Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 15d. 19:02

Romanų architektas Davidas Mitchellas: „Kažkur šalia klišių visada mėtosi aukso grynuolis“

Rašytojas Davidas Mitchellas
„Scanpix“/„PA Wire“/„Press Association Images“ nuotr. / Rašytojas Davidas Mitchellas

Vienas žymiausių šiuolaikinių Jungtinės Karalystės rašytojų Davidas Mitchellas lietuvių skaitytojams puikiai pažįstamas kaip „Debesų atlaso“ (vert. Laimantas Jonušys) autorius. Jis dažnai vadinamas „europietiškuoju Murakamiu“: abiejų romanuose pilna keistų personažų bei istorijų, japoniško santūrumo ir nutylėjimų. Abu sėkmingai derina intelektualumą su populiariu turiniu. 2007 m. žurnalas „Time“ Mitchellą įtraukė į įtakingiausių pasaulio žmonių šimtuką. Du kartus autorius nominuotas „Bookerio“ premijai.

Šiemet „Tyto alba“ išleido pirmąjį rašytojo romaną „Prižiūrėtojas“, kurį išvertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Struktūra šis romanas labai panašus į „Debesų atlasą“. Iš pirmo žvilgsnio chaotiškai atrodančios devynios skirtingų žmonių istorijos neatsiejamai susipynusios. Tarpusavio sąsajų daugėja, kol galiausiai viskas susidėlioja į apgalvotą ir pribloškiantį paveikslą. Vaizdą, kur kiekvienas įsivaizduoja esąs savo likimo šeimininkas, kol paaiškėja, kad pasaulis – tai didžiulis žvėrynas, kur visus stebi Prižiūrėtojas.

Siūlome paskaityti Nazalee Raja pokalbį su D. Mitchellu apie jo romaną „Prižiūrėtojas“.

– „Prižiūrėtojas“ – jūsų pirmoji knyga. Ar tai buvo pirmas bandymas parašyti knygą?

– Ne, antras. Gyvendamas Japonijoje dar prieš „Prižiūrėtoją“ parašiau kitą romaną. Tai buvo siaubingai pretenzinga rašliava – sakyčiau, labai nevykęs romanas. Prirašiau gerokai per daug. Tuo metu nejaučiau skirtumo tarp literatūros rašymo ir rašymo vien todėl, kad gali rašyti.

– „Prižiūrėtoją“ sudaro devynios tarpusavyje susijusios istorijos. Kaip jums pavyksta tokias skirtingas istorijas sulipdyti į vieną romaną taip, kad skaitytojui neatrodytų, jog tai tiesiog novelių rinkinys?

– Knygoje yra viena pagrindinė tema – priežastingumas. Tiesiog stengiausi perteikti kiekvieno iš veikėjų požiūrį į tą pačią temą. Nors istorijos labai skiriasi, skaitytojas greitai suvokia, kad tai to paties kalno viršūnė, tiesiog veikėjai kopia į ją skirtingais keliais. Ir kiekviena istorija, kiekvienas kelias praturtina skaitytojo žinias apie tą kalną.

Leidyklos nuotr./Davidas Mitchellas
Leidyklos nuotr./Davidas Mitchellas

Yra ir kitas būdas: kartais aš priverčiu tų veikėjų pasaulius susidurti. Tai vyksta ir romane „Prižiūrėtojas“ – viską lemia personažų veiksmai. Kiekvienoje istorijoje yra vienas veiksmas, kuris savaip ataidi tolesnėje. Tai jas ir susieja. Todėl skaitytoją apima jausmas, kad knygoje yra kažkoks makrosiužetas virš mikrosiužetų, kurie rutuliojasi tarp vieno skyriaus pradžios ir pabaigos, tik jis jo dar nemato.

– Teko girdėti, kad rašote savo veikėjų autobiografijas, kad juos geriau pažintumėt. Gal galėtumėt papasakoti apie tai daugiau?

– Žinoma. Jei tai pagrindinis veikėjas, atsiverčiu savo užrašų knygelę ir rašau pirmuoju asmeniu jo apmąstymus apie kitus romano veikėjus arba bet kuria kita tema. Žmones sieja sąlyginai nedidelis skaičius abstrakčių santykių – pvz., seksualumas, darbas, mirtis, senatvė, pinigai, pavojus, kalba. Iš esmės kiekvienas veikėjas yra santykių su kitais žmonėmis ir šiais dalykais matrica.

Lygiai tas pats galioja ir gyvenime. Jei tavo santykis su pinigais nukrypsta į vieną kraštutinumą, tu tampi darboholiku ir šykštuoliu. Jei į kitą – švaistūnu. Kurdamas pagrindinius veikėjus, visada stengiuosi verbalizuoti, tai yra savais žodžiais išreikšti jų santykį su tomis esminėmis abstrakcijomis.

Kartais gali nepavykti, jei nepakankamai išplėtoju personažą, bet aš labiau linkęs naudotis nematomu apsiaustu, o ne rentgenu. Autobiografijų metodas ypač praverčia, jei kūrybinis procesas įstringa. Norėdamas išsikapstyti iš duobės, grįžtu prie autobiografijos ir iškart viskas stoja į vietas.

Galų gale, juk grožinėje literatūroje svarbiausia – žmonės. Iš esmės viskas yra labai paprasta. Tu sukuri veikėją, kuriam skaitytojas simpatizuoja ir nenori, kad jam nutiktų kas nors bloga, o tada arba pasistengi, kad jį ištiktų kokios nors nelaimės, arba leidi skaitytojui manyti, kad jos jį tikrai ištiks. Taip verti skaitytoją nuolat klausti: ar jis išsikapstys? Ar jam viskas bus gerai? Kai žmonės sako, kad negalėjo atsitraukti nuo knygos, manau, kad tai lėmė būtent nerimas dėl veikėjo.

– Viename interviu esate kalbėjęs apie vidinę kūrinio architektūrą. Ką turėjote galvoje? Ir kaip ji veikia jūsų romanuose?

– Turėjau galvoje teminį architektūrinį šviesoraštį, taip įkomponuotą į romaną, kad ne kiekvienas skaitytojas jį pastebės. Nepaisant to, būtent jis sukabina knygos elementus. Bus lengviau suprasti, jei paaiškinsiu pasitelkdamas savo knygas kaip pavyzdį.

Pavyzdžiui, „Prižiūrėtojo“ šviesoraštis – priežastingumas. Kiekviena jo istorija yra nelyginant esė, atskleidžianti vieną iš priežastingumo teorijų ar aspektų. Pirmoje istorijoje įvykiai klostosi taip, o ne kitaip todėl, kad žmonės atsižada savo norų ir paklūsta guru valiai. Antroje istorijoje pagrindinių įvykių priežastis – meilė. Trečioji istorija yra apie korumpuotą Honkongo biržos maklerį, ir čia viso ko priežastis yra godumas. Ketvirtoje istorijoje, kurios veikėja gyvena arbatinėje ant Šventojo kalno Kinijoje, svarbiausius įvykius nulemia istoriniai procesai. Ir taip toliau...

Romano „Number9dream“ jau visiškai kitokia architektūra. Kiekvienoje dalyje atkuriu vis kitokią proto būseną. Pirmoje dalyje rašau apie svajones ir vaizduotės galią. Antrojoje – apie atmintį ir prisiminimus. Trečiojoje – apie ypatingus potyrius žaidžiant vaizdo žaidimą. Ketvirtoji dalis yra, galima sakyti, tikras košmaras ir yra apie košmarus.

„Debesų atlaso“ slaptoji architektūra – skirtingi pasakojimo būdai. Pirmoji, Adamo Juingo, istorija parašyta kelionių dienoraščio forma. Antroji istorija papasakota laiškais. Trečioji jau primena romaną, tiksliau klasikinį oro uostų trilerį. Ketvirtoji istorija yra memuarai, o penktoji – interviu. Šeštąją istoriją rašiau pasitelkdamas žodinę tradiciją su visais šnekamosios kalbos elementais. Tai seniausias ir galbūt paskutinis žmonijos pasakojimo būdas, perduodamas iš lūpų į lūpas.

Štai ką turėjau galvoje kalbėdamas apie vidinę kūrinio architektūrą. Skaitytojas ne visada ją pastebi, nepaisant to, ji yra. Juk įžengdami į katedrą mes nesuprantame, kokie architektūriniai sprendimai padeda šimtus metų išlaikyti tonas akmenų mums virš galvų, bet, nepaisant to, katedra stovi.

„Tyto alba“ nuotr./Davidas Mitchellas „Prižiūrėtojas“
„Tyto alba“ nuotr./Davidas Mitchellas „Prižiūrėtojas“

– Esate užsiminęs apie problemas, kylančias kuriant siužetą. Ko, jūsų manymu, pirmiausia derėtų vengti ir kodėl?

– Rašytojas visada turėtų saugotis klišių. Būtų gerai įsirengti klišių detektorius, kurie suveiktų, kai apima jausmas, kad tai, ką rašai, jau esi matęs kokiame nors prastame Holivudo filme.

Be abejonės, klišės – rimta problema, bet problemų nereikia bijoti, į jas reikia nusitaikyti ir griebti už ragų – kažkur šalia visada atsiras sprendimo būdas. Visada! Kuo unikalesnė problema, tuo originalesniu keliu teks eiti norint ją išspręsti. Patikėkit, kažkur šalia klišių visada mėtosi aukso grynuolis...

– Ar pradėdamas rašyti romaną sudarote planą kiekvieną jo daliai?

– Taip. Tiksliau, susidarau planą kiekvienai romano daliai ir dar susirašau, kokia seka jos suguls į romaną. Tokie metmenys nurodo, nuo ko pradėti ir kur link judėti. Net jei po kurio laiko nori atsisakyti to plano ir ką nors perrašyti, tie metmenys padeda išvengti buko spoksojimo į tuščią ekraną.

– Timotis Kavendišas – vienas iš „Prižiūrėtojo“ veikėjų – išnyra ir „Debesų atlase“, Mongolijoje vykstančios istorijos veikėjas Suchė Batoras yra ir romane „Number9dream“. Kodėl perkeliate veikėjus iš vieno romano į kitą?

– Taip, Timotis Kavendišas, kuriam teko didelis vaidmuo „Debesų atlase“, debiutavo būtent romane „Prižiūrėtojas“, Londono istorijoje, bet čia jo vaidmuo menkas. Tą patį galėčiau pasakyti apie Luizą Rei, tik čia ji jau yra rašytoja, o „Debesų atlase“ dar žurnalistė.

Iš įdomesnių sąsajų dar galėčiau paminėti Evą van Utrivę de Kromelink. Ji pasirodo viename iš trylikos „Juodųjų Gulbių slėnio“ skyrių. Ši šešiasdešimtmetė senutė yra ponios Kromelink – kompozitoriaus Viviano Erso, pas kurį „Debesų atlase“ atvyksta Robertas Frobišeris, žmonos – duktė. Tame pačiame skyriuje pasirodo ir Gvendolina Bendiks, kurią po daugelio metų „Debesų atlase“ sutiks Timotis Kavendišas, bet „Juodųjų Gulbių slėnyje“ ji yra kandi vikaro žmona. Kitus veikėjus palieku atrasti skaitytojams patiems.

Tą darau dėl dviejų priežasčių. Pirma, velniškai malonu ištraukti veikėjus iš literatūrinio kalėjimo ir duoti jiems daugiau erdvės pasireikšti, galvoti apie juos kaip apie aktorius ar aktores, kurie verčia scenaristus paplušėti. Antra, kuo daugiau galvoji apie personažą, tuo tikroviškesnis jis išeina, net jei kalba jis nedaug.

– Ar baigęs vieną romaną iškart pradedate kitą?

– O, taip! Man patinka rašyti. Dievinu rašymą. Tai nuostabu. Ir nė iš tolo nepanašu į darbą. Bent aš rašydamas visada prarandu laiko nuovoką. Manęs neapima jausmas, kad reikia atostogų ar pailsėti. Rašymo procesas pats savaime gali būti poilsis ir kartu protinė stimuliacija. Rašyti ne visada lengva, šis procesas yra ir sekinantis, bet jei toks ir jūsų pašaukimas, žinote, ką tai reiškia.

Pagal http://trashotron.com/agony/columns/2005/05-16-05.htm informaciją parengė Jūratė Dzermeikaitė

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata