Sekite 15min Google
Neabejotinai vienas produktyviausių dabarties poetų, dainų tekstų bei libretų autorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas savo kūryboje tvirtai remiasi į lietuviškos kultūros tradiciją, o savo poezijos šaltiniais įvardija senuosius užkalbėjimus ir burtažodžius, Maironį ir Martinaitį, filologijos studijas ir krikščionybę. O naujoje knygoje – ir budizmą.
Naujos knygos pasirodymo proga su R.Stankevičiumi susėdome pasikalbėti apie eilėraščiais rašomą jo autobiografiją, poezijos knygas kaip miesto statymą, privilegiją gyvenime užsiimti beveik vien poezija ir tai, kaip su metais vis sunkiau pakelti eilėraščių išlydžius.
-
Knygą „Parulskio perukas“ išleidęs rašytojas Vidas Morkūnas: „Paribių žmonės man įdomesni už sėkminguosius“
-
Andrius Blaževičius apie filmą „Skyrybos karo metu“: kodėl bijo premjeros Lietuvoje ir kokie šansai laimėti „Oskarą“
-
Literatūros profesorius Bertrandas Westphalis – kaip gatvės menas ir literatūra kursto miesto pasakojimus ir veikia turizmą
– Rimvydai, debiutinė tavo eilėraščių knyga „Akis“ pasirodė lygiai prieš trisdešimt metų – 1996-aisiais. O naujausias rinkinys – „Jei atsimerkčiau“ – jau dvyliktoji poezijos knyga. Ar šių knygų pavadinimų panašumas yra atsitiktinis ar sąmoningas sumanymas?
– Knygų pavadinimai nėra atsitiktiniai, bet tikrai ne ta prasme, kurią ką tik įvardijai. Atvirai sakant, man ir pačiam netikėta, kad jau trisdešimt metų esu poezijoje... O kartu ir labai gražu, kad štai šitaip knygų pavadinimai simboliškai tartum uždaro žiedinę kompoziciją: nuo „Akis“ iki „Jei atsimerkčiau“. Neskaičiavau sukakties, neplanavau šio pavadinimų susijungimo – ir dėl to tik dar smagiau.
Esu per senas rašyti eilėraščius vien tam, kad ką nors nustebinčiau ar sužavėčiau. Man tai visiškai neįdomu.
Esu per senas rašyti eilėraščius vien tam, kad ką nors nustebinčiau ar sužavėčiau. Man tai visiškai neįdomu. Jau seniai esu supratęs, kad norint ilgai gyventi poezija, ji turi tapti pėdsaku nuo tavo paties vidinio gyvenimo. Kitu atveju ne tik pačiam nusibos rašyti, bet nusibosi ir skaitytojams. Nuo čia ir prasideda mano eilėraščių knyga.
Dabar nemažai išleidžiama žinomų žmonių biografijų. Jose skaitytojas gali paskaityti apie to asmens vaikystę, tėvus, kaip mokėsi, išėjo į kariuomenę, vedė, susilaukė vaikų, padarė karjerą, šį bei tą nuveikė, galiausiai – mirė. Ir nieko apie vidinį gyvenimą, kaip jis jautėsi šiame pasaulyje.
Atrodytų, kad visi mes gyvename tame pačiame pasaulyje, toje pačioje tikrovėje. Bet juk – ne. Tikrovė yra ne tik gyvenimo faktai, bet ir tai, ką mes fantazuojame ir mūsų baimės, mūsų prietarai ir tikėjimas, sutapimai ir netikėtumai. Yra dalykų, kurie mums asmeniškai yra labai svarbūs ir savaime suprantami, tačiau su kitais tuo nesidaliname – nes gėda, nerimta, naivu, banalu ir t.t.
Bet juk tame ir slypi kiekvieno mūsų išskirtinumas ir didelė dalis grožio. Net ir tie baubukai yra žavūs. Arba susigalvoti draugai, kurie metams bėgant išnyksta. Kokioje biografijoje apie tai galima perskaityti? Jokioje.
– Gali papasakoti kokią nors savo netikėtą istoriją iš tų, kurios nepatenka į gyvenimo aprašymą?
– Tai istorija apie gražius atsitiktinumus. Buvau studentas ir į kalbotyros egzaminą atėjau visiškai nepasiruošęs. Būčiau net nėjęs, bet kursiokė prikalbino pabandyti. Atėjau, ištraukiau bilietą, perskaičiau klausimą, tapo akivaizdu, kad nieko nesuprantu. Tuomet ant egzamino lapo pasirašiau tris žodžius: „Dieve, padėk man“ – kitų žodžių tiesiog nebuvo.
Tikrovė yra ne tik gyvenimo faktai, bet ir tai, ką mes fantazuojame ir mūsų baimės, mūsų prietarai ir tikėjimas.
Atėjau atsakinėti lyg ir bandydamas profesoriui paaiškinti, kad šį kartą nieko nebus ir aš ateisiu kitą kartą. Bet dėstytojas kažkaip užvedė mane ant kelio, tuomet supratau, kad galiu ir pats iš savęs kalbėti, tiesiog nesupratau pačios klausimo formuluotės. Kažką jam atsakiau. Tuomet dėstytojas uždavė papildomų klausimą ir kalba užsisuko. Galiausiai iš egzamino išėjau su devintuku. Pripažinkime, kaip nieko nemokančiam žmogui tai buvo daugiau nei stebuklas.
Pavargęs, bet laimingas įlipau į troleibusą ir atsisėdau ant galinės sėdynės. Kai durys užsidarė, ant jų išvydau lipduką „Dievas tave myli“. Ir kas man įrodys, kad tai buvo ne atsakymas į mano laiškelį? Tai neįtikėtinai gražu ir stebuklinga. Ir kur gali apie tokius dalykus papasakoti? CV – netinka, draugams – nebent kaip anekdotą...
O štai poezijai tai labai tinka, nes ji pati yra stebuklinė, turtinga vaizdų ir emocijų biografija. Būtent tai akivaizdžiai ir gali patvirtinti, kad kiekvienas mūsų gyvename savoje tikrovėje, kuri tik iš pažiūros yra panaši į kitų žmonių tikrovę. Ir kas gi kitas, jei ne poezija gali ir turi apie tai kalbėti.
Tad taip ir yra – pirmas knygos skyrius iš vaikystės ir paauglystės, eilėraštis „Prae scriptum“ – laikas prieš kūrybą, na, ir taip toliau per visą gyvenimą iki paskutinio skyriaus, kuriame nuojautomis kalbama apie pomirtinį pasaulį ir tai, koks jis galėtų būti. Juk, pripažinkime, tai be galo smalsu, nors tuo pačiu ir baugu.
Visą vaikystę maniau, kad šis pasaulis yra Dievo sutvertas vien tam, kad būtų gražu.
– Vadinasi šią knygą galima skaityti ir kaip savotišką tavo paties autobiografiją?
– Čia nėra jokių datų ar gyvenimo faktų – vidiniam žmogaus gyvenimui tai yra visiškai nesvarbu. Man atrodo, jei tikrai yra Dievas ir jis nori kažko iš mūsų, tai mes esme tartum dienoraštis, kuris rašomas per kiekvieno asmenines patirtis, atmintį, išgyventus jausmus ir galiausiai atsiduria ten, kur ir yra jo vieta – Didžiojoje Amžinojoje Bibliotekoje.
Visą vaikystę maniau, kad šis pasaulis yra Dievo sutvertas vien tam, kad būtų gražu. Visų pirma, jam pačiam. Atvirai sakant, man ir pačiam šiandien visiškai pakanka šios estetinės pasaulio funkcijos.
– O kodėl tuomet „Jei atsimerkčiau“?
– Kažkuriuo metu vidinė tikrovė ima konkuruoti su oficialiąja tikrove. Viename eilėraštyje ir rašau, kad imu nebesuprasti, abejoti, ar su mano psichika, mano regėjimu, mano juslėmis viskas yra gerai. Nes staiga atsimerki ir pajunti, kad esi visai ne ten, kur manei esant. Šis eilėraštis baigiasi žodžiais: „Kažkas negerai / Su sąmone, kuri, / Pagalvojus, / Net nebūtinai / yra mano“.
Vadinasi, aš net nesu subjektas, esu objektas, per kurį teka vaizdai, emocijos, tikrovė. Esu tiesiog transliatorius, per kurį visa tai prateka. O jei atsimerkčiau, ar išvysčiau ką nors veidrodyje?
Būtų naivu ir kvaila manyti, kad Dievas pyksta pavadintas Jėzumi, Buda arba Alachu. Juk tai mes, žmonės, esame riboti, o Dievas – beribis.
– Tai skamba labai budistiškai, kad ir pats pavadinimas, nes „atsimerkti“ – tai „pabusti“, „atsikratyti iliuzijų“, „nušvisti“.
– Tiek budistinėse, tiek kvantinės fizikos knygose kalbama apie tai, kad didžioji problema yra mūsų ego. Tai jis savinasi dalykus vienus įvardydamas „gerais“, kitus – „blogais“, kažkas „patinka“, o kažkas „nepatinka“, kažkas yra „juoda“, o kažkas „balta“ ir t.t.
Bet jei nėra visko skaidančio ir dalijančio ego, tampi pasaulio dalimi ir tarp tavęs ir viso kito nėra jokio skirtumo. „Jei atsimerkčiau“ ir yra apie tai – apie pamatymą to, kaip yra iš tikrųjų, o ne kaip įsivaizduojame. Nėra jokio „aš“ ir „jie“, yra „visa tai“.
Esu praktikuojantis katalikas, tačiau pastaruoju metu skaičiau nemažai budistinių knygų. Ir nors dėl to tikrai netapau budistu, tačiau nieko ir neneigiu. Mano supratimu, žmones reikia skirstyti ne į krikščionis, budistus, krišnaitus, musulmonus, bet į tikinčius ir netikinčius. Juk skirtingas religijas lėmė skirtingos kultūros, tradicijos, politika ir net geografinė aplinka. Bet vis keliai veda ten pat.
Būtų naivu ir kvaila manyti, kad Dievas pyksta pavadintas Jėzumi, Buda arba Alachu. Juk tai mes, žmonės, esame riboti, o Dievas – beribis. Štai kodėl į jį veda daugybė takelių, todėl, svarbiausia žmogui pasirinkti jį ir eiti.
– Skaitant tavo knygas susidaro įspūdis, kad jos visos yra gan konceptualios, kad tai ne pavienių eilėraščių rinkiniai, bet tekstai, turintys bendrą vardiklį, temą, registrą. Ar galima sakyti, kad tu nerašai eilėraščių, bet rašai knygą.
– Man jau seniai nebeįdomu rašyti tiesiog eilėraščių rinkinius, maždaug, ką sukūriau per pastaruosius dvejus ar trejus metus – tą ir dedi į knygą. Pirmosios „Akis“, „Randas“, „Tylos matavimo vienetai“ buvo tokios knygos, bet su laiku atradau, kad poezija slypi ne tik tarp eilučių, tačiau ir tarp eilėraščių, kurie vienas kitam gali tapti perskaitymo raktu. Taip pat ir tarp skyrių, o galiausiai ir tarp knygų.
Jei dabar nuosekliai imtum iš eilės skaityti mano knygas pradedant „Laužiu antspaudą“ iki „Jei atsimerkčiau“, pastebėtum, kad kiekvienoje knygoje aš statau poetinį miestą, kuris vis didėja, aukštėja, yra apgyvendinamas, turi savo istoriją. Man taip įdomiau rašyti ir, tikiu, tą įdomumą patiria ir skaitytojas.
Panašiai juk yra ir žurnalistikoje: jei nori, kad interviu būtų įdomus ir vertingas, klausinėk ne to, ką nori perskaityti kiti, ne to, kas gali patikti tavo pašnekovui, bet kas įdomu ir svarbu tau pačiam. Reikia būti nuoširdžiai smalsiam, kitaip tekstas neturės gyvybės.
Tas pats ir su poezija. Čia ne projektas, ne publikos linksminimo forma, ne darbas ir ne žaidimai. Tai vidinė tikrovė, dvasinė autobiografija. Na, bent jau aš taip suprantu tai, ką darau.
– Bet juk jei knyga turi savitą koncepciją, idėjinį stuburą, vadinasi, tą irgi reikia sugalvoti.
– Yra labai didelis skirtumas tarp „sukurta“ ir „sugalvota“. Pradėdamas naują knygą aš nežinau, kokia ji bus. Bet į naują knygą ateinu su ankstesnių knygų patirtimis, idėjomis, kurių iš naujo jau nereikia nei atradinėti, nei aiškinti. Čia panašiai, kaip skaitant romanų trilogiją – baigus pirmąją dalį nežinai, kas bus antrojoje, tačiau žinai, kas vyko prieš tai.
Į naują knygą ateinu su ankstesnių knygų patirtimis, idėjomis, kurių iš naujo jau nereikia nei atradinėti, nei aiškinti.
Tad kaip atsiranda mano knygos? Pradžioje gyvenu gan chaotiškai – rašau kažkokius fragmentus, kurie tiesiog eina per mane. Kartais rašau ir pats juokiuosi, nes atrodo, kad to tikrai niekada ir niekam nepanaudosiu. Bet vienu momentu tos, rodos, niekam tikusios eilutės ar posmai, staiga, tartum kokios dėlionės detalės, pačios idealiai įsikomponuoja į rašomą eilėraštį ir tampa teksto visuma.
Man tai yra vienas iš Dievo įrodymų – nes suprantu, kad kažkokioje belaikėje erdvėje, tas mano neparašytas eilėraštis jau yra parašytas. Man tiesiog yra duodama mažais gabaliukais, nes visko vienu metu galiu nepakelti, nepraryti.
O tuomet, visame šiame chaose, staiga ima ryškėti stuburas ir supranti, kad čia juk yra atskiras knygos skyrius. Tuomet parašytus eilėraščius imu dėlioti pagal kažkokią logiką, nuoseklumą, pasimačiusias spragas užpildau reikalingais tekstais. Panašiai atsiranda ir kiti skyriai, o galiausiai ir knyga.
– Rašai labai nuosekliai, intensyviai, kas dvejus trejus metus išleidi naują knygą ir taip jau tris dešimtmečius. Ar per tuos metus pats rašymas kažkaip keitėsi? Juk jaunas poetas rašo iš vidinės aistros, pasąmonės, kalbos jausmo, intuicijos – tai yra jauno poeto kelias. Bet su amžiumi, kaip yra sakęs D.Kajokas, eilėraščių žaibo išlydžius tampa sunkiau pakelti.
– Tuos išlydžius su metais tikrai sunkiau atlaikyti tiek fiziškai, tiek emociškai – jaunystėje taip tikrai nebūdavo. Dabar, būna, pajuntu, kad eilėraštis man tiesiog yra per didelis. Ir tai vargina, siutina, nervina... Kartais, pavyzdžiui, rašau fragmentą ir purtau galvą, nes tiesiog nesugebu apimti visos minties. O kaip gi jos neapėmęs užrašysi, juk poezijai reikia parinkti labai tikslius žodžius, kad tekstas skambėtų, kad kalba veiktų.
Su amžiumi tai tikrai tampa vis sunkiau. Todėl aš puikiai suprantu poetus, kurie pasuka lengvesniu keliu ir ima rašyti prozą. Įsivaizduok, tas pats krūvis viename eilėraštyje ir viename romane – tai juk skirtingi dalykai. Romane tą krūvį išskaidai puslapis po puslapio, o eilėraštyje jį visą turi sutalpinti keliose ar keliolikoje eilučių. Tai tikrai yra nemenkas iššūkis.
Dabar, būna, pajuntu, kad eilėraštis man tiesiog yra per didelis. Ir tai vargina, siutina, nervina...
Tačiau aš jau dvylika metų niekur nedirbu, todėl poezija yra mano prioritetas. Gali atrodyti, kad darbas ir poezija niekaip nesusiję, bet tai veikia. Kartais tenka išgirsti, kad mūsų išeiviai poetai Vakaruose nieko gero nesukūrė, o savo geriausius eilėraščius yra parašę Lietuvoje. Bet juk reikia suprasti, kad jie sėsdavo rašyti po to, kai dvylika valandų atpylė skerdyklose ar fabrikuose. Kiek po tokio varginančio darbo gali parašyti, kiek poetinio krūvio atlaikyti?
Kaip ir visi kiti, aš taip pat daugelį metų turėjau tarnybą, kasdien eidavau į darbą, o eilėraščiams likdavo tik naktys ir savaitgaliai. Tai yra didelis skirtumas, kai poezija užsiimi vogčiomis, ir tuomet, kai ji yra svarbiausias tavo kasdienos užsiėmimas. Tad šia prasme man šiandien rašyti yra kur kas lengviau, nei daugeliui mano kolegų.
– Ar nori pasakyti, kad esi iš tų retų laimingųjų, kurie gyvena vien iš kūrybos?
– Kitados dailininkui Henri de Toulouse'ui-Lautrec‘ui žmonės sakydavo – „Tu esi genijus“. O jis – „Tai mano tėvas genijus“. Tuomet jo klausdavo: „Jūsų tėvas irgi dailininkas?“. „Ne, jis man paliko rentą iki gyvos galvos ir dėl to aš galiu visą save atiduoti tapybai.“
Kaip ir visi kiti, aš taip pat daugelį metų turėjau tarnybą, kasdien eidavau į darbą, o eilėraščiams likdavo tik naktys ir savaitgaliai.
Mano atvejis panašus, tik čia figūruoja ne tėvas, o žmona. Prieš dvylika metų ji pasakė: „Rimvi, jei nori, būk tik poetu“. Tad tai, visų pirma, yra jos nuopelnas.
Tačiau tai nereiškia, kad kasdien pabundu su mintimi apie poeziją ir su ja lūpose užmiegu. Taip nebūna. Niekur nedingo buitis, kasdieniai rūpesčiai, artimųjų ligos, ryšiai su bičiuliais ar mirtys. Tik iš tolo atrodo, kad laimingi tie, kuriems kasdien nereikia eiti į darbą. Žinoma, gal laimingesni, nes gali užsiimti tuo, kuo išties nori. Bet nuo tikrovės ar savo paties emocijų vis tiek niekur nepabėgi.
Aišku, kai nereikia kasdien eiti į tarnybą, lieka daugiau laiko, noro ir jėgų atsidėti kūrybai. Ir tai viena priežasčių, kodėl nenuėjau lengvesniu keliu ir nepradėjau rašyti esė, prozos ar atsiminimų. Aš pasirinkau poezijos kelią ir lieku tam ištikimas.
– Ruošdamasis mūsų pokalbiui pastebėjau, kad tavo knygos mano lentynose yra įsispraudusios tarp Martinaičio ir Marčėno. Tikrai nedėliojau to sąmoningai, bet, jaučiu, ši kompanija tau labai artima.
– O, tai irgi yra iš tų gražiųjų sutapimų, apie kuriuos kalbėjau pašnekesio pradžioje. Ir tai labai simboliška – tavo lentynose Martinaitis ir Marčėnas yra tartum apkabinę mane. O juk ir gyvenime labai stipriai jutau abiejų jų globą.
Martinaitis buvo tas žmogus, dėl kurio pasirinkau filologijos studijas Vilniaus universitete. Dar paauglystėje atradau Martinaičio poeziją ir ilgą laiką maniau, kad „Severiutės rauda“ yra geriausias eilėraštis, koks tik gali būti parašytas lietuvių kalba. Tad po mokyklos svarsčiau paprastai – Vilniaus universitete dėsto Martinaitis, Daujotytė – atsiduosiu į jų rankas, tegu padaro iš manęs žmogų.
O iš kitos pusės – Marčėnas. Jo poeziją atradau dar mokykloje, nepaprastai žavėjausi, o galiausiai jis tapo ne tik daugumos mano knygų redaktoriumi, tačiau ir artimu bičiuliu, vyresniuoju broliu ir patarėju.
Jei savo lentynoje iš viršaus ant mano knygų dar sudėtum Kajoką, tai būtų namelis, kuriame aš ir gyvenu. Donaldas buvo mano globėjas ir mokytojas tuo laiku, kai to labiausiai reikėjo. Tai jam į „Nemuną“, būdamas dvyliktokas, nuvežiau pluoštą savo pirmųjų eilėraščių vildamasis, kad jie bus publikuoti. Kajokas jų neišspausdino, tačiau po savaitės pakvietė pasikalbėti ir davė labai konkrečių pamokymų ir pastabų dėl rašymo. Tai buvo neįkainojamos pamokos, už kurias liksiu jam amžinai dėkingas.
Jei savo lentynoje iš viršaus ant mano knygų dar sudėtum Kajoką, tai būtų namelis, kuriame aš ir gyvenu.
– Tavo santykis su literatūros tradicija, pradedant Maironiu, Marcinkevičiumi ir baigiant paminėtais autoriais yra labai artimas ir gyvas. Tai kiek stebina, nes juk kiekvienas poetas, menininkas dažnai jaučiasi pasaulio bamba.
– Bet juk tradicijos nepaisantis žmogus yra priverstas nuolatos išradinėti dviratį. Dairydamasis jaunųjų literatų lauke matau, kad jie nėra skaitę mūsų klasikų, todėl po savo kojomis neturi pagrindo. Štai kodėl jiems dažnai atrodo, kad yra pasaulio centras ir gali rašyti iš savęs. Tuomet jie nepaprastai džiaugiasi atradę kažką naujo, nors tam „naujam“ jau gal šimtas metų.
Kiekvieno žmogaus užduotis yra augti, tobulėti, stiebtis į viršų. Tuomet kūryba – plačiausia prasme – kaip tie medžio lapai, atsiranda savaime. Bet juk negali būti lapų be šaknų, be kamieno, be šakų. Tad neišmanant tradicijos, nesuvokiant to, kas buvo, iš ko galėsi maitintis, kaip suprasi savo kultūros, šalies, literatūros stiprybes ir kaip, galiausiai, žinosi, ką privalai ginti.
Skaitydamas knygas žmogus gyvena turtingesnį gyvenimą daug didesniame pasaulyje. Būtent tame ir slypi literatūros tradicijos paskirtis ir pati jos esmė.
Skaitymo džiaugsmas yra ne kas kita, kaip tave nuolat ištinkantis atpažinimo džiaugsmas – „aš čia buvau“, „aš taip jaučiausi“, „aš žinau, apie ką čia kalbama“. Visa tai moko žmogų kalbėti ne tik eilėraščiais, bet ir įvardyti savo būsenas, patirtis, emocijas.
Skaitydamas knygas žmogus gyvena turtingesnį gyvenimą daug didesniame pasaulyje. Būtent tame ir slypi literatūros tradicijos paskirtis ir pati jos esmė.
