Praėjusiais metais lietuvių kalba pasirodė šio rašytojo romanas „Globoti ją“ (išleido leidykla „Gelmės“, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė) – knygoje pasakojama XX amžiaus Italijos istorija, o kartu kalbama apie aistrą, meilę, draugystę, tikėjimą, meno prigimtį. Perteikdamas savo herojų istorijas, jis smeigia savo žvilgsnį ir į tai, kokius virsmus išgyveno visa šalis – fašizmo atėjimą, karą, nelaimes, epochines permainas, kintančias ideologijas ir santvarkas.
Tai ne pirma lietuvių kalba išleista šio autoriaus knyga (anksčiau buvo pasirodęs jo kūrinio „Mano karalienė“ vertimas), tačiau būtent „Globoti ją“ pelnė rašytojui prestižiškiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt'ų premiją, o kartu ir pasaulinį pripažinimą.
Artėjant rašytojo apsilankymui Lietuvoje jis atsakė į kelis 15min klausimus.
– Turbūt pirmasis klausimas skaitantiems knygą bus – kodėl jūs, būdamas prancūzas, kūriniui „Globoti ją“ pasirinkote Italiją? Ar tai duoklė jūsų šeimos šaknims? Ir, beje, knygoje itin vaizdingai aprašoma Roma ir Florencija ir lyginami šie miestai. Kuris miestas jums artimesnis iš jų?
– Mano močiutė iš motinos pusės atvyko iš Italijos į Prancūziją trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, todėl visada jaučiau ryšį su šia šalimi. Nuo ten, kur užaugau ir vis dar gyvenu, iki Italijos sienos valanda kelio. Italija kažkodėl visada buvo mano gyvenime. Būtent ten, būdamas penkiolikmetis, atradau meną. Atrodė, natūralu, kad šio romano veiksmas vyksta Italijoje. Sakyčiau, man artimesnė yra Florencija, nors Romą laikau vienu nuostabiausių pasaulio miestų. Florencijoje lankiausi daug, daug kartų įvairiais svarbiais savo gyvenimo momentais – vaikystėje, kaip neturtingas studentas, kaip pora, kaip rašytojas.
– Jūs už knygą „Globoti ją“ buvote apdovanotas prestižine Goncourt‘ų premija. Kaip pakeitė jūsų gyvenimą šis apdovanojimas? Žinoma, tai suteikia daugiau žinomumo, pripažinimo, tačiau kai kurie rašytojai sako, kad tai sukelia ir kitų efektų – tarkime, sunkiau rasti privatumo, tai ima trukdyti kūrybai.
– Vienintelis dalykas, trukdantis kūrybai, yra pats žmogus. Visa kita – pasiteisinimai. Galima sakyti, kad Goncourt'ų apdovanojimas numalšina tam tikrą alkį. Jei menininkas yra liūtas, tai pelnęs tokį apdovanojimą jis – sotus liūtas. Privatumas yra realesnis dalykas. Dėmesio sulauki daug, bet gali atrodyti, kad visi iš tikrųjų domisi ne tiek tavimi, kiek tuo, ką tu vaizduoji, kam atstovauji. Nesupraskite manęs klaidingai. Gauti Goncourt'ų apdovanojimą buvo nuostabi patirtis. Bet kartu ir kelianti nerimą, labai įpareigojanti.
– Šis kūrinys ne tik kalba apie meno galią, apie atsidavimą, tačiau kartu tai yra ir XX amžiaus istorija. Manau, kad nemažai kas skaitydami mato ir šių dienų atspindžius. Ar sutinkate, kad knyga iš dalies gali tapti ir perspėjimu? Kiek jūs pats galvojote apie tai, kurdamas šį romaną?
– Aišku, žinojau, kad kalbu apie mūsų laikus, nes istorija daugiau ar mažiau kartojasi. Sėkminga knyga turėtų iš dalies įspėti apie artėjančią tamsą, o iš dalies džiuginti, parodydama ir galimą didingą ateitį. Būtent tai ir stengiausi padaryti.
– Pavadinimas „Globoti ją“ yra labai daugiaprasmis. Ką jūs pats norėjote užkoduoti šiame pavadinime? Ką reiškia globa? Kada ji ima reikšti savinimąsi?
– Jis nėra toks dviprasmis, nes kalba apie skulptūrą. Žinoma, kai kas gali įtarti, kad turima galvoje Viola, ir šiuo atveju pavadinimas įgauna ironišką atspalvį. Viola globoja Mimo daug labiau nei jis ją. Knygoje jis ir sako, kad negali be jos gyventi, o ji be jo gali. Ir manau, kad tai apibendrina vyrų ir moterų santykius. Vyrai gali būti beveik nenaudingi. Tačiau man vis dar patinka būti vienu iš jų, ir aš stengiuosi būti nors šiek tiek naudingas.
– Man atrodo, kad ši knyga visų pirma yra apie laisvę. Apie tai, kas dėl jos aukojama. Apie skirtingas jos formas. Ar menas gali būti viena iš laisvės išraiškos priemonių? Ar sutinkate su tuo?
– Visiškai sutinku. Menas yra ir turėtų būti visiškai laisvas nuo taisyklių, normų, visuomenės, lūkesčių, politikos. Menas yra nepramintas kelias.
– Knygoje galime rasti ir realių personažų, kurie įpinami į fikciją. Kiek buvote tikslus, bandydamas perteikti tai, o kiek leidote sau fantazuoti?
– Tvirtai tikiu, kad grožinė literatūra yra gera tik tada, kai ji tokia pat tikra kaip realus gyvenimas. Tad kodėl neįtraukus į grožinę literatūrą tikrų personažų, kodėl neištrynus ribų? Buvau atidus ir stengiausi, kad istorinės asmenybės elgtųsi pagal tai, ką apie jas žinome. Nenorėjau jų išduoti. Vėlgi esmė – tiesa: ją gali atskleisti grožinė literatūra arba faktai. Arba ir viena, ir kita, kaip aš ir stengiuosi daryti. Būdas nesvarbu.
– Atvykstate į Vilniaus knygų mugę. Ką žinote apie Lietuvą? Ir ką jums pačiam reiškia kelionės, susitikimai su žmonėmis? Kaip skiriasi tai, kaip jūsų knygos priimamos skirtingose šalyse?
– Žinau, kad Lietuva yra toli nuo Kanų, kur gyvenu. Atrodo, joje šalta ir gražu. Niekada nesu buvęs Baltijos šalyse, todėl labai jaudinuosi. Visada sunku nuspėti, kaip knygos bus sutiktos užsienyje. Man šia prasme pasisekė. Nuostabu, kaip istorijos gali keliauti.
