Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gegužės 9d. 19:00

„Reikia atiduoti viską jai, mylimai ir brangiai – Lietuvai!“: išleidžiama 3-ioji J.Baltušio dienoraščių dalis

Juozas Baltušis „Vietoje dienoraščio“ III tomas
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr. / Juozas Baltušis „Vietoje dienoraščio“ III tomas
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (LRSL) pranešime žiniasklaidai skelbia, kad išleidžiamas ir nuo gegužės 13 d. prekyboje pasirodys jau trečiasis, paskutinis rašytojo Juozo Baltušio dienoraščių tomas, apimantis 1984–1990 metus.

J.Baltušio (1909–1991) literatūriniai veikalai turėjo ir turi neginčijamą vertę – dėl to jis buvo ir skaitytojų labai mėgstamas, ir tuometinės valdžios peikiamas, tačiau kūrėjo visuomeninė veikla, ypač Atgimimo metais išsakytos mintys, vertinamos nevienareikšmiškai.

Praėjus 25 metams nuo J.Baltušio mirties, pagal jo paties testamentinę valią atsirado galimybė peržiūrėti rašytojo paveldą, saugomą archyvuose. Paaiškėjo, kad J.Baltušis nuo 1970 m. beveik be pertraukos kone iki pat savo mirties rašė labai įdomius kasdienybei skirtus fragmentus, pastabas. 2019 m. pasirodę pirmieji du šių dienoraščių tomai sulaukė didžiulio skaitytojų susidomėjimo ir tapo bene skaitomiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos. Trečiajame tome skaitytojai ras ir išsamią visus tris tomus apimančią asmenvardžių rodyklę.

Trečioji, paskutinė dienoraščių dalis apima 1984–1990 m. Joje veriasi rašytojo tuometinių šeimos santykių drama, nomenklatūrinės veiklos, pažiūrų į tam tikrus įvykius Sovietų Sąjungoje ir užsienyje trajektorijos, kasdienybės liudijimai. Išskirtinis dėmesys kreipiamas į Lietuvos laisvėjimo procesus, nemažai svarstoma apie bręstančius pokyčius, atsiskleidžia rašytojo laikysenos šių pervartų fone aplinkybės.

Kviečiame skaityti Juozo Baltušio „Vietoj dienoraščio. III tomas. 1984–1990“ knygos ištrauką (1/2):

SPALIO 26. PIRMADIENIS

Netikėtai gavau Gedimino Ilgūno knygą „V.Pietaris“, išleistą „Minties“ leidyklos. Pradėjau skaityti, ir išplaukė atmintyje ankstyvos mano jaunystės metai Pupinių kaime, kai susėdę vakarais skaitėme balsu Vinco Pietario romaną „Algimantas“. Tada aš dar nežinojau, kad tai pirmas romanas mūsų literatūroje, o skaitėme sulaikę kvapą, net tėvas atidėjo darbą į šalį, klausėsi atsidėjęs, apie motiną nė kalbėti nebėra ko, tiesiog gaudė kiekvieną žodį. Taigi. O dabar „Algimanto“ neskaito jaunimas – nėra „Algimanto“, kaip iki šiol nėra Vinco Kudirkos pilnesnio raštų leidinio, daugelio kitų lituanistinių dalykų, sukurtų praeityje. Rusams kliudo jie. V.Pietaris Joną Rūstųjį poroj vietų pašukuoja, V.Kudirka – išglušusius caro biurokratus, žandarus pakrato už kalnieriaus. Tai laimė, kad bent apie V.Pietarį knygų pasirodė. Įdomi knyga, duoda daug pažintinės medžiagos apie šį brangų mums žmogų. Jo sunkų ir vargų pilną kelią į mokslus, paskui ir gyvenant Ustiužnoje, kur ir mirė, ir šiandien niekas jo kapo nebeatspėja. Persitvarkymas vis dėlto kažką naujo į mūsų gyvenimą įneša. Jeigu taip eis toliau, daug dar gero susilauksime. Štai ir Maironio „Raštai“ nepalyginti pilnesni eina, pirmą tomą jau gavome.

Vakare buvau Maironio gimimo 125-jų metų minėjime respublikiniame. Įvyko jis Akademinio dramos teatro patalpose. Ne, tai nebuvo minėjimas, o kažkokia didelio lietuviškos dvasios atgimimo šventė. Žmonės rinkosi tokiais šviesiais veidais, kokių seniai nebuvau matęs, jeigu mačiau kada iš tikrųjų apskritai. Pilnutėlė salė žmonių. Visi sveikinasi, daugelis bučiuojasi. Jau Vandos Zaborskaitės pranešimas apie Maironį daugeliui ištraukė ašaras, visiškai pravirkdė Justinas Marcinkevičius, o kas dėjosi koncertinėje dalyje, tai lyg sapnas atrodė, tiek iškilnu, šventiška buvo, ir toks artimas Maironis su mumis – žiūri jis iš didžiulio portreto, tarytum šypsosi, gerą žodį taria visiems, o kai suskambo koncerto pabaigoje „Graži tu mano, brangi tėvyne“, tai kaip vienas žmogus pakilo visi iš vietų, ir visi pritarė dviem chorams su kanklių orkestru, daugiau kaip pusė salės raudojo veik balsu, neturėjau sveikatos sulaikyti ašaras ir aš.

Grįžome iš minėjimo abu su Monika tarytum išgyvenę taurų ir šventą lietuvių tautos atgimimą, kurio neužmiršime jau iki karsto lentos: Lietuva gyva! Lietuva dar gyva, nežiūrint visų rusinimų, jos nacionalinių teisių pažeidinėjimų! Gyva ji ir bus gyva, nėra tokių jėgų pasaulyje, kas užgesintų karštai plakančią jos širdį!

Reikia gyventi. Reikia dirbti. Reikia atiduoti viską jai, mylimai ir brangiai!..

SPALIO 27. ANTRADIENIS

Aukšč. Taryboje įvyko Nuolatinių komisijų posėdis, svarstėme įvairius reikalus ryšium su artėjančia sesija (lapkričio 11). Neiškenčiau, pakalbėjau ir aš. Atrodo, vėl nelabai pataikiau.

Vakare skambinau Daliai, paklausiau, ar žiūrėjo bent per televizorių Maironio minėjimo iškilmes. Atsakė buvusi svečiuose, o tenai nebuvę televizoriaus. Gana nemaloniai buvau užgautas šitos žinios. Išvadų daryti neskubu. Gal tikrai negalėjo...

SPALIO 28. TREČIADIENIS

Buvau pas naująjį Televizijos ir radijo komiteto pirmininką Kuolelį, paprašiau pagaminti mums, Kupiškio etnografinio liaudies teatro kolektyvui, „Senovinių kupiškėnų vestuvių“ filmo kopiją. Mums reikia ją turėti. Mes pasiryžę sumokėti tą tūkstantėlį rublių, kurie kaštuoja kopijuojant, tik prašome padaryti ne spalvotą, kaip originale, o baltai juodą. Spalvoti filmai neilgai gyvena, išblunka, sumurzta. Iš mėšlo chemikalų juos gamina (gadina!) mūsų galingosios šalies pramonė! Pažadėjo „pažiūrėti, paskambinti“. Gal ir padarys.

LKP CK kioske pirkau savo dvitomio 4 egz. Vieną tuojau pasiunčiau Povilui Zulonui į Kupiškį. Reikia. Antrą Jurijui Voroninui į Maskvą. Irgi reikia. Dar gal pasiųsiu V.Belovui, V.Rasputinui. O gal ir nepasiųsiu. Reikia ir Gabrolovičiui.

SPALIO 29. KETVIRTADIENIS

Visada yra pavojus, kad bekalbant iš tribūnos skaitytojams apie persitvarkymus, gali vėl sulūžti fasadinis protezas. Tai nuėjau šiandien pas protezistą Stogevičių, užsakiau atsarginį. Žadėjo „padėti“. Anūkė Simona apsiliejo verdančia arbata, tai sujudau parūpinti šaltalankio aliejaus, kitaip – blogai visai, tektų guldyti į ligoninę. Gavau, nuvežiau.

Gavau „Versmės“ knygyne savo dvitomio pirmąjį tomą. Paėmiau irgi 50 komplektų, kaštavo gerokai virš šimto rublių. O ką?

Gavau ir V.Bagdonavičiaus knygą „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“. Neliepsningai myliu Vydūną, labai jau suraizgyti jo rašymai po visokias Kamas ir Lokas, o žinoti vis tiek reikia. Pasiskaitysiu. Taigi.

SPALIO 30. PENKTADIENIS

Išsiunčiau šventinius sveikinimus, 38 štukas.

Nupirkau 2 televizorius „Šilelis“, pasitaikė proga. Vienas jų su broku: nėra garso. Kito televizoriaus įpakavime nėra įdėta maišelio su būtiniausiomis detalėmis, antenos su lanku... O juk įvesta „valstybinė kontrolė“. Pase stovi trys antspaudai, dvylika parašų!..

Šiandien mirė mano vairuotojo Antanėlio Pivoro močiutė. Pergyvena jaunas žmogus. Pareiškiau užuojautą. O kas daugiau?

Pastarosiomis dienomis sujudo sukruto mūsų spauda, televizija, radijas skatinti žmones... pagerbti mirusius. Tai bent! Kapinėse Vėlinių dieną (jau pripažino ją!) būsią prie kapinių vartų pardavinėjamos gėlės, žvakės, kastuvėliai, grėbleliai ir daug kas kita, ko reikia mirusiems aptarnauti. Kapinės bus radiofikuotos, visur skambės gedulinga muzika... ir t.t. Taigi pagaliau susiprasta, nuo atviro ir ciniško kapų naikinimo visuose didesniuose miestuose jau einama prie pagarbos tiems, kas gyveno, dirbo, aukojosi vaikų ir anūkų laimei, bet palaidoti ne išrinktųjų memorialuose, o normalių žmonių kapinėse, kitaip tariant, ir jie pripažįstami žmonėmis. Tenka pasakyti, kad tai ne kas kita, o vis dėlto naujojo persitvarkymo rezultatas. Atsiminta, kad valstybėje, net ir tarybinėje, gyvena žmonės!

SPALIO 31. ŠEŠTADIENIS

Abu su broliu Leonardu aplankėme motinos kapą Anykščiuose, o paskui ir tėvo – Svėdasuose. Ir susimąsčiau čionai, kaip gera būtų atsigulus šalia tėvo. Pavargau, gana stumdytis.

Padėjome gėlių, nusilenkėme. Tegu ilsisi.

„Tiesoje“ aprašomas Pergalės paminklo atidengimas prie Revoliucinio muziejaus. Tarp respublikos vadovų, čionai dalyvavusių, staiga matau A.Ferenco pavardę. O juk buvo „tikros“ žinios, kad šitas veikėjas už daugkartinį atsidūrimą „trezvilkoje“ pašalintas iš pareigų, taipogi iš LKP CK Biuro narių. Taigi.

Paskambinau Daliai į Kauną. Iš nelinksmos nuotaikos padariau šitai. Paguodos nesusilaukiau. Be reikalo ir tikėjausi. Kad atėjo senatvė, tai reikia žinoti savo vietą. Viena tiktai bėda: gana nelengva susitaikyti su savo vieta. Ko gero, laimingesni išmirusieji beveik visi mano vienmečiai, amžininkai. Ko gero.

LAPKRIČIO 1. SEKMADIENIS

Nežmoniškai ėda širdį sąžinė, kad nutrūko mano darbas prie knygos. Laikas taigi bėga, bėga, bėga... Viešpatie, kaip man pabusti iš sustingimo, kaip pažadinti savyje norą rašyti, padėkoti tiems šviesiems žmonėms knygoje, kurie šitiek gero davė man gyvenime? Kaip? Kaip?..

Kartu su Monika aplankėme jos brolio Mirono Ričardo ir motinos kapą Saltoniškių kapinėse. Padėjome gėlių, nusilenkėm. O ką daugiau? O nieko nėra daugiau.

LAPKRIČIO 2. PIRMADIENIS

Maskvoje prasidėjo iškilmės Spalio 70-čiui skirtos. Ilgą kalbą, gerokai nuvylusią mane, pasakė Generalinis Michailas Gorbačiovas. Bando kai kur pateisinti kruvinąjį tautų budelį Staliną, girdi, Tėvynės karo metais pelnė jis įžymių nuopelnų siekiant pergalės (matyt, kad suguldė į kapus 20 milijonų tarybinių žmonių, pirmiausia jaunimo – kareivių), kad kolūkių organizavimas buvo ne nusikalstamas, o teisingas, tik vykdomas netikusiomis priemonėmis, ir taip toliau, ir taip toliau. Ir pagaila man jo, Generalinio Michailo. Ne visą dar valdžią turi jis savo rankose, dar apsidairydamas, dar saugodamasis nemalonumų šneka jis, ir dar kas reikia. Girdėti, nesutarimai tenai Kremliuje gana dideli... Esą, Maskvos Pirmasis susirėmė su tuo perpuvusiu Lichačiovu, padavė atsistatydinimo pareiškimą, nors pats šventai remia Gorbačiovą. Kiek čia tiesos, nežino niekas, kaip nežinau ir aš pats. O nelinksma.

Pusę pirmos dienos metu buvau Spalio rajono liaudies teisme pasižiūrėti Virgilijaus Čepaičio bylos su Vilniaus vykdomuoju komitetu. Žiūrėti nebuvo ko, juoba kad atsakovai neatvyko. Byla perkelta į lapkričio 13 dieną. Virgilijaus Čepaičio trys mažamečiai vaikai palikti šaltyje toliau. Įdūkęs dėl viso šito, dar ir „Gimtojo krašto“ redaktoriaus Algimanto Čekuolio paskatintas, sukurpiau piktą straipsnį tuo klausimu, pavadinęs jį „Kelininkai be kelio“. Žadėjo atspausdinti tuoj po švenčių.

Buvau Respublikinėje bibliotekoje, dalyvavau Maironiui skirtos parodos atidaryme, net kaspiną perkirpti man buvo pavesta, matyt, kaip seniausiam. Paroda labai kukli, bet labai įspūdinga. Žmonių atidaryme galėjo būti ir daugiau. Šiaip ar taip, o ir ši paroda negalėtų būti atidaryta prieš trejetą metų. Taigi.

Supirkau produktus šventėms. Kas gi kitas?

LAPKRIČIO 3. ANTRADIENIS

Buvau Rašytojų sąjungos Valdybos prezidiumo posėdyje. Kažkodėl pradėjo mane kviesti į Prezidiumo „priemones“, o kam? Nežinau šito. Nelabai ir noriu žinoti. Svarstėme paminklosaugos klausimus. Pasisakiau ir aš. Vėliau – naujų narių priėmimo paruošimas. Kai balsavau prieš, man pasakė, kad neturiu balso, Prezidiume esmi tik stebėtojas.

Tuoj po to ir ten pat įvyko susitikimas su LKP CK Org. skyriaus vedėju Beriozovu. Protingas tai žmogus, tik nežinau, ko jis nori iš rašytojų. Pasakojo, kaip skirstomi partiniai kadrai. Įdomu, bet koks mano reikalas? Paklausiau, ar nenumatoma pirmiesiems sekretoriams (visiems!) įvesti 4 metų kadenciją, kurią atbuvus, gali būti renkamas antrai kadencijai, o po šitos jau turi pasitraukti visai iš tų pareigų. Kaip kad renkami Amerikos prezidentai, juoba kad kadencijų nebuvimas, kai pirmasis sekretorius (rajono, miesto ar CK) išrenkamas ir laikomas, kol numiršta arba susikompromituoja, yra žalingas, ir daug prisidėjo prie Stalino kulto susidarymo, prie Brežnevo atnešto sustingimo visai šaliai, valstybei. Atsakė man Beriozovas: Chruščiovas buvo mėginęs kelti tą klausimą, tačiau atbuvęs generalinio sekretoriaus pareigose aštuonerius metus, nepanoro pats pasitraukti, taip reikalas ir užgesęs. Dabar tas klausimas nekeliamas. Sekretoriai perrenkami kas dveji metai, tai jeigu visus keisti kiekvienus dvejus metus, kas gi pasidarys. Žodžiu, viskas lieka po senovei.

LAPKRIČIO 4. TREČIADIENIS

Vėl Rašytojų sąjungoje, nuo 16 valandos rašytojų partinis ataskaitinis. Pranešimą padarė sekretorius M.Karčiauskas labai nuobodų ir senos dvasios: apie viską po truputį. Diskusijos vis dėlto išsivystė gana aštrios, kėlė susikaupusias problemas mūsų rašytojai. Nustebino... Zurba, iš tribūnos apkaltinęs LKP CK pirmąjį sekretorių P.Griškevičių neteisinga kritika Zalatoriaus adresu dėl jo nepritarimo „Dėdės Vanios“ spektaklio liaupsinimui, pabrėžė tiesiai, kad tokie nurodinėjimai – ne Pirmojo reikalas ir kad rašytojai nereikalingi Pirmojo globotojiškų patarimų. Taigi. Pasisakiau ir aš. Pasakiau, kad, ateidamas į susirinkimą, perskaičiau maskviškio „Komunisto“ 15 numeryje vedamąjį „Socialistinės literatūros pašaukimas“, kur sudaužomas nelemtasis VKP(b) CK nutarimas dėl žurnalų „Zvezda“ ir „Leningrad“, sukritikuojama Ždanovo kalba, kaip neleistinai grubi, šiurkšti, žeminanti kultūros žmones, kūrėjus. Taigi „Komunistas“ sukritikuoja, o iš mokyklų vadovėlių šis nutarimas vis neišimamas, vaikai mulkinami toliau, klaidinami, o kas paskui? Vėl stebėsimės, kad jaunimas negerbia mūsų, vyresniosios kartos? Kas daroma, turi būti padaryta iki galo, o ne sustojant pusdarbėje. Kalbėjau ir kitais klausimais. Tapau išrinktas į... Balsų skaičiavimo komisiją. Pirmą kartą gyvenime!

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

SEB verslo augimo programa

01:16:45
47:36

Adventur 2022

URBAN˙/