Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 17, 13:16

Romanas „Trečia valanda ryto“: subtili ir lemtinga tėvo ir sūnaus kelionė

„Yra akimirkų, kai būtina kalbėti ir nemanyti, kad kai kas yra savaime suprantama. Taip pat yra akimirkų, kai, priešingai, geriau netarti nė žodžio. Dvi labai paprastos taisyklės. Sudėtingiausia nuspręsti, kada taikyti vieną, o kada – kitą“, – knygoje „Trečia valanda ryto“ apie tėvo ir sūnaus lemtingą kelionę pasakoja italų rašytojas Gianrico Carofiglio.
Gianrico Carofiglio
Gianrico Carofiglio / Giorgia Carofiglio nuotr.
Temos: 2 Knygos Literatūra

Iš tiesų G. Carofiglio ilgą laiką dirbo antimafijos srityje, o prieš dvidešimt metų praktiką šioje srityje perkėlė į literatūrą – debiutavo detektyviniu romanu „Netyčinis liudininkas“, kurio pagrindinis veikėjas advokatas Gvidas Guerjeris vėliau tapo sėkmingos knygų serijos veikėju. G. Carofiglio romanuose atskleidžia socialinę pietų Italijos tikrovę, nusikalstamą pasaulį, kartų konfliktus. Tačiau rašytojas laikinai padėjo į šalį skaitytojų pamėgtus detektyvų personažus ir leidosi į intymią ir jaudinančią kelionę. Tomos Gudelytės išverstas romanas „Trečia valanda ryto“ – subtilus ir nepamirštamas pasakojimas apie iliuzijas ir praeities klaidas, talentą ir bėgantį laiką, bet pirmiausia – apie meilę.

Tėvas, sūnus ir miestas. Kava, džiazas, matematika ir dvi naktys, pakeičiančios viską ir visiems laikams. Antonijus – vaikinas, gyvenantis, atrodytų, įprastą gyvenimą. Tačiau ne vienerius metus jis gyvena sirgdamas liga, parklupdančia jį netikėčiausiomis akimirkomis. Pagaliau atsiveria galimybė su ja atsisveikinti visiems laikams, tereikia apsilankyti pas gydytoją Marselyje. Lydėti kelionėje Antonijų pasisiūlo tėvas, talentingas matematikas, po skyrybų su Antonijaus motina menkai dalyvaujantis sūnaus gyvenime.

Kelionės aplinkybėms pasisukus netikėta linkme tėvui ir sūnui tenka praleisti dvi bemieges naktis įstabiame, purviname, drąsiame ir įžūliame Marselyje. Trumpus, šaltus jų pokalbius svetimame mieste keičia nuotykiai, lydimi diskusijų apie šeimą, poeziją, seksą, muziką, matematiką ir mirtį. Plačiau apie lemtingas keliones ir romaną „Trečia valanda ryto” pasakoja rašytojas G. Carofiglio.

- Romano „Trečia valanda ryto“ pradžioje randame autoriaus pastabą, lyg savotišką perspėjimą skaitytojui: „Ši istorija ir visi jos personažai (išskyrus vieną) tėra literatūrinės išmonės vaisius. Tačiau romano siužetą įkvėpė tikri įvykiai. Esu dėkingas tiems, kas man juos papasakojo.“ Pradėkime nuo to – nuo romano atsiradimo istorijos.

- Viskas nutiko prieš kokius aštuonerius metus. Su vienu bičiuliu šauniai leidome laiką. Nepamenu, apie ką tada kalbėjome, tik staiga bičiulis sušunka: „Žinau istoriją, kuri tobulai tiktų romanui.“ Na, tokių pasakymų tenka išgirsti dažnai, tad paprastai nurašau juos kaip tuščias šnekas: žmonės įsitikinę, kad viskas, kas jiems nutinka, yra įdomu ir kitiems. Bet juk svarbiausia, kaip tu tai papasakosi. Kaip bebūtų, bičiulis ima pasakoti (ir išties puikiai) neįtikėtiną istoriją. Apie paslaptingą ligą, kelionę... jo kelionę! Apie gydytojus ir pačius įvairiausius vaistus. Bičiulis sakosi tapęs tikru bandomuoju triušiu – 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje neurologiniai mokslai nebuvo tiek pažengę.

Mano bičiulio tėvas suranda geriausią srities specialistą, kuris vėliau tapo vieninteliu realiai egzistavusiu mano romano personažu, mediką Anri Gasto. Medikas pareiškia, kad liga nėra tokia jau baisi, su ja galima susigyventi, o bręstant ir visai pranyks laikantis tinkamos terapijos. Tik yra vienas „bet“. Vaikinui teks grįžti į Marselį po trejų metų ir atlikti testą. Testą, kurį šiandien medicinos etika griežtai draudžia. Kaip tik todėl mano romano veiksmas vyksta 9-o dešimtmečio pradžioje.

Taigi bičiulis papasakoja man šią istoriją, o tada apie dvi dienas ir dvi naktis, praleistas Prancūzijos uostamiestyje. Man tai buvo lyg žaibas iš giedro dangaus. Sušukau: „Kokia istorija! Galiu ją užrašyti?“ Šis pokalbis įvyko daugiau nei prieš dešimtmetį. Per tą laiką parašiau kelias kitas knygas, nutiko įvairių dalykų, o prieš kelerius metus pajutau, kad atėjo metas įžodinti bičiulio istoriją.

Guodos Kavaliauskaitės nuotr./„Trečia valanda ryto“
Guodos Kavaliauskaitės nuotr./„Trečia valanda ryto“

- Romanas „Trečia valanda ryto“ pasakoja apie ligą ir talentą, bet pirmiausia apie tėvo ir sūnaus santykį. Ryšys, kuris užsimezga tarp pagrindinio personažo Antonijaus ir tėčio, labai svarbi knygos dalis.

- Pradinė mintis buvo pavaizduoti vaikiną, vieną patį klaidžiojantį Marselio džiunglėse, nes būtent taip priminiau bičiulio papasakotą istoriją. Prisigalvojau šimtus nuotykių, vykstančių dviejų naktų rėmuose. Ir pradėjau rašyti. Paskui man prireikė bičiulio konsultacijos dėl kažkokio niuanso, tad paskambinau jam. Ir bekalbant jis man priminė, kad į Marselį keliavo kartu su tėčiu. Mane išties retai aplanko tokia ryški idėja, kuri priverstų viską apversti aukštyn kojom. O jeigu juos abu sukėlus į romaną? Dabar bandau įsivaizduoti, kaip būtų galėjęs atrodyti pasakojimas be tėvo personažo.

- Istorija vystosi Marselyje, kuris virsta įsimintinu personažu. Dviprasmišku, pavojingu ir gal kaip tik dėl to kerinčiu personažu.

- Marselis – tobulas miestas tokiai istorijai. Jame slypi įstabi jėga ir radikali, apčiuopiama prieštara. Lankiausi Marselyje 2010 metais, kai buvau pakviestas į rašytojų rezidenciją. Galėjau Marselyje gyventi ir rašyti mėnesį, be įsipareigojimų sukurti kokį tekstą apie šį miestą. Tiesą sakant, nieko apie jį nerašiau daug metų, bet šio miesto vaizdinys, ypatingai jo naktinės gatvės, dūzgė galvoje ilgą laiką.

Grįžau į Marselį vos ėmęs rašyti šį romaną. Ir man jis pasirodė kaip tik toks, kokį ir aprašiau romane. Tai miestas – metafora. Miestas, kuris ir dabar kelia šiokį tokį šiurpulį. O įsivaizduokite 9 dešimtmetį. Yra kvartalų, kuriuose pasijunti nelyg nublokštas į Tanžerą ar Kairą, o tam tikros senojo uosto gatvelės vertos atskirų romanų ir istorijų. Ir tai palieka didelį įspūdį: esi pačiame europietiško miesto centre (tą tau sako architektūra), o drauge viskas aplink kursto tavyje svetimumo jausmą ir verčia galvoti apie Genują, Neapolį ar Šiaurės Afrikos miestus. Tas pavojaus, nerimasties jausmas, kurio ieškojau savo istorijai, tiesiog ranka pasiekiamas.

- Iš tiesų, skaitant „Trečią valandą ryto“ skaitytoją tarsi nuolat lydi neaiški grėsmė, nors knyga pirmiausia pasakoja apie gyvenimą.

- Rašymo esmė yra ne tik išlavinta kalbinė klausa, bet ir gebėjimas regėti pasaulį kito akimis, nutolti nuo savo žvilgsnio. Tai gebėjimas įlįsti į kito kailį ar, kaip sako britai, avėti svetimus batus. Kai pramoksti žvelgti kitu kampu ir perimti kitokią perspektyvą, visa kita ateina savaime. Tau visai nereikia visko smulkiai susidėlioti ir laužyti galvos, kas ir kaip. Pasakoti – reiškia tapti kitu.

Jei nuo pat pradžių pernelyg gerai žinosi, kas nutiks toliau, kokie tie personažai ir atspalviai, nebeliks ko narplioti, bus nuobodu. Rašydamas juk ir bandai suprasti, ką iš tiesų mąsto tavo personažai, ką reiškia pati istorija, kokia viso to esmė. Kiekvienas pasakojimas, pasak rašytojo Raymondo Carverio, turi talpinti savyje grėsmės nuojautą. Ir ją pajuntame artėdami prie atomazgos. Knygos „Trečia valanda ryto“ ir visų kitų mano romanų raktas – perskaityti paskutinį sakinį ir tada grįžti prie pirmojo, atveriančio tekstą.

Asmeninio archyvo foto/Knygos vertėja Toma Gudelytė
Asmeninio archyvo foto/Knygos vertėja Toma Gudelytė

- Visuose jūsų tekstuose girdime muziką, šįkart suskamba džiazas. Esate džiazo gerbėjas?

- O taip, dievinu džiazą. Vienas nuostabiausių šio romano rašymo šalutinių poveikių – dar giliau įklimpau į džiazą. Kurdamas tėvo personažą mąsčiau ir apie savo tėtį. Mano tėtis buvo puikus muzikos atlikėjas. Tai jis įvedė mane į muziką, tapusią varikliu daugeliui kitų dalykų, tai jis parodė man džiazą kaip metaforą. Netobulumas ir neužbaigtumas kaip grožio sąlyga – man džiazas kalba apie esmę, apie gyvenimą, taip pat ir apie literatūrą. Teko gyvai klausytis begalės džiazo atlikėjų, lankytis įvairiuose džiazo klubuose ir atrasti atskirą galaktiką – nuo Harlemo, Kopenhagos iki garsiojo Via Gregoriana klubo Romoje, iš kur nugvelbiau kelias scenas šiai knygai.

- Smalsu, koks esate rašytojas? Ar turite savų ritualų? Kaip dėliojate darbotvarkę, ypač kai dirbote dar ir kitoje srityje – teisėsaugoje?

- Ne, jokių ritualų neturiu, veikiau yra tam tikri įpročiai, prie kurių padrikai grįžtu rašydamas. Jei tektų įvardyti kokį rašytojišką rutinos modelį, mano atveju jis galėtų atrodyti daugmaž taip: jeigu romaną turiu įteikti po dešimt mėnesių, galėčiau darbo imtis dar šiandien. Kaskart labai sąžiningai pasižadu rašyti po keturias valandas ar po penkis puslapius kasdien, kad kontroliuočiau man skirtą laiką ir paskutinę minutę netektų lėkti it akis išdegus. Bet dar niekada šio plano nesilaikiau. Vis randu kokį neva kūrybinį pasiteisinimą, leidžiantį dykinėti savaitėmis ar mėnesiais.

Istoriją dėlioju gana padrikai, daug visko užrašinėju, kur papuola, ir tik vėliau tvarkingai perrašau kompiuteriu. Atskiri puslapiai, vienas kitas skyrius... Artėdamas prie įteikimo dienos peržiūriu savo užrašus ir apima išgąstis: argi įmanoma iš to išpešti padorų pasakojimą? Nežinau kodėl, bet intensyviausias darbas visada vyksta pabaigoje, taip užpildau visus tuščius tarpus ir pasakojimas įsisuka it koks kaleidoskopas, įgaudamas vis didesnį pagreitį ir formą.

Darbas magistratūroje ir parlamentinėje komisijoje kovai su mafija man, kaip rašytojui, davė neapsakomai daug. Mylėjau darbą teisėsaugoje, bet nesigailiu iškeitęs jį į rašymą. Romane „Trečia valanda ryto“ tėvas sako Antonijui, kad turėtume gebėti mirti jauni. Ne fiziškai, žinoma, bet nebijoti pakeisti savo gyvenimo, kai pajuntame išeikvoję jėgas vienoje srityje. Aš miriau jaunas kaip magistratas, bet šiandien esu gyvas kaip rašytojas.

Parengta pagal Nuvole dinchiostro medžiagą. Iš italų kalbos vertė T. Gudelytė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

„Pranešimas spaudai“ – tai naujienų agentūrų, juridinių ir fizinių asmenų sukurti bei platinami pranešimai apie paslaugų, gaminių, įmonių ar įstaigų naujienas ir pan. Spręsdama dėl turinio publikavimo UAB „15min“ atsižvelgia į informacijos aktualumą, naudą visuomenei, viešąjį interesą. Už šio turinio skelbimą UAB „15min“ nėra atlyginama. Redakcija turi teisę pranešimus redaguoti, trumpinti, papildyti, šalinti tekste esančias nuorodas ir pavadinimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą