Dabar populiaru
Publikuota 2022 10 06, 21:03

„Raudonasis košmaras“: siaubingas gyvenimas Sibiro lageriuose

Leidykla „Briedis“ pristato Horsto Gerlacho knygą „Raudonasis košmaras“. Tai autobiografinis pasakojimas apie paprastą vokiečių paauglį, baisaus likimo atplėštą nuo šeimos ir patekusį į sovietų lagerius Sibire, rašoma pranešime spaudai.
Sovietų kariai įžengia į Rytų Prūsiją.
Sovietų kariai įžengia į Rytų Prūsiją.
Temos: 3 Rusija Knygos Sibiras

Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.

Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.

Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik Vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų retai nušviečiamas. Tūkstančiai pilnametystės nė nesulaukę paaugliai turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniais vagonais ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo Vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.

Nostalgiškas ūkio Rytų Prūsijoje, kuriame autorius gyveno vaikystėje, vaizdas. Piešinys: Jan Gleysteen.
Nostalgiškas ūkio Rytų Prūsijoje, kuriame autorius gyveno vaikystėje, vaizdas. Piešinys: Jan Gleysteen.

Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?

Prie Ižmos upės esančiuose lageriuose kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualinėms paslaugoms, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino. Tame raudonajame košmare, kai likimo bičiulius šienavo mirties dalgis, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.

Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisiminęs savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas... Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingiau. „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!“ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“

Iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius

Siūlome šios knygos ištrauką


„Rusai ateina!“ Nežinau, kas pirmas, apimtas didžiulės baimės, sušuko šiuos žodžius. Tada dar nežinojau, kad mums, Rytų Prūsijoje gyvenantiems vokiečiams, šie žodžiai reiškė begalinių kančių pradžią. Šie žodžiai daugeliui buvo paskutiniai, kai juos išguldė „išvaduotojų“ kulkosvaidžių ugnis. „Rusai ateina!“ Šis nerimastingas šūksnis buvo gryniausia tiesa.

Lėtai, atsargiai dairydamasis, artėjo rusas. Kol kas tik vienas. Atkišęs užtaisytą šautuvą, sunkiai klampojo takeliu link mūsų ūkio. Penkiolika porų akių – mano tėvų, brolių, mūsų darbininkų ir mano paties – pro praskleistas užuolaidas ir durų plyšius sekė kiekvieną ruso judesį. Nevalingai pagalvojau apie savo naujuosius batus: ar nereikėtų jų „pasendinti“? Greitomis apvyniojau juos senais purvinais skarmalais, aulus išterliojau purvu.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Tuo tarpu rusas priartėjo, stabtelėjo, apsižvalgė ir žengė kelis žingsnius arčiau. Iš pradžių patraukė prie mūsų namo, tada sudvejojo ir nuslinko per kiemą prie ratinės. Ten prisėdo ant vežimo grąžulo.

Mama liepė mums, berniukams, eiti dirbti į arklidę. Galbūt kareivis nuspręs, kad esame paprasčiausi ūkio darbininkai? Eidamas palei klėtį, stengiausi nežiūrėti į jį.

Bet kareivis mane pastebėjo. Sušuko kažką nesuprantama ir mostelėjo ranka, kad prieičiau. Sumišęs pirštu klausiamai parodžiau į save. Jis linktelėjo, tad turėjau paklusti. Artėjant prie ruso mane tai pylė karštis, tai krėtė drebulys. Tikriausiai būsiu ne pirmas vokietis, kurį šaltakraujiškai, be jokios priežasties nušaus rusas. Tačiau to nenutiko.

Nepasitikėdamas nužvelgiau kareivį. Kailinė kepurė nusmaukta ant pakaušio. Vilkėjo potrumpius kailinukus, sujuostus plačiu odiniu diržu, kurio sagtyje švietė sovietinė žvaigždė. Sulopytos kelnės sugrūstos į purvinus veltinius. Kareivio veidas – tipiško mongolo. Iš po kepurės kyšojo kuokštas anglies juodumo plaukų. Kairę ranką įsikišęs į kišenę, dešinėje laikė vokišką pistoletą ir taikė į mane. Keletą akimirkų abu tylėjome. Tada jis vėl pradėjo berti nesuprantamus žodžius, kuriuos pabrėždavo mosuodamas pistoletu. Kai kurie žodžiai priminė lenkiškus, jų buvau pramokęs iš mūsų darbininkų lenkų. Netrukus susivokiau: rusas nori cigarečių.

Vienoje iš savo kišenių turėjau pakelį vokiškų cigarečių, kurias buvau radęs. Linktelėjęs atidaviau ir paklausiau:

– Chleba? – tai reiškė „duonos“.

Rusas viena ranka perbraukė sau po kaklu, lyg sakytų, kad esąs sotus. Tuo metu prie mūsų priėjo keli ūkio darbininkai. Tarp jų buvęs vienas ukrainietis pradėjo su kareiviu kalbėtis rusiškai. Pasinaudojau galimybe dingti.

Ilga naktis

Sutemo. Aplinkui viskas drebėjo nuo patrankų gausmo ir dažnų sprogimų. Bijojome miegoti vieni savo kambaryje, tad nusėlinome į tėvų miegamąjį. Nepanašu, kad galėsime pailsėti, todėl niekas nenusirengė. Silpnoje žibalinės lempos šviesoje susirangėme ant gulto ir mėginome nusnūsti. Tėvas užpūtė lempą.

Gretimame kambaryje guolius taisėsi pabėgėliai – pusamžiai vyrai ir jaunesnės moterys su vaikais. Vaikai verkė, suaugusieji šnabždėjosi ir niekam neleido pailsėti.

Kanonadų griausmas lauke po truputį rimo, pagaliau visiškai nutilo. Tapo taip tyku, kad galėjai išgirsti krintant snaiges. Tikriausiai tai ramybė prieš audrą, kelianti didesnį nerimą nei pati audra. Mirtina tyla buvo tarsi šiurpi pranašystė, nerimastinga nežinomybės nuojauta.

Staiga vėl pragariškas gausmas. Tratėjo šautuvai, kulkosvaidžių serijos. Visur aidėjo artėjantys šūviai! Vėl trumpa tyla ir vėl griausmas! Dabar išgirdome chaotiškus balsus. Vokiečiai? O gal rusai? Subraškėjo namų durys. Kažkas nerangiai vaikščiojo po virtuvę, paskui nuėjo į svetainę. Žingsnių garsas toks, lyg tas žmogus vos vilktų kojas. Mūsų nerimas augo. Drebėjau visu kūnu. Atrodė, smegenys sprogs nuo įtampos. Galvoje vis sukosi iš kitų girdėtos istorijos apie rusų žiaurumus.

Akis į akį

Pro rakto skylutę miegamojo grindis užliejo šviesos spindulys. Kažkas trenkė į duris, ir jos plačiai atsilapojo. Mus apakino aštri prožektoriaus šviesa, nukreipta tiesiai į veidus. Po šviesos pluoštu žibėjo ginklo vamzdis. Šviesos spindulys tiriamai klaidžiojo sienomis, baldais, o paskui grįžo prie mūsų veidų.

Blankiame šviesos atspindyje įžvelgiau dvi kailines kepures su sovietinėmis žvaigždėmis. Tai buvo rusai!

Tėvas per praėjusį karą buvo šiek tiek pramokęs rusų kalbos. Į klausimą, ar namuose yra vokiečių kareivių, jis atsakė neigiamai, tačiau mūsų kambarys buvo tučtuojau iškrėstas. Išpurtytos pagalvės, pakeltos antklodės, iššniukštinėti paloviai. Vienas rusas įdėmiu žvilgsniu nužiūrėjo dvejais metais vyresnį brolį. Aš taip pat neišvengiau tiriamų žvilgsnių. Rusas negalėjo patikėti, kad nesame kareiviai.

Mano brolis, gimęs 1927 m., pagal amžių tiko kariuomenei, tačiau 1944 m. atlikdamas darbo tarnybą, susilaužė blauzdikaulį. Lūžis buvo toks rimtas, kad gydytojai brolį atleido nuo kariuomenės. Laimė, jis surado visai neseniai nuimtą gipsą ir parodė namus krečiantiems rusams. Aš mėginau pirštais sovietams paaiškinti, kad man tik penkiolika.

Vienintelis vokiškas žodis, kurį mokėjo į mūsų namus įsibrovę rusai, buvo „Uhr“ („laikrodis“ vokiečių kalba). Šį žodį jie tardavo gomuriniu balsu. Pirmuoju įsiveržėlių grobiu tapo tėvo auksinis kišeninis laikrodis, gulintis ant staliuko prie lovos.

Šįkart tuo viskas baigėsi. Pasiieškoję grobio pas pabėgėlius, abu svečiai dingo taip pat netikėtai, kaip ir atsirado.

Pasibaigus pirmajai „pažinčiai“, pajutau šiokį tokį palengvėjimą. Juk iš esmės nieko bloga nenutiko. Be tėvo laikrodžio, nieko daugiau nepraradome. Baimė, kad atsidūrėme mūšio lauke, kiek nuslopo.

Vėl stojo įsivyravo ramybė, ir tik kieme kartais pasigirsdavo veltinių šlepsėjimas. Bet po valandos ar dviejų viskas prasidėjo iš naujo. Viena po kitos pasirodydavo dviejų ar trijų kareivių grupelės; beveik visi girti ar bent įkaušę. Kai kurių veidai lyg ir draugiški, kitų – iškreipti neapykantos. Vieni buvo azijiečiai, kiti – rusai. Visi maždaug nuo dvidešimt iki dvidešimt ketverių metų. Treti panašūs į meškas. Bet visi norėjo laikrodžių. Juos visus patenkintų tik tūkstančiai laikrodžių. Atrodo, rusai tikėjosi, kad vokiečiai visą Raudonąją armiją aprūpins laikrodžiais. Jie reikalavo laikrodžių, o kai atsakėme neturį, grasino mums sušaudymu. Sovietai elgėsi kaip laukiniai. Svetainėje rado likerio, ir kai alkoholis atliko savo juodą darbą, ėmė kraustyti mūsų daiktus ir viską išvertė aukštyn kojomis. Vienoje mūsų spintoje aptiko seną karišką uniformą, kurią tėvas dėvėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Kadangi uniforma buvo gana puošni, sovietai manė sučiupę generolą. Išvertę tėvą iš lovos, nuvilko į svetainę ir reikalavo pasiaiškinti. Vargais negalais tėvui pavyko įtikinti įsibrovėlius, kad ši uniforma – seniai praėjusių laikų liudijimas.

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą