Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 5d. 18:45

Rašytojas Tomas Dirgėla: „Kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės“

Tomas Dirgėla Interviu
Josvydo Elinsko / 15min nuotr. / Tomas Dirgėla

Populiarus vaikų rašytojas Tomas Dirgėla šiemet skaitytojams žada ne vieną naują nuotykių ir juoko kupiną istoriją. Būtent juokas yra rašytojo raktas į vaikų širdis. Daug po Lietuvą keliaujantis autorius sako, kad kurti vaikams – atsakinga, nes juk taip ugdomas būsimasis skaitytojas. O kokias knygas vaikystėje skaitė pats T.Dirgėla? Kokias knygas jis skaito dabar?

„Daugiausia renkuosi Tomo Dirgėlos knygas“, – juokiasi rašytojas. Ir su jam būdinga šypsena kalba apie Astridos Lindgren kurtas istorijas ir Vytauto V.Landsbergio knygas, kurios įkvėpė jį patį pradėti kurti vaikams.

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas su rašytoju T.Dirgėla.

Pradėkime nuo vaikystės. Tomai, ar pamenate, savo pažintį su knygomis? Kokias knygas skaitėte vaikystėje?

– Mane skaityti išmokė mano teta – tėčio sesuo, nes pats užaugau su ja ir močiute. Prisiminus vaikystę, pirma į galvą šaunanti knyga – Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“. Galvoju, būtent šią knygą ir prisiminiau, nes tai, tikriausiai, buvo pirma mano savarankiškai perskaityta knyga – išspausdinta mažu šriftu, nedidelės apimties, galbūt ją visi turėdavo savo namuose.

Po to prisimenu „Iliustruotos didžiosios klasikos“ serijos knygas – jos kūrėjai, turbūt, į pragarą pateks už tas sutrumpintas adaptacijas (juokiasi). Dabar bandau visą klasiką iš naujo perskaityti, pilnus variantus. Paskui į galvą šauna lenkų rašytojo Ludwiko Jerzy Kerno knyga „Dramblys Dominykas“. Ir, galiausiai, Astridos Lindgren knygos, nes po jos knygų tapau sąmoningu skaitytoju, kuris skaitė dėl malonumo. A.Lindgren knygos vaikystėje buvo kertinės.

Jau šiek tiek užsiminėte apie dabar skaitomas knygas. Tad kokias knygas renkatės, kokias mėgstate?

– Daugiausia renkuosi Tomo Dirgėlos knygas (juokiasi). Iš tikrųjų per susitikimus su vaikais manęs vis paklausia, ar aš pats skaitau knygas. Aš atsakau, kad knygų skaitymas rašytojui yra tarsi treniruotė, kaip krepšininkams treniruotė prieš rungtynes. Nori nenori, bet, matyt, visi rašytojai turi skaityti knygas, treniruoti fantaziją, žodyną, stilių, žiūrėti, kaip atrodo vaikų mėgstama ir nemėgstama knyga.

Pats pastaruoju metu stengiuosi skaityti kuo įvairesnę literatūrą – paveikslėlių knygas, fantasy žanrą, nors jis man nelabai patinka, bet skaitau, nes reikia susipažinti, bet daugiausia skaitau paveikslėlių knygas – mano pasirinkimams didelę įtaką daro mano vyresnysis sūnus, norisi jį supažindinti su gera literatūra. Taip jau susiklostė, jog pastaruoju metu daug skaitau lenkų autorių knygų vaikams, pavyzdžiui, Aleksandros ir Danieliaus Mizielinskių „Pasaulio atlasas“, Wojciecho Grajkowskio „Bitės“ ir „Medžiai“ ar kitas lenkų autorių paveikslėlių knygas.

Jei reikėtų išskirti keliais labiausiai įsiminusias jūsų skaitytas knygas, kokios tai būtų knygos?

– Iš vaikystės labiausiai įsiminusi – Astridos Lindgren knyga apie Pepę Ilgakojinę ir Kalį Bliumkvistą, nes buvau detektyvų mėgėjas, mėgdavau juos ne tik skaityti, bet ir žaisti. Tad patikdavo ir Arthuro Conano Doyle'o knygos apie Šerloką Holmsą.

Iš dabar skaitytų knygų, tikriausiai, labiausiai įsiminusios tos, kurios man padarė didžiausią įtaką kaip vaikų rašytojui. Savo pirmąją knygą „Apie raganą Šiokiątokią“ parašiau kelis kartus perskaitęs Vytauto V.Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“ ir „Obuolių pasakas“. Galbūt „Obuolių pasakos“ padarė didesnę įtaką mano pirmajai knygai. Po to Davido Walliamso knyga „Močiutė plėšikė“ – perskaitęs keletą skyrių sugalvojau, kad reikia šį stilių pasiskolinti ir sujungti su mano vaikystės meile detektyvams. Taip atsirado knygų serija apie Domą ir Tomą.

Dar paminėčiau Roaldo Dahlo knygas „Matilda“ ir „Čarlis ir šokolado fabrikas“ – jos padėjo atsirasti mano pastarosioms knygoms apie Luką Šiaudelį („Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“) ir Beną („Benas – sapnų siuvėjas“).

O šiaip turiu problemą dėl įtakos. Nežinau, gal kiekvienas autorius kai subręsta, tampa įtakoms atsparesnis, bet aš knygą perskaitau ir kitoje mano parašytoje knygoje galima įžvelgti pastarųjų perskaitytų knygų įtaką. Galbūt todėl dabar stengiuosi kuo įvairesnę literatūrą skaityti.

Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti? Tokių, kurios nepatiko, nesudomino?

– Sunkiai skaitau fantasy žanro knygas. Iš tokių knygų, galbūt, didžiausią įspūdį paliko Cornelios Funke „Rašalo širdis“.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomas Dirgėla
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomas Dirgėla

Nepatinka paveikslėlių knygos, kurių iliustracijos primena kadrus iš animacinių filmų. Vienos knygos yra tos, kuriose iš tikrųjų yra tie kadrai, o kitose iliustratorius sąmoningai tokias iliustracijas kuria – tokių knygų net neatsiverčiu. Jei sūnus bibliotekoje nori tokią knygą pasiimti – bandau jam pasiūlyti ką nors kita išsirinkti. Galbūt aš neturėčiau taip daryti, galbūt pagal iliustracijas negalima taip knygos vertinti ar sumenkinti...

Dar man sunkiai skaitosi klasikos knygos, bet su ja nori ar nenori – susipažinti reikia ir kaip tėčiui ir, ypač, kaip vaikų rašytojui.

O visa kita – skaitau.

Jau šiek tiek užsiminėte apie savo knygas. O kaip pasirinkote šį rašytojo kelią? Ir kodėl būtent knygos vaikams?

– Nuo pat vaikystės, trečios ar ketvirtos klasės, kurdavau įvairius eilėraščius. Pavyzdžiui, galiu vieną padeklamuoti, jis vadinasi – „Pavasarėlis“:

Už lango švietė saulytė,

Žaliavo žolytė.

Gulėjo bananas,

Paslydo Marytė.

Lietuvių kalbos mokytoja vežiodavo mane po visą Lietuvą – į įvairius konkursus, nes man ten puikiai sekdavosi. Tie eilėraščiai ilgėjo, rimtėjo. Šalia tos meilės kūrybai visada buvo meilė vaikams.

Nuo dvylikos ar trylikos metų daug laiko praleisdavau su savo jaunesne pussesere – ją pasiimdavau iš darželio, kartu žaisdavom, skaitydavom knygas. Tad ta meilė kūrybai ir meilė vaikams kartu ėjo ir buvo, tikriausiai, tik laiko klausimas, kada pradėsiu rašyti vaikams. Galutinį postūmį davė Vytautas V.Landsbergis – kartą jis pasiūlė parašyti knygą vaikams. Iki tol į kultūrinę spaudą rašydavau eilėraščius su humoru, juokingas trumpąsias dramas. Kaip tik tada buvau neseniai skaitęs, o gal ir persiskaitęs jo „Obuolių pasakas“ ir visa tai perėjo į mano pirmąją knygą.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomas Dirgėla
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Tomas Dirgėla

Kalbama, kad kurti vaikams sunku, nes tai labai išrankūs skaitytojai. Kiek tiesos šiuose žodžiuose?

– Tiesos yra, galbūt, dėl atsakomybės prieš skaitytoją vaikams kurti šiek tiek sunkiau, nes vaikų rašytojas dar tik augina būsimą skaitytoją, formuoja jo skonį ir meilę knygoms apskritai. Jeigu vaikų rašytojas parašys vaikams žiauriai neįdomią knygą, vaikas perskaitęs tokią vieną, antrą, trečią, ketvirtą gali susidaryti įspūdį, kad visos knygos yra tokios, ir daugiau knygos neatsivers.

Prie vaiko prieiti reikia rasti raktą, kaip knyga sudominti. Mano raktas – humoras. Tiek per savo kūrybą, tiek susitikęs su vaikais naudoju humorą.

Manau, kad kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės.

Daug keliaujate po Lietuvą, susitinkate su vaikais. Kartu su aktoriumi Giedriumi Arbačiausku dainuojate jiems dainas. Esate ir vaikų rašytojų grupės narys. Kaip gimė ši grupė?

– Yra toks festivalis „Vaikų Kalėdų sala“ ir ne pernai, bet užpernai jo metu vyko rašytojo Virgio Šidlausko knygos pristatymas. Bet renginys vėlavo, tad jis grojo kažką su gitara, o aš paėmiau mikrofoną ir pradėjau repuoti, žmonės juoktis – jiems smagu. Kilo mintis sukurti duetą.

Vėliau sužinojau, kad kolega Benas Bėrantas groja bosine gitara. Iš tiesų jo šiaip paklausiau, ar groja kokiu nors instrumentu ir nesitikėjau atsakymo, o jis sako: taip, bosine gitara (juokiasi). Vėliau su egzotiniu instrumentu – muzikiniu pjūklu – prisijungė vaikų rašytoja ir iliustruotoja Kotryna Zylė. O visai neseniai prie grupės prisijungė ir Justinas Žilinskas – jį mūsų grupėje galima pavadinti multiinstrumentalistu, nes jis gali dainuoti, groti gitara, lūpine armonikėle.

Pagalvojome, kad tai galėtų būti vienas būdų vaikus sudominti knygomis – nebūtinai mūsų knygomis, bet apskritai literatūra. Tuo tikslu kuriame dainas, kurios su knygomis yra susijusios.

Kalbant apie ateitį. Ko laukti Tomo Dirgėlos skaitytojams?

– Džiaugiuosi, kad pagaliau pasirodys paveikslėlių knyga, kurią seniai norėjau parašyti. Galima sakyti, kad sūnus padėjo šiai knygai atsirasti. Šios knygos esmė bus ta, kad reikia žaisti su vaikais – tiek kūryboje, tiek ieškant įkvėpimo gyvenime.

Domo ir Tomo fanai sulauks naujos dalies – jie ieškos, kur dingo Martyno Mažvydo Katekizmas iš muziejaus. Pasirodys ir nauja Domo ir Tomo detektyvinių galvosūkių knyga.

Taip pat pasirodys knyga apie kunigaikštį Vytautą, kaip jis atvyksta į šiuos laikus ieškoti savo dingusios karūnos, kurios taip ir nesulaukė. Šiai knygai gavau stipendiją iš Kultūros tarybos. Jau anksčiau buvo mintis parašyti su istorija susijusią knygą, nes mokykloje man visi kunigaikščiai ir senovė atrodė liūdnas reikalas (juokiasi).Galvoju, kad vaikus prie tų laikų galima priartinti su humoru.

Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas