Sekite 15min Google
Išleistas rašytojos Loretos Jastramskienės romanas „Paukščiai ant ledo“, kuris skaitytojus nukelia į 1993-iuosius, išsilaisvinimo ir vidinių prieštarų metus.
Romano pagrindinė veikėja – muzikos mokytoja, užaugusi sovietines represijas patyrusių tėvų šeimoje. Istorinė atmintis, sudėtingi santykiai, pokyčiai visuomenėje persmelkia knygos veikėjų gyvenimus, o sudėtingos patirtys moko atsargiai vaikščioti žeme, tarsi bet kada galinčiu įtrūkti ledu.
Loretą Jastramskienę kalbina Simonas Vanagas.
– Knygos siužetas prasideda tuomet, kai iš Lietuvos buvo išvesta Rusijos kariuomenė, užsibuvusi pusę amžiaus. Kodėl pasirinkote romano pradžiai šį laiką?
– Daug kas greitai užsimiršta, o kiek vėliau gali pasirodyti, gal ir nebuvo? Nes žmogaus atmintis nėra tobula. Sausi istoriniai faktai skirti ją žadinti, tačiau jie neatskleidžia, nesigilina, ką tuomet jautė žmogus. Tai kitų žanrų privilegija, dažnai tampanti literatūros vertybe.
1993-ieji Lietuvos istorijoje vadinami lūžio metais. Išėjus okupacinei kariuomenei, tapome visiškai savarankiški. Tačiau visuomenė skilo, senosios valdžios sugrįžimas sovietmečiu represuotiems žmonėms sukėlė neviltį, kiti jautė palengvėjimą.
Džiaugsmas, kad sovietai pagaliau išeina, jungėsi su nerimu, o kas bus toliau? Neužtikrintumo, abejonių dėl rytdienos nuotaikos, atskleidžiamos romane, tvyrojo tais metais, kai emocinis nusiteikimas buvo ne mažiau svarbus už pačią istoriją. Magėjo nukeliauti į 1993-iųjų rudenį ir pasigilinti į to meto patirtis, kurios iki šiol sugrįžta vis kitais pavidalais.
Džiaugsmas, kad sovietai pagaliau išeina, jungėsi su nerimu, o kas bus toliau? Neužtikrintumo, abejonių dėl rytdienos nuotaikos, atskleidžiamos romane.
– Pagrindinė romano veikėja yra muzikos mokytoja, tekstą nuosekliai jungia muzikiniai terminai. Kaip kilo idėja suteikti siužetui muzikinę liniją?
– Ne visada gali pasakyti žodžiais, ką jauti, bet muzika gali. Ji kalba be žodžių ir tai nesuvokiamas stebuklas. Muzika nepavaldi žmonių hierarchiniams žaidimams, ji yra Dievo buvimo įrodymas, ar smuklėje užaugai, ar dvare – taip mano pagrindinė romano veikėja muzikos mokytoja Vasarė Žalytė. Jai muzika tapusi vienintele galimybe be šiurpulio jausti gyvenimo tėkmę.
Kiekvienam romano skyriaus pavadinimui ieškojau atitinkančio veikėjų vidinę būseną muzikinio termino, žyminčio dinamiką, tempą, kūrinio atlikimo charakterį, suteikiančius savitą pasakojimo ritmą.
Šis romanas yra šeštoji mano knyga, ir pirmoji, kurią prieš išleidžiant perskaičiau daug kartų. Ankstesnėms pakakdavo keturių penkių, o šįkart dvigubai daugiau. Nes knygoje tarsi nematomas veikėjas apsigyveno muzika, ji skamba, kai skaitau, tada negaliu atsitraukti.
Nuo vaikystės savo kambarį dalinausi su pianinu, muzika lydėjo kiekvieną dieną. Kaip tas pats pianinas, ir dabar stovintis mano kambaryje šalia rašomojo stalo. Jam penkiasdešimt penkeri. Kartais, kai baigiu rašto darbus, atsiverčiu senas natų knygas ir groju.
– Vienu metu pagrindinę veikėją mintyse, o gal ir tikrovėje, persekioja jau turėję pasitraukti iš Lietuvos rusų kareiviai. Tai panašu į praeities išgyvenimą ar net traumos, patirtos gyvenant sovietinėje sistemoje, įtaką. Kodėl, jūsų manymu, tai svarbu vaizduoti šiandien?
– Gali pasirodyti, gal tai nebesvarbu? Bet rusų kariuomenė prieš ketverius metus atkeliavo į labai arti esančią Ukrainą, sugrįžo su visais sadistiškais įpročiais. Gyvenimas tarp baimės, kurią paliko praeitis, ir laisvės, kurios dar tik mokaisi, nežada, kad ateitis bus taiki ir saulėta.
Romano veikėjai Vasarei sunku patikėti, kad grėsmė atsitraukė, ji nuo vaikystės išgyvena dėl tėvų patirčių Sibire, kurias kartais jai pasakoja tėvas, nutylėdamas, neatskleisdamas svarbių faktų. Ji ir brolis Gintaras nutuokia, kad anuomet įvyko kažkas siaubingo, ir todėl jų motina kartais elgiasi neadekvačiai. Tėvų patirtos traumos tikriausiai persiduoda vaikams, bet ne visi tėvai suvokia, kodėl jų mylimi, saugojami nuo bet kokio blogio, atsidavusiai auklėjami vaikai kenčia.
Gyvenimas tarp baimės, kurią paliko praeitis, ir laisvės, kurios dar tik mokaisi, nežada, kad ateitis bus taiki ir saulėta.
Prisimenu tarpukario literatūrologo, poeto Antano Miškinio brolio, Motiejaus Miškinio aiškinimą apie literatūrą, kuri yra toji bendra kalba, suliejanti žmones viename tautos kūne. Straipsnyje „Kodėl mes daug rašome apie literatūrą“ jis teigė: „Lietuvių autorių kūriniuose atrandame vienodą žmonių jautimo, protavimo būdą, pasaulėjautą, vienodus žmonių psichinius refleksus“.
Man regis, svarbu rašyti apie tai, kas vyko Lietuvoje, reflektuojant istorinę atmintį, pasitelkiant psichologinį pasakojimą. Kažin ar už lietuvių autorius kas nors geriau tai padarytų.
– Paėmus knygą į rankas ir perskaičius pavadinimą „Paukščiai ant ledo“ gali kilti įvairių asociacijų. Kokią pagrindinę mintį stengėtės užkoduoti šiame pavadinime?
– Mano karta užaugo brežnevizmo epochoje, baigėme sovietmečio mokyklas, jauniems žmonėms dažnai primename istorinius eksponatus.
Kolegė kartą man sako: „Jaunos bendradarbės taip pasižiūri į mane, lyg būčiau Leniną mačiusi“. Tai gyvo tikrai nematėme, bet jis kabojo ant visokių sienų. Mokykloje mus mokė surinkti, sudėti ir šaudyti iš kalašnikovų, tiksliai užsivožti ant galvos dujokaukę, dalyvavome sukarintose „Žaibo“ varžybose, aprengti karinėmis uniformomis žygiavome paraduose, šaukėme valio tribūnose stovintiems dėdėms su kailinėmis kepurėmis, plėšdavome sovietines karo dainas – visokių buvo „užklasinių“ veiklų, jaukiančių jauną protą. Kaip ir visokių kartų – Prarastoji, Didžiosios depresijos, Pokario, Atgimimo, Z, kitų.
Man regis, svarbu rašyti apie tai, kas vyko Lietuvoje, reflektuojant istorinę atmintį, pasitelkiant psichologinį pasakojimą.
Savo kartą aš vadinu paukščiais ant ledo. Kai mąstau apie bendraamžius, užaugusius istorines traumas patyrių tėvų šeimose, matau sutūpusius paukščius ant ledo, nespėjusius išskristi. Nes niekas mums neleido skristi ten, kur norėtume, net nepaklausė, ar norime.
– Liečiate visuomenės grupės, perėjusios į demokratiją iš totalitarinės santvarkos, santykių temą. Ypač tų, kurie sovietinėje sistemoje buvo persekiojami, ir tų, kurie ten klestėjo gerai prisitaikę. Ar tai dar aktualu šių dienų visuomenei, toli nužengusiai demokratijos keliu? Klausimas gal labiau tiktų sociologei, ne rašytojai, bet esu perskaitęs visus jūsų kūrinius, ir visuose ryškus socialinis motyvas.
– Užaugau miestelyje prie Nemuno, viename iš standartinių daugiabučių, kurio kieme rinkdavosi ir žaisdavo vaikai iš visų socialinių sluoksnių. Ten išmokau savotiškos sociologijos. Teisėjo, valytojos, mokytojos ar medvilnės kombinato darbininkų vaikai buvo man vienodai geri draugai. Kai susipešdavome, kalta būdavo ne socialinė rikiuotė.
Nors sakoma, niekada nesakyk niekada ar visada, bet šįkart sakau – visada ir visoms visuomenėms bus aktualu apginti demokratiją.
Ši nuostata išliko iki šiol – vertinti žmogų ne dėl jo kėdės aukščio, o už tai, koks jis ir ką veikia. Galbūt todėl mano knygose skaitytojai randa vadinamuosius socialinius motyvus. Perdėtai savimi besirūpinančioms, egocentriškoms asmenybėms jie nėra svarbūs. Negalėčiau teigti, kurioje pusėje – gerai prisitaikiusiųjų sovietmečiu ar persekiojamųjų – jų buvo daugiau mažiau. Bet žinau, kad sąžinės kompromisai labiau būdingi pirmajai grupei, o priešinęsi ir nukentėję nebesusigrąžins atimtų savo gyvenimo galimybių.
Jeigu demokratija būtų vandenynas, tai sumaniusieji jį išsemti patirtų nesėkmę. Bet demokratija yra žmonių susitarimas, kuris gali būti sulaužytas keliais parašais ant lapo.
Nors sakoma, niekada nesakyk niekada ar visada, bet šįkart sakau – visada ir visoms visuomenėms bus aktualu apginti demokratiją. Norint ją išsaugoti, socialiniai motyvai tikrovėje ir literatūroje bus nepakeičiamai svarbūs, kaip ir gilinimasis į šių motyvų sukeliamus ar išprovokuotus jausmus.
Viena iš kūrybos prasmių ir yra bandyti atskleisti, kaip istoriniai, socialiniai pokyčiai paveikia žmogaus vidinį pasaulį, o į klausimą, kodėl taip įvyksta, atsako ne rašytojas. Tai paliekama skaitytojui.
