Sekite 15min Google
Pretekstu šiam pokalbiui tapo ką tik pasirodžiusi nauja poeto knyga – trumpiausių eilėraščių rinktinė „Jaustukai ir ištiktukai“ (išleido leidykla „Slinktys“). Nedidelio formato knygelėje – daugiau nei trys šimtai eilėraščių iš keturių ankstesnių jo knygų, taip pat ir pastarųjų metų kūryba – kažkas tarp haiku ir net dar mažiau.
Juokas, absurdas, netikėtumas, paradoksas, nutylėjimai – tai turbūt svarbiausi M.Valiuko kūrybos bruožai, kurie itin paveikiai atsiskleidžia jo trumpuosiuose eilėraščiuose.
Pasak paties poeto, parašyti dviejų žodžių eilėraštį nėra sudėtinga, tačiau parašyti eilėraštį, kuriame tarp dviejų žodžių būtų įvykis, drama – tai reikalauja viso gyvenimo patirties. Vis dėlto, geriausia, anot M.Valiuko, kai eilėraštis pats ištinka...
-
Vizualioji menininkė Andrėja Puskunigytė – apie nematomus kultūros veikėjus, kūrybinę autonomiją ir Preilos vasaras
-
Naujasis Meno kūrėjų asociacijos prezidentas Marijus Gailius: „Noriu kalbėti apie naudą ir prestižą“
-
Literatūrologas Saulius Vasiliauskas: „Labiausiai dabar norisi šiek tiek sumažinti krūvius“
– Mindaugai, ne taip seniai atšventei 50-ies metų jubiliejų, o štai dabar sulaukėme ir naujos tavo knygos – trumpiausių eilėraščių rinktinės. Sukaktis nemaža, o knygelė – bent jau savo dydžiu – visai kukli. Ar nesinorėjo jubiliejui didesnio efekto – kokio turo per Lietuvą, koncertinės programos su kviestinėmis žvaigždėmis bei fejerverkais?
– Formatas mažas todėl, kad eilėraščiai maži. Bet pati knyga – beveik keturių šimtų puslapių. Taigi šioks toks paradoksas: trumpiausiems eilėraščiams prireikė storiausios mano knygos. Čia sudėti geriausi trumpi eilėraščiai iš visų mano poezijos knygų, paskutinėje dalyje patys naujausi. Galima tarti, kad tai ir rinktinė, ir naujausia mano poezijos knyga viename foliante. Ačiū leidėjui, poetui Juozui Žitkauskui!
Ir jubiliejus nebuvo labai kuklus – mano tekstus skaitė nacionalinės pažibos aktoriai Nijolė Narmontaitė, Valda Bičkutė, Sakalas Uždavinys, Vaidotas Martinaitis, Gabija Jaraminaitė, Alvydė Pikturnaitė ir kt. Šmaikštų, bet svarų žodį tarė maestro Rimantas Kmita. Su knyga ir dainomis dar ketinu pakeliauti po Lietuvą. O ir fejerverkų galimybė neatmesta, jau derinam perspektyvas su keliom bibliotekom ir bažnyčiom.
– Tu ne tik eilėraščius rašai, tačiau ir pjeses bei scenarijus, kuri ir pats gitara atlieki dainas, fotografuoji, esi režisavęs spektaklių ir net vaidinęs. Kam šiuo metu skiri daugiausia laiko ir dėmesio?
– Teatrui, teatro pedagogikai, dramaturgijai, scenaristikai ir prozai. Gyvenimo proza ir drama. Ir visada po ranka gitara – dainas kuriu nuo šešiolikos metų.
O konkrečiai šiuo metu Telšių dramos teatre intensyviai repetuojame spektaklį „Skerdynių dievas“ su Valda Bičkute, Andriumi Paulavičiumi ir Daiva Rudyte. Yra įdomių teatrinių planų su „LUMO studija“. Be to, baiginėju romaną, gal kada išeis didelesnė knyga.
– Tavo debiutinė eilėraščių knyga „Mėnulio keramika“ pasirodė beveik prieš tris dešimtmečius, o naujoji rinktinė „Jaustukai ir ištiktukai“ – penktoji poezijos knyga. Tad skaičiai kalba patys už save – nors eilėraščiai ir trumpi, tačiau tu nerašai ypatingai daug. Bet gal tokia yra tavo kūrybinė „strategija“ – rašyti ne tik trumpai, bet ir taupiai?
– Pamatytum mano juodraščius... Knygos – tik aisbergo viršūnė. Idėjų nemažai, užrašų dar daugiau, į knygas pakliūna tekstai po rimto redagavimo ir atrankos.
Kažkokios strategijos rašant poeziją nėra, rašau, kai rašosi, dedlainų, skirtingai nuo užsakytų tekstų, nėra. Be to, rašau ne tik trumpus tekstus, bet ir poemas. Nors taupumas – dorybė. Be to, viena knyga guli ir po truputį tunka, dar neišleista.
– Donaldas Kajokas yra sakęs, kad bėgant metams eilėraščių žaibo išlydžiai pasitaiko vis rečiau, nes juos tiesiog sunkiau tampa pakelti. O kokia tavo patirtis su „jaustukais ir ištiktukais“? Gal jie nėra tokie reiklūs ir tokie „pavojingi“?
Su amžiumi viskas aštrėja ir pagauti tuos išlydžius gal net lengviau. Nes yra įdirbis ir nervai ne taip gerai laiko.
– Ir reiklūs, ir pavojingi. Ir jausmingi, ir ištinkantys, ir ištykštantys, etc. Šioje knygoje labai platus emocijų ir netgi formų spektras. Juokas, liūdesys, gedulas, ironija; haiku, senriu, mikropjesės, mikroistorijos, standup poezija ir t.t.
Ir netgi sakyčiau su amžiumi viskas aštrėja ir pagauti tuos išlydžius gal net lengviau. Nes yra įdirbis ir nervai ne taip gerai laiko.
– Tavo knygoje nemažai trieilių, nors su laiku, rodos, eilėraščiui tau ima pakakti ir vos kelių žodžių. Paprastai šis žanras siejamas su japonų haiku, turinčiu labai aiškią struktūrą bei skiemenų skaičių. Tačiau tu savo trieilius rašai nepaisydamas taisyklių. Tad įdomu, ko pats mokeisi iš haiku? Ir kas yra lietuviškas – valiukiškas – trieilis, dvieilis ar net vienaeilis?
– Esu tarptautinių haiku festivalių nugalėtojas, mano haiku yra pakliuvę į nemažai antologijų ir rinkinių, pats vedu haiku rašymo kūrybines dirbtuves. Su šiuo menu gyvenu dešimtmečius.
Haiku rašau ir laikydamasis taisyklių (ypač, jei tai klasikinis haiku), ir ne. Jei geras tekstas gaunasi trumpesnis nei 17 skiemenų, negadinu jo pridėdamas trūkstamus. Be to, haiku turi daug atmainų, todėl gali pasirodyti, kad jie be taisyklių.
O haiku gali pamokyti vieno labai gero dalyko – būti čia ir dabar. Be to haiku neparašysi. Todėl haiku yra dar ir puiki buvimo čia ir dabar meditacija, netgi terapija. O trumpas valiukiškas tekstas dažniausiai yra valiūkiškas ir/arba su paradoksu.
– Poetas ir vertėjas Marius Burokas trumpų eilėraščių rašymą yra palyginęs su vaikščiojimu lynu – be apsaugų ir neprisirišus. O su kuo tu tai palygintum?
– Palyginimas įdomus ir taiklus. Trumpame eilėraštyje nepasislėpsi po žodžių lapais. Aš net pats turiu tokį diagnostikos būdą – bet kokioje poezijos knygoje pirma susirandu trumpiausius eilėraščius ir iš jų viskas aišku apie poetą. Dažniausiai pasitvirtina. Jei trumpame eilėraštyje bent žodis blogas – blogas visas eilėraštis.
Gal tik pridėčiau, kad eidamas tuo lynu nešuosi beveik viską, ko mokiausi visą gyvenimą. Fotografo žvilgsnį – kadrą, detalę, šviesą, spalvą, kompoziciją. Iš režisūros – situaciją, mizansceną, atmosferą, pauzę, santykį.
Bet kokioje poezijos knygoje pirma susirandu trumpiausius eilėraščius ir iš jų viskas aišku apie poetą. Dažniausiai pasitvirtina.
Iš dramaturgijos ir scenaristikos – įvykį, veiksmą, konfliktą, charakterį, potekstę, struktūrą ir įprotį išmesti viską, kas neveikia. Iš stand-up ir komedijos – lūkesčio, posūkio, pauzės, juoko mechaniką. Iš muzikos – ritmą ir skambesį. Iš haiku – pastabumą ir gebėjimą kartais ne sugalvoti eilėraštį, o tiesiog jį pastebėti.
Kaip bebūtų keista, kuo tekstas trumpesnis, tuo daugiau viso šito gali prireikti. Tik skaitytojas neturi matyti, kiek įrankių panaudota. Gerame eilėraštyje neturi matytis amato siūlių.
– Tavo knygelėje radau bent dešimt eilėraščių, kuriuos sudaro vos du žodžiai. Maža to, yra net keli vieno žodžio eilėraščiai, tiesa, jų pavadinimai ilgesni už patį tekstuką. Tad kaip tu įvardytum – ko reikia, kad vos kelių žodžių tekstas taptų eilėraščiu?
– Paprasčiausiai tariant – įvykio. Kažkas tarp tų žodžių turi atsitikti. Net peizaže, natiurmorte. Ir turi būti prasmė. O svarbiausia – poveikis. Ar veikia skaitytoją. Čia kaip dramaturgijoje – jei scena neveikia – meti lauk. Aš asmeniškai visais detektoriais ieškau paradokso.
Dar apie prasmę. Geras aktorius tą patį kelių eilučių eilėraštį gali perskaityti penkiais skirtingais būdais – ir visi penki gali būti teisingi.
– Skaitant knygą įsiminė eilėraščiai, kuriuose poetine tikrove tampa ne gamtos peizažas, o kasdieniai mūsų laikmečio ženklai, pavyzdžiui, kebabinė, čipsų pakelis, alaus padėkliukas, žmonos apatinis trikotažas, lego detalė. Vadinasi, eilėraštis gali ištikti bet kur ir bet kada? Ar tai ir įvardytum įkvėpimu?
– Man žodis „ištikti“ kartais patinka labiau negu „įkvėpimas“. Įkvėpimas skamba taip, lyg reikėtų laukti mūzos. O gali tiesiog gauti sesers SMS. „VEGETARIŠKOS SALOTOS „IKI“ / iš mėsininko rankų / su kruopelyte faršo / ant dangtelio“ taip ir atkeliavo žinute. Arba: „tėti, žiūrėk / malkos lauke / kaip zefyrai!“. Arba: „žydinti kriaušė / tokios noriu / vestuvių suknelės“.
Haiku apskritai kažkuria prasme jau yra ready made‘as, tereikia pamatyti ir užrašyti. Nugirsti, pakelti nuo žemės. Pakanka užuosti šleifinius kvepalus miško vidury, pamatyti, kaip skaudžiai kruša plaka žydinčias vyšnias, o žiedlapiai krenta taip lėtai, palyginus su greitais baltais krušos šratais. Arba geltonom liemenėm apsirengę kiemsargiai šluoja geltonus lapus. Arba (ir tai faktas!) po žydinčia vyšnia pernykščius lapus grėbiantį juodaodį kiemsargį. Viskas yra po ranka arba aplink.
O jei labai striuka pasidaro, galima nueiti į haiku kelionę po paupio miškus ir ką matai apdainuoti. Nes haiku šmaikštaujant galima ir pavadinti – ką matau, tą dainuoju, arba apie orus. Todėl į tekstus ir patenka tavo klausime išvardinti artefaktai.
– Tačiau rašytojų darbas yra neatsiejamas ir nuo sėdėjimo prie stalo, ilgo, kartais gal nuobodaus, rutiniško tekstų redagavimo, tinkamiausio žodžio bei skambesio paieškų. O kokia tavo poetinė darbotvarkė? Ar tie, tarkime, trijų žodžių ar trijų eilučių eilėraščiai pasirašo patys, o gal dažniau tenka graužti nagus ir kankintis palinkus prie kompiuterio ar popieriaus lapo?
– Mažas eilėraštis – mažos problemos.
– Turint galvoje, kad žmonės dabar retai turi kantrybės skaityti ilgus tekstus, pagalvojau, kad tavo trumpieji eilėraščiai galėtų būti itin paveikūs – juk net ir skrolinant gali spėti perskaityti trijų žodžių eilėraštį ir gal net spėti susimąstyti. Šie tekstai galėtų turėti pasisekimą instagrame ir feisbuke. Nebandei?
– Kai kurie mano tekstai ten jaučiasi gana gerai. Du tokie apie orus net susilaukė po tūkstantį laikų. Svarbu, kad pauzė skaitytojo galvoje po perskaitymo būtų ilgesnė, nei perskaitymo procesas. Tada tikslas pasiektas. O jei dar pasidalina, tai išvis triumfas.
– Žmonėms tokie tekstai patinka, nes jie pagavūs ir nėra perdėm sudėtingi ar visiškai nesuprantami. O ar nėra taip, kad literatūros kritikai į tavo tekstus žiūri gan atsainiai, maždaug – tai „nerimta“, „menka“, „per paprasta“, todėl neverta dėmesio. Ir apskritai, argi čia poezija – juk kiekvienas taip gali...
– Tiesą sakant, nežinau, gal parašys, pakomentuos, tada žiūrėsim, spręsim, ką su jais daryti. Bet Marius Burokas ir Rimantas Kmita knygą ir autorių vertina palankiai, tai teikia vilties.
– Šalia eilėraščių knygoje publikuojamos ir tavo nuotraukos. Kažkur esu skaitęs, kad haiku yra tartum poetinė fotografija. Sutiktum su tuo? Gal tarp poezijos bei fotografavimo randi daug bendrumų?
– Taip, haiku galima palyginti su fotografija. Ką pamatai, tą sudainuoji 17 skiemenų. Bet eilėraštis gali pagauti tai, ko fotoaparatas negali. Knygoje yra: „žydintis jazminas / gaila, kad neįmanoma / nufotografuoti kvapo“. Šitas turbūt geriausiai ir atsako. Dar yra „žiedas į lovos atkaltę naktį. / santuokos garsas“. Jo irgi nelabai nufotografuosi. Haidzinas (haiku kūrėjas) pasitelkia visas savo jusles.
Haiku šmaikštaujant galima ir pavadinti – ką matau, tą dainuoju, arba apie orus.
– Vieno žodžio eilėraštį jau parašei, tad kas toliau – vieno skiemens, o gal vienos raidės eilėraštis?
– Per vėlu. Trumpiausią jau parašiau pirmojoje knygoje „Mėnulio keramika“ (1998 m.). Jis vadinasi „Tabula rasa“. Turinyje pavadinimas yra, o atsiverti nurodytą puslapį – nė žodžio. Švari lenta. Eilėraštis toks trumpas, kad kritikai jo net nepastebėjo. Mūsų mylimas dėstytojas, literatūrologas Marijus Šidlauskas parašė, kad autorius provokuoja tuščiu puslapiu.
Taigi nulį pasiekiau gana anksti. Po to teko vėl pradėti vartoti žodžius. Ir net ilginti.
– Tavo knygelėje radau bent dešimt eilėraščių, kuriuos sudaro vos du žodžiai. Maža to, yra net keli vieno žodžio eilėraščiai, tiesa, jų pavadinimai ilgesni už patį tekstuką. Tad kaip tu įvardytum – ko reikia, kad vos kelių žodžių tekstas taptų eilėraščiu?
– Trumpumas savaime dar nieko negarantuoja. Parašyti du žodžius paprasta. Sunkiau padaryti taip, kad tarp tų dviejų žodžių dar kažkas atsitiktų.
Man gerame trumpame eilėraštyje kiekvienas žodis turi dirbti kelis darbus iš karto. Kurti vaizdą, ritmą, santykį, potekstę, kartais paradoksą ar istoriją. Ir labai svarbu tai, ko nepasakai. Kartais didžioji eilėraščio dalis apskritai lieka už teksto.
Pavyzdžiui, „vis padedu / antrą / lėkštę“. Ten nėra pasakyta nei kas atsitiko, nei kieno ta lėkštė, nei kodėl žmogus ją vis dar deda. Bet jeigu tekstas suveikia, skaitytojas pats susikuria visą istoriją. Man tai ir yra viena trumpos formos jėgų.
Pavadinimas irgi gali būti eilėraščio dalis, kartais net pusė jo. Jis gali sukurti situaciją, o tie vienas ar du žodžiai – ją apversti. Čia jau beveik dramaturgija: pavadinimas padaro ekspoziciją, tekstas – įvykį.
Dar man svarbu, kad tekstą galima būtų perskaityti keliais būdais.