Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 24d. 20:07

Rašytojas Marijus Gailius: apie naują romaną, pervertintą literatūrą ir įsimintinas knygas

Marijus Gailius Interviu
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Marijus Gailius

Naują romaną „Oro“ (išleido leidykla „Odilė“) pristatantis rašytojas Marijus Gailius sako, kad jam arčiau širdies yra lietuvių autorių knygos, arčiau malonumo – verstiniai užsienio autorių kūriniai. O kokias knygas jis įvardija tarp tų, kurios iš jau perskaitytų sugultų į lentyną su užrašu „labiausiai įsiminusios“? Kokių knygų jis neįveikė? Kaip gimė naujo jo distopinio romano idėja? Su M.Gailiumi kalbėjomės apie tai, kas slepiasi po žodžiu „knygos“.

– Pradėkime nuo vaikystės. Pamenate, kas jus atvedė į knygų pasaulį? Kokios knygos įsiminė iš to laikotarpio?

– Esu tas žmogus, kuris pradėjo skaityti dėl eskapizmo – noro pasitraukti į alternatyvią tikrovę. Knygos, atvedusios mane į skaitymą ir skaitymo malonumą, kai supratau, kad literatūra yra jėga, yra dvi.

Pirma – tai Janoscho „Panama labai graži“ – knyga, kuri, beje, šiemet švenčia lietuviško leidimo trisdešimtmetį, „Vyturio“ leidykloje ji išleista 1989 metais. Kai pagalvoju apie tą tigriuko ir lokiuko siužetą, tai archetipinė istorija – skaičiau ją ne pats, man skaitė pusseserė. Kita knyga jau savarankiško skaitymo, tai – „Šachrazados pasakos“. Beje, dabar būdamas suaugęs paskaičiau ją dar kartą ir pagalvojau, kad ten yra tiek diskretiškų dalykų, „vulgarybių“. Tas stebuklas ir istorijos sukūrė tokį išplėstos realybės malonumą.

– Pavyko pajusti skaitytojo lūžį, kai skaitant vaikiškas knygas į rankas pateko tokia, kurią baigus buvo aišku, kad tai – iki šiol skaityta rimčiausia knyga? Savotiškai naujas skaitytojo etapas.

– Taip. Aš įvardyčiau net kelis patirtus skaitytojo lūžius – mano skaitytojo biografijoje tie lūžiai daugmaž yra kaip ekonominės krizės. Turbūt pirmasis lūžis buvo Balio Sruogos „Dievų miškas“ – pirmoji mokyklinės programos knyga, kuri leido suprasti, kad literatūra tikrai plečia supratimą apie pasaulį, gali būti labai įdomi ir paprasčiausiai paveikia emociškai, labai stipriai sukrečia. Tokio masto, svorio knygų mokykloje iki Balio Sruogos „Dievų miško“ nebuvau skaitęs. Tai toks, sakyčiau, paradigminis lūžis, o tokių didesnių ar mažesnių, be abejo, buvo ir daugiau.

O kaip iš tos nesuskaičiuojamos begalybės išleidžiamų knygų renkatės ką skaityti?

– Aš, kaip ir tu, esu šiek tiek profesionalus skaitytojas. Net suprasdamas, kad esu profesionalus skaitytojas, iki galo negaliu įsivardyti kriterijų – reikia ir pačiam ieškoti. Visgi yra du.

Pirma, skaityti naujas knygas, užpildyti klasikos spragas – reikia, nes norisi. Antras kriterijus – dėl savęs. O dėl savęs ieškau tiek literatūroje, tiek kine tam tikrų alternatyvios istorijos pasakojimų, kurie plečia vaizduotę, yra labai netikėti siužetiškai arba idėjiškai – kad nebūtų įprasta ar paprasta santykių drama.

Kas arčiau širdies – lietuvių ar užsienio autorių kūriniai? O galbūt tam neskiriate didelės reikšmės?

– Arčiau širdies yra lietuvių autorių knygos, arčiau galvos ir malonumo, turbūt, yra užsienio autorių knygos. Nors mano skaitymo biografijoje yra įvykęs kitas paradigminis lūžis, sakyčiau, dramatiškas momentas – aš buvau rimtas lietuvių literatūros fanas, bet supratau, kad buvau dogmatiškas, nes man tai įskiepijo mokykla. Ir tas vienas iš lūžių įvyko kai supratau, kad vis dėlto mėgau gana vidutiniškos vertės literatūrą.

Nepaisant to, gerbiu mūsų kanoną ir suprantu, kad ten yra fantastiškų kūrinių, pavyzdžiui, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“. Kai į ją pasinėriau, ji buvo, galima sakyti, vienintelė metų knyga – ją skaičiau lėtai, po du puslapius per dieną, kaip tam tikrą bibliją. Man ji taip nusėdo į sąmonę, kad – oho! Ją baigęs pasiėmiau José Saramago „Aklumą“ – perskaičiau per tris vakarus. Buvo prisikaupę kitokio noro, kitokio pasakojimo – lengvesnio, tiesiog paprastesnės kalbos.

Klausimas, kuri literatūra vertingesnė? Be abejo, pasaulinė literatūra yra tikrai vertingesnė. Ir aš manau, kad mūsų literatūra yra pervertinta, bet, nepaisant to, pačioje mūsų literatūroje, mūsų kanone yra puikių kūrinių.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius

Šį klausimą uždaviau dėl to, kad kartais atrodo, jog mes, skaitytojai, esame linkę labiau pažinti užsienio autorius nei lietuvius. Ir vien dėl to, kad nemokame jų atrasti. Tuomet žvelgiame į Nobelio literatūros premijos ir kitų pasaulyje pripažintų premijų laureatus ir jų kūrinius, svarstydami, kad mes, lietuviai, negalime kažko įdomaus sukurti.

– Tai yra tik mano teorija, apmąstymai, svarstant dėl lietuvių literatūros vertės: yra toks ribinis kūrinys, kurį palyginau su mūsų literatūra – tai Knuto Hamsuno „Misterijos“. Ten jau XIX amžiaus pabaigoje parašytame tekste vaizduojamas visiškai modernus personažas. Man atrodo, iki tokio lygio – XX amžiaus modernaus žmogaus – mes priaugome tik po 100 metų. Galima sakyti, kad iš dalies tai sukūrė ir Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti autoriai, bet realiai sovietmečio pabaigoje atsirado tas modernusis romanas, modernusis personažas. Poezijoje jis, galbūt, buvo radęsis su Vytautu Blože, bet romane mums reikėjo labai ilgai laukti.

Tai parodo, kad mūsų literatūra žiauriai atsilieka. Dėl to gal ir neverta lyginti, nes, kai pradedi lyginti, mūsų kanonas stipriai devalvuojasi. Man taip atrodo, nors yra tikrai gerų autorių, kuriuos reikia skaityti ir gerbti.

B.Sruogos „Dievų miškas“ – pirmoji mokyklinės programos knyga, kuri leido suprasti, kad literatūra tikrai plečia supratimą apie pasaulį.

– Grįžkime prie jūsų kaip skaitytojo. Jei reikėtų įvardyti kelias knygas, kurios įsiminė labiausiai, kokios jos būtų?

– Galbūt vardinsiu lūžiais, nes išrinkti svarbiausias knygas, kurių esu perskaitęs nemažai, gana sudėtinga – yra labai daug įdomių, prasmingų, vertingų knygų, kurios žymėjo vidines slinktis.

Kaip minėjau, vieną paradigminį lūžį žymėjusi knyga – B.Sruogos „Dievų miškas“, kuri mokyklinėje programoje, turbūt, buvo vienintelė visavertė knyga, kuri sukelia ir skaitymo malonumą, ir daugybę apmąstymų apie mūsų istoriją, ir jos personažas yra įdomus.

Kita knyga – savarankiškai gauta, iš karto po B.Sruogos „Dievų miško“. Tai Ericho Maria Remarko „Juodasis obeliskas“. Labai įdomu, kad tą knygą pradėjau skaityti vasarodamas Palangoje – nebaigiau. Tuomet pasiskolinau iš draugės tėvų Šiauliuose. O baigiau skaityti įstojęs į Vilniaus universitetą, pasiskolinęs ją iš moksladraugės. Ši knyga žymi tris miestus, topografines skaitymo erdves. Man atrodo, kad paaugliui, nors aš buvau toks peraugęs paauglys, E.M.Remarkas yra beveik būtinas ir vertingas, kaip koks J.D.Sallingeris.

Kita buvo Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, kurio, beje, šiais metais minimas išleidimo trisdešimtmetis. Tai fantastiškai parašyta knyga – ten vaizduojama homo sovieticus dvasia, mūsų tėvų, senelių tam tikra sutirštinta, sufantasmagorinta būsena, bet nepaisant to, kas ten yra vaizduojama, – kaip tai yra parašyta! Neįtikėtina, kaip suvaldytas sakinys, kaip plėtojamas pasakojimas – fantastika. Tai buvo vienas tų signalų, kai supratau, kad literatūroje galima bet kas ir tai gali būti labai stipru. Tarp kitko, tai yra lietuvių autorius, kuris yra pasaulinio masto, tik ne visi tai žino.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius

Man literatūroje labai svarbu vaizdavimas ir pasakojimas, tad kita knyga, išplėtusią suvokimą apie pasakojimą, įvardyčiau – Johno Fowleso „Magą“, kuris jau buvo minėtas Mariaus Povilo Elijaus Martynenko. Tai kažkuria prasme atostoginis, bet iš tikrųjų labai įdomus nuotykių romanas, kita vertus – tam tikra psichoanalitinė studija. Intriguoja ir siužetas, ir klaidžiojimas po žmogaus pasąmonę, nors ten viskas atrodo labai paprasta.

Jei tai būtų penketukas, tai dar būtų Michelio Houellebecqo „Salos galimybė“. Paauglystėje man patiko fantastika, kurią praktiškai tik ir skaičiau. Tai aukštesnio lygmens fantastika, kurią vadinčiau socialine fantastika. Stereotipiškai įsivaizduojame, kad fantastika – ateivių laivai, lazeriai, svetimos gyvybės formos, kurios mus užpuola – ten to nėra, o vaizduojamas konkretus mūsų gyvenimas šiais laikais, bet kartu su tam tikra žymiai platesne futuristine perspektyva. Šią knygą rekomendavo amžiną atilsį sociologas Zygmuntas Baumanas, viešėdamas Lietuvoje. Jis pasakė jaunimui, kad „mano kartai buvo svarbi George'o Orwello antiutopija „1984“, o jūsų, jaunime, kartai turėtų būti svarbi Michelio Houellebecqo „Salos galimybė“. Paklausiau, nes labai gerbiu autoritetus kaip Z.Baumanas. Ir jis buvo teisus.

– O ar yra knygų, kurių negalite skaityti? Arba tokių, kurias pradėjus padėjot į šalį, nes nesinorėjo tęsti?

– Nesuprastų, neperskaitytų arba nemėgstamų knygų, be abejo, yra. Buvo tokia dar paauglystėje skaityta vengrų autoriaus knyga „Visatos dėsnis“ ar kažkaip panašiai vadinosi – man ji taip nepatiko, joje pasaulis buvo sukurtas stereotipiškai, aš jos taip nepakenčiau, kad visą perskaičiau per vieną naktį. Pažink priešą (juokiasi).

Brandesniame skaitytojo laikotarpyje įvardyčiau dvi knygas – jos nėra nemėgstamos, bet yra tos, iki kurių nepriaugau. Tiesa, tai buvo prieš dešimt metų, gal dabar jau esu priaugęs.

Paaugliui, nors aš buvau toks peraugęs paauglys, E.M.Remarkas yra beveik būtinas ir vertingas, kaip koks J.D.Sallingeris.

Jameso Joyce'o „Ulisas“ – pasidaviau, smegenų ląstelių ir neuroninių jungčių trūko suvokti, kas ten vyksta. Kita knyga buvo Umberto Eco „Fuko švytuoklė“ – buvo tarsi įdomu, bet aš tai skaičiau labiau kaip mokslinę studiją, o ne grožinę literatūrą. Man patinka skaityti mokslinę literatūrą, ypač literatūrologinius tekstus, bet šiuo atveju įvyko kažkoks kognityvinis disonansas – supratau, kad luktelsiu kelias dešimtis metų ir tada pasiimsiu skaityti.

O tų vienadienių romaniūkščių intuityviai vengiu – atsiverti 117 puslapį, paskaitai du sakinius, matai, kad jie nesulimpa, ir padedi atgal. Kai daug skaitai, išsivysto skaitymo įgūdžiai ir tarsi imunitetą išsivystai.

– Elektroninė ar spausdinta knyga?

– Nematau skirtumų tarp elektroninės ir įprastos knygos. Man labiau patinka skaityti paprastą knygą, bet kitą kartą labai naudinga paskaityti ir elektroninę – prieš miegą telefone.

Man šis klausimas atrodo pernelyg sureikšmintas.

– Pakalbėkime apie jūsų kūrybą. Pristatėte distopinį romaną „Oro“. Neturime pastaruoju metu daug pasirodžiusių tokios tematikos lietuvių autorių knygų. Kaip gimė šios knygos idėja ir kodėl būtent distopinis romanas?

– Tokių gerai sukonstruotų antiutopinių romanų ir mūsų raštijoje yra. Tiesa, aš nesu skaitęs Igno Šeiniaus dar tarpukariu parašyto fantastinio teksto – nežinau, kiek jis yra antiutopinis. Iš šių laikų postmodernių autorių turime Jaroslavą Melniką, kurio bibliografijoje yra bent dvi antiutopijos, kurios yra visavertės ir aukšto lygio, – „Tolima erdvė“ ir „Maša, arba Postfašizmas“.

Antiutopija man buvo reikalinga atskleisti temai ir reikalavo tam tikros formos, tad pasirinkau dviejų laikų Lietuvą ir tam tikrą griūvantį pasaulį. Būtent šiuo žanru vaizduoti planetą, kaip tam tikrą žmonių santykių personifikaciją. Ta mintis – sujungti žmogų su Žemės planeta – reikalavo tam tikro fantastinio elemento.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Marijus Gailius

Natūraliai iki to priaugau domėdamasis, plėsdamas savo portfelį perskaitytų antitutopijų ir suprasdamas, kad jei noriu sukurti savo istoriją kaip rašytojas, turiu rinktis tą formą ir man nesvarbu, kad Lietuvoje jos nėra. Man jos reikėjo. Toks tas kūrybinis procesas.

Pati pirmoji knyga, kuri laimėjo Rašytojų sąjungos konkursą („Šlapias spalis“, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, – aut. past.), buvo tam tikra treniruotė, nes apie romaną „Oro“ galvojau dar prieš parašydamas pirmąją knygą.

– Kokia pagrindinė idėja – kaip ją galima apibūdinti?

– Tai, ką mes darome su planeta (teršimas, klimato kaita ir visa kita), tai mes darome ir vieni su kitais. Pagrindinė mano idėja kažkuria prasme yra ir vartojimo kritika. Kita vertus, tikrai nesiekiu kritikuoti neoliberalizmo. Bet iš principo mes, žmonės, gyvename fantastiškais laikais, tikrai esame visko pertekę, bent jau Vakarų civilizacijoje, nors ir trečiasis pasaulis vejasi, ir to iki galo neįvertiname. Šalia tarsi tūno sėlinantis tigras ar drakonas, kuris laukia, kada prarasime budrumą. Man tai keisčiausia – nesuprantu kaip individas, kaip žmogus: ką aš darau su planeta?

– Mano pirmi įspūdžiai apie romaną tokie: nuo pirmų knygos puslapių juntama įspėjimo nuotaika. Atrodo, kad skaitytojas yra įmetamas į jį įspėjantį pasaulį – jis supranta, kad turi kažko baimintis, saugotis, kažką daryti, kad kažko išvengtų.

– Pajutai, kad knyga kaip įspėjimas? Gal taip ir buvo. Kūriau intrigą ir grėsmės nuojautą sąmoningai. Nežinau, ar tai pavyko padaryti ne tiesmukai, nepateikti teksto kaip proklomacijos. Vengiau to. Kita vertus, suprantu, kad ta knyga siunčia socialinę žinutę. Tai yra ne vien tik dėl malonumo, pasakojimo, detektyvinio momento ar dramos, bet vis dėlto yra ir socialinis tekstas.

– Jei kalbėtume apie būsimą kūrybą. Nors romanas „Oro“ dar tik pasiekė skaitytojus, ar jau brandinate idėjas naujiems kūriniams?

– Dabar tarsi vengiu antro romano, bet makaulė veikia pati ir istorija dėliojasi. Nieko negaliu padaryti, tik patikinti, kad tai nebus antiutopija – bus kitoks tekstas. Sau linkiu, netgi esu pažadėjęs žmonai, kad antras romanas, jei rašysiu, kažkuria prasme kels gėrį arba mažų mažiausiai bus linksmas.

– Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

02:12
39:35
01:36

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas