Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 14d. 16:01

Romano „Kasios K. asmeninis gyvenimas“ autorė: leiskite žmonėms būti tokiems, kokie jie yra

Asta Jolanta Miškinytė
Guodos Kavaliauskaitės nuotr. / Asta Jolanta Miškinytė

„Mes vis dar nesuteikiame laisvės vienas kitam ir dažniausiai nuo to kenčia patys brangiausi ir patys artimiausi. Visos primestos taisyklės ir suvaržymai iš lėto griauna mūsų gyvenimus“, – sako Asta Jolanta Miškinytė, šias temas nagrinėjanti ką tik pasirodžiusiame romane „Kasios K. asmeninis gyvenimas“. Karantinas sustabdė keliones organizavusios moters veiklą, bet suteikė daugiau laiko taip mylimam rašymui.

Knygos „Bitlas, Ana Orka ir aš“ autorė antroje knygoje nuoširdžiai, jautriai ir emocingai pasakoja moters brandos istoriją. Iš pirmo žvilgsnio paprastos moters gyvenimas – kaip kalnų kelias: staigūs posūkiai, jokių kelio ženklų, o troškimai meilės ir prasmingesnio gyvenimo verčia didinti greitį. Skaudus, bet tikras gyvenimas ir taip trokštamos ramybės akimirkos. Romano „Kasios K. asmeninis gyvenimas“ pristatymas įvyks rugsėjo 17 d., ketvirtadienį, 18 val. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, o dabar apie romano idėjas kalbamės su autore A. J. Miškinyte.

– Metų pradžioje išleidote romaną „Bitlas, Ana Orka ir aš“. Po devynių mėnesių pasirodo naujas jūsų romanas – „Kasios K. asmeninis gyvenimas“. Bitlas atrišo iki tol užveržtą rašymo mazgą? Kaip čia nutiko?

– Ir taip ir ne! Kasios K. asmeninį gyvenimą pradėjau rašyti anksčiau nei Bitlą, galiu tiksliai pasakyti – 2015 m. sausio 27 d. Tačiau Bitlas atidarė duris ar langą, nes visada norėjau rašyti, tik atsirasdavo visokių kliūčių: tai vaikai maži, tai laiko trūksta. Kol supratau, kad niekada nebus tinkamo laiko ir tinkamos progos. Tiesiog imi ir rašai.

Didelę įtaką man padarė filmas „Aušros pažadas“ – jei jau R. Gary galėjo rašyti naktimis tarp skrydžių, tai ar aš turiu pagrindo skųstis? Buvau priversta susiimti ir baigiau rašyti Bitlą. Pats rašymas man visada kelia kone euforiją, bet gąsdino mintis, ką daryti su tuo tekstu toliau. Bet jei jau parašei, tai ir tas „toliau“ atsiranda. Juk tikslą pasiekia einantis. Ačiū leidyklai, kad patikėjo Bitlu, o Kasia K. buvo antras logiškas žingsnis. Tikiu, kad ji suras savo skaitytojus.

„Kasios K. asmeninis gyvenimas“
„Kasios K. asmeninis gyvenimas“

– Turbūt įtakos rašymui turėjo ir karantinas? Organizuojate keliones, per karantiną šią veiklą teko sustabdyti, taigi atsirado daugiau laiko rašymui? Kaip karantinas pakoregavo jūsų kūrybinius sumanymus?

– Tikrai taip, pandemija staigiai perkėlė turizmą į nebūties laiką, tarsi panardino į dirbtinai sukeltą komą. Liūdna, bet tai atvėrė kitas galimybes ir privertė skubiai ieškoti kitų kelių. Karantinas pakeitė visų mūsų gyvenimus: tempas sulėtėjo, bet mintys niekur nedingo, gal tik atsirado daugiau erdvės kūrybinei veiklai. Taigi taip nutiko, kad labai lengvai papasakojau Kasios K. istoriją iki logiškos ir, kaip man atrodo, šviesios pabaigos.

– Kokia buvo Jūsų dukrų reakcija perskaičius rankraštį? O gal slapukavote?

– Slapukavau. Pirmieji skaitytojai buvo leidykloje. Šį kartą su niekuo nesidalijau, tad kokia bus reakcija, net nenutuokiu. Tikiuosi, kad patiks ir bus įdomu skaityti.

– „Kasios K. asmeninis gyvenimas“ – tai moters brandos kelias. Tačiau jis anaiptol nėra lengvas ir tiesus. Kokią kainą Kasia K. sumoka, kad nueitų tą brandos kelią? Ar brandą galima įgyti tik per tokias skausmingas patirtis? Ar ne per didelė toji kaina?

– Manau, kad kiekvienoje iš mūsų yra šiek tiek Kasios K. Jos kelias – tai intuityvus ėjimas vadovaujantis tuo stereotipišku „gyventi kaip visi“ ir klausantis instinktyvių moteriškų nuojautų, tai ėjimas paskui vyrą. Tai tebėra įprasta mūsų kultūroje. Drauge, tai vis augantis, bet neįsisąmonintas tylus pasipriešinimas, leidžiantis atsiskleisti Kasios K. stiprybei.

Moters pasaulis subtilus, jausmingas, intuityvus, nenuspėjamas, gilus, visi įvykiai ir sukrėtimai jame atsispindi lyg veidrodyje ir finale įgauna visai kitokius pavidalus. Tad kaina tikrai nėra per didelė, tai tiesiog kaina. Kasia K. nėra niekuo išskirtinė, ji eilinė moteris, nuėjusi savo kelią. Kelias nėra koks nors mistinis apibrėžimas, tai – gyvenimas nuo taško A iki taško B. Mes visi juo einame.

– Kasia K. – iš tiesų šis trumpinys slepia įspūdingą pagrindinės romano veikėjos vardą Kasiopėja. Iš kur šis įmantrus vardas, kuris iš pažiūros net nedera su paprastučiu moters gyvenimui?

– Tas vardas turi keletą reikšmių. Pirma, jis asocijuojasi su nepasiekiamu, paslaptingu, nepažįstamu ir tolimu pasauliu, Kasia K. turi daug bendro su tokiu pasauliu. Antra, tai toks nedidelis pastebėjimas, kai kartais tėvai vaikui išrenka vardą, kuris nedera nei su jų aplinka, nei gyvenimu. Tai tarsi svajonė apie ką nors nerealaus, gal noras apsaugoti ir išstumti vaiką į kitą aplinką, kurios patys negali duoti, o gal momentinė užgaida – mano vaikas, kaip noriu, taip vadinu. O gal viskas drauge? Ir trečia – ar jums neatrodo, kad pagrindinė herojė nueina kelią nuo Kasios K. iki Kasiopėjos?

– Romane daugybė personažų, su savo aistromis, patirtimis, skausmais. Jie atsiranda Kasios K. gyvenime, palieka žymes, pranyksta. O kiek šie personažai atkeliauja iš realaus gyvenimo? Turbūt panašių tipažų teko sutikti ir gyvenime, teko išgirsti panašių istorijų?

– Kažkuris rašytojas yra pasakęs, kad rašytojai vagia jūsų gyvenimus, todėl būkite atsargūs. Iš pradžių tas posakis mane suerzino, o vėliau supratau, kad yra tiesos. Tarsi į stebuklingą indą renki patirtis, nuotrupas, vaizdinius, portretus, istorijas, pokalbius, tada perleidi per savo vertybių ir pasaulio suvokimo filtrą ir supili į taurę, kuri vadinasi „ką ir kodėl norėjau pasakyti“. Štai ir viskas.

Kai kurie personažai, kai kurie poelgiai realūs. Esu gera klausytoja, man dažnai išsipasakoja. Ar tai reiškia, kad mes visi esame labai vieniši ir neturime kam pasipasakoti? Ar nemokame kalbėtis su pačiais artimiausiais ir svarbiausiais žmonėmis, dėl to ieškome prašalaičių ar trumpų distancijų pakeleivių? O gal šalia manęs atsiduria tie žmonės, kurių istorijas privalau išgirsti ir papasakoti, nes jos svarbios?

– Galima sakyti, kad tai romanas apie žmogų, vaikystėje nepatyrusį meilės, todėl nemokantį išreikšti meilės bei kitų jausmų, ir toliau per gyvenimą einantį be meilės. O ar galima išmokti mylėti? Ar tas nuo mažens uždėtas štampas lydi visą gyvenimą?

– Iš dalies taip. Kasia K. nepatyrė meilės vaikystėje. Savo laiku išaugo ištisos tokių neišmylėtų vaikų kartos. Niekas tėvų nemokė, kad reikia mylėti vaikus ir kaip reikia mylėti. Bet žmogaus prigimtyje užkoduotas instinktas išlikti, todėl natūralu, kad nesąmoningai ieškome kelių į meilę, mokomės ją patirti ir išreikšti. Taip elgiasi ir Kasia K.

Kita vertus, tik pats gali viską pakeisti ir pradėti elgtis kitaip. Žmogus linkęs kaltes suversti kam nors kitam – nelaimingai vaikystei, valdžiai ir t. t. Neverta ieškoti kaltų, niekas nepasikeis, tik beieškant prabėgs tau skirtas žemėje laikas. Tai tavo gyvenimas ir jį turi nugyventi pats. Bet čia jau kita tema, prie kurios kada nors sugrįšiu.

– „Laimė yra tyli“ – dienoraštyje įrašo pagrindinė romano veikėja Kasia K. Pritartumėt šiam Kasios K. teiginiui?

– Iki tokios laimės išraiškos reikia nueiti ilgą kelią. Aišku, keliai gali būti skirtingi. Dabar man šis apibūdinimas tinka, bet jaunystėje būčiau galėjus ginčytis iki ryto apie audringą laimę. Tai brandos požymis.

– Romane stipri ne tik Kasia K., bet ir kitos moterys, tuo tarpu vyrai – silpni, menki, atsirandantys ir pranykstantys, jais manipuliuojama. Kodėl konstravote tokią moterų vyrų priešpriešą?

– Nekonstravau, taip nutiko, nes Kasia K. tokius vyrus sutiko. Antra vertus, tai nėra romanas apie vyrus, jie čia lyg ir pakeleiviai, todėl jų charakteriai nėra tokie svarbūs. Tikslo apie bet kokią vyrų ir moterų priešpriešą kalbėti neturėjau. O gal šalia stiprios moters gali būti ir ne toks stiprus vyras? Gal tai normalu, leiskim būti žmonėms tokiems, kokie jie yra. Kiekvienas gali rasti tą nišą, kurioje geriausiai jaučiasi. Nebūtina visiems tapti stipriais, lyderiais ir pan. Kiekvienas yra herojus, bet savaip. Ir nesvarbu – vyras ar moteris.

Laisvė yra būtinybė. Meilė yra dar didesnė būtinybė. Jos tarpusavyje nekonkuruoja.

– „Nieko nėra svarbiau už aplinkinių nuomonę žmogui, išauklėtam toje baisioje veidmainystės ir išdavysčių sistemoje“. Romano veikėjai nuolat susiduria su aplinkos, kitų primestomis taisyklėmis, normomis. Kiek visa tai suvaržo gyvenimus, pasirinkimus, trukdo atrasti laimę?

– O kas nėra su tuo susidūręs? Laisvė yra būtinybė. Meilė yra dar didesnė būtinybė. Jos tarpusavyje nekonkuruoja. Man būtinos šios abi sąlygos. Mūsų aplinkoje vis dar gaji nuomonė, kad privalai gyventi taip, kaip reikia: laiku baigti mokslus, laiku kurti šeimą, laiku įsigyti būstą, automobilį, susilaukti vaikų. Jauni žmonės patiria spaudimą iš aplinkos, jei jie gyvena ne pagal šį standartą, bet ar tas standartas reikalingas?

Mes vis dar nesuteikiame laisvės vienas kitam ir dažniausiai nuo to kenčia patys brangiausi ir patys artimiausi. Tiesiog leiskime gyventi kitaip ir nesistebėkime, nustokime dairytis į kitus ir skaičiuoti, ką jie ne taip padarė. Kada paklausėme draugės, sesers ar kito artimo žmogaus, ar jie jaučiasi laimingi. O jei ne – ko reikia, kad pasijustų geriau?

Visos primestos taisyklės ir suvaržymai iš lėto griauna mūsų gyvenimus. Kiek reikia iššvaistyti laiko ir energijos, kad išmoktum to nepaisyti, kad tavęs tai neskaudintų. Mes net nemokam apie tai tyliai, ramiai kalbėtis, be deklaracijų ir pykčių.

– „Prisiminimai vagia iš mūsų ateitį“ – dar viena knygos mintis, žyminti pagrindinės veikėjos kelią. Ką turite galvoje?

– Gyvenimas praeitimi veda mus atgal, tuomet nėra galimybės kurti ateities. Taip pat nepavyksta pajusti dabarties. Nekalbu apie istoriją, turiu galvoje asmeninį gyvenimą, kai prisiminimai tampa svarbesni už dabartį. Tai reiškia, kad gyvenimas sustojo praeityje ir ten pasiliko.

Lygiai taip pat neverta gyventi tik ateitimi ir atidėlioti gyvenimą iki „pabaigsiu mokslus“, „kai ateis vasara“, „kai nusipirksiu butą“. Pažįstami variantai? Tai toks atidėto gyvenimo modelis. Yra tik dabar!

– Kokią regite skaitytoją, imančią Jūsų romaną? Kam jis tikrai „neprilips“?

– Pirma mintis, atėjusi į galvą buvo „nežinau“. Rašydama negalvojau apie skaitytojus, kuriems galėtų patikti ar nepatikti. Tai nėra lengvai skaitomas romanas ir rašyti nebuvo labai lengva, kai kuriuos skyrius vis atidėliodavau, nes atrodė, kad vis dar sunku kalbėti apie tokius momentus. Jaučiausi tarsi pati gaučiau tą Kasios K. gyvenimo krūvį. Bet labai tikiuosi, kad pradėjus skaityti, bus sunku knygą padėti į šalį, o tada kils noras aptarti, diskutuoti ir ginčytis.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu Tik 15min
Interviu

Video

07:36
01:32
00:55

Esports namai

URBAN˙/