Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2013 sausio 4d. 22:07

Reemigranto Kazio Almeno naujo romano „Lietingos dienos“ herojus – sovietų milicijos leitenantas iš Kauno

Rašytojas Kazys Almenas išleido naują detektyvą.
Rašytojas Kazys Almenas išleido naują detektyvą.

Leidykla „Versus aureus“ išleido Kazio Almeno detektyvą „Lietingos dienos“. Žinomo rašytojo ir fizikos profesoriaus, po Nepriklausomybės atgavimo sugrįžusio gyventi į Lietuvą, išgarsėjusio romanu „Šienapjūtė“, kuris buvo išleistas dar okupacijos metais, knygos veiksmas vyksta aštuntojo dešimtmečio pradžioje: šalia istorinių ir politinių įvykių, sąlygojusių sovietinių piliečių gy¬venimą, vyksta detektyvinės įtampos kupinas veiksmas vienoje Palangos viloje, kurioje atsidūręs milicijos leitenantas Donatas Vėbra žmogžudystės byloje tampa ir kaltinamuoju, ir kaltintoju.

Veiksmas trunka nuo sekmadienio popietės iki ketvirtadienio. Apie tolesnį milicijos leitenanto Donato Vėbros, idealistinių nuostatų tiesos ieškotojo, atsidavusio savo profesijai, gyvenimą ir detektyvinių rebusų sprendimus skaitytojai galės sužinoti kitoje autoriaus rašomoje knygoje „Vaivos juosta“. Leidykla maloniai sutiko 15min.lt skaitytojams pateikti ištrauką iš Kazio Almeno detektyvo.

Sekmadienio pavakarė. Palangoje lyja

Sekmadienis, 17:00

Dvidešimt trečias numeris. Namas aiškiai išsiskyrė iš kitų aplinkinių. Prieškarinis. Ir tai būtent prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytas, o gal pačioje šio amžiaus sankryžoje. Triaukštis, įmantriai pjaustytais karnizais, kairiame kampe stiebėsi žaismingas, tarsi kokį pilies kuorą imituojantis šešiakampis bokštelis su kūginiu stogu. Dideli langai rėmino trečiojo aukšto frontoną. Prižiūrimas visai pakenčiamai. Nors šiuo metu lietus tamsino spalvas, akivaizdu, jog nudažytas ne taip seniai ir spalvos parinktos skoningai.

Namo išskirtinumą aiškiai pabrėžė jo aplinka. Ten, kur kadaise gal plytėjo sodas, stūkso baltai tinkuotas triaukštis blokas. Ne visai chruščioviškas gremėzdas, bet panašiai. Prisišliejęs prie triaukščio devyniasdešimties laipsniu kampu, prisidėjo mūrinis dviaukštis. Pasekti jų atsiradimo genezę nesunku. Pirma stovėjo kažkokio turtuolio grakščioji vila, ją paskyrė įmonei kaip poilsio namus. Įmonės direktoriams būt pakakę, bet pameistriams – jau ne. Pristatė vieną bloką nesivargindami dėl estetikos, po to dar pridūrė. Beje, ir įmonė – ne paslaptis. Virš centrinių vilos durų iškabinta nedidelė, bet aiškiai matoma iškaba: „Inkaro“ poilsio namai.

Donatas Vėbra, stabtelėjęs po atkakliai varvančiu kaštonu, apžvelgė vilą, leido mintims praskrieti per jos istoriją ir nejučiomis šyptelėjo. Apskritai išlipus iš autobuso Palangoje į purškiantį lietų per daug šypsotis nebuvo ko. Lyja, rupūže. Pasėliams gal ir gerai, bet atostogas pradėdamas apie gimtąjį kolūkį negalvoji. Na, bet savaičių vis dėlto dvi, lyti negali amžinai. O vieta, kur galvelę pasisekė priglausti, tikrai neeilinė. „Gumininkų“, kaip sakoma Kaune, poilsio namai! Čia tai jau garantuotai nei draugų, nei pažįstamų nesutiksi. Jei tikrai žadi paskaitinėti seniai bevartytus fizikos vadovėlius, šventos ramybės bus kiek tik nori.

Sekmadienis, 17:05

Buvusios vilos fojė dabar tarnavo kaip priėmimo kambarys. Ne taip jau daug čia buvo pakeista. Durų staktos ir langų rėmai poliruoto, skoningai raižyto raudonmedžio, kairėje pusėje dominavo grakščiu lanku į viršų kylantys laiptai. Amžiaus nugludinta pjaustyta medinė baliustrada apšviesta palšva virš akių linijos kabančio sietyno šviesa. Net neišvengiamas rašomasis stalas, per kurį turėjo praeiti visų poilsiautojų atilsinės, per daug netrikdė harmonijos. Jis – ne visai iš vilos statymo laikų, bet vis tiek pakankamai solidus. Ant jo išdėstytos kelios popierių krūvos, išrikiuotos griežta tvarka ir susegtos.

Amžius – gerokai per keturiasdešimt. Plaukus nešiojo susukusi į tamprų, jau kiek žilstantį kuodą, susuktą taip tiksliai, kad susidarė įspūdis, jog tie tvarkingi lygūs plaukai įtempia jos veido odą.

Už stalo sėdinti moteris priklausė kiek modernesnei erai, tačiau nedaug modernesnei. Ji tiko maždaug į ankstyvus pokario metus, tuos laikus, kai moterų madas lėmė ne tik stalininis asketizmas, bet ir paprasčiausia pasirinkimo stoka. Amžius – gerokai per keturiasdešimt. Plaukus nešiojo susukusi į tamprų, jau kiek žilstantį kuodą, susuktą taip tiksliai, kad susidarė įspūdis, jog tie tvarkingi lygūs plaukai įtempia jos veido odą. Tai paaštrino jos ir taip liesokus veido bruožus. Moteris kilstelėjo ranką, tuo mostu nutraukdama prie stalo stovinčio pagyvenusio vyro žodžius, ir tiriamai pažvelgė į Donatą.

– Čia „Inkaro“ poilsio namai? – paklausė Donatas. Klaust tarsi nederėjo, bet, įžengus į šią netipišką aplinką, jį trumpam suėmė abejonė.
– Čia! Čia! Jūs su profsąjungos kelialapiu? – balsas bemat išsklaidė aplinkos sukurtą elegantiškesnio pasaulio iliuziją. Oficialus, jokių galimybių poilsiautojų priekabėm nepaliekantis balsas.
– Taip... Bet ne visai standartinis...
– Nesvarbu! Sėskit. Palauksit.

Ji mostelėjo dešinėn. Ten, nišoje, tarp dviejų erdvę rėminančių langų stovėjo sofa. Standartinė sofa su dirbtinės, dargi labai aiškiai dirbtinės, trūkinėt pradėjusios odos danga. Donatas linktelėjo ir nuėjęs klusniai atsisėdo. Trumpam sukirbėjo priešiškumas tarnautojų savivalei, tačiau sukirbėjo nestipriai. Buvo sau tvirtai prižadėjęs, kad niekam neleis trikdyti atostogom būtino gero ūpo. Neleido įkyriai purškiančiam lietui, tai negi leis kažkokiai perdžiūvusiai, savo svarbą pervertinančiai bobai.

Geriau pasinaudot proga ir bent trumpam pasistengt įsivaizduoti, kaip čia galėjo atrodyt tais laikais, kai šią vilą pastatė. Iš sofos perspektyvos nuodugniai apžvelgė elegantišką vestibiulio erdvę. Tai ten, pagalvojo, tais laikais gal stovėjo gipsinė kokios pusnuogės deivės figūra. Jei savininkas išties turtingas, gal ir ne gipsinė. Vieta tam tinkama, jei išties stovėjo deivė. Be abejo, jos apsiausto klostės viliokiškai slydo apnuogindamos vieną, o gal ir abi putlias krūtis... Už deivės – palmė dideliais karpytais lapais, kuriuos jaunutė kambarinė, apsisiautusi akinamai baltu kyku, plunksnų šepetėliu kas savaitę nudulkindavo. O kambarinę kamaraitėje, kur sukraunami skalbiniai, dulkindavo vilos šeimininkas. Gal stambus pirklys, o gal ir koks grafas...

Donatas šyptelėjo – kai leidi vaizduotei įsibėgėti, gali nuklysti netgi iki poezijos. „Dulkina“ ir „dulkina“, beveik tinka į Vlado Šimkaus „tobulą eilėraštį“, kurį taip mėgo. Tačiau vaizduotei toli nuklyst į poezijos lankas trukdė itin proziška realybė. Prie antrojo didžiojo lango, kur kadaise gal puikavos antra kiek kitaip karpytais lapais palmė, ant žemo trikojo staliuko dabar stovėjo televizorius. Panašu, kad „Tauras“, o gal baltarusiškas „Zefyras“. Ekrane per smėlio spalvos miesto gatves riedėjo tankai.

Pakaitomis su tankais pasirodydavo medaliuotas, stambiu sprandu generolas bei turbanuoti tamsaus gymio vyrai, kurie šaukė mojuodami rankomis. Garsas buvo taip prisuktas, kad negalėjai girdėti, kas kalbama ir šaukiama, tačiau to ir nereikėjo.

Panašių laidų būdavo beveik kas diena, ir Donatas jau žinojo, jog storasprandis generolas aiškino, kad Tarybų Sąjunga ištiesė draugišką ranką Afganistanui ir gelbsti jį nuo imperialistų agresijos, o vietiniai gyventojai džiaugsmingai pasitinka tankais taiką atvežančius tarybinius karius. Donatas įsiklausė – gal šios dienos laidoje esama kokių pasikeitimų? Tačiau girdėjosi tik variklių ūžesys, generolo – ne. Be to, visai šito nenorėdamas, jis pakankamai aiškiai girdėjo, kas kalbama prie priėmimo stalo.

– Verute, aš tau anksčiau viską grąžinau. Na, gražinau… – persisvėręs per stalą kimiu balsu kalbėjo pagyvenęs vyriškis.

Tipažą Donatas atpažino. Tokių netrūko Kaune, netrūko Vilniuj, ką ir kalbėti apie plačiąją Sąjungą. Veikiausiai kiek per penkiasdešimt, nors nepatyrusi akis jam skirtų bent dešimčia, gal ir visą dvidešimt metų daugiau. Jau prieš kurį laiką alkoholis pribaigė jo kepenų atsparumą, išsekino kūną, įdubino krūtinę taip, kad švarkas kabojo, tarsi krūtinės išvis nebūtų. Nors šiaip apsirengęs tvarkingai, pražilę plaukai apkirpti ir sušukuoti. Anaiptol ne blogiausias pavyzdys. Dar pajėgė išlaikyti pusiausvyrą tarp visuotinio pasidavimo ir minimalios savigarbos. O gal kaip tik dabar artėjo momentas, kai savigarba galutinai pralaimės? Balso tonas buvo maldaujantis…

Už stalo sėdinti moteris ryžtingai papurtė galvą. Pradėjęs žilti griežtai susuktas jos plaukų kuodas judėjo ritmu, kuris teigė, jog atsakymas kategoriškai neigiamas. Negalėjai girdėti, ką sakė, nes ji nepamiršo, jog vestibiulyje yra pašalinis, ir kalbėjo tyliai.

– Verute, turėk dūšią... Kiek kartų tau padėjau... Ar blogai tau buvo tada? – vyras savo balso neįstengė prislopinti, o gal ir nesistengė. Jo prioritetai akivaizdžiai buvo kitokie.
Moteris vėl kažką sušnibždėjo ir ranka mostelėjo grakščiai viršun kylančių laiptų link. Pasidavusiame vyro veide blykstelėjo pykčio grimasa.

– Tas subinlaižis! Tegul jis pasikaria! Minėk mano žodį, tu gailėsies... Gailėsies, Verute!

Moteris kol kas stengėsi sumažinti nuotolį ir buvo palinkusi vyro pusėn, bet dabar staiga atsilošė, ir Donatas galėjo pažvelgt į ją iš profilio. Jos veido išraiškos tai nesušvelnino, prieš laiką pasireiškusias senatvės žymes dabar pagilino pyktis. Ji stengėsi kalbėti pašnibždom, bet nesusivaldė, žodžių sraute išsiskyrė keliskart kartojami „dink“ ir „paskutinį kartą“. Vyro ir taip nelabai pastebimi pečiai dar labiau sulinko. Ne pernelyg nustebęs jo veidas liudijo, kad jau senokai atsidūręs už nustebimo ribos ir nesėkmes priėmė kaip neišvengiamą gyvenimo dalį.

– Tu pagalvok dar... Tik pagalvok, Verute... – kartojo jis.
– Eik... Eik… Nešdinkis, arba pašauksiu... – vyras pagaliau sujudo. Jis užsidėjo prieš tai rankoje laikytą paštininko kepurę ir kone vilkdamas kojas pasuko durų link.
– Bet nepyk... Nepyk?.. – sumurmėjo stabtelėjęs prie pusiau pravertų stiklinių durų. Už jų puikavosi didžiosios pjaustyto medžio, misinginiais apkalais pagražintos laukujės durys, o už tų durų jo laukė vėsus, viską permerkiantis gegužio Palangos lietus. Donatas palaukė, kol vienos, o po to ir kitos durys sandariai užsivėrė. Tik tada jo žvilgsnis grįžo prie rašomojo stalo.

Moteris rūškanu veidu sekė, kol durys užsivers, tada pastebimai krūptelėjo ir pažvelgė į elegantišku lankstu viršun kylančių laiptų pusę. Atrodė, tarsi kažko lauktų, ir trumpam pasidarė taip tylu, kad beveik galėjai girdėti, ką per televiziją aiškina medaliuotas generolas. Pasigirdo kilimo prislopinti žingsniai, pirma laiptų viršuje pasirodė žemyn žengiančios kojos, netrukus ir visas vyras. Aukštesnis nei vidutinio ūgio, stambių pečių ir jau stambumo ribas pralenkiančio juosmens. Apie keturiasdešimties metų, veidas atitiko kūno gabaritus. Platus, grubių bruožų, ypač patraukė dėmesį jo mėsingos lūpos. Jos kažką priminė…

– Turim naują poilsiautoją, direktoriau, – tarė moteris. – Laukia patalpinimo.
– Aha… – nelabai susidomėjęs sumurmėjo direktorius. Jis dirstelėjo sofos link, buvo beatsisukąs vėl į rašomąjį stalą, bet žvilgsnis grįžo prie Donato. Veido išraiška iš pradžių ženklino smalsumą, bet netrukus mėsingosios lūpos išsišiepė. Jis žengė du žingsnius į priekį ir, tarsi kunigiškai laimintų atvykusį, plačiai skėstelėjo rankas.
– Ką aš matau! Ką matau?!. – sušuko jis. – Che! Tai bent dyvus krečia likimas!.. Ar nebus pats seržantas Vėbra!

Aš dabar leitenantas, – kažkodėl sumurmėjo Vėbra, tuoj pat jausdamas, kad be reikalo taip pasakė.

Donato minčių kaleidoskopas sumirgėjo, po akimirkos atminties šukės susiklostė į atpažįstamą veidą. Taip! Be abejo, taip. Prieš jį stovėjo Jagnoras. Valteris Jagnoras! Tiesa, gerokai sustambėjęs, bet būtent Jagnoras. Kiek metų spėjo prabėgt? Berods bus septyneri...

– Aš dabar leitenantas, – kažkodėl sumurmėjo Vėbra, tuoj pat jausdamas, kad be reikalo taip pasakė.
– Sveikinu! Vadinas, dar vis mentūroj, a?.. Kaip reikalai?.. Na, pavyzdžiui, kaip Nijolė?.. – Jagnoro platus šypsnys dar paplatėjo. Kairėje pusėje sublizgo auksinis dantis. Prieš septynerius metus jo neturėjo. – O gal aš čia be reikalo? Gal Nijolės nevertėjo minėti?

Sekmadienis, 17:20

– Drauge Kuodyte, šitam jaunam vyrui ne bet kas, o būtent antras numeris, – pabrėždamas antrojo numerio svarbą, Jagnoras kilstelėjo du pirštus. – Čia ne šiaip sau poilsiautojas, o gerbiamas svečias pagal pasikeitimo programą. Tai dabar komplektas bus pilnas, tiesa?

Kuodyte pavadintoji atskleidė susegtų dokumentų pluošto lapus, tačiau jų netikrino.

– Yra vienu daugiau, kaip žinot…
– Tai smulkmena! Smulkmena, apiforminsim, nesirūpink. Bet ar galit įsivaizduot, kokia man staigmena!

Mes su Donatu susitikom, dabar jau atsimenu puikiai, susitikom beveik lygiai prieš septynerius metus. Buvo vasara. Pačioj tavo karjeros pradžioj, ar ne?

– Maždaug... – atsainiai atsakė Donatas. Jam Jagnoras ir jo pažadinti atsiminimai anaiptol negerino ūpo. Nieko nepadarysi, buvo. Pirmoji stambesnė byla, kurioje dalyvavo. Tada entuziazmo turėjo kur kas daugiau negu patirties. Labai apsidžiaugė, kai buvo priimtas į patyrusių operatyvininkų grupę, kuri tyrė stambią išeikvojimo ir vagysčių bylą Kauno mėsos kombinate. Žadėjo ne tik žodžiais, bet ir veiksmais paklupdyti tuos tipus, kurie sugebėjo kažkaip pradanginti nežinia kiek tonų kiaulienos. Vienas jų, prie kurio kaltinimai niekaip nelipo, buvo būtent Jagnoras. Nelipo, nors Donatas buvo šventai įsitikinęs, jog jis kalčiausias. Kas be ko, reikia pripažinti, kad Jagnoro nemėgo ir dėl kitų priežasčių...

– Che, susitikom savotiškomis aplinkybėmis. Jis buvo jaunas, karštakošis, ir... Che che che! Nagi, kaip būna geltonsnapiams, padarė klaidą. Bent jau dėl manęs tai buvo ne tik klaida, bet ir nesusipratimas. Ar ne taip, ar ne tiesa? – Jagnoras stabtelėjo, laukdamas pritarimo, tačiau Donatas tylėjo.
– Padarei, padarei!.. – tęsė Jagnoras. Auksinis dantis žybtelėjo tarp mėsingų lūpų. – Ale ką gi. Pamiršim. Suprantama, – jaunystė – paikystė! Pamiršim. Tai va, gauni antrą numerį. Tai vienutė! Nedidelė, bet užteks, che che... Kokią bobikę galėsi įsiviliot. Tai jūs jį apiforminsit, drauge Kuodyte. Ar dar ko reikia?
– Skambino iš „Chemines“, direktoriau. Sakė, kad antklodžių prieš trečiadienį nebus. Kažkas su mašinom.
– Et... Žalčiai, kyšio nori! Na, pažiūrėsim. Parodykit man tą sutartį.

Kuodytė atitraukė vieną rašomojo stalo stalčių ir pasilenkusi pradėjo sklaidyti bylų lakštus. Jagnoras, nutaisęs labai užsiėmusio, svarbaus viršininko išraišką, nekantriai pirštais barbeno į stalą. Gal ties trečiu taktu atsivėrė stiklinės prieangio durys.

– Na, ir oras! Tiesiog siaubas! – tarė skambiai moduliuotas moteriškas balsas.

Donatas dirstelėjo, paskui atsigręžė pažiūrėti atidžiau. Moteris verta dėmesio ir tarsi kažkur matyta. Nors šiuo metu vilkėjo sudrėkusį lietpaltį, sugebėjo atrodyti tarsi būtų ką tik nužengusi nuo madų žurnalo viršelio. Išties ir pats lietpaltis neeilinis, kažin, ar vietinis, bent Kaune tokių nesimatė. Šviesiai pilkos sidabro atspalvio medžiagos, elegantiško kirpimo atlapais ir plačiu tamsesnio audinio diržu. Diržas taip glaudžiai juosė taliją, kad iš pirmo žvilgsnio nepastebėjai, jog ji jau nebe pirmos jaunystės. Įvaizdžiui išbaigtumo suteikė baltos pirštinės. Įžengusi sustojo prie durų ir atsisegė elegantiškojo lietpalčio sagas. Tarsi būtų ką tik išlindusi iš vandens, papurtė drėgmės kaip ir nepaliestą gražiai sušukuotą blondinę galvą.

– Oi, tiesiog nebegaliu! – tarė žengdama prie laiptinės. – Reikės, ko gero, daigintis plunksnas... – Nuėjusi iki pirmos laiptų pakopos atsisuko į stalo pusę ir nusišypsojo. Eidama spėjo nusimauti baltąją dešinę pirštinę ir dabar grakščiai ištiestu pirštu bakstelėjo Jagnoro pusėn. – Direktoriau mielas, būkit geras... Turiu svarbų reikaliuką... Užeikit.
– Negi taip svarbus? – burbtelėjo Jagnoras.
– Ne tik svarbus, bet ir įdomus.
Ji apsisuko ir nedelsdama kopė į viršų. Dailios kojos blykstelėjo tarp sidabriškai pilkų lietpalčio klosčių.
– Štai, direktoriau, kontraktas, – pakėlė kelis susegtus lakštus Kuodytė.
– A-a, gerai jau. Pažiūrėk, kokie ten terminai, – sumurmėjo Jagnoras. Jo pirštai dar kartą sutukseno į stalą, jis apsisuko ir neskubėdamas nusekė paskui ką tik švystelėjusias kojas laiptais į viršų.

Kuodytė stovėjo abiem rankom atsirėmusi į stalą, atrodė tarsi suakmenėjusi. Dešinės rankos pirštai, laikantys kontrakto lakštus, pradėjo gniaužtis. Donatas atsikosėjo. Ji krūptelėjo, pažvelgė į beveik sugniaužtą kontraktą, paskui į Donatą.

– O, tiesa... Jums kambarį... – sušnibždėjo.

Sekmadienis, 17:30

Antrame aukšte vyravo prieblanda. Langas koridoriaus gale buvo užskleistas ne užuolaida, bet kažkokia tamsia plastikine danga.

– Šis aukštas uždarytas... Pradedam remontą, – pasiekus antrą aukštą aiškino Kuodytė. Po to, kai direktorius Donatą pristatė kaip seną pažįstamą, jos elgesys pasikeitė. Buvusį oficialumą pakeitė nuolankus pataikavimas. Užregistravo jį greitai, nubėgo atnešti du rankšluosčius, muilo ir netgi pilną ritinėlį nuolat deficitinio tualetinio popieriaus. Davė raktą, negana to, pati lydėjo į viršų.
– Lipam į trečią, jis neseniai remontuotas. Ten direktoriaus patalpos, kitose apgyvendinam pasikeitimo programos svečius…
– Kokios programos?
– Na, tokius kaip jūs. Skirtingų žinybų, įmonių poilsiautojus. Turime svečių net iš kitos respublikos. Mes čia priimam jų žmones, o jie atsilygindami išrašo „Inkaro“ darbuotojams kelialapius. Taip išsiplečia pasirinkimo galimybės. Direktorius įgyvendino šią programą. Tik antri metai, kaip veikia.
– O direktorius seniai čia?
– Bus netrukus treji metai. Senąjį direktorių jūs sutikote.
– Sutikau?
– Ne taip pasakiau. Tas, kurį matėte. Jis buvo, kai įėjote.
– Aa!.. – nutęsė Donatas. – Supratau.
– Deja, taip. Gaila, bet ką darysi. Užtai draugas Jagnoras visai kas kita…

Jie pasiekė trečiąjį aukštą. Dešinėje pusėje atsivėrė jauki, minkštais baldais apstatyta erdvė. Ir čia aiškiai matėsi senųjų statytojų kruopštumas bei atida detalėms. Kampe puikavosi olandiškų koklių krosnis, ant baltų koklių pakaitomis žaidė melsvos žuvys ir pieno kibirą nešanti mergaitė, lubų pakraščiai išdailinti santūriais raižiniais, kurie nė iš tolo nepriminė šiuo metu be saiko klijuojamos gipsatūros, ant durų apvadų tebesilaikė senoviško lako blizgesys. Atrodė, tarsi dvidešimtasis šimtmetis čia įžengė tik televizijos aparato pavidalu.

Blausiame ekrane diktorius pakiliu balsu aiškino kažką apie pasiekimus kovoje už grūdinių kultūrų derlių. 

Didelis „Tauras“ stovėjo priešais olandiškų koklių krosnį. Paskutinysis žiūrovas buvo pamiršęs išjungti aparatą, girdėjosi ir prislopintas garsas. Blausiame ekrane diktorius pakiliu balsu aiškino kažką apie pasiekimus kovoje už grūdinių kultūrų derlių. Žodžių nesigirdėjo, tik jo pakilus tonas. Kad pakiliai kalbama apie derlių, buvo galima spręsti iš to, jog fone pagarbiai judėjo kombainų virtinė, prie kiekvieno jų plazdėjo raudona vėliava. Kombainai savotiškai priminė pirmame aukšte regėtus tankus.

– Tai poilsio kampas, vadinam svetaine, – tarė Kuodytė. – Poilsiautojai pasėdi, „Panoramą“ pasižiūri. O ten direktoriaus patalpos.

Ji pagarbiai mostelėjo į sandariai užvertas dvigubas tamsaus medžio duris. Kuodytė neryžtingai sustojo, pasuko galvą, tarsi norėdama įsiklausyti. Bet, išskyrus pakilaus tono televizijos diktorių, trečiame aukšte buvo tylu. Tylu, kaip tegalėjo būti senos statybos name su storom sienom, sandariai užsiveriančiomis durimis ir kilimuotomis grindimis.

– Kairėje keturi kambariai svečiams ir patogumai, – tarsi atsitokėjusi tęsė Kuodytė. – Patogumai ir vonia – toliau paėjus. Vyrams pačiame gale, bet jūs tualetinio popieriaus ten nepalikit. Vis kas nors išsineša. O jūsų kambarys štai šitas…

Jam skirto kambario duris pasiekė paėję kelis žingsnius nuo direktoriaus patalpų ir užsukę už kampo. Raktas veikė be priekaištų, durys atsivėrė į siauroką, bet jaukų kambarį. Kairėje pusėje stovėjo lova, dešinėje – žemas staliukas, priekyje – langas, o dešinėje nuo lango – dar vienerios durys.

– Palaukit minutę… Aš turiu patikrinti, ar viskas tvarkoj, – sumurmėjo Kuodytė. Ji įsmuko vidun ir, Donatui nespėjus pajudėti, durys tiesiog panosėje užsivėrė. Manydamas, kad taip atsitiko per neapdairumą, Donatas nuspaudė rankeną. Neatsidarė. Durys iš tų, kurios užveriant užsirakina…

Donatas pastovėjo. Apsidairė. Truko tarsi ilgokai. Ką gi ten buvo galima tikrinti? Keistoka stovėti tyliame koridoriuje prieš užtrenktas duris. Jis vėl pažiūrėjo į užraktą. Pasirodė, jog, kaip ir dera sename name, tai klasikinė spyna, kurios rakto skylutė ne tik tiko raktui, bet, esant reikalui, pro ją buvo galima ir žvilgtelėti. Jis padėjo dešinėje lagaminą ir pasilenkė prie rakto skylutės. Pirmiausia matėsi langas, pasisukus galėjai užmatyti dalį gretimos sienos, taipogi ir Kuodytę. Atrodė, kad ji elgiasi panašiai kaip ir jis. Būtent, pritūpusi, atsukus jam nugarą laikė priglaudusi galvą prie durų, kurias greitomis pastebėjo.

Ji ten kažko klausėsi!

Donatas dvejodamas atsitiesė. Daugmaž laiku. Pasigirdo skubūs žingsniai, ir durys vėl atsivėrė.

– Viskas tvarkoj... – akivaizdžiai susinervinus tarė Kuodytė. Net jos taip griežtai tvarkingi lygūs plaukai atrodė kiek sutaršyti. – Patikrinau patalynę, – pridūrė, kai Donatas nustebęs tylėjo. – Viskas tvarkoj. Pakeista, kaip turi būti.

Sekmadienis, 18:30

Kambarys jaukus, lova patogi ir atrodė, kad net lietus apstojo. Lango stiklais nevarvėjo naujos lašų gyvačiukės. Tačiau ir tai ūpo nepataisė. Po to, kai taip netikėtai sutiko Jagnorą, Donatui sunkiai sekėsi jį taisyti.

Tysojo ant lovos, užkišęs rankas už galvos, ir spoksojo į lubas. Kadangi kambarys siaurokas, o lubos, kaip ir visame name, – aukštos, tai, būdamas melancholiškai nusiteikęs, galėjai įsivaizduoti, kad esi sugautas ir guli kažkokio gilaus narvo dugne.

Pirma, tarė jis sau, nekreipk dėmesio į tą sumautą Jagnorą. Kvailas atsitiktinumas, ir viskas. Teprasmenga! Nebūtų Jagnoras, būtų koks kitas direktorius. Ko gero, dar atgrasesnis. Pamiršk, ir viskas!

Patarimas, be abejo, geras, o kad jį būtų lengviau vykdyti, Donatas prisimerkė.

Deja… Tai nedaug tepadėjo.

Pirmoji byla… kaip pirmoji meilė. O kai ir viena, ir kita susiplaka į krūvą… Bet palauk, minutėlę bandė prieštarauti besibraunantiems prisiminimams. Negi Nijolė – ta pirmoji? Buvo gi Liucija dar vienuoliktoje klasėje… O paskui ta… Pala… Kaip ji vadinosi?.. Rūta, Rita?.. Juodplaukė tokia…

Na, taip. Buvo…

Ale Nijolė…

Nereikia stengtis jos prisiminti. Užsimerki, ir yra… Pamiršt tai reikia stengtis, tačiau iš to nieko doro nebūna. Kažkaip nelemtai supuolė, kad susiplakė Kauno mėsos kombinato byla ir Nijolė. Nors Nijolę sutiko kiek anksčiau. Plaukikė, su plaukikės figūra. Jauna tada buvo, plaukikės savo atletiškos formos viršūnę pasiekia jaunos. Talento jai netrūko, gal trūko atkaklumo, užtai į rinktinę tais metais nepateko. Ieškojo paguodos, ir, matyt, jis tinkamu metu pasimaišė. Stengėsi guost pagal savo tuometinius sugebėjimus ir kuklius išteklius. Iš pradžių paguost tarsi sekėsi…

Iš pradžių. Pasivaikščiojimai ąžuolyne, pirmas pasibučiavimas Dainų slėnyje, pirmos perdėtos viltys. Kad būtų turėjęs tada bent kokį privatesnį kampą! Būtų gal vykę kitaip, tačiau neturėjo! Nieko tada neturėjo, užtai veiksmas klostėsi nelyg eiliniame auklėjamame romane apie meilės ir gyvenimo prasmės ieškantį tarybinį jaunimą, tik kad be laimingos pabaigos. Pirmoje romano dalyje graži, nors kiek lengvabūdiška komjaunuolė pasirodo esanti suklaidinta kapitalistų propagandos, vaikosi madų, svaičioja apie „Bitlus“, „Riedančius akmenis“, užsigeidžia užsienietiškų džinsų. Neturi jokio noro prisidėt prie BAM’o statybos, tyra meilė nepabudina jos tarybinio patriotizmo. Tokia tad pradžia, bet antroje dalyje įvyksta praregėjimas, ji supranta, kokie paviršutiniški ir paiki jos siekiai, galop su mylimu traktoristu išvyksta į plėšinius Kazachstane.

Pirmoji romano dalis Nijolei tiko pakankamai tiksliai, apie antrąją nėra ko ir kalbėt. Ir ko jai praregėt, jei tie užsienietiški džinsai prakeiktai gerai tiko? Bičiulis Petras, kuris, savo laimei ar nelaimei, pasiekė kadaise jų abiejų turėtą tikslą ir tapo fiziku, sugebėjo visus reiškinius pakelti iki ideologinio lygmens. O dėl užsienietiškų džinsų nereikėjo ir stengtis. Jo žodžiais tariant, tai atvejis, kai realybė iliustruoja teoriją. Pamatai, ir iškart nušvinta protas! Staiga supranti, kodėl socialistinė gamyba neturi perspektyvos. Supranti, kad ne tankai nulems ateitį, bet džinsai! Pristatau tau Nijolę kaip pavyzdį, sakė jis. Daugiau argumentų neieškau... Pasižiūrėk! 

Kas be ko… Tuo metu Donatas tiek pat negalėjo nežiūrėti, kaip dabar neprisiminti. Tada ir dabar tai sukėlė itin prieštaringus jausmus. Išties, ne tas žodis. Sukėlė siutą. Džinsus jai tada nupirko Jagnoras! Ir ne tik džinsus…

Apsivemt gali, vien tai prisiminęs! Kaip ji galėjo šitaip leistis? Šitaip nusigyvent?.. Dėl blizgučių…

Pala, pala… Būk bent truputėlį realistas… Vis dėlto septyneri metai. Jagnoras tuomet dar nebuvo tiek sustambėjęs ir to auksinio danties neturėjo. Užtai turėjo mašiną, pinigų be saiko. Pasakyk, argi nereikia merginai gerų džinsų? Kai Nijolė užsitempė ant savo plaukikės užpakaliuko, aiškiai matei, kad reikia. Ne tik džinsų. O pats ką jai galėjai pasiūlyti? Buvai kas? Seržantukas! Šimtas dešimt rublių ir lova bendrabutyje...

Na, taip... Miesčioniška, banalu, lėkšta… Virkaukit, sentimentalūs poetai, piktinkitės premijom apdovanoti partiniai grafomanai. O kas iš to? Negelbės paistalai apie „plėšinių“ romantiką, ne ką daugiau gelbės dūsavimai apie tautinį santūrumą. Tokios mergiotės kaip Nijolė geidžia ir džinsų iš supuvusių Vakarų, ir dar daug ko kito. Jei jų neįstengi parūpinti, esi nevykėlis. Taškas. Va, kur tikrasis socialistinis realizmas.

Banalu, banalu, banalu…

Negana to, šiuo atveju banalybė susipynė su tradicija. Vagystės Kauno mėsos kombinate – tai ne banalybė, o tradicija. Tiesiog klasika, vagysčių bylų baigtis taipogi tradicinė. Seržantas Vėbra plėšyte plėšėsi, stengėsi iš paskutiniųjų atstatyt teisingumą, apsaugot socialinę nuosavybę, gal prisidėjo keršto jausmai, bet to neminėsim. Pirmoji jo didelė išeikvojimo byla ir užtai stengėsi.

Tačiau kaltinimai prie Jagnoro nelipo, liudininkai neliudijo, daiktiniai įrodymai pasirodė esą abejotini, jau patvirtinti įkalčiai kažkaip pradingo. Labiau patyrę, nebūtinai blogo linkintys kolegos jam patarė nesiplėšyt. Sakė, nebūk bukas „cvekas“, be reikalo draskais, nėr ko užsiciklinti. Kelis spekuliantus pasodinom, tai kas, kad smulkmė? Yra ką užrašyt į ataskaitą. Baikim. Gal ir premijėlė kokia bus.

Neklausė. Pasidraskė. Negali sakyt, kad visai be pasekmių. Vadovybei įkyrėjo, nuo bylos pašalino, papeikimo susilaukė. O Jagnoras išlipo sausas! Kad būtų tik tiek, mat jį biesas. Bet jis ir Nijolę…

Aa, velniai nematė! Pakaks!

Pasiust gali!

Linksmų atostogų, vaikine!

Donatas pašoko iš lovos ir priėjo prie lango. Pasirodo, kad klydo įsivaizduodamas, jog lietus baigėsi. Skirtumas tas, kad dabar ne tiek lijo, kiek purškė. Kitoje stiklo pusėje prilipę lašiukai pamažu pūtėsi, didėjo, sirpo, galop praradę pusiau-svyrą tekėjo žemyn, nušluodami tuščią lataką, kurį po kiek laiko vėl margino smulkūs, palaipsniui augantys lašeliai. Ant vandens srovelėmis išmarginto stiklo įžvelgė savo atšvaitą.

Per daug dramatizuoji, tarė jis sau. Būtum gal nieko kadras, bet per daug dramatizuoji. Tai kas, kad neturi tiek „babkių“ kaip Jagnoras, bet užtai gražesnis!

Tai patvirtindamas jis plačiai išsišiepė savo blausiam atšvaitui rasotame lange. Ironija vienintelis bent tiek veiksmingas priešnuodis melancholijai. Pagalvojo, kad už tai galima ir išgerti.

– Che! Tai va kaip. Grožies panorama, – staiga išgirdo balsą beveik čia pat, už nugaros.

Donatas krūptelėjo ir atsigręžė.

Dešinėje pusėje, beveik ranka pasiekiamos radosi tos durys, prie kurių matė palinkusią Kuodytę. Jos dabar buvo praviros, o tarpdury stovėjo pats Valteris Jagnoras. Jis šypsojos storom mėsingom lūpom, o už jo pečių matėsi gretimas didelis kambarys.

– Nenorėjau gąsdinti. Pats truputį baikštus, ką?
– Ne. Tik kad netikėtai.
– Che che… Išties netikėtumų būna gyvenime! Žinai, kodėl čia durys? Užtai, kad čia įsakymų laukdavo koks tarnas, o gal tarnaitė. Greičiausiai tarnaitė, tokia pamaigoma. O va čia, toliau, gyveno pats herr fon Baron. Eikš, parodysiu.

Atsisakyti nebuvo kaip. Donatas nusekė Jagnorą į didįjį gretimą kambarį. Tas sustojo daugmaž viduryje ir išdidžiai mostelėjo ranka aprėždamas šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampą.

– Sakyčiau, neblogai, ar ne?

Net ir labai norėdamas prieštarauti su šiuo teiginiu negalėjai ginčytis. Kambario proporcijos, lubų bei sienų dekoras, netgi dalis baldų liudijo senų laikų prabangą. Patalpos plotas visiškai pateisino aukštąsias lubas, suteikė reikiamą erdvę keturiems didžiuliams langams, kurie sukūrė įspūdį, tarsi už langų regima medžių lapija būtų kambario tęsinys. Viršutinis aukštų langų trečdalis įstiklintas spalvotu vitražo stiklu. Visų vitražų centre puikavosi tas pats herbas. Apsižvalgęs pastebėjo, jog herbo motyvai pasikartojo lubų pakraščiuose, duris ir langus supančiuose apvaduose bei didelio, kampe įmūryto židinio pagražinimuose. Sudėtingas herbas. Matyti ir žaibo zigzagas, ir laivas, javų pėdas, ir net dvi į priešingas puses plaukiančios žuvys. Heraldikui visa tai be abejo būtų nemaža pasakę apie namą stačiusios šeimos istoriją.

– Tai va, matai, koks herbas! Namą statydinosi tikras herr fon Baron, jei tiksliau, toks fon Štakelbergas! Kilęs iš Kuršo. Turėjo dvarų, malūnų apylinkėje, visko, ko tik prigalvosi. Caro laikais pagarsėjo upėtakių tvenkiniais. Pamanyk tik – žuvį iš čia veždavo net į Petrapilį! Tai bent, aa?..

Būtų buvę galima sutikti, tačiau Jagnoras taip išdėstė, tarsi tai būtų jo paties nuopelnas. Donatas nurijo kylantį priešiškumą ir numykė.

– Vaizdas iš čia neblogas…

– Užtai vila šičia statyta! Ne bet kur, ne bet kaip! Baronai žinojo, ką daro. Na, bet ir mes nepėsti! Kai atvažiuoja mūsų fabriko direktorius ar koks aukštesnis draugas šiška iš ministerijos, tai mes juos čia paguldom. – Jis mostelėjo į viename kampe stovinčią neaukštą, bet plačią lovą, dengtą languota rusvo atspalvio antklode. – Pasirūpinam, kad nenuobodžiautų. Privaišinam atsakančiai. Jei jie dar įgali, tai tiems iš Maskvos ir gražuolių parūpinam. Na, po to iškeliauja gerai nusiteikę! Kad „Inkaro“ kaliošai skilinėja, taip ir pamiršta užsiminti. O šiaip, kai jų nėra, čia viskas mano. Neblogai, ką? 

Donatui vėl neliko nieko kito, kaip pusbalsiu suniurgzti. Ši entuziazmo stoka Jagnorą, matyt, suerzino.

– Va, žiūrėk, ir trofėjų turim, – mostelėjo didelės šviesaus poliruoto medžio sekcijos link. Ten rikiavosi albuminio tipo leidiniai, virtinė trofėjinių vazų, keletas nemažų gintaro luitų su įstatytom raudonom vėliavytėm, įmantriai drožinėtos pypkės, klastingai išsišiepę velniai, meškos su alaus bačkom ir du gintarais inkrustuoti Leninai. – Čia už visokius lenktyniavimus, matai.
– Ir šitas? – paklausė Donatas.

Vidurinėje sekcijos dalyje, už slankiojančių matinio stiklo durelių, ranka pasiekiamas nuo lovos puikavosi stereoaparatas. Durelės atstumtos, užtat aiškiai žvilgėjo chromo bei anodizuoto aliuminio aparato paviršius bei gausūs tarp nedidelių ekraniukų išdėstyti jungikliai. Nė trupučio nesistengdamas šis technikos stebuklas nustelbė statines apžergusias drožinėtas meškas bei medines žirkles nešantį Palangos Juzę.

– Che che, sakai, sudomino! Čia tai progresas, brolyti! Dvidešimt pirmas amžius. Apie tokią garsų mašiną tai ne tik herr fon Baron, bet ir batiuška, visos Rusijos caras, nesapnavo!
– Atrodo užsienietiškas.
– Tai kas, kad užsienietiškas! – paniekinamai metė Jagnoras. – Manai, ten šlamšto neprigamina? Ne kad užsienietiškas. Čia japoniškas „Sony“, brolyti. Šešiasdešimties vatų! Stogą nukeltų, jei paleisčiau kaip reikiant! Pagrosim kurį vakarą. Atvirai kalbant, ir bobikėm patinka! – Jagnoras kilstelėjo savo stambius antakius ir suokalbiškai nusišypsojo. Vėl blykstelėjo auksinis dantis. – Palangoj jų netrūksta. Dabar turi kambarį, aš čia iš šono serenadą paleisiu... Aa?..

Donatas neatsakė. Šį kartą entuziazmo stokos Jagnoras negalėjo ignoruoti.

– Klausyk, – tarė jis, stengdamasis, kad balsas skambėtų draugiškai. – Tu dar vis dėl tų niekų? Dėl Nijolės? O aš maniau, kad dabar tai jau vyras...

– Dėl jokios Nijolės!
– Tai kas tada?
– Palikim tą temą, – burbtelėjo Donatas. Jis stengėsi gražinti mintis prie „Sony“ stereoaparato. Nesuprasi išsyk, kam reikalingi tie visi jungikliai. Keli, matyt, priklausė „Dolby“ sistemos elektroniniam filtrui.
– Ech, žinai... Susitikom iš naujo, negi dabar gadinsi ūpą dėl sijono?.. – nepaisydamas Donato paniurimo tęsė Jagnoras. – Tiesa, kuriam laikui buvo nebloga bobikė. Be to, čia ir paties kaltė. Sakė man, kad jos nepamaigei kaip reikiant. Berods net nebandei... Che che...

Donatas ką tik pirštų galais buvo palietęs aparatą, pasijautė, tarsi tie žodžiai jį būt nudilginę. Atsitiesė, peržengė prie lovos ant grindų besidriekiantį elektros laidą ir sustojęs atsisuko į Jagnorą.

– Sakiau, palikti tą temą! Pakaks! – balsas pakilo daugiau, negu jam to norėjosi.
– Che che... Bandau pasiaiškint apie tą bendrą praeitį, kuri mus sieja...
– Niekas mūsų nesieja… Nutilkit!

Jagnoras nusišypsojo, tarytum ši staigi nuotaikos kaita jam teiktų malonumo. Auksinis dantis blykstelėjo.

– Ech, Donatuk... Ar nepamiršti kartais, kur esi? Čia mano vila! Aš čia kalbu, ką noriu! O jau tavęs tikrai neatsiklausiu!

Donato pyktis tvino, tvino, kad net spengė ausyse. O Dieve, kaip mielai būtų tvojęs į tą prašieptą snukį! Būtinai reikėjo tvardytis.

Jis nutilo ir išsišiepęs laukė. Donato pyktis tvino, tvino, kad net spengė ausyse. O Dieve, kaip mielai būtų tvojęs į tą prašieptą snukį! Būtinai reikėjo tvardytis. Jis lėtai, kad Jagnoras to nepastebėtų, išleido užsikirtusį kvapą. Apsisuko ir, valdydamas žingsnių greitį, nuėjo į savo kambarį. Neužvėrė durų, nesustojo, tik paėmė ant kėdės atlošo pakabintą švarką. Vilkosi jį jau lipdamas žemyn.

Reikėjo kuo greičiau išeiti iš šitos sumautos vilos. Dingt, nes šiaip velnias žino, ką galėtumei padaryti.

Išėjęs pro laukujes juodo poliruoto medžio duris jis pagaliau giliai atsikvėpė. Lynojo…

Šiuo metu atrodė, kad tai gerai!

Sekmadienis, 20:30

Ūpą kiek pataisė pakenčiama „Bangoje“ suvalgyta vakarienė ir dvi ūpo taisymui užsakytos moldaviško vyno taurės. Kadangi oras toks pabjuręs, žmonių buvo mažiau ir eilėje ilgai laukt neteko. Dar nuostabiau, pasitaikė padavėja, kuri net nusišypsojo, – įrodymas, kad stebuklų gali atsitikti bet kur, net ir Palangoje. Išėjus iš restorano dar vis krapnojo lietus, gatvių asfaltas atšvietė ką tik užžiebtų lempų šviesą. Donatas apsižvalgė, atmetė puoselėtą ketinimą aplankyti Birutės kalną ir, pakėlęs švarko apykaklę, ryžtingai pasuko vilos link.

„Jei dar kabinsis, vožk į srėbiamąją, ir kvit!“ – tarė jis sau ir net nusišypsojo. Tai bičiulio Petro patarimas dar iš vidurinės mokyklos laikų. Kai esi keturiolikos, jis gal neblogas, kai eini trisdešimtuosius ir dar priklausai tvarkos prižiūrėtojų luomui, padėtis kiek kitokia.

– Et, nesismulkink. Vožk į srėbiamąją, ir kvit! – pakartojo jis, prisimindamas tuos laikus, kai grįždavo per tiltą į Vilijampolę, o ten prie dailės kombinato jo kartais tykodavo trys chuliganai, vienas jų storokom lūpom, kažkuo primenantis Jagnorą. Kartą, kai jį prirėmė prie sienos, prakirto tas lūpas. Pats gavo atsakančiai, bet po to prie jo nebesikabino. Deja, tos praėjusios sėkmės nepakartosi. – Ir nereikia, paprasčiausiai nekreipk dėmesio, ir tiek! Ko prasidėt su naglu durnium? Dar per atostogas! Į fizikos vadovėlius tau reikia žiūrėti, vyruti, o kažkokiu būdu į direktorius prasmukę mėsos kombinato sukčiai tegu eina velniop!..

Be abejo, taip. Patarimas geras. Kiek čia truks, bus po vasaros, o jei nori pagaliau gaut įskaitą, reikia pamankštinti smegenis.
Vilą jis pasiekė beveik per dešimtį minučių, tad ir sušlapo ne per daugiausia. Kai pravėrė antrąsias stiklines duris, jį priekaištingai nužvelgė už registracijos stalo dar vis sėdinti Kuodytė. Pasijuto kažkuo kaltas ir rūpestingai nusibrūžino batus į paklotą prie durų šeriuotą kilimą.

– Nejaugi jūs dar dirbat? – nusistebėjo Donatas. – Jau po devintos…

Kuodytė sekė, kaip jis brūžina batus, ir atrodė, kad pritarė jo stropumui. Visoje fojė degė tik viena lempa, ji metė aštrius šešėlius, tai paryškino neseniai lakuoto senoviško parketo blizgesį, paryškino ir jos veido bruožų kietumą.

– Ar man žiūrėt valandų? Tiek darbo, žinote. Be to, budėtoja susirgo.
– Nėr ko stebėtis, toks oras. Sloga, ko gero...
– Gal ir sloga. Kas čia žino. Man atidirbti tenka. Jūs lipat į viršų?

Klaust kaip ir nereikėjo. Donatas stabtelėjo, jau uždėjęs ranka ant įmantriai išpjaustinėtos upėtakių barono laiptų baliustrados.

– Taip…
– Gal galėtumėt užnešti kai ką?
– Mielai…

Kuodytė palinko prie atverstos mėlynai liniuotos buhalterijos knygos, praskleidė keletą popieriaus lakštų ir juos skubotai tyrinėjo.

– Bet gal ne… Atsiprašau, kad trukdžiau...

Donatas gūžtelėjo pečiais ir pradėjo kopti.

Sekmadienis, 20:40

Trečias aukštas jį pasitiko dūdų orkestro grojamu maršu. Garsiai atsuktas televizorius transliavo vadovaujančių partijos veikėjų apsilankymą granuliuotų pašarų gamykloje. Pasirodė, jog dūdoriai tuo metu, kai nepučia gražiai žvilgančių trimitų, gamina granuliuotą pašarą. O gal pirma gamina, paskui dūduoja. Tai liko neaišku, nes jam nelabai tinkančia varlike pasipuošęs praplikęs vadovas pabrėžė, kad jo kolektyve tolygiai svarbu pašarų kokybė ir menas. Meną jis tapatino su trimitų skleidžiamais garsais.

Tezė kiek ginčytina, tačiau nė vienas iš televizijos kampelyje susirinkusiųjų ginčytis neketino. Jų buvo keturi. Jau anksčiau sutikta blondinė, jaunesnė, gal devyniolikos metų sirpios figūros mergina ir toliau sėdinti juodaplaukių porelė. „Juodaplaukiai“ – ne tas žodis, Puškinas būtų pasakęs: „plaukai juodi kaip naktis“.

Labiausiai patraukė dėmesį pablyškusi blondinė. Elegantiškas rūbų sukirpimas, žalsvas akių vokų atšvaitas bei lyg pozuotojos ant minkštakrėslio atmesta ranka pabrėžė, kad dėmesys pirmoje vietoje priklauso būtent jai.

Juodaplaukių pora žaidė šaškėm. Matyt, vedę, nes, nors moteris buvo gal dvidešimt metų jaunesnė, vyras neskubėjo savo partnerei į pagalbą. Neslėpdamas nekantrumo pirštais barbeno į žemo staliuko kraštą.

– Oo, kaip žavu! Naujas ateivis mūsų lietingame pajūryje! – nusišypsojo blondinė. Lūpos dažytos ryškia, vyšnias primenančia spalva. – Kaip neregėtai malonu! Gerų vyrų mums čia verkiant trūksta. Ar ne, Roma?

Donatui kreipinys kiek netikėtas, tačiau neliko nieko kito, kaip irgi nusišypsoti.
Roma pavadintoji, vos iš paauglės amžiaus kopianti, bet dosniom moteriškom proporcijom pasižyminti mergina droviai pakėlė akis. Jos apvalūs skruostai raustelėjo; o gal jie nuolat būdavo paraudę.

– Tai jūs čia naujas įnamis? – tęsė blondinė.
– Taip, – atsakė Donatas Vėbra. – Iš Kauno.
– Dar žaviau! Iš Laikinosios! Žinote, man ten per gastroles labiausiai patinka. Vilniuje partiniai ploja tik tada, kai komsorgas pradeda. Kauno teatrinė publika lieka klasė!
– Malonu girdėti... – sumurmėjo Donatas ir pasijuto taip, tarsi privalėtų ją atpažinti. – Berods esu jus scenoje matęs...
– Nuostabu! Kultūros lygis „Inkare“ kyla!
– Jaunimo teatre, ar ne?

Blondinė papurtė galvą.

– Šiuo metu – Klaipėdos. Na, ir filmuose, suprantama. Verdenė Šaulytė.

Donatas linktelėjo ir nutaikė atitinkamai pagarbią išraišką.

– O čia štai Roma Karosaitė. Ji iš Šiaulių „Inkaro“ filialo. Susipažinkite.

Raudonskruostė atsistojo ir padavė jam ranką. Matyt, Šiauliuose dar mokė merginas sveikintis. Donatas ranką lengvai paspaudė.

– Malonu susipažinti, – tarė ji, kruopščiai paisydama nedrąsioms merginoms derančių mandagumo taisyklių. Net akis nuleido. Tai atlikusi ji vėl prisėdo, sunertas rankas padėjo ant kukliai suspaustų kelių. Laisvų formų melsvos palaidinukės klostės nesėkmingai slėpė jos krūtų pilnumą.

– Tai štai kaip, įsidrąsinom, ir jau pažįstami. O sakoma, kad lietuviai tokie santūrūs! – Verdenė teatrališkai išbaigtais judesiais ištraukė iš gulėjusio ant staliuko „BT“ pakelio cigaretę ir, grakščiai laikydama tarp dviejų pirštų, atsigręžė į Donatą, kad tas uždegtų.

– Nerūkau, – pasiteisino Donatas ir bergždžiai patapšnojo per sudrėkusio švarko kišenes, nors gerai žinojo, jog ten jokių degtukų nėra. Tą formalumą atlikęs jis prisėdo.

– Gerus norus mokame įvertinti, nors šiuo atveju jie liepsnos neįskelia. Gal patrinsime dvi kėdės kojas?

Pagalba pasirodė iš kitos pusės. Prie šaškių sėdėjęs juodaplaukis atsistojo ir priėjęs atkišo plazdančią žiebtuvėlio liepsną. Jis buvo kiek daugiau kaip keturiasdešimties, tamsaus gymio ir charakteringa pietiečio nosimi. Verdenė prisidegė ir plačiai jam nusišypsojo.

– Čia mūsų svečiai iš saulėto Kaukazo, – pereidama į rusų kalbą tarė ji. – Draugas Gurašvilis ir žmona. Jie paliko saulėtą Tbilisį, kad pasižiūrėtų, kaip antys tarpsta ir paparčiai želia.

– Sveikiname jus, – linktelėjo Donatas.

Abu gruzinai nusišypsojo. Dabar, kai ji atsisuko, buvo akivaizdu, kad žmona gerokai jaunesnė. Gal nedaug per dvidešimtį. Ypačiai gražios buvo jos didelės tarsi stirnos akys.

– Esu tikras, čia būna gražių dienų, – jausdamas pareigą ginti Palangą tarė Gurašvilis. Jis kalbėjo taisyklingai rusiškai, tačiau su pastebimu kaukazietišku akcentu.

– Ne! Ne! Tai neatitinka planų! – papurtė galvą Verdenė. – Čia antis auginame. Gi matėte per televizorių. O antims lietaus reikia. Planuose taip numatyta!

Panašu, kad Gurašvilienei nebuvo visai aišku – juokaujama ar ne. Savo didelėm stirnos akimis ji klausiamai pažvelgė į vyrą.

– Aš jus perspėjau! – tęsė Verdenė. – Reikėjo atvažiuoti liepos mėnesį. Tada pasitaiko dienų, kai nelyja. Kartais ir saulutė pasirodo.

– Niekai ! – galantiškai užtikrino vyras. – Mums čia patinka. Svarbiausia, kad žmonės malonūs.
Žmona paskubėjo pritarti:
– Malonūs. Ir čia taip žalia!
– Irgi pagal planą. Kad antims būtų kas lesti.

Gurašvilienė, matyt, pasiryžusi būti mandagi, pritariamai nusišypsojo.

– Ir koks čia puikus smėlis… Mes pavaikščiojom basi… – ji palingavo galvą pabrėždama, jog tai neeilinis pasiekimas. – Pas mus pajūryje tai akmenys.

Gurašvilis atsainiai krenkštelėjo, tarsi rodydamas, kad žmona per giliai leidžiasi į kalbas. Ši nuleido savo tamsias akis į šaškių lentą.

– Jie nuostabi pora, – grįžo į lietuvių kalbą Verdenė. – Bet perspėju – jis beprotiškai pavydus. Dievinu pavydžius vyrus! Prisipažinkit, ar jūs būnat pavydus?

Tai buvo taikoma Donatui.

– Aš... Kodėl turėčiau būti?
– Tu tik klausykis, Roma! „Kodėl“, sako! Štai tipiškas kaunietis. Tuoj klausimai. Kodėl? O kiek tai kainuoja? Gal galima pigiau?
– Nejaugi pavydas kainuoja?
– Oho! Ir dar kiek. Bet pirma reikia pirktis aistros. Tokios, kaip pietiečiai kad turi. O, tada jau neskaičiuosit, kiek kas kainuoja. Bet aistros kauniečiams trūksta. Prisipažinkit!
– Na, dar nenusikaltau ir jau prisipažinti... – nutęsė Donatas, ieškodamas šiai progai tinkamo šmaikštaus atsako. Greitomis atsako surasti nepavyko, bet netrukus pasirodė, jog ir nereikėjo – Verdenės dėmesį atkreipė laiptais į viršų kopiantys du vyrai.
– Štai, turime išeitį. Draugas Lauraitis jums paaiškins! Lauraitis gerai nusimano apie pavydą. Ar ne taip?

Klausimas buvo taikomas aukštesniajam iš vyrų. Šis atsigręžė į svetainę. Siauras veidas liko pasyvus, tarsi jis būtų jau daug kartų girdėjęs šį klausimą ir dabar svarstytų, ar verta reaguoti. Pažvelgus atidžiau jis atrodė vyresnis negu būtum spėjęs, remdamasis jo išskirtinu lieknumu. Plaukai stipriai praretėję ir pradėję žilti, užšukuoti skystančia banga ant pailgo aristokratiško pakaušio.

– Tai matai, Griauže, – tarė jis. – Vos išėjom vakarienei, o Šaulytei jau kyla pavydo tema.

Griauže pavadintasis buvo kiek per trisdešimt, stambaus sudėjimo, pradėjęs tukti vyras. Dėvėjo jūreivišką megztuką aukšta apykakle ir apibrizgusius džinsus. Jis duslokai sukikeno.

– Jaunuoli, jei lig šiol atlaikei puolimus, ir dabar padėsime atremti, – prislopintu balsu tęsė lieknasis. – Lauraitis būsiu. O čia po dešine – kulinarijos specialistas Griaužė.

– Vėbra. Malonu, – Donatas paspaudė vieną ir antrą atkištą ranką. Stambiojo drimbos paspaudimas buvo švelnesnis negu plonojo Lauraičio. – Kaip tą kulinariją suprasti? Gal jūs virėjas?

Griaužė vėl sukikeno ir atsargiai sėdosi krėslan.

– Priklauso nuo to, ko reikia. Reikia virt – verdu, reikia kept – kepu. Mariakai vadina kukorium…
– Žavu, kad vyrai tokie universalūs! – įsiterpė Verdenė. – Bet pats juk kukliniesi, Lauraiti. Be reikalo. Aš pristatysiu. Čia regite mūsų garsųjį smuikininką. Daug žadantį.
– O, tai draugė Šaulytė kuklinasi? Neabejoju, jog varžėsi jums prasitarti, kad teko užbėgti ant scenos.
– Esu matęs Šaulytę televizijoje, – patvirtino Donatas.
– Aa!.. Tamsta akylus... – Lauraitis sudėjo savo plonus pirštus į trikampį ir pažvelgė pro juos į Šaulytę. – O aš per transliuojamą „Hedda Gabler“ spektaklį išbėgau gurkštelti gazuoto vandens ir, pasirodo, praleidau nepakartojamą akimirką. Teko girdėti, jog Šaulytė nuostabiai grakščiai įnešė sriubą!
– Kad išbėgai gurkštelti, neabejoju, Lauraiti. Tik jau ne vandens! Bet grįžkime prie smuikavimo. Lauraitis juk griežia filharmonijoj! Griežė pirmu, antruoju, galop ir trečiu smuiku. Ir būtent ta seka!
Nei vieno, nei kito balsai nepasikeitė. Verdenė kaip ir prieš tai maloniai šypsojos, tad ištarti žodžiai iš pradžių slydo pro ausį, ir Donatas neiškart suvokė, kad turi progos sekti, be abejo jau, ne kartą vaidintą spektaklį. Dar nebuvo aišku, ar spektakliui skirta būti farsu, ar melodrama.
– Ak, tas profesinis menininkų pavydas… – toliau švelniai tęsė Lauraitis. – Ak, ak! Aš tai išties groju smuiku, o kiek pastaruoju metu televizijoj vaidina Šaulytė?
Verdenė pakėlė galvą, vyšninėm lūpom apjuosė nematomą „o“ ir staigiu pūstelėjimu išpūtė pamažu kylantį dūmų ratilą.
– O, pasižiūrėk. Ten tavo pavydas, Lauraiti!.. Ką pasakysi?
– Atrodo, apvaliai.
– Atrodo, kaip grynas nulis! Mus čia domina ne tas anemiškas, išsivėpęs, o tikrasis pavydas. Aistros ir kraujas, o ne atvėsę barščiai. „Karmen“, o ne „Paklydę paukščiai“. Paaiškink mums apie tikrąjį pavydą.
– Paaiškinti? – Lauraitis dešine perbraukė pradėjusius į šalį slysti plaukus. – Gal pradėsim nuo apibūdinimo.
– Laukiam! – Verdenė užkėlė vieną grakščią koją ant kitos ir nesistengė pataisyti po šio judesio aukštyn pasislinkusios suknelės. Šalia jos sėdinti raudonskruostė, atrodė, visai nesusigaudo, apie ką kalbama.
– Punktum primum, – svariai pradėjo Lauraitis. – Pavydui reikia objekto, dėlei kurio verta pavyduliauti.
– Esi žavingai subtilus, Lauraiti.
– Punktum sekundum. Tas objektas neturėtų būti prieinamas plačiam vartotojų ratui...

Jis nutilo, liko nepatogi tyla, bet tik kokiai sekundei ar dviem. Ją nutraukė iš pradžių tarsi teatrališkas, bet netrukus visai nuoširdžiai skambantis Verdenės juokas.

– Žavu, Lauraiti! Skiriam tris balus iš dešimties. Aš pridėsiu trečią punktum. Tas, kuris jau nieko nebepajėgia, nebejaučia ir tikro pavydo. Tikslesnis apibūdinimas būtų – nostalgija!
– He he he! – dusliu juoku prisidėjo Griaužė. Atrodo, pati nežinodama kodėl, sukikeno ir Roma Karosaitė.
– Che! Kaip čia linksma! – staiga pasigirdo balsas iš šono. Visi atsigręžė. Kairioji durų į didįjį barono kambarį pusė buvo praverta, o tarpdury stovėjo Jagnoras. Dešinėje rankoje jis laikė „Dainavos“ trauktinės butelį, kairėje – skaidriosios. Kilstelėjo abi rankas tarsi sveikindamas susirinkusius.
– Atrodo, nuotaikos, netrūksta, ale aš čia, che che che, jos dar truputį atnešu...

Sekmadienis, 21:00

Tarsi tai būtų savaime aišku, Jagnoras perėmė vadovavimą ir tapo dėmesio centru. Netrukus atsirado stikliukai, iš savo kambario, kuriame radosi ir nedidelis šaldytuvas, atnešė jau supjaustytos rūkytos nugarinės lėkštę. Rausvai stangri, baltais lašinukų ruožais pamarginta mėsa gulėjo surikiuota dviem eilėm, Griaužei pavedė suraikyti puskepalaitį Palangos duonos, atsirado ir raugintų agurkų. Jagnoras nesivaržydamas priėmė šia proga skiriamus komplimentus.

– Che che! Ar čia „Inkaras“, ar ne!.. – juokėsi patenkintas ir iš naujo pilstė ant žemo staliuko sustatytus stikliukus. Sėdėjo įsibrovęs tarp Verdenės ir Romos, Roma stengėsi kiek įmanoma pasitraukti į sofos galą, bet jai nelabai buvo kur trauktis… – Mokam svečius priimt, ar ne? Kur geriau rasit? Nagi, ar ne taip?

Dalis susirinkusiųjų pritarė, tačiau pritarimas nebuvo vieningai entuziastingas. Jagnorui atėjus Lauraitis nuščiuvo, demonstratyviai atsivertęs žurnalą vaizdavo, kad skaito, ir nelietė savo stikliuko. Donatas nusiurbė savąjį tik iki pusės ir laukė progos neatkreipiant per daug dėmesio pasišalinti. Ne itin sklandžiai Jagnorui sekėsi ir su gruzinais. Į tiesioginius kvietimus prisidėti prie aplink staliuką susėdusios kompanijos Gurašvilis atsakė atsiprašančiu galvos krestelėjimu, tad Jagnoras paėmė lėkštę nugarinės, du sklidinus trauktinės stikliukus ir nuėjo prie jų šaškių stalo.

– Privalot pabandyti, draugas Gurašvili, – beveik prie pat nosies prikišo jam lėkštę. – Gi nesate žydas… Nors kartais pagalvoju, che che, kad gruzinai sugeba ne blogiau už žydus… Che che… Na, nekreipkit dėmesio! Čiupkit!
– Bet svarbiausia, kad su mumis išgertų gražuolė, – nesivaržydamas tęsė Jagnoras, kai Gurašvilis vis dėlto teikėsi paimti nugarinės. – Būtinai suteikit mums tą malonumą! Už tautų draugystę! Už Palangą!.. Už malonų susitikimą...
– Aš nežinau... – dvejodama tarė Gurašvilienė. Ji klausiamai pažvelgė į vyrą. – Ar čia vynas?
– Tai bent už bendrus interesus, draugas Gurašvili!

Gurašvilis stengėsi šypsotis, bet jam ne itin sekėsi. Galop pakėlė stikliuką ir vienu sykiu išlenkė iki dugno. Nurijęs prisimerkė, papurtė galvą ir stikliuką pastatė atgal į Jagnoro laikomą lėkštę. Kažką gruziniškai burbtelėjo žmonai.

– Ne vynas? – melodingu balsu tarė ji. – Tai aš kažin...
– Privalote! Kitaip mano viloje negalima! – neatlyžo Jagnoras. – Pas mus liaudies diktatūra, o liaudis – tai aš! Įsakymas!
Gurašvilis dar kažką pusbalsiu sumurmėjo. Žmona kankinės veidu pakėlė stikliuką, palietė savo pilnom lūpom jo kraštą, truputėlį siurbtelėjo ir vėl pastatė ant šaškių lentos.
– Dėkui, – tarė ji švelniai. – Skanu...
– Pakaks. Mes eisim… – atsistodamas ne tiek pasiūlė, kiek įsakė Gurašvilis.

Žmona klusniai atsistojo, atsiprašančiai nusišypsojo Jagnorui, apėjo jį pasisukdama, kad neužkliūtų už laikomos raikytos mėsos lėkštės ir, linktelėjusi sėdintiesiems, nuėjo koridoriaus gilumon. Neskubėdamas nusekė ją ir vyras. Ketvirtojo numerio užraktas girgžtelėjo, ir durys užsivėrė.

Atsirado mat karžygys tigro kailyje… – grįždamas burbtelėjo Jagnoras. – Nusitempė patelę į guolį!..

– Atsirado mat karžygys tigro kailyje… – grįždamas burbtelėjo Jagnoras. – Nusitempė patelę į guolį!..
– Paspruko juodaplunksnė paukštytė, direktoriau, – nusijuokė Verdenė. – Ne kiekvienam pabažnam...
– Nespruko, o nusivarė ją… Tesižino... Ale išeina, kad blondinės vis tiek geresnės. Šiaip kodėl tie gruzinai taip kraustytųsi dėl jų iš proto? Ką? – padėjęs lėkštę jis siekė ant-rojo butelio ir stipriu stuktelėjimu į dugną išmušė kamštį. – Che, ale ką aš čia matau? Dar neištuštintos stiklinės. Tai cik, cik! Sakiau, kad pasigailėjimo nėra. „Inkare“ liaudies diktatūra!
– Valio už sentimentus blondinėm! – pritarė Verdenė. – Už šitą tai galima ir išgerti. Ar ne tiesa, Roma?
Romos plaukai arčiau kaštoninės spalvos, bet ji klusniai pakėlė stikliuką.
– Na, o kaip mūsų skripkorius? – taukštelėjo ištuštintu stikliuku į stalą Jagnoras. – Ar nepataikome į skonį? Gal reikėtų su cimbolais!

Lauraitis lėtai atvertė ant kelių gulėjusio žurnalo puslapį ir akių nepakėlė.

– Nekreipkit dėmesio, direktoriau! Jis kažką vaizduoja.
– Ale ką čia vaizduot? Nebent šikantį katiną... – samprotavo Jagnoras, vėl pripildydamas savo ir Griaužės sąžiningai ištuštintus stikliukus. Šliukštelėjo ir į Donato bei Verdenės. – Nagi asmenybės kulto laikai praėjo. Šaudyt jau nebeišeina. Teks kentėti. Bet žinot, ko mums trūksta?
– Ko, direktoriau?
– Nagi muzikos! Skripkorius yra, bet nei geria, nei skripkuoja... Ale tai menkas nuostolis, turim techniką. Tai gal, sakau, padėsi išrinkt muzikėlę, Ramute?
– Aš?.. Nu, nežinau... – kad ir nenoriai, bet nuolat raginama Roma spėjo išgerti antrą stikliuką, jos ir šiaip rausvi skruostai liepsnote liepsnojo. Atrodė, jog šiaulietiškas santūrumas tirpo. Ji jau ruošėsi atsistoti.
– Romka, tu geriau atnešk sūrį, – įsiterpė Verdenė. – Reikia čia ir mūsų indėlio. Turiu ant palangės padėjusi.
– Dabar?
– Negi lauksi rytojaus! Ir peilį.

Roma klusniai atsistojo ir pataisiusi virš baltų kelių kylančią suknelę nuėjo penkto numerio link.

– O muzika?
– Pirmyn, direktoriau! – Verdenė padavė Jagnorui ranką ir vaizduodama, kad jai tai labai sunkiai sekasi, jį pakėlė.
– Che che… – nusijuokė Jagnoras. – Ką beveiksi. Meno labui tenka aukotis…

Verdenė jam įsikibo į parankę ir nukreipė pro dar vis praviras duris į barono kambarį. Eidama vidun jas užkabino petimi ir užtrenkė.

Svetainėje stojo keistoka tyla. Donatas siurbtelėjo stikliuke likusios trauktinės ir apsižvalgė. Griaužė sėdėjo sunėręs rankas ant pūpsančio pilvuko ir vieną per kitą suko nykščius. Jo drėgnos lūpos žvilgėjo. Jis gurkšnojo bent po du stikliukus vieną po kito, tad, ko gero, tylos, kurią nejaukiai jautė Donatas, visai nepastebėjo. Su Lauraičiu kitaip. Jis stengėsi to neparodyti, bet iš sustingusios kūno povyzos ir pakreiptos galvos Donatas suprato – Lauraitis įtemptai klausosi, kas dedasi už užvertų durų.

To paveiktas bandė įsiklausyti ir Donatas.

Kažkur gatvėje pasigirdo mašinos stabdžių spygtelėjimas, antrame aukšte, o gal žemiau, dusliai ūžė kažkoks variklis. Šiaip buvo tylu. Solidžius namus statydinosi tie baronai!

Tada sukikeno Verdenė. Gal kiek teatrališkai, o gal ir ne. Prasiskverbęs pro sandariai užvertas duris, jos juokas virto dviprasmiškai pikantiškas.

– Na, vot, bovytis užsimanė... – sodriu baritonu sududeno Griaužė. – Krūtas tas mūsų direktorius!
– Galima rasti tinkamesnių būdvardžių... – tyliai, kone šnabždėdamas, pridūrė Lauraitis. – Kuilys...

Nežinia, ar tai patvirtindamas, ar pasišaipydamas vėl atsklido solidžių durų prislopintas Verdenės juokas.

Lauraičio veidas suakmenėjo, jis staiga pasilenkė, dviem pirštais pakėlė nepaliestą trauktinės stikliuką ir jį vienu mostu išgėrė. Padėjęs stikliuką siekė atkimšto degtinės butelio.

– Kliuktelk ir man, – paragino Griaužė.

Lauraitis pilstė. Griaužei pataikė tiksliai sklidiną, sau perpylė. Kai pakėlė varvantį stikliuką prie lūpų, ranka pastebimai virpėjo.

– Tai kur Verdenė? – pasigirdo susirūpinęs Karosaitės balsas. Ji lėkštėje nešė nemažą padžiovintą, skoningai gelstelėjusį sūrį.
– Su direktorium kutenasi... – nutęsė siurbčiodamas Griaužė. Lauraitis tuo metu pylėsi trečią stikliuką.
– Tai ką man su tuo?.. – tarsi pasimetusi paklausė Karosaitė. Atrodė, jog ji pripratusi gyventi pagal kitų nurodymus, o to dabar trūko.
– Padėkite čia ant stalo, – pasiūlė Donatas. Jis buvo ką tik nusprendęs, jog atėjo neblogas metas pranykti. Roma pastūmė kelis vietą užimančius stikliukus ir ten padėjo sūrį, paskui sėdosi ne savo senon vieton, bet arčiau Donato. Atsisėdusi timptelėjo žemyn suknelę, kad uždengtų apvalius kelius, tada žvilgtelėjo į Donatą ir kukliai nusišypsojo. Neįmanoma paneigti, kad tas jos kuklumas veikia kažkaip provokuojamai. Ji tarsi laukė, tarsi tikėjosi kažko, ir negalėjai jos taip nemandagiai imt ir palikti.
– Tai jūs kartu kambaryje su Šaulyte... – tarė Donatas.
– Taip. Verdenė. Ai, kokia ji puiki! – palingavo savo kaštoninę galvą Roma. – Įsivaizduokit, ji aktorė…

Sekmadienis, 21:40

Jagnoras su Verdene į svetainę grįžo kartu su triukšmingos muzikos antplūdžiu. Prasivėrė abi solidžios barono kambario durų pusės, ir staiga svetainę apsėmė tiesiog kurtinantis garsas. Elektroninės gitaros narsiai kovojo su nelyg kulkosvaidis tratančių būgnų ritmu. Gal vyriškas, o gal ir moteriškas balsas falcetu angliškai dainavo apie violetinį lietų.

– Ar pasiutot! – užsiėmė ausis Lauraitis. Jo griežtai suglaistyti reti plaukai draikstėsi į kelias puses, šiaip papilkėjusi veido oda įgavo truputį atspalvio.
– Che che che! Mūsų skripkoriui nepatinka... – dribdamas sofon juokėsi Jagnoras. – Šį kartą pritariu! Ir aš už tikrą muziką! Duokit man Šabaniauską, duokit Dolskį arba gerą polką. Ale ką darysi! Liaudis reikalauja. Progresas nesustabdomas!

Kalbėti teko garsiau, nes šešiasdešimties vatų „Sony“ apa-ratas, kad ir iš toliau veikdamas, gerokai kilstelėjo aplinkos decibelų lygį. Jagnoras savo plaukuota ranka siekė butelio, pakėlė ir tada pastebėjo, jog butelis gerokai palengvėjęs. Apžvelgė sėdinčius vyrus, o žvilgsniui pasiekus Lauraitį, patenkintas išsišiepė.

– Che... Tai, regis, ir skripkorius jau susiprato. Tik Donatukas dar ne!

Donatas gailėjos, kad nepasinaudojo proga išeiti, o dabar buvo nepatogu. Savo tik iki pusės nugertą stikliuką prisitraukė arčiau ir delnu jį uždengė.

Jagnoras gūžtelėjo pečiais ir papildė lengviau pasiekiamus stikliukus.

– Esu svetingas žmogus iš mažumės, – guodėsi jis. – Kitaip negaliu. Mano viloj turi būt tvarka!
– Bet kad tvarkos nėra! – įsiterpė Verdenė. – Štai sūris nesuraikytas. Gal jūs pabūsite džentelmenu?
– Ar aš? – sūrio lėkštę Verdenė pastūmėjo į Donato pusę, tad nereikėjo ir klausti.
– Žinoma, jūs! Mudvi su Roma slėgėm, džiovinom, tai džentelmenams reikia bent suraikyti!
Donatas paėmė šalia gulėjusį baltakriaunį ilgaašmenį peilį. Gerai, kad peilis aštrus, nes sūris pasirodė gerokai padžiovintas. Beraikydamas jis nepastebėjo šalia vykstančio manevro. Griaužė, matyt, Jagnoro paakintas, paėmė jo puspilnį stikliuką ir nustūmė skersai stalo. Direktorius dabar jį stropiai pripildė.

– Na, va, tvarka! – tarė jis patenkintas. – O dabar, Donatuk, nebūk veršis ir maktelk!

Donatas padėjo peilį prie suraikyto sūrio ir atsilošė. Jautė į jį atkreiptus žvilgsnius, jautė, kaip jam tvinksta pyktis ir rausta veidas.

– Gyvulinius epitetus galite pasilaikyti, direktoriau... – nors stengėsi, tačiau pykčio nesugebėjo paslėpti, balso tonas neįtiko į elektroninių gitarų sukurtą vakaro nuotaiką.
– Che! Gyvuliukų, sakai! – Jagnorui geriau sekėsi išlaikyti žaismingą toną. – Na, mat, kai esi veršis, tai tik pienuko norisi...
– Ei! Turiu įdomų klausimą, – guviu balsu sušuko Verdenė. – Koks gyvulys lietuviškiausias?

Ji apsižvalgė, ieškodama atgarsio.

– Aš siūlau gaidį. Bent jau vyrams! Pastypčioja ant mėšlyno. Va, va, kto to ja , kokia mano uodega! Ar ne taip, Roma?
– Na, nu… Nežinau… – sumikčiojo nuraudus Karosaitė.
– Tikrai taip. Ir tu pamatysi. Pastypčioja ant mėšlyno, kol vanagas atlekia. O tada – dui į krūmus…
– Nesutinkam. Man atrodo, kad kiaulė… – Griaužė kilstelėjo nuo fotelio ir bukais pirštais suglemžė bent tris riekes nugarinės. Jis jomis pamojavo ir vėl nugrimzdo į fotelio gilumą. – Va, kur tikroji tautosaka! Kas mes būtumėm be kumpio, nugarinės ar lašinių?!
– Che!.. Che! Čia jau tikra filosofija! Verta gilintis… Kiaulė – tai ne tema, o ciela pasaka. Man primena, nu, ale kaip pamirši? – Jagnoras pažiūrėjo į Donatą ir palingavo galvą. – Kukorius sako, kas būtų be kumpių ir nugarinės?.. Tikėsit ar ne, ale va, kaip pasitaiko, būna, kad kai kam gaila, jei tų kumpių ir nugarinių truputį Lietuvoj paliekam! Sako, nelzia, nelzia! Viską reikia į Maskvą išvežt. Mums pakaks kanopų ir uodegų… Ar ne taip, draugas Vėbra?

Griaužė garsiai žiaumojo sugriebtas nugarinės riekes. Verdenė prijaučiamai sukikeno, tik raudonskruostė Roma, taip ir nesupratusi, apie ką kalbama, pakėlė klausiamas akis į Donatą. Tas dar prieš įsižiodamas nujautė, kad pateko į beviltišką padėtį, tačiau mėlynos Romos akys teigė, jog kažką atsakyti būtina.

– Mali šūdą, Jagnorai…
– Šit kaip? O gal ir uodegų mums nereikia? Kanopų pakaks?
– Visai ne taip…
– Nu tai tu paaiškink, Donatuk. Ar reikėtų Lietuvėlėje palikti bent kiek mūsų užaugintų kumpių, ar nereikėtų?
– Kad visai ne apie tai. Kalbi apie sukčiavimus, apie paprastas… – jis norėjo ištarti „vagystes“, bet užsikirto. Nieko nepadarysi, brandaus socializmo sąlygomis ši sąvoka pasikeitė... – Apie paprastus mėsos kombinato nutekėjimus… – užbaigė nevykusiai.
– Ot, ot, nutekėjimus. Neblogai pasakyta, Donatuk. Tai va, jei kas nors teka, iškyla klausimas – kurlink. Ten ar čia? Mums ar vyresniajam? Che che! Smagi tema! – Jagnoras siekė sūrio ir prieš kąsdamas kreivai šyptelėjo. – Mat mudu su draugu Vėbra kadaise turėjome tokį, na, sakykime atvirai, tokį susikirtimą. Kaip sykis dėl šito klausimo. Nors ne vien dėl to. Nu, jei atvirai, ne tik dėl kumpių, bet ir dėl užpakaliukų… Gal papasakokim pirma apie užpakaliukus? Damoms bus įdomiau…
– Nepatarčiau, Jagnorai…
– Gerai. Tebūnie pirma apie kumpius. Mūsų nacionalinio žvėries, kaip tvirtina kukorius. O kam, jei ne jam žinot? Taigi, Kaune vienu metu teko organizuoti kumpių gelbėjimo… Nagi, tokį susivienijimą, sakykime.
– Kumpių gelbėjimo? – išplėtė akis Karosaitė. Jagnorui pasisekė jai sugirdyti dar vieną stikliuką, ir ji pastebimai padrąsėjo.
– Aha! Ir pačiu laiku, sakyčiau. Šiaip kumpiai būt suvis išnykę. Kituose kraštuose gelbsti banginius, ruonius, baltas meškas ar ką ten... O mes, lietuviai, labiau prie reikalo. Gelbstim savo nacionalinį žvėrį. Sekės ne taip blogai, bet tada, va, įsimaišė Donatukas. Ne tik jis, tiesą sakant, ale jis buvo atkakliausias. Ar ne taip, draugas Vėbra?
– Buvo iškelta byla – toks mano darbas, Jagnorai. Sakyk teisybę…
– Nagi ar aš ką ne taip sakau? Ar ne taip? Ot, iš tiesų, tokia kiauliška byla gavosi. Kaltinimai, kad nepakankamai kiaulienos į Maskvą važiuoja, kad truputėlis ir mums lieka. Kiti susiprato, kad persistengt nereikia, ale vot Donatukas, jis neatlyžo… Na, mat jam ir kitkas rūpėjo... Čia jau neišvengsime užpakaliukų...
– Nesuprantu... – prisipažino Roma.
– Che che... – sukikeno Jagnoras. – Mat, kai prasidedi su paršais, ne taip lengvai perprasi! Juk yra paršų, paršelių bei paršiukų...
– Ir kuilių! – metė Verdenė. – Bet prašom aiškiau, direktoriau.
– Che! Galima ir aiškiau. Ypačiai kad čia įdomesnė tema! Užpakaliukas, šiuo atveju, tokios Nijolės. Plaukikė mat, užtai visai nieko užpakaliukas. Nu, ir Donatukas tai įvertino. Sakiau, kad veršis, nesakiau, kad skonio neturi.

Donatas jautė, kaip dabar jam kaista ir ausys. Jis pastūmė žemąjį staliuką, kad galėtų lengviau atsistoti.

– Pakaks, Jagnorai! Perspėju!

Jagnoras išsišiepė ir vaizdavo, kad negirdi.

– Nagi taip, skonį turėjo. Norai geri, ale che che, gerų norų neužtenka. Suprantama, jaunas buvo, nedrįso jos pamaigyti kaip reikia. O merga prisirpus! Hormonų pertek-lius, suprantate. Šlaunys, tai – oho! Plaukikė mat…
– Užteks, joptvaimat! – Donatas pašoko, kojų užkliudytas stalas suvirpėjo taip, kad viena pusiau pilna stiklinė nuvirto. Šalia jo aiktelėjo Karosaitė. – Nutilk, sakau, arba…

Visi sužiuro. Kaip tik šiuo metu gitarų bei būgnų dundesys pritilo, girdėjosi tik graudus lūpinės armonikos vaitojimas. Jagnoras pasitrynė smakrą ir tik tada pakėlė akis.

– Che! Tu ką, Donatuk?

Jis kiek pasviro į priekį siekdamas vienos iš kelių likusių sūrio riekių. Tada Donatas kiek tik įstengdamas žiebė jam iš dešinės į kairį žandą.

Sekmadienis 22:00

Tvojo iš nevykusios pozicijos, teko pasilenkti, trukdė stalas, bet smūgis vis tiek buvo toks stiprus, kad Jagnoras žnegtelėjo ant stalo. Bokso ringe tuoj būtų prišokęs teisėjas, juos atskyręs ir pradėjęs skaičiuoti. Būtų skaičiavęs gal iki trijų, tada Jagnoras būt pakankamai atsipeikėjęs, kad pradėtų stotis.

Čia viskas vyko ir greičiau, ir kiek lėčiau. Greičiau prasidėjo klyksmai. Roma ėmė klykti dar Donatui užsimojus, kažką šaukė Šaulytė, visiškai ne pagal klasikinio muziko kanonus nusikeikė Lauraitis. Netrukus, pasiremdamas ant vienos rankos ir stengdamasis atsistoti, keiksmų virtinę paleido ir Jagnoras. Stotis jam nelabai sekėsi… Koridoriaus gale šaute atsišovė ketvirto kambario durys, jose pasirodė tik apatiniais marškiniais apsivilkęs, susitaršiusiais plaukais Gurašvilis.

Lėčiau negu derėtų ringe sureagavo Griaužė, kuris vienintelis daugmaž tiko teisėjo vaidmeniui. Jagnorui susmukus, jis taip pat pašoko, bet nesusigaudė, ką daryti.

– Tvok, tvok jam, joptvaimat... – pasirėmęs ant alkūnės švokštė Jagnoras.

Griaužė tvot neketino, atsistojęs jis sugriebė Donatą už kairės alkūnės. Tai jo nebūt sulaikę, nes Griaužė, nors stambesnis, aiškiai buvo nerangus, bet Donatas nesipriešino, keletą akimirkų stovėjo pasiruošęs tvoti dar. Jam pačiam teko atsitokėt ir susigaudyt.

Jagnorui stojantis plona kraujo srovelė tekėjo iš kairio burnos kampo – matyt, smūgis prakirto burnoje skruostą, o gal išlaužė dantį.

Donatas pagaliau susitvardė.

– Pasikarkit! – iškošė pro dantis, stipriai papurtė kairę ranką taip, kad Griaužė jį bemat paleido, ir nuo kėdės atlošo pagriebęs savo švarką žengė laiptų link.

– Draugas Vėbra! Kur jūs? – suskardėjo Verdenės balsas.
– Velniop… – sumurmėjo Donatas. Niekas to negirdėjo, nes lūpinės armonikėlės virkavimas baigėsi, ir vėl prasidėjo elektrinių gitarų gaudesys. Muzika jį tarsi stumte stūmė laiptais žemyn. Dabar galvoje sukosi vienintelė mintis. Išsinešdinti. Tučtuojau. O rytoj persikraustyti. Kur – nesvarbu. Į kokią pašiūrę, kad ir atgal į Kauną.

Bildėdamas laiptais žemyn pamatė, kad laiptų prietemoje kažkas sujudėjo. Pasirodė, kad tai Kuodytė. Matyt, nesuskubo užlipti iki trečio aukšto ir išsigandusi prisiplakė prie turėklo. Kai jis praėjo pro ją, ši aiktelėjo.

– Ak, jūs… – sušnibždėjo plonom lūpom. – Kas ten daros? Kas ten?..
– Nieko… – metė Donatas. Kvailas atsakymas, žinoma, ir išsigandusios Kuodytės tai juk nenuramins. –

Truputį pasipešėm, ir tiek...

Nubildėjęs dar pusę laiptų pridūrė:
– Rytoj išsikraustau iš šito beprotnamio...

Bet Kuodytė to jau negirdėjo.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Aktualu

Skilimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete: vieni perspėja apie politizavimą, kiti negaili kritikos prezidentei

Gazas

15min apklausa rytinėse spūstyse: ar šiandien pavežėte savo kaimyną?

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Europos Sąjunga apsiginti nebūtų pajėgi. Kodėl gali žlugti Vakarai?

Vardai

64-ąjį gimtadienį švenčianti Birutė Petrikytė: „Mūsų trumpas gyvenimas yra labai puikus“

24sek

„Rockets“ pristūmė NBA čempionus prie prarajos krašto, bet Ch.Paulas patyrė traumą

Verslas

15min studijoje: ką galime veikti su savo duomenimis, įsigaliojus įmones gąsdinančiam reglamentui

Verslas

Penktadienį, įsigalioja ES duomenų apsaugos taisyklės, bet Lietuvos pasirengimas vėluoja

Aktualu

Šiaurės Korėja tikina vis dar esanti pasirengusi kalbėtis su JAV

24sek

Lietuvos rinktinės krepšininkas pasirodys „Los Angeles Lakers“ peržiūroje

Aktualu

Girto vairuotojo fiasko Panevėžyje: pareigūnams įkliuvo prie pat policijos komisariato

Vardai

Sasekso kunigaikštienė Meghan Markle: „Didžiuojuosi būdama feministe“

Aktualu

Orai.lt: karštą savaitgalį gaivins trumpalaikis lietus

Interviu Tik 15min Kultūra

Vienas garsiausių pasaulio antropologų Thomas Hyllandas Eriksenas: „Mums reikalingas laikas, kai nieko neįvyksta“

Lukiškių aikštėje atidaryta skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“

Gyvenimas

Kokių maisto produktų nepatartina užšaldyti?

Vardai

Donatas ir Dainė Baumilos pirmą kartą viešumoje pasirodė su devynių mėnesių dukra

Paskutinis sezono „Ginčas“: ar Kaunas pajėgus surengti Finalo ketvertą?

Aktualu

Ginklų ekspertai: Iranas metų metus dykumoje tobulino tarpžemyninių raketų programą

Jei šiandien jūsų kolega į darbo vietą atkeliavo su rankšluosčiu ant peties, negalvokite, kad jis išsiblaškęs. Anaiptol – jis kaip niekada sąmoningas ir yra pasirengęs bet kuriuo metu leistis į kelionę ne po bet kur, o po visą galaktiką.

Šiandien pasaulio skaitytojai mini Rankšluosčių dieną – taip atiduodama garbė rašytojui, klasika tapusio romano „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ autoriui Douglasui Adamsui.

Kultūra

Douglasas Adamsas ir kelionės po galaktiką: kodėl šiandien su savimi reikia turėti rankšluostį?

Gazas

Eksperimentas Panevėžio gatvėse: ar vairuotojai praleidžia skubančius paramedikus?

Naujienos

Aktualu

Skilimas Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete: vieni perspėja apie politizavimą, kiti negaili kritikos prezidentei

Gazas

15min apklausa rytinėse spūstyse: ar šiandien pavežėte savo kaimyną?

Aktualu

Vytautas Plečkaitis: Europos Sąjunga apsiginti nebūtų pajėgi. Kodėl gali žlugti Vakarai?

Vardai

64-ąjį gimtadienį švenčianti Birutė Petrikytė: „Mūsų trumpas gyvenimas yra labai puikus“

24sek

„Rockets“ pristūmė NBA čempionus prie prarajos krašto, bet Ch.Paulas patyrė traumą

Verslas

15min studijoje: ką galime veikti su savo duomenimis, įsigaliojus įmones gąsdinančiam reglamentui

Verslas

Penktadienį, įsigalioja ES duomenų apsaugos taisyklės, bet Lietuvos pasirengimas vėluoja

Aktualu

Šiaurės Korėja tikina vis dar esanti pasirengusi kalbėtis su JAV

24sek

Lietuvos rinktinės krepšininkas pasirodys „Los Angeles Lakers“ peržiūroje

Aktualu

Girto vairuotojo fiasko Panevėžyje: pareigūnams įkliuvo prie pat policijos komisariato

Vardai

Sasekso kunigaikštienė Meghan Markle: „Didžiuojuosi būdama feministe“

Aktualu

Orai.lt: karštą savaitgalį gaivins trumpalaikis lietus

Interviu Tik 15min Kultūra

Vienas garsiausių pasaulio antropologų Thomas Hyllandas Eriksenas: „Mums reikalingas laikas, kai nieko neįvyksta“

Lukiškių aikštėje atidaryta skaitykla po atviru dangumi „Vilnius skaito“

Gyvenimas

Kokių maisto produktų nepatartina užšaldyti?

Vardai

Donatas ir Dainė Baumilos pirmą kartą viešumoje pasirodė su devynių mėnesių dukra

Paskutinis sezono „Ginčas“: ar Kaunas pajėgus surengti Finalo ketvertą?

Aktualu

Ginklų ekspertai: Iranas metų metus dykumoje tobulino tarpžemyninių raketų programą

Jei šiandien jūsų kolega į darbo vietą atkeliavo su rankšluosčiu ant peties, negalvokite, kad jis išsiblaškęs. Anaiptol – jis kaip niekada sąmoningas ir yra pasirengęs bet kuriuo metu leistis į kelionę ne po bet kur, o po visą galaktiką.

Šiandien pasaulio skaitytojai mini Rankšluosčių dieną – taip atiduodama garbė rašytojui, klasika tapusio romano „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ autoriui Douglasui Adamsui.

Kultūra

Douglasas Adamsas ir kelionės po galaktiką: kodėl šiandien su savimi reikia turėti rankšluostį?

Gazas

Eksperimentas Panevėžio gatvėse: ar vairuotojai praleidžia skubančius paramedikus?

Vardai

Žinau, ką renkuosi

Atnaujinkime namus

Video

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Remontas be nervų

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas