„Tikroji sėkmė yra tada, kai vaikai pasako, kad atpažino save mano istorijoje arba kad jos įkvėpti pabandė kam nors padėti mokykloje. Tai vertingiau už bet kokį prizą“, – sako autorius, džiaugdamasis, kad knyga „Vilkas“, perteikianti svarbią mintį, įkvepia jaunąją kartą būti geresnius.
– Kada atradote pomėgį rašyti?
– Nuo vaikystės daug skaičiau, tai man teikė laimės. Kilo noras ir pačiam tokią laimę suteikti kitiems. Todėl pradėjau rašyti eilėraščius ir trumpus pasakojimus.
– Kodėl nusprendėte rašyti knygas jaunimui?
– Rašau jaunimui, nes, viena vertus, man labai patinka pasakoti istorijas vaikams, o kita vertus, tikiu, kad šios istorijos gali paveikti skaitytojų požiūrį ir ugdyti empatiją, skatinti padėti vieni kitiems.
– Kaip kilo idėja parašyti knygą „Vilkas“?
– Būdamas penkiolikos mačiau, kaip iš mano mokyklos draugo smarkiai tyčiojamasi, tačiau niekam nieko nesakiau. Nėra jokio pateisinimo tokiam elgesiui: jei matai ką nors elgiantis netinkamai, turi pasakyti. Aš to nepadariau ir niekada to nepamiršau. Deja, patyčios vis dar yra labai paplitęs reiškinys mokyklose. Dėl jų jauni žmonės gyvena tikrame pragare.
Ši knyga – mano bandymas parodyti tinkamą elgesį daugumai vaikų, kurie kaip liudininkai gali bent jau informuoti kitus apie situaciją ir galbūt padėti sustabdyti tokį elgesį.
– Apie ką yra ši knyga?
– „Vilkas“ pasakoja apie berniuką Kemį, kuris išsiunčiamas į mokyklos stovyklą miške ir staiga susiduria su visa krūva baimių: tamsa, aukštumomis, gamta ir kitais vaikais. Tuo pačiu metu jis stebi, kaip jo bendraklasis Jorgas patiria patyčias. Po kurio laiko juodu pradeda bendrauti, netgi tampa šiokiais tokiais draugais. Galiausiai stovyklavietėje pasirodo vilkas. Ar tai dar viena baimė, kurią reikia įveikti?..
– Ką šia knyga norėjote perduoti skaitytojams?
– Norėjau parodyti, kad net droviausias vaikas gali išmokti prisiimti atsakomybę už kitus, kurie yra silpnesni. Ir kad drąsa nebūtinai turi būti „didelis dalykas“. Dažnai ji prasideda nuo smulkmenų: tai gali būti tik viena frazė, pasakyta stipresniam žmogui, ar vienas gestas, o vėliau gali išaugti į ginamąją frazę „Nustok, palik jį ramybėje!“ Dauguma vaikų nėra nei smurtautojai, nei aukos. Jie yra stebėtojai. Turėti drąsos reiškia turėti galią įveikti situaciją, kurioje esi tik stebėtojas. Mintis yra tokia: mes galime įveikti savo pasyvumą, galime padėti.
– Pagrindinis personažas vis susiduria su vilku: mato jo šviečiančias akis, girdi krebždesį, sapnuoja. Galiausiai ir jo kambario draugas prasitaria apie vilką. Kokia paslaptis slypi už šio gyvūno?
– Vilkas, žinoma, nėra tikras gyvūnas. Tai sapnas, kuris tampa per ryškus ir per garsus, kad būtų galima jo nepastebėti. Jis įgyja įvairius pavidalus, atspindinčius Kemio ir Jorgo emocijas: tai jų pasyvumo šešėlis, taip pat įsiutusio Kemio pykčio veidrodis. Kai Jorgas pagaliau pasako Kemiui, kad ir jis mato vilką, berniukas supranta, kad mes visi turime savo vilką, su kuriuo reikia susidurti. Bet geriausia yra nekovoti su juo vienam.
– Knygos pasakotojas yra aistringas skaitytojas, jis puikiai žino, kokias knygas mėgsta: „Man knygose, tiesą sakant, nepatinka tos ištisai laimingos pabaigos. Nes, tik pagalvok, kaip iš tiesų vyksta gyvenime.“ Kaip minėjote, jūs nuo vaikystės taip pat daug skaitėte. Kokios knygos jūsų mėgstamiausios?
– Taip, skaitymas vaikystėje buvo mano pabėgimas ir mano pirmoji supergalia. Skaičiau viską, ką tik pavykdavo gauti, ypač nuotykių istorijas. Knygos man parodė pasaulius, didesnius nei mano paties, ir to siekiu per savo paties kūrybą. Stengiuosi pažinti pasaulį, kad galėčiau pasakoti istorijas apie jį.
– Knyga „Vilkas“ tarsi neturi pabaigos, o juk skaitytojams smalsu, kaip veikėjai gyveno grįžę iš vasaros stovyklos. Kodėl toks sprendimas?
– Realybėje tokios didelės problemos kaip patyčios retai turi aiškią pabaigą. Norėjau, kad knyga būtų kuo artimesnė realybei: kartais mes padarome ką nors drąsaus, kartais nepavyksta, bet dažniausiai gyvenime dalykai neturi „laimingos“ pabaigos. Kemis ir Jorgas grįš namo pasikeitę, tačiau istorija nesibaigia. Leisti skaitytojams įsivaizduoti jų tolesnius žingsnius atrodė sąžiningesnis sprendimas nei uždaryti duris suteikus iliuziją apie tobulą draugystę ir laimę.
– Knyga sulaukė daug skaitytojų dėmesio ir pelnė svarbių apdovanojimų. Kaip reagavote į tokią sėkmę, ką tai reiškia jums?
– Gauti apdovanojimų, žinoma, yra nuostabu. Tai rodo, kad knyga rado žmones, kuriems ši istorija artima. Bet tikroji sėkmė yra tada, kai vaikai pasako, kad atpažino save šioje istorijoje arba kad jos įkvėpti pabandė kam nors padėti mokykloje. Tai vertingiau už bet kokį prizą.
