-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Romano „Dėl to verta gyventi“ autorius: vienatvės jausmas priklauso nuo požiūrio

Vienatvė ir vienišumo jausmas persekioja vis daugiau žmonių. Tačiau romano „Dėl to verta gyventi“ autorius Richardas Roperis į tai žvelgia su humoru ir švelnumu. Šį į 19 kalbų jau išverstą romaną įkvėpė straipsnis apie žmones, kuriems tenka pasirūpinti tais, kurių nėra kam palaidoti. Tačiau tai – anaiptol ne tragiška istorija.
Richard Roper
Richardas Roperis
Temos: 2 Knygos Literatūra

Pagrindinis veikėjas Endrius – nedrąsus, municipalinėje tarnyboje dirbantis keturiasdešimtmetis. Jo pareiga – apžiūrėti butus žmonių, kurie mirė vieniši, ir pranešti apie įvykį artimiesiems, jei tokių yra. Namuose Endriaus laukia mylinti žmona Diana ir du vaikai. Tiksliau – taip galvoja jo bendradarbiai. Iš tiesų tai – tik Endriaus fantazija.

Įsivaizduojama šeima – tarsi malonus pabėgimas nuo vienišos tikrovės, kur draugiją jam palaiko tik Ellos Fitzgerald dainos. Tačiau, kai pasirodo nauja bendradarbė Pegė, Endriaus rutinai ateina galas. Jam tenka rinktis: pasakyti tiesą ir pradėti gyventi tikrą gyvenimą, bet prarasti Pegės palankumą, ar likti saugiame melo kokone? Rašytojas pasakoja, kad šią šiltą ir šmaikščią tragikomišką istoriją įkvėpė asmeninė patirtis ir spaudoje perskaitytas straipsnis apie vienišų žmonių laidotuves.

Romanas „Dėl to verta gyventi“ pasakoja apie Endrių ir jo įsivaizduojamą šeimą bei žmones, kurie miršta neturėdami artimųjų. Iš esmės kalbate apie tai, ką reiškia gyventi vienam ir jaustis vienišam. Kaip ėmėtės šios temos?

– Viskas prasidėjo nuo straipsnio apie municipalinės tarnybos darbuotojus, kurių pareiga – pasirūpinti vienatvėje mirštančiais žmonėmis. Apstulbau sužinojęs, koks tai keistas užsiėmimas – žmonės, dirbantys municipalinėje tarnyboje ieško mirusiųjų artimųjų, peržiūri namuose likusius daiktus. Straipsnyje municipalinės tarnybos darbuotojai buvo vaizduojami kaip stoiški, abejingi asmenys, nors tie patys darbuotojai dažnai eidavo į mirusiųjų laidotuves tik tam, kad įsitikintų, jog kas nors jose bus. Vis mąsčiau ir mąsčiau, kaip turėtų atrodyti tokių žmonių gyvenimai, ir supratau, kad noriu įsigilinti į vienatvę išgyvenančių žmonių patirtis, tačiau kalbėti ne liūdnai, bet su šypsena ir humoru. Ir nors darbas municipalinėje tarnyboje labai svarbus romano siužetui, iš esmės norėjau atskleisti vieno vyro, perlipančio per save ir išlendančio iš komforto zonos, istoriją.

Del to verta gyventi
Del to verta gyventi

Minėjote, kad parašyti romaną „Dėl to verta gyventi“ nemažai padėjo ir asmeniniai išgyvenimai. Esate išgyvenęs vienatvę, jautėtės vienišas?

– Buvo įvairių etapų. Studijų metais su šešiais bičiuliais gyvenome viename bute, kur buvo kalnai makaronų, gausybė alaus ir nesibaigiančios išdaigos. Sulaukus 23 metų pradėjau dirbti nepažįstamame mieste ir apsigyvenau su nepažįstamuoju, kurio mėgstamiausias laisvalaikio užsiėmimas buvo abejingai vardinti „Simpsonuose“ įsivėlusias klaidas. Tame mieste nieko nepažinojau ir nežinojau, kaip užmegzti pažintis už darbovietės ribų. Pirmą kartą gyvenime pasijutau vienišas.

Laimei, netrukus į miestą atvyko senas draugas iš mokyklos laikų. Per kelerius ateinančius metus darbe užmegztos pažintys virto tvirtomis draugystėmis, o aš linksminausi kaip jokių atsakomybių neturintis dvidešimt kelerių metų vaikinas. Tačiau sulaukus 30 metų, viskas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis. Atrodė, kad visi aplinkui pradeda gyventi šeimyninius gyvenimus, o aš gyvenau vienas.

Kuo ilgiau gyveni atsiskyręs nuo žmonių, tuo įprastesnis tampa toks gyvenimo būdas.

Egzistuoja du stereotipai apie vienišų vyrų butus. Pirmasis primena moterišką svajonę verčiant vyrų mados žurnalų puslapius – tai erdvūs viengungio apartamentai, kuriuose viskas nudažyta šviesiai pilka spalva. Antrasis panašėja į siaubą keliančią lošimo namų reklamą – čia vyras gyvena urve, į kurį nuolat kviečiasi draugelius pasižiūrėti varžybų. Iš tiesų butas, kurį tuo metu įstengiau išlaikyti, neturėjo nė vieno išskirtinio bruožo, aš nejaukiai įsispraudžiau tarp jaunų šeimų ir į pensiją išėjusių porų miesto pakraštyje.

Sunku buvo pakelti tą vienatvę?

– Didžiąją laiko dalį man patiko gyventi vienam. Mėgavausi ramybe ir mintimi, kad neprivalau su niekuo dalytis šaldytuvu. Bet po kurio laiko vėl pasijutau vienišas. Vienatvė turi vieną bauginantį bruožą – kuo ilgiau gyveni atsiskyręs nuo žmonių, tuo įprastesnis tampa toks gyvenimo būdas. Trokšdavau su kuo nors susitikti iki pakvietimo akimirkos. Vos sulaukęs kvietimo supanikuodavau ir atšaukdavau susitikimą. Nuolat nutraukdavau santykius, nes per daug pripratau gyventi vienas.

Niekam nepasakojau, kaip jaučiausi. Ironiška, bet pasirodo, kad taip jaučiausi ne aš vienas. Neseniai įvykdytas tyrimas parodė, kad 35 procentai Jungtinėje Karalystėje gyvenančių vyrų bent kartą per savaitę pasijunta vieniši, o vienas iš dešimties to nepripažįsta. Šie tyrimo duomenys atskleidžia, kaip skirtingai moterys ir vyrai išgyvena vienatvę. Statistiškai, vyrai daug labiau vengia kalbėti apie psichologines problemas, o viena dažniausių to priežasčių – gėda.

Man labai palengvėjo, kai supratau, kad vienatvė priklauso nuo mūsų požiūrio.

Mano savijauta buvo labai panaši. Prisimenu, kartą kolega paklausė manęs, kaip praleidau savaitgalį, ir aš nė nesusimąstęs ėmiau pasakoti, kad buvau su draugais, išgalvojau visą sąrašą veiklų, kuriomis užsiiminėjome. Nors iš tiesų nebuvau su niekuo susitikęs ir nieko neveikiau. Iš dalies šis nutikimas įkvėpė mane sukurti pagrindinio „Dėl to verta gyventi“ veikėjo Endriaus istoriją. Endrius įklimpsta į melą, įtikinėdamas bendradarbius, kad namuose jo laukia šeima, nors iš tiesų gyvena vienas.

Dabar man 32 ir vis dar kartais jaučiuosi vienišas. Tačiau man labai palengvėjo, kai supratau, kad vienatvė priklauso nuo mūsų požiūrio. Anksčiau valandų valandas praleisdavau Instagrame grauždamasis, kad negyvenu tobulo gyvenimo. Bet supratau, kad tiesiog neįvertinu to, ką turiu – artimos nuostabių draugų kompanijos ir puikios, mane palaikančios šeimos. Dėl to tikrai verta gyventi.

O kaip nusprendėte šias patirtis aprašyti romane „Dėl to verta gyventi“?

– Norėčiau jums papasakoti apie įspūdingą momentą, kai mane aplankė nušvitimas ir supratau, kad noriu būti rašytoju. Pavyzdžiui, kad auštant, žirgliodamas per apleistą dykynę, pamačiau kažką tokio beviltiškai poetiško ir tiesiog privalėjau apie tai papasakoti pasauliui. Deja, vienintelė apie rašytojo karjerą susimąstyti paskatinusi idėja kilo labai proziškai: išsiuntus bendrą elektroninį laišką bendradarbiams. Visuomet, kai turėdavau išsiųsti tokį laišką dažniausiai apie ką nors kasdieniško ir neįdomaus, negalėdavau atsispirti norui į pranešimą įtraukti kuo daugiau juokelių ir sąmojingų frazių. Kartą suvokiau, kad praleidau geras dvi valandas rašydamas laišką, kuris geriausiu atveju sukels šypsnį, o blogiausiu – net nebus atidarytas ir perskaitytas. Pamaniau, kad vertėtų laiką išnaudoti prasmingiau ir pamėginti rašyti apie ką nors įdomesnio nei pasikeitusią susirinkimo vietą.

Dirbate negrožinės literatūros redaktoriumi leidykloje Londone. Ar ši patirtis padėjo rašant romaną?

– Negrožinės literatūros redagavimas labai skiriasi nuo darbo su romanais, bet man labai padėjo kolegos. Darbe esu apsuptas daugybės talentingų grožinės literatūros redaktorių, giriančių knygas, su kuriomis dirba, pasakojančių, kodėl pasirinko ar atmetė vieną ar kitą knygą, taigi tokia patirtis tikrai pasitarnavo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius