atrasti save pasaulyje, kurio visuomenė vis nori primesti vienas ar kitas elgesio normas, dažniausiai labai sunkus. Tą aiškiai pastebime ir romane. Kaip suprasti, ar eini savuoju keliu, ar tik nori pritapti prie kitų įtikinėdamas save, kad tai tikrasis tu? Kas palengvina tapatybės paieškas?

– Tai, kas atrodė tarsi amžinybės ar ilgaamžiškumo paieškos, dabar labiau primena būdą pabėgti nuo vienišumo. Nesu tikras, jog sugebėjome rasti savo tapatybę, tačiau tikrai galimas variantas, kad mes patys ją sukūrėme.

– Tęsiant pagrindinę romano temą – kokią vietą muzika užima jūsų dabartiniame gyvenime? Kokiai muzikai, šiuolaikinei ar senajai, teikiate pirmenybę?

– Nebesu toks fanatikas, koks buvau anksčiau, kai buvau paauglys. Dabar muzikos klausausi rečiau ir mažiau nei prieš 20 metų, o mano muzikinis skonis tapo labiau eklektiškas. Mėgstu klausytis XIX a. muzikos, džiazo, bliuzo, šansono, indie, avangardo bei daugybės kitų žanrų, tačiau kartais labai gera sugrįžti prie seno gero sunkiojo metalo.

Leidyklos nuotr./Janio Jonevo knyga „Jelgava 94“
Leidyklos nuotr./Janio Jonevo knyga „Jelgava 94“

– Romane keliskart minima ir Lietuva, ir trumpa pažintis su lietuvių melomanų pora koncerte. Gal turėjote progą susipažinti su muzika, kuri tuo metu buvo populiari tarp lietuvių jaunimo? Ar pastebėjote ryškių latvių ir lietuvių jaunimo kultūros skirtumų?

– Nieko nežinojau apie populiariausią dešimtojo dešimtmečio muziką, nes labiausiai domino pogrindinis. Regis, paminėjau kelias lietuvių grupes knygoje. Metalas mus vienijo, todėl tarp mūsų nebuvo labai ryškių kultūrinių skirtumų. Gal tik tai, kad lietuviška scena atrodė kiek ekstremalesnė.

– „Mes dar nesame visiškai laisvi, taip greitai galima nukristi atgal. Koks yra tas žingsnis, kurį turime žengti, kad tikrai išeitume iš čia?“ – klausimas, privertęs trumpam atsitraukti nuo knygos ir pagalvoti. Apie kokią laisvę kalbama? Kiek įtakos šiam apmąstymui turėjo politiniai įvykiai?

– Rašydamas negalvojau apie politiką. Tiesą sakant, stengiausi išvengti bet kokių politinių užuominų, nes tuometis laikotarpis ir taip buvo visiškai užpildytas šia tema. Norėjau, kad mano istorija išliktų kuo labiau nepriklausoma nuo išorinio pasaulio. Mūsų laisvė buvo didžiausių baimių įveikimas, taisyklių vengimas ir laužymas, kelių į „normalumą“ užkirtimas.

– Kūrinyje daug kalbama apie įvairią literatūrą. Paminimas ir šaunusis kapitonas Šveikas ir jo mintis, jog „po matomu pasauliu yra kitas, daug didesnis pasaulis“. Koks tas didesnis pasaulis? Kiek literatūra ir muzika gali prisidėti prie jo pažinimo?

– Knygoje tai buvo milžiniškas, nežinomas ir anksčiau nepažintas pogrindinis pasaulis. Kaip ir vidinis pagrindinio herojaus pasaulis, į kurį jis anksčiau ar vėliau pasineria visa galva. Kapitono Šveiko žodžiai gali būti interpretuojami išreiškiant tą didįjį pasaulį kaip dvasinį, vidinį, nepažintą ir dar nepamatytą.

– Viename skyriuje pasakojama apie gatvės krepšinio varžybas, kurios neatrodo kaip ryškus įvykis. Ar ši sporto šaka jums tiesiog nekėlė asmeninio susidomėjimo, ar ji paprasčiausiai nebuvo tokia populiari?

– Galbūt taip tik atrodo. Iš tiesų krepšinis, o ypač gatvės krepšinis, buvo labai populiarus tarp įvairių jaunimo grupių. Tai tarsi prilygdavo miesto šventei.

– Muzikinė kūrinio tematika iškart patraukia daugelio skaitytojų dėmesį. Ką, vertą dėmesio, šioje knygoje rastų tie, kuriems metalistų kultūra visiškai svetima?

– Šiame romane muzika – pagrindinis jaunojo maištininko instrumentas. Kai kurie skaitytojai pasakojo, kad savo gyvenime yra patyrę tokių pačių pojūčių, tik su kitokia muzika. Žvelgiant į techninę pusę, apie muziką kalbama tiek daug vien todėl, kad norima parodyti, kokią svarbią vietą pagrindinio veikėjo gyvenime ji užima; tai ne vienas iš daugybės pomėgių ar hobių. Asmeniškai man ši knyga ir istorija yra tarsi duoklė pogrindinei metalo muzikai, kuri dažnai labai nuvertinama, o kartais net niekinama – tiek žiniasklaidoje, tiek meno pasaulyje.

Vilniaus knygų mugėje rašytojas Jānis Joņevas lankysis vasario 22 d., penktadienį. Romano „Jelgava 94“ pristatymas vyks 18 val. Forumo salėje. Po renginio, 19 val., J. Joņevas dalys autografus leidyklos „Kitos knygos“ stende.


(1) „After changes upon changes we are more or less the same“, – autorius cituoja Simon & Garfunkel dainą „The Boxer“. Posmas, kuriame yra šios eilutės, dažniausiai atliekamas gyvo garso koncertuose. Jo nėra originaliame dainos įraše, nes jis parašytas kiek vėliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:09
02:13
02:24

Dabar tu gali

Maistas