Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 27d. 21:03

Rašytojas Kimas Leine: „Grenlandija man buvo katastrofa, nuopuolis ir prisikėlimas vienu metu“

Kim Leine Interviu
Arno Strumilos / 15min nuotr. / Kimas Leine

„Aš turėjau apie tai parašyti knygą“, – apie savo įvairiomis spalvomis nutapytą gyvenimo istoriją sako danų/norvegų rašytojas Kimas Leine, neseniai svečiavęsis Vilniaus knygų mugėje. Knyga „Amžinybės fjordo pranašai“ (į lietuvių kalbą vertė Ieva Toleikytė, išleido leidykla „Kitos knygos“) išgarsėjęs rašytojas savo knygose daugiausia pasakoja apie Grenlandiją – jis pats sako, kad iki tol Danijoje beveik nieko nebuvo apie ją rašoma. „Mes – tarsi santuokoje vieni su kitais. Bet meilės istorija gali būti pilna neapykantos“, – sako rašytojas.

K.Leine – išskirtinis balsas skandinavų literatūroje. Jo ketvirtasis kūrinys „Amžinybės fjordo pranašai“ vadinamas vienu įdomiausių pastaruoju metu parašytų danų rašytojų romanų (pats autorius gimė Norvegijoje, tačiau jau seniai gyvena Danijoje, tad save laiko labiau danų, o ne norvegų rašytoju), pelnęs jam tarptautinį pripažinimą.

Pirmąjį romaną išleidęs tik būdamas 46-erių, dabar jis ne tik sėkmingų romanų autorius, bet ir dažnai pasisako diskusijose apie Danijos ir Grenlandijos santykius. Būtent jo dėka literatūroje imta kalbėti apie Grenlandiją, apie kolonijinę Danijos istoriją. Autorius išbando save ir kituose žanruose, o interviu metu pasakojo, kad šiuo metu skaito ir nemažai šnipų romanų, mat ir pats norėtų parašyti panašaus žanro kūrinį.

Šilto, nuoširdaus žmogaus įspūdį paliekantis rašytojas Vilniuje lankėsi jau antrą kartą – tiesa, anksčiau čia buvo apsistojęs tik porai dienų, tad mažai prisimena mūsų sostinę. Grenlandijoje atšiaurioje gamtoje daugybę metų pragyvenęs rašytojas sako, kad Vilniaus knygų mugės minios jam – prie širdies. „Man patinka, kad aplinkui daug žmonių. Tol, kol nereikia su jais bendrauti“, – sako rašytojas. Renkantis vietą vakarienei jis sako, kad maistui visiškai neįnoringas. „Valgau viską, išskyrus makaronus“, – sako rašytojas.

Gyveno Jehovos liudytojų bendruomenėje

K.Leine biografija – ne mažiau spalvinga nei jo romanai. Ir kalba rašytojas apie savo praeitį, tamsiausius epizodus visiškai atvirai. Jis pats sako, kad jei ne tokios patirtys, kažin ar būtų parašęs savo romanus.

K.Leine gimė Norvegijoje. Jis su šeima gyveno kaime, kur jo tėvas buvo įkūręs Jehovos liudytojų bendruomenę. Ir pats būsimasis rašytojas dalyvavo sektos veikloje – vaikščiodavo po namus ir bandydavo atversti į tikėjimą netikinčiuosius. Po kurio laiko jo tėvai išsiskyrė – tėvas suprato, kad yra homoseksualus, Jehovos liudytojų bendruomenė atstūmė jį, ir tėvas išvyko gyventi į Daniją, Kopenhagą.

„Būdamas 15 metų aš pabėgau iš šio kaimo ir pasprukau pas savo tėvą į Kopenhagą, – savo gyvenimo istoriją pasakoti pradeda rašytojas. – Tai buvo ir fantastiška, ir katastrofiška vienu metu. Iš izoliuotos vietovės, nedidelio kaimo aš atvykau į didmiestį, kur vis dar galima buvo matyti hipių iš septintojo dešimtmečio, feminisčių ir t.t. Man visa tai atrodė tarsi didelis chaosas. Pamenu vieną nutikimą – nuėjau į parką, kur girdėjau grojant roko muziką, aplink visur sklandė „žolės“ kvapas. Nežinojau, kad tai buvo moterų roko festivalis, ir staiga atsidūriau 30 000 apsinuoginusių moterų minioje. Transformacija nuo gyvenimo mažame kaime Norvegijoje, kurio didžiąją dalį sudarė Jehovos liudytojai, iki 30 000 apsinuoginusių moterų minios man aiškiai rodė, kad viską, ką buvau išmokęs, galiu mesti lauk, nes to nepanaudosiu. Viskas, ką galvojau esant teisinga, pasirodė esant netiesa.

Be viso to, tėvas ėmė mane seksualiai prievartauti. Iš pradžių net nesupratau, kad tai blogai. Tačiau pradėjau eiti mokyklą, skaičiau laikraščius, sekiau naujienas, pamažu tapau modernaus pasaulio dalimi ir supratau, kad tai, kas vyksta namuose, nėra gerai. Pasakiau tėvui, kad tai turi baigtis, ir jis nustojo mane išnaudoti. Tačiau prieš tai prievarta tęsėsi metus – tai mane labai stipriai paveikė, tai buvo dalykai, apie kuriuos vėliau turėjau parašyti.

1989 metais įgijau slaugytojo specialybę, vedžiau, susilaukėme dviejų vaikų. Apsisprendžiau, kad noriu palikti Daniją, išvykau gyventi į Grenlandiją. Tai buvo pabėgimas, noras pakeičiant gyvenamąją vietą pakeisti ir savo tapatybę. Persikėlimą gyventi į kitą vietą mačiau kaip galimybę tapti kažkuo kitu. Nusprendžiau tapti tikru grenlandiečiu, išmokau ir jų kalbą, kuri, beje, yra gana sunki“.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine
Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine

– Kodėl būtent Grenlandiją pasirinkote pabėgimui, norui atrasti naująjį save?

– Iš pradžių norėjau vykti į Afriką, nes buvau perskaitęs Karen Blixen romaną „Iš Afrikos“. Tačiau galiausiai visgi apsistojau Grenlandijoje. Ir tai buvo logiška, nes Grenlandija turi panašumų su Afrika.

– Šį Grenlandijos palyginimą su Afrika naudojote ne kartą. Tad kuo Afrika panaši į Grenlandiją?

– Tuo, kad mes buvome kolonizavę ją du šimtus metų. Mes turime tokį patį kaltės kompleksą, kokį Anglija jaučia savo senosioms kolonijoms. Bet Anglijoje yra nemažai kolonijinės ir postkolonijinės literatūros – sukurtos Indijoje, įvairiose Afrikos šalyse. Danijoje gi nebuvo jokios literatūros, skirtos Grenlandijai. Vėliau aš supratau, kad tai man yra galimybė rašyti apie Danijos santykius su Grenlandija.

Grenlandiečiai negali besti į mus pirštu ir sakyti: „Jūs laikėte mus vergais, žudėte, kankinote mus“.

– Minite, kad Danija buvo kolonizavusi Grenlandiją. Tačiau koks pats Grenlandijos gyventojų požiūris į Daniją? Ar jie mato ją kaip buvusius kolonistus ir jaučia jai priešiškumą?

– Tai labai sudėtinga tema. Jei paklaustum grenlandiečių, jie pasakytų, kad nori būti nepriklausomi, išsilaisvinti iš postkolonijinės tamsos. Tačiau tai nėra taip paprasta. Mes – tarsi santuokoje vieni su kitais. Bet meilės istorija gali būti pilna neapykantos. Be to, Danija nesielgė tironiškai Grenlandijoje, mes nepavergėme jų, nevertėme tapti krikščionimis. Daugiau ar mažiau leidome jiems daryti tai, ką jie norėjo. Žinoma, mes administravome kraštą, naudojome jų resursus. Ekonomiškai mes juos išnaudojome, tačiau beveik nebuvo brutalumo, prievartos. Grenlandiečiai negali besti į mus pirštu ir sakyti: „Jūs laikėte mus vergais, žudėte, kankinote mus“. Ne, to nebuvo. Problema yra kita – tai, kad 200 metų prarandi valdžią, prarandi savo identitetą. Ir ši problema egzistuoja iki šiol.

15min nuotr./Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“
15min nuotr./Kim Leine „Amžinybės fjordo pranašai“

Grenlandijoje smuko į giliausią duobę

– Kaip 15 Grenlandijoje praleistų metų pakeitė jus?

– Aš norėjau tapti grenlandiečiu ir elgiausi taip, kad tapčiau tikru grenlandiečiu. Aš kalbėjau jų kalba, valgiau tai, ką jie valgo, ėjau į kavines ir diskotekas, susitikinėjau su kitomis moterimis. O juk mano žmona ir vaikai atvyko kartu su manimi į Grenlandiją. Jeigu sakiau, kad atvykimas į Kopenhagą buvo katastrofiškas ir fantastiškas vienu metu, tai Grenlandijoje aš pats dariau viską, kad dėl mano kaltės viskas taptų taip pat.

Pirmi treji metai buvo gana chaotiški. Vėliau mes išvykome gyventi į nedidelį kaimą Grenlandijos rytuose, ten praleidome penkerius metus. Tai buvo gana ramus laikas, dirbau kaimo gydytoju – aplink nebuvo nė vieno kito daktaro. Tas laikas išmokė mane labai daug apie Grenlandijos žmonių mentalitetą, gyvenimo būdą. Tačiau 1997 metais sugrįžome į Kopenhagą – pagrindinė priežastis buvo, kad norėjome sudaryti geresnes sąlygas savo vaikams. Tačiau aš nebegalėjau gyventi Danijoje.

Taigi, ėmiau važinėti į Grenlandiją. Tada ir prasidėjo mano krizė – kad ir kur būčiau, nesijausdavau gerai, norėjau būti kitoje vietoje. Kai būdavau Grenlandijoje, jaučiau kaltę, kad nesu kartu su savo vaikais. O kai būdavau su savo šeima Danijoje, negalėjau to ištverti, norėjau būti Grenlandijoje.

Man tai atrodė neišsprendžiama problema, ir visa ši mano asmeninė krizė paaštrėjo 2001 metais. Tai nutiko kaip tik tuo metu, kai įvyko rugsėjo 11-osios įvykiai. Pamenu tą dieną. Galvojau, kaip čia nurimti, ir išgėriau kelias kodeino tabletes. Išgėriau jas, atsisėdau prieš televiziją ir žiūrėjau, kaip griūna bokštai–dvyniai. Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi laimingas – tai buvo pirmoji tiesioginė televizijos transliacija Grenlandijoje, ir aš galvojau: „Oho, pasaulis griūna, ir aš griūnu su juo kartu“. Nuostabu.

Kuo toliau, tuo labiau jaučiausi laimingas – tai buvo pirmoji tiesioginė televizijos transliacija Grenlandijoje, ir aš galvojau: „Oho, pasaulis griūna, ir aš griūnu su juo kartu“. Nuostabu.

Taip prasidėjo mano kritimas į dugną. Aš ėmiau sistemiškai vogti ir vartoti ligoniams skirtus vaistus. Kuomet ištuštinau atsargas, užsisakiau papildymą iš ligoninės – o ji buvo gana toli. Sraigtasparniu atgabeno man didelę dėžę, pilną vaistų. Pagalvojau, kaip puiku. Tai tęsėsi trejus metus.

Tada kartu dirbusi vertėja kartu su miesto daktaru nusprendė, kad jau gana ir paskyrė man gydymą psichiatrijos klinikoje Kopenhagoje. Išbuvau ten tris mėnesius, ir vienintelė mintis mano galvoje buvo – kuo greičiau išvykti atgal į Grenlandiją, tai buvo vienintelė vieta, kur galėjau jaustis normaliai. Po trijų mėnesių gydymosi mane išsiuntė į Nuką, miestą, kuriame pirmą kartą atvykęs į Grenlandiją aš apsigyvenau. Galvojau – tai nauja pradžia, galiu viską padaryti žymiai geriau nei praėjusį kartą. Tačiau dariau tas pačias klaidas dvigubu greičiu. Ėmiau vartoti morfijų, šįsyk jau leidausi jį į venas. Galiausiai mane sugavo, išmetė iš darbo.

Tai buvo visiškai nedramatiška – žmonės buvo draugiški su manimi, supratingi. Netekau savo gydytojo licencijos ir netekau kontaktų su savo „dyleriu“. 2004 metų gruodį grįžau į Daniją. Iš ten nuvykau į Norvegiją, savo mamos namą, tą patį kambarį, kuriame gyvenau vaikystėje. Atsisėdau ir ėmiau rašyti, vėliau tai tapo mano pirmuoju autobiografiniu romanu „Kalak“. Grenlandija buvo katastrofa, nuopuolis ir prisikėlimas vienu metu. Aš labai daug rašau apie Grenlandiją, apie ją man rašyti kur kas lengviau nei apie Daniją ar kitas šalis. Grenlandijoje galėjau prarasti savo gyvybę, tačiau ji taip pat man labai daug padėjo.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine
Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine

Žmogus kartu ir laisvas, ir sukaustytas grandinėmis

– Lietuvių kalba kol kas išleistas tik vienas jūsų romanas, beje, vienas žymiausių jūsų kūrinių. Už jį gavote Šiaurės Ministrų Tarybos apdovanojimą. Koks buvo pirminis šio romano sumanymas?

– Tiesiog norėjau parašyti didelį, storą romaną. Mano literatūriniai herojai yra Alexandre'as Dumas, Levas Tolstojus, Gustave'as Flaubert'as, XIX amžiaus Viktorijos laikų rašytojai, Charlesas Dickensas. Norėjau parašyti knygą remdamasis ta pačia tradicija. Žinojau, kad noriu rašyti apie Grenlandiją, tačiau neketinau rašyti apie šiuos laikus, man reikėjo laiko distancijos, taigi, savo istorijai pasirinkau XVIII amžių. Žinoma, tuo metu viskas buvo kitaip – tai, kaip žmonės bendravo, kaip jie rengėsi, ką valgė, tačiau yra dalykų, kurie yra bendri su tų laikų žmonėmis. Ir tie dalykai, tai, ką mes turime bendro, tampa itin ryškiai matomi. Tam aš ir naudoju tolimus istorinius laikotarpius, kad parodyčiau bendrus modelius, tai, kas mus sieja, nepaisant to, kokioje aplinkoje gyvename. Kai rašai šiuolaikinį romaną, rašai apie konfliktus, kurie būdingi šiems laikams, tie būdingiausi dalykai nublanksta.

– Bet kodėl visgi iš visų laikotarpių pasirinkote būtent XVIII amžių?

– Tai buvo kolonizacijos pradžia. Skaičiau danų istoriko straipsnį apie tai, kaip Grenlandijoje buvo įkurta religinė bendruomenė, kurią sudarė liuteronai, vokiečių pietistų judėjimo nariai, inuitai. Jie subūrė šiuos visus šiuos žmones, ir tai yra istorinė šio romano šerdis.

– Kalbant apie vieną pagrindinių šio romanų temų, reikėtų išskirti laisvės motyvą. Tai, ką sakė Jeanas Jacques'as Rousseau – kad žmogus gimsta laisvas, tačiau ilgainiui supančiojamas grandinėmis.

– Taip, pagrindinis šio romano motyvas yra laisvė. Kai pagrindinis herojus yra jaunas ir ciniškas, o visi jauni žmonės yra ciniški – jis galvoja, kad žmonės kvaili, nes juk jie gimsta laisvi, tačiau paaukoja laisvę ir galiausiai būna sukaustyti grandinių. Tačiau sendamas jis daugiau sužino apie gyvenimą, save, gyvenimo paradoksus – supranta, kad taip jau yra – žmogus yra laisvas ir sukaustytas grandinėmis tuo pačiu metu. Tai tarsi atspindi pagrindinę jo gyvenimo problemą. Tai, kaip išspręsti šį paradoksą, susigyventi su juo. Su tuo grumiamės mes visi, ir tai galiausiai pražudo mus.

Juk ir kolonizuotojai kartais nuoširdžiai norėdavo padėti, juk nemažai kunigų išties buvo vedini gerų troškimų, tačiau jų norai susidurdavo su kitų norais.

– Knygoje taip pat kalbama apie tai, kaip mums sunku suvokti vienas kito poreikius. Romano herojus siūlo pagalbą, kurios tiems žmonėms galbūt visiškai nereikia.

– Taip, mes nesuprantame vieni kitų, to, ko reikia aplinkiniams. Juk ir kolonizuotojai kartais nuoširdžiai norėdavo padėti, juk nemažai kunigų išties buvo vedini gerų troškimų, tačiau jų norai susidurdavo su kitų norais. Ir tos dvi skirtingos kultūros įsimyli viena kitą, nes jos tokios skirtingos, o kartu tai yra didžiulių problemų priežastis – nes jos tokios skirtingos.

Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine
Arno Strumilos / 15min nuotr./Kim Leine

„Man patinka žmogaus kūnas“

– Pirmi šios knygos puslapiai labai vizualūs, skaitytoją išsyk įsviedžiantys į veiksmą. Ar šis epizodas iš karto buvo jūsų mintyse?

– Pirmajame variante šio epizodo nebuvo. Tiesiog rašiau apie pastorių Morteną Falką ir jo potyrius Grenlandijoje. Tačiau mano redaktorius, perskaitęs, ką parašiau, pasakė, kad tai didelis, storas romanas, tačiau jam kažko trūksta. Ir jis – o jis yra kriminalinių romanų autorius – pasakė: gal gali įterpti žmogžudystę? Pagalvojau, – gerai. Tačiau tam, kad įterpčiau žmogžudystę ir kad romane tirčiau ją, man reikėjo perrašyti visą romaną. Jis man vis skambindavo, rašydavo klausdamas – tai ar žinai, kas nužudė našlę? Aš atsakydavau – ne, vis dar nežinau. Jis nervinosi vis labiau ir labiau. Ir kai parašiau epilogą, kurį rašiau net per daug negalvodamas, viskas man ėjosi natūraliai, supratau, ką išties norėjau pasakyti. Mane apėmė nušvitimas – aš žinau, kas nužudė našlę. Pasirodo, aš visada tai žinojau, tačiau nebuvau to įsisąmoninęs. Ir tuomet vėl turėjau visą romaną perrašinėti iš naujo.

Skaitytojai ir dabar rašo man ir klausinėja – tai kas ją nužudė? Aš atsakau – pabandykite perskaityti prologą ir epilogą vieną po kito, galbūt tada jums paaiškės.

– Skaitydamas knygą jauti realizmą, tikroviškumą. Kiek jūs įdėjote pastangų bandydamas ištirti aprašomą laikotarpį, pagrįsti jį tikrais įvykiais?

– Tyrinėju aprašomą laiką kaip įmanoma mažiau. Mano stiprybė yra tai, kad aš turiu esminių detalių pojūtį. Svarbu neapkrauti romano faktais, o atrinkti tik svarbiausius ir įdėti juos tinkamose vietose. Be to, aš ir taip jau daug žinojau apie Grenlandiją, jos istoriją, skaičiau apie tai anksčiau. Grenlandijos istorija tapo mano paties atminties dalimi.

Tačiau jei specialiai ieškai informacijos ir nori panaudoti ją romane, tai neveikia. Kuomet rašai romaną, ant vieno peties sėdi magas, kuris pasakoja istoriją, o ant kito peties sėdi teisėjas, kuris vis aiškina, kad viskas buvo ne taip. Tada magas ima nepebasitikėti savimi, sako, – gal tu esi teisus, pasiduoda, ir istorija miršta. Teisėjas turi likti nuošalyje, kol magas pasakoja istoriją, ir ateiti jau vėliau, – tam, kad ištaisytų klaidas. Man reikia tyrėjo, tačiau jis turi ateiti jau po visko, kai romano griaučiai sudėlioti. Per visą savo rašymo laikotarpį išsiaiškinau: negalima daryti per daug tyrimų ir negali daryti jų, kol rašai romaną.

– Tačiau kai kurie istorinių romanų autoriai, kurie sako, kad istorinės žinios, faktai labai svarbūs, turbūt nesutiktų su jumis. Kad ir Hilary Mantel.

– Ir todėl jos romanuose pasakojama istorija yra gana nenatūrali.

– Tačiau ar jums svarbu sukurti efektą, kad tai, ką rašote romane, atrodytų labai realistiška?

– Kiekvieno romano atveju tai būna skirtingai. Pavyzdžiui, rašydamas šį romaną jaučiausi labai laisvas. Tačiau norėjau, kad knyga būtų realistiška, kad žmonės galėtų įsivaizduoti aprašomus laikus, jaustų knygą fiziškai, tarsi apsigyventų XVIII amžiuje. Antrojoje trilogijos dalyje, kurioje veiksmas vyksta 1728 metais, jaučiausi labiau įsipareigojęs tam laikotarpiui – man buvo svarbiau pasiremti tikrais įvykiais, kurie buvo romano pagrindas.

– Jūsų romanas labai kūniškas, natūralistiškas, rašote apie pačius įvairiausius, kartais net pasibjaurėjimą keliančius dalykus. Kokio efekto tuo siekiate?

– Manau, rašau taip dėl savo kaip slaugytojo darbo patirties. Man patinka žmogaus kūnas. Net ir sergantys žmonės – aš daug dirbau su sergančiais žmonėmis, man pažįstamos fizinės žmonių kančios, tai, kaip tai atrodo – žinau tai labai detaliai. Manęs net sergantis kūnas negąsdina, nekelia šleikštulio. Jaučiu tarsi švelnumą, noriu rūpintis žmonių kūnais. Man nėra bjauru niekas, kas išeina iš kūno. Tačiau žinau, kas sukelia pasibjaurėjimą skaitytojams. Taigi, tinkamoje vietoje panaudotos tokios detalės gali tapti Trojos arkliu pasiekti skaitytoją. Aš žinau, kaip tai paveiks skaitančiuosius žmones. Toks efektas man padeda perteikti, ką reiškė gyventi Grenlandijoje XVIII amžiuje, paversti šiuos pojūčius skaitytojo fiziniais pojūčiais.

Manęs net sergantis kūnas negąsdina, nekelia šleikštulio. Jaučiu tarsi švelnumą, noriu rūpintis žmonių kūnais.

– Ar šią knygą nuo pat pradžių planavote kaip pirmąją būsimosios trilogijos dalį?

– Ne. Pamenu, kai rašiau pirmąją knygą, kalbėjausi su žurnalistu ir staiga išgirdau patį save sakant: „Tai yra pirmoji trilogijos dalis“. Turbūt galvojau apie tai nesąmoningai. Kad tai per didelė istorija, jog galėčiau sutalpinti viename romane. Taigi, parašęs pirmą romaną turėjau grįžti atgal – antrosios dalies veiksmas vyksta 60 metų prieš pirmąjį romaną, o trečiosios – po 100 metų.

Svarbu kalbėti apie kolonijinę praeitį

– Ši knygos buvo išleista dar 2012 metais. Kaip dabar pats vertinate ją? Neretai rašytojai sako, kad praėjus kuriam laikui seni romanai sukelia ir jausmą, kad dabar rašytų kitaip, kad knyga ne iki galo išpildyta.

– Aš didžiuojuosi ja, man ji patinka, atnešė man sėkmę. Nemanau, kad perrašyčiau ją. Jei kalbėtume apie visą trilogiją, antroji knyga literatūrine prasme yra geresnė nei pirmoji. Antroje dalyje daug balsų, kurie kalba apie tai, kas vyksta katastrofos metu. Ji labiau fragmentiška. Tačiau pirmoji knyga gaivališkesnė, taigi, šiuo aspektu ji, matyt, geresnė nei antroji.

Pats savo senų kūrinių iš naujo neskaitau. Nebent perskaitau fragmentus prieš auditoriją susitikimų su skaitytojais metu. Neturiu tam laiko. Tačiau turėjau perskaityti pirmąją savo knygą, kai pagal ją buvo kuriamas filmas.

– Kaip jau sakėte, buvote pirmas rašytojas, kuris palietė Grenlandijos, jos kolonizavimo temą. Po jūsų atsirado ir daugiau rašytojų, kurie ėmėsi šios temos. Ar galima sakyti, kad dabar ši tema Danijoje tampa vis populiaresnė?

– Taip, prieš mane niekas nerašė, o dabar jau formuojasi maža banga autorių, rašančių apie Grenlandiją. Kai pasirodė mano pirmosios knygos apie Grenlandiją, ant mano pečių nukrito našta, kad aš romanais apibrėžčiau, kas yra Grenlandija. O būdamas rašytojas nenori to – sieki būti laisvas. Be to, aš nenoriu aiškinti, kas yra Grenlandija – ji yra keli tūkstančiai dalykų. Ir tai visuomet subjektyvu. Romanas turi būti specifinis, o ne pasakojantis bendruosius dalykus, juk rašydamas knygą imi tik vieną istorijos dalį. Tai tik viena pyrago dalis. Ir džiaugiuosi, kad dabar ir kiti ima kitas pyrago dalis, tai sumažina mano naštos svorį.

– Jūs rašote apie Grenlandijos istoriją, kuri turi ir stiprų politinį atspalvį. Koks rašytojo vaidmuo šiuo atveju? Ar jo darbas iš dalies tampa ir politinis?

– Kai rašai, neturėtum galvoti apie politines programas. Turi galvoti tik apie tai, ko šiai knygai reikia. Ką ja nori pasakyti. O paskui, jau parašęs ją, gali naudoti tai ir politiniams tikslams. Mano politinis tikslas – kad danai suvoktų savo kolonijinę praeitį, nes juk jie dažnai net nežino, kad anksčiau ši valstybė buvo gana galinga kolonijinė jėga. Šviečiamoji veikla man yra gana svarbi. Tačiau rašydamas knygą apie tai negalvoju.

Rašyti turi kiekvieną dieną

– Jūs vadinamas vienu iš geriausių šiuolaikinių Danijos rašytojų. Kur dar jūs turite didžiausią skaitytojų palaikymą?

– Mano knygos labiausiai mėgstamos mažose šalyse. Pavyzdžiui, jos labai populiarios Islandijoje – ten visi mane žino. Taip pat esu gana populiarus Norvegijoje, Suomijoje. Taip pat dėl man pačiam nežinomų priežasčių mano knygos gerai parduodamos Vengrijoje. Kai kuriose šalyse mano knygos nėra labai gerai parduodamos, bet vis tiek ten leidžiamos – pavyzdžiui, Prancūzijoje prestižinė leidykla „Gallimard“ leidžia visas mano parašytas knygas.

– Jūs gimėte Norvegijoje, vėliau persikėlėte į Daniją, gyvenote Grenlandijoje, – kuria kalba rašote ir kurią kalbą laikote savo pagrindine?

– Knygas rašau daniškai. Ir naujos mano knygos pasirodo Danijoje, vėliau, po kelių savaičių mano paties išverstos į norvegų kalbą – Norvegijoje. Kuri kalba pagrindinė? Priklauso nuo to, kur gyvenu. Kadangi daugiausia gyvenu Danijoje, tai mano pagrindinė kalba.

– Kokios knygos jums padarė ir iki šiol daro didžiausią įtaką?

– G.Flaubert'o „Madam Bovari“, L.Tolstojaus „Karas ir taika“, „Ana Karenina“. Skaitau jas nuolatos iš naujo.

– Skandinavijoje didelio populiarumo sulaukė ir Karlas Ove Knausgaardas. Kokia jūsų nuomonė apie šį rašytoją?

– Manau, kad jis yra labai nuobodus. Šešios autobiografinės knygos... Kai kurios knygų dalys yra labai geros, įdomios, tačiau apie 80-90 proc. turinio tiesiog tęsiasi be galo ir yra nesvarbus. Knygas aš skaitau labai lėtai ir nirštu ant jo, nes jis vagia mano laiką.

Taip, jis galbūt įdomus tuo, kad laužo pasakojimo taisykles. Nes paprastai kiekvienoje pasakojamoje istorijoje turi būti tas kulminacinis „aha“ momentas, katarsio jausmas. Ateinantis suvokimas, kam visa tai buvo parašyta, ką norėta pasakyti. Tačiau kai skaitai K.O.Knausgaardą, jauti, kad artėji prie katarsio, tačiau tai vis tęsiasi ir tęsiasi be galo. Pavyzdžiui, detektyviniuose romanuose rašant, kaip artėjama prie durų, rašytojas pasakoja, kaip personažas eina prie jų, kokie kvapai sklinda, kaip jis spaudžia rankeną – aprašo visas tas detales. Augina įtampą, personažas atidaro duris ir TAI įvyksta. O K.O.Knausgaardo atveju – atidaro duris, o ten – dar daugiau detalių, ir tai tęsiasi be galo. Ir katarsio jausmas yra pats K.O.Knausgaardas, o ne knyga.

Dabar esu priklausomas nuo rašymo.

– K.O.Knausgaardas pats pasakojo, kad rašė šias knygas kaip literatūrinį eksperimentą, jos buvo labai mažai redaguojamos. O jūs pats daug redaguojate savo knygas? Sprendžiant iš to, kad pasakojote, jog ir šią knygą perrašėte kelis kartus, atrodo, kad tekstą keičiate gana lengvai.

– Taip, redaguoju labai daug. Iš šios knygos aš išmečiau apie 200 parašytų puslapių. Man patinka redaguoti, tai smagioji rašymo dalis. Sunkioji – rašyti nuo pradžios, dar tik pradėti knygą. Tuomet apninka abejonės, nerimas, kiekvieną dieną norisi nusišauti. Tačiau šio proceso pabaigoje, kai jau matai parašytą knygą, matai visą karkasą, imi redaguoti ją, apima malonus jausmas – tai, kad gali kažką su šiuo kūriniu padaryti.

– Kokie jūsų rašymo įpročiai?

– Rašau kiekvieną dieną – darbo dienomis nuo pusės aštuonių ryto iki 15 valandos. Savaitgaliais – nuo 7 ryto iki 10 valandos. Kaip žmogus, turintis priklausomybių istoriją, turiu būti nuo kažko priklausomas. Dabar esu priklausomas nuo rašymo. Labiausiai mėgstu rašyti namie, tai labiausiai komfortiška. Arba vykstu į vasarnamį – vykstu ten vieną ar du kartus per metus, kuomet man reikia daug padaryti, ten rašau nuo 7 valandos ryto iki 12 valandos nakties.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį