Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 24d. 16:45

Rašytojas Tadeuszas Konwickis: „Turiu išskirtinę teisę pasakoti apie Vilniaus kraštą būtent taip“

Rašytojas Tadeuszas Konwickis Interviu
Rašytojas Tadeuszas Konwickis

Tadeuszas Konwickis (1926–2015) – lenkų prozininkas, kino scenaristas ir režisierius, eseistas, garsus Vidurio Europos intelektualas. Savo kūryboje nuolat grįžtantis „į kraštą, kuris šventas ir tyras kaip pirmoji meilė“, – į Vilnių ir jo apylinkes.

2006 metais rašytojui suteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius.

Rašytojas gimė ir augo Pavilnyje, mokėsi garsiojoje Žygimanto Augusto gimnazijoje. Pasak prof. Algio Kalėdos, T.Konwickio, „kurį ne vienas kritikas laiko geriausiu XX amžiaus antrosios pusės lenkų romanistu, kūriniuose tikroviškus Vilnijos vaizdus gaubia siurrealistinės vizijos, o konkretūs netolimos praeities ir dabarties įvykiai sėja metafizinį nerimą.“

Lietuvių kalba pasirodė rašytojo romanas „Raistai“ (išleido „Odilė“, iš lenkų kalbos vertė Vidas Morkūnas). Tai pirmasis T.Konwickio romanas, parašytas 1947 m., bet dėl cenzūros draudimų išleistas tik 1956 m. Jame autorius pasakoja apie lietuvių skaitytojui menkai pažįstamą tikrovę – apie lenkų pogrindžio agoniją Vilniaus krašte, kovą su nacizmu ir bolševizmu pasirinkusių Vilniaus jaunuolių likimus. Rašytojas remiasi autentiškais nutikimais ir savo, aštuoniolikmečio jaunuolio, asmenine patirtimi.

Skaitytojams pateikiame ištrauką iš šios knygos pabaigoje publikuojamo archyvinio pokalbio su rašytoju T.Konwickiu, kurį 1984 metais kalbino Dżamila Ankiewicz. Interviu autorius dalijasi prisiminimai apie vaikystę Vilniaus krašte, atidžiai ir jautriai žvelgia į tautiškumo klausimus ir aptaria literatūros galimybes papasakoti autentišką istoriją.

– Pasakodamas apie vaikystę, Vilniaus kraštą Jūs vaizduojate panašų į Arkadiją: ramybė, svetingi, dėmesingi vieni kitų rūpesčiams žmonės. Jūsų veikėjai laikosi aiškiai apibrėžtų moralės normų, gyvena paklusdami gamtos dėsniams. Ar tą pasaulį iš tiesų tokį ir prisimenate? O gal sąmoningai kuriate tam tikrą praeities ir nūdienos disonansą?

– Aš dar ir dabar nemažai apie Vilniaus kraštą sužinau, daug ta tema skaitau. Kartais patiriu visiškai netikėtų dalykų. Štai, pavyzdžiui, nežinojau, kad trečiajame dešimtmetyje Vilnijoje būta antilenkiško partizaninio judėjimo, nukreipto prieš privačią lenkų nuosavybę. Dvarai, gindamiesi nuo tokių partizanų, apsikasdavo, virsdavo savotiškomis tvirtovėmis, bunkeriais. Taigi, žiūrėdamas į Vilniaus kraštą, stengiuosi pamatyti kuo daugiau.

Vis dėlto, kaip ir daugelis menininkų, neišvengiu tam tikro automatizmo. Juk į prarastą vaikystės laiką ir erdvę be paliovos grįžtama. Iš egzodo, kurį nulemia įvairios priežastys: socialinės, politinės, emigracija dėl uždarbio, prievarta. Manau, vaikystės šalis yra svarbi ne tik tiems menininkams, kurie dėl kokios nors priežasties iš savo arkadijų išvyko. Ji svarbi net tiems, kas ten pasilikę. Pavyzdžiui, Marijai Dąbrowskai, kuri į gimtąjį Kališą nuolat grįždavo ne tik mintimis, bet ir epine savo kūryba.

Jei šiandien atidžiau pažvelgtume į nesutarimus tarp ten gyvenusių skirtingų tautų žmonių, paaiškėtų, kad tie nesutarimai buvo anaiptol ne tokie baisūs, kaip kitur Europoje.

Suprantama, žmogus, tegul ir ne savo valia, su vaikyste ir jaunyste, smagiausiais gyvenimo laikotarpiais, neatskiriamai susijęs. Čia persipina dvi plotmės. Tas gražusis vaikystės metas sutviska ypatingomis spalvomis. O žmonės atrodo taurūs ir pakylėti. Taip jau būna.

Bet pasakysiu čia begėdiškai: turiu išskirtinę teisę pasakoti apie Vilniaus kraštą būtent taip. Nes jei šiandien atidžiau pažvelgtume į nesutarimus tarp ten gyvenusių skirtingų tautų žmonių, paaiškėtų, kad tie nesutarimai buvo anaiptol ne tokie baisūs, kaip kitur Europoje, kaip daugelis vėlesnių konfliktų.

– Žinoma. Kūryboje Jūs daug dėmesio skiriate tautų, tuo laiku gyvenusių rytiniuose pakraščiuose, temai. Dažnai grįžtate prie žydų temos. Galima paminėti mažųjų „Skylės danguje“ („Dziura w niebie“) veikėjų ginčus ar „Nieko arba nieko“ („Nic albo nic“) aprašytas Vilniaus žydų žudynes II pasaulinio karo metais. Ar teisinga būtų manyti, kad iš esmės norite paliudyti ypatingą to meto rytinių pakraščių ekumenizmą?

– Taip. Būtent taip. Jūs teisingai pastebėjote, kad mano veikėjo siekiai su tautiškumu nesusiję. Jis nesiekia būti lenkas pagal pasą, jis tik nenori būti blogesnis už kitus. Manau, tai, ką jūs vadinate ekumenizmo forma, buvo tolerantiškosios Jogailaičių Abiejų Tautų Respublikos paveldas.

Kažkokiuose dokumentuose esu skaitęs, jog Vilniaus arkivyskupas įsakė viename pavilnės miestelių pastatyti sinagogą, kad žydai turėtų kur melstis. Tyčia miniu to arkivyskupo pavyzdį, nes jis svarbus parodant, kokios būta religinės ir bendruomeninės tolerancijos. O jos iš tiesų būta. Net jeigu ta tolerancija buvo nepakankama, norime bent prisiminti ją didelę ir gražią. Tai – normalu.

Šiais laikais visuomenės vis dažniau skaidosi, dalosi. Pasaulyje vienos su kitomis kovoja vis smulkesnės bendruomenės. Priežastys – įvairios. Bet tikriausiai kiekvienas sutiktume: būtų geriau, jei žmonės būtų ne tokie žiaurūs vieni kitiems. Štai kodėl mano knygose svarbu ir tam tikras literatūrinis užmojis, ir vis dėlto realistinis jo pamušalas.

Nors visuomenė Vilniaus krašte buvo sulenkinta, jos šaknys vis dėlto baltarusiškos arba lietuviškos.

– Viename pirmųjų mūsų pokalbių minėjote Jerzio Kirchmayerio „Dienoraščius“ („Pamiętniki“). Paskaičiau tą knygą. Autorius ten pateikia sociologinį visuomenės pjūvį. Kalba apie etninę Vilniaus įvairovę. Pripažįsta stiprią rusų įtaką, nulemtą visiems žinomos Rusijos politikos, bet galiausiai pabrėžia lenkišką Vilniaus būdą.

– Būkime teisingi vadinamiesiems mūsų senosios Abiejų Tautų Respublikos broliams, kad, neatsargiai kalbėdami, jų neįžeistume, neužgautume. Kad miesto būdas buvo lenkiškas – teisybė. Bet, ko gero, dar stipresnės būta senosios Lietuvos Kunigaikštystės, jos paveldo įtakos. Nors visuomenė Vilniaus krašte buvo sulenkinta, jos šaknys vis dėlto baltarusiškos arba lietuviškos. Net ir būdami glaudžiai susiję su lenkų kultūra, kurią patys ir gausino, ten gyvenantys žmonės nepamiršdavo ir, tarkim, baltarusių kultūros.

Daug lenkų poetų, pradedant Sirokomle, baigiant gal Mickevičiumi, iš dalies kūrė lietuviškai arba baltarusiškai, na, bent jau tų etninių grupių kalbomis užsirašydavo kokius nors poezijos ar liaudies dainų fragmentus. Kitaip tariant, tų kultūrų akmenėlius įsidėdavo į lenkišką kišenę. To neturėtume pamiršti.

Be to, tenykštis lenkiškumas nebuvo primestas užkariautojų. Tų regionų niekas nesulenkino jėga. Jie nepastebimai, tarsi laisva valia, sulenkėjo patys. Neprarasdami šaknų. Geriausias pavyzdys – didingiausiame lenkų raštijos paminkle – „Pone Tade“, kuris prasideda ne „Lenkija, Tėvyne mano“, o „Lietuva, Tėvyne mano“. Ir negalėtume teigti, kad taip pasakyta vien geografiniu pagrindu. Manau, tų žodžių prasmė gilesnė. Todėl kalbėdami apie to krašto lenkiškumą, išsyk pridurkime: tai buvo plataus požiūrio, kuklus ir neagresyvus lenkiškumas, tam tikros simpatiškos istorinės epochos lenkiškumas.

Kalbėdami apie to krašto lenkiškumą, išsyk pridurkime: tai buvo plataus požiūrio, kuklus ir neagresyvus lenkiškumas, tam tikros simpatiškos istorinės epochos lenkiškumas.

– Skaitant Jūsų knygas, susidaro įspūdis, kad pirmųjų jūsų patirčių, čia turiu galvoje Pavilnį, pasaulis – šiek tiek provincialus. Juolab jei kalbėtume apie Jūsų Vilniaus prisiminimus.

– Filmą apie mane sukūręs režisierius Andrzejus Titkowas, atkurdamas mano vaikystę, parodė kažin kokį kone „Afrikos“ kaimą, primityvias lūšnas, tarp jų – varganus rusų vaikus... Išvydęs mano nuostabą, pasiteisino tokį autentišką Vilniaus kaimo vaizdą aptikęs kažkokiuose šaltiniuose.

Betgi „Kalendoriuje ir smėlio laikrodyje“ („Kalendarz i klepsydra“) Pavilnį akivaizdžiai aprašau kaip nuostabią vietovę, kurios mums būtų pavydėję visi Varšuvos Karalystės gyventojai. Pavilnys buvo kurortas, kuriame vilas turėjo Piłsudskio brolis, vaivada Kirtiklis, ministras pirmininkas Zyndramas-Kościałkowskis, seimo maršalka Prystoras. Be to, Pavilnyje gyveno visa Sanacijos grietinėlė, kilusi iš Vilniaus krašto.

Žinoma, kur nors netoli dailios secesinio stiliaus vilos galėjai užeiti kaimą, kurio gyventojai vėžius gaudydavo, pasišviesdami žibintais. Bet riba tarp tų dviejų pasaulių buvo pasiutusiai menka. Kaimiečiai su dvarininkais, darbininkai su inteligentija Vilniaus krašte keistai ribojosi. Štai, pavyzdžiui, vieni mano giminaičiai gyveno kaimiškai; na, gal truputį geriau – valdė tada aštuoniasdešimt hektarų. Namuose buvo sukaupę nuostabią biblioteką, nors milžinišku prancūziškų knygų rinkiniu naudotis galėjo tik vyresnioji karta – jaunimas tos kalbos jau nemokėjo. Prisimenu puikius jų baldus, visada apmaukšlintus drobiniais užvalkalais, mat daugiausiai laiko tie mano giminaičiai praleisdavo virtuvėje.

O pats Vilnius, kaip skaitėte Kirchmayerio „Dienoraščiuose“, buvo gana „nedidelis“, aš tik šiek tiek jį paspalvinu, mėginu pridėti dinamizmo. Manyčiau, kalbėti apie kokį nors didžiulį skirtumą, prarają tarp Vilniaus ir Pavilnio negalima. Juk Pavilnyje bendraudavau su tais pačiais jaunuoliais, su kuriais matydavausi ir Vilniaus gimnazijoje; pavyzdžiui, ministro pirmininko Kościałkowskio sūnus buvo vyresnis mano bendramokslis. Vadinasi, kai „Kalendoriuje ir smėlio laikrodyje“ vadinu save provincialu, šiek tiek tiesos tuose žodžiuose yra.

Gyvenau už šešių kilometrų nuo Vilniaus. Truputį kitokiame savo namų, savo senelių, jų veiklos pasaulyje.

Vis dėlto gyvenau už šešių kilometrų nuo Vilniaus. Truputį kitokiame savo namų, savo senelių, jų veiklos pasaulyje. Ir nors seneliai gyveno neturtingai, iš tiesų buvo padorūs bajorai. Reikėtų nepamiršti, kad „žlugimų“ rytiniuose pakraščiuose būta daug, iškilimų – mažiau.

Tad jeigu tą pasaulį laikytume provincialiu, jo provincialumas būtų anachroniškas, senųjų amžių, praeities laikų, geresnių, prarastų, pražuvusių...

– Ar Vilniuje, tokiame, kokį Jūs prisimenate, romantiškoji tradicija buvo tokia gyva, kad net veikė literatūrinius Jūsų skonius?

– Man atrodo, laikas tada tekėjo labai lėtai. Vos sroveno. 1863 m. sukilimo tradicija buvo gyva, tarsi jis būtų vykęs vakarykščiai. Kai rašiau tuodu apsakymus, patekusius į „Lenkų kompleksą“ („Kompleks polski“), fonui sukurti man neprireikė raustis šaltiniuose, kaip nors ruoštis.

Ta siaubingoji civilizacija atsibrukusi su savo buldozeriais sunaikina viską. Vilniaus krašte taip nenutiko.

O romantizmas buvo užsilikęs iš užvakar. Manau, todėl, kad civilizacija mūsuose žengė labai jau vangiu žingsniu. Matote, urbanizacija, pramonės vystymasis griauna plonytes tradicijos, istorijos, kultūros struktūras, mįslingai ręstas daugelį dešimtmečių. Ta siaubingoji civilizacija atsibrukusi su savo buldozeriais sunaikina viską. Vilniaus krašte taip nenutiko.

Na, miestuose su karinėmis įgulomis ir geležinkelio mazgais, iš dalies ir Vilniuje, šiokie tokie civilizacijos židinukai ruseno. Visur kitur gyventa gal net kaip XVIII amžiuje.

Taigi, tradicijos buvo kuo gyviausios. Paskui, karo metais, jos vėl atgijo. Ypač romantiškoji. Bet nepasakyčiau, kad ji ir tapo tam tikrų literatūrinių interesų priežastimi, kad vienas veiksnys paveikė kitą. Mus ten viskas vienu metu veikė, vienu metu penėjo informacija.

Rašytojo Tadeuszo Konwickio romanas „Raistai“
Rašytojo Tadeuszo Konwickio romanas „Raistai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai