Vladimiras Putinas sugebėjo išsilaikyti valdžioje, nepaisant vos katastrofa nevirtusio įsiveržimo į Ukrainą. Kaip jam tai pavyko? Atsakymas į šį klausimą glūdi Rusijos istorijoje.
Neturėdama nei natūralių gamtinių sienų, kurias būtų galima lengviau ginti, nei ekonomikos augimui palankių sąlygų, Rusija šimtmečiais kovojo su to meto galingiausiomis, dažnai technologiškai už ją pranašesnėmis karinėmis galybėmis. Kad atremtų šiuos iššūkius, ji turėjo smarkiai engti savo žmones, įtvirtindama stiprią autoritarinę, neretai net totalitarinę valdžią, todėl karas formavo jos raidą nuo despotiškų Maskvos valdovų, nuolatinio imperijos plėtimo siekiančių carų iki sovietinių komisarų bei naujausių laikų Rusijos Federacijos prezidentų. Pirmojo prezidento Boriso Jelcino faktiškai paskirtas įpėdinis Putinas su trumpa pertrauka vienašališkai valdo beveik ketvirtį amžiaus ir iš fasadinio demokrato prezidentavimo pradžioje jau spėjo pavirsti viena agresyviausių XXI a. asmenybių, atvirai besididžiuojančia Petro I ir Jekaterinos II žiauria užkariavimų politika.
Dabartinių Rusijos valdovų metodų reikia ieškoti gilioje istorijoje. Rusų tapatybė nuolat formavosi karo žaizdre, veikiamame išorinių grėsmių ir vidinio troškimo plėstis. Ar tai būtų Viduramžių kova su skandinavų vikingais ir mongolų chanais, ar savo pačios imperijos plėtimas, XIX a. susirėmimai Azijoje, ar XX a. karai, per kuriuos Rusija virto komunistine Sovietų Sąjunga ir kovojo prieš buvusią sąjungininkę – nacių Vokietiją. Nuolatinė ekspansinė politika grįsta įvairiai: tai postringavimais apie „rusiškų žemių surinkimą“, tai „ypatinga imperine misija“, tai „pasauline revoliucija“. Keitėsi valdovai, valdymo sistemos, režimai, net pačios valstybės pavadinimai, tačiau esmė nepakito. Visi šie konfliktai ne tik gausiai aplaistė krauju pačios Rusijos žemę, bet ir atnešė daugybę kančių į kitus kraštus. Po Šaltojo karo nusilpusi valstybė galų gale atsigręžė į Putiną, o šis uždegė ją nauja, karinga, triumfališka beprotybe, atvedusia tiesiai prie karo Ukrainoje.
Puslapis po puslapio autorius nušviečia daugelį karų, kuriuose dalyvavo Rusija. Kitaip nei tvirtina šiuolaikinė Kremliaus propaganda, toli gražu ne visuose karuose pergalę šventė tariamai nenugalimas rusų karys. Kai kurie konfliktai Rusijai baigėsi tiesiog katastrofiškai, kitur užsibrėžti tikslai nebuvo pasiekti. Dabartinis karas Ukrainoje, turėjęs pasibaigti greitu Kyjivo užėmimu ir pergalės paradu, virto ilgu sekinamuoju karu be greitų, šlovingų pergalių, rimtai sujaukusių Putino imperinius planus.
Šiuolaikiniais liudijimais papildyta knyga „Iškilusi ant karo pamatų“ griauna įvairius mitus ir pateikia išsamų Rusijos praeities bei dabarties vaizdą. Tekstą iliustruoja skirtingų laikotarpių žemėlapiai ir spalvotų nuotraukų įklija.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
Siūlome šios knygos ištrauką.
Taigi rusai, norėdami išprovokuoti Saakašvilį, ėmė kurstyti du maištingus Gruzijos regionus, kurie faktiškai jau buvo nepriklausomi: Abchaziją ir Pietų Osetiją. Putinui vėl reikėjo dingsties, kad visiems atrodytų, jog jis tik atsako į kito agresiją. Pietų osetinai apšaudė artilerijos sviediniais Gruzijos kaimus, surengė kelias pasalas policijai ir karštakošis Saakašvilis užkibo ant masalo. 2008 m. rugpjūtį 12 tūkst. Gruzijos reguliariosios kariuomenės karių ir 4 tūkst. Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų įžengė į Pietų Osetiją, apšaudė jos sostinę Cchinvalį ir netyčia nužudė du ten dislokuotus rusų taikdarius. Putinas gavo dingstį pradėti karą.
Nors marionetinis prezidentas Medvedevas, kaip pranešama, paskutinę akimirką sudvejojo, trumpas pokalbis telefonu su tuo metu į Pekiną išvykusiu Putinu privertė jį susiimti ir Rusijos nenumatytų atvejų planai buvo aktyvuoti. Į parengties būseną perėjo 42-osios ir 19-osios motorizuotųjų šaulių divizijų, taip pat 10-osios ir 22-osios specnazo brigadų padaliniai. Tuo metu, kai Gruzijos kariai pasiekė Cchinvalio prieigas, Maskvos pajėgos jau skubėjo prie Rokio tunelio, jungiančio Pietų Osetiją su kaimynine Rusijos Federacijos Šiaurės Osetijos Respublika. Gruzinams pavyko greitai apsupti miestą, tačiau jie nenumatė vietos gyventojų pasipriešinimo stiprumo. Pradinis planas buvo iš pradžių pasiųsti į Cchinvalį Vidaus reikalų ministerijos saugumo pajėgas, nes buvo manoma, kad jos susidurs daugių daugiausia su protestais, o ne su artilerijos ugnimi ir Molotovo kokteiliais. Be to, nors rusų taikdariai buvo apsupti savo bazėje, sukilėliams padėjo Šiaurės Osetijos taikos palaikymo batalionas. VRM kariai daugiausia buvo lengvai ginkluoti ir važiavo Turkijoje pagamintais šarvuotaisiais transporteriais „Cobra“, kurių šarvai pasirodė pernelyg ploni, kad atlaikytų gynėjų ugnį. Mūšiui dėl Cchinvalio virstant chaotiškomis gatvių kautynėmis, gruzinai nusprendė į kovą pasiųsti du reguliariosios kariuomenės lengvuosius pėstininkų batalionus, iki tol laikytus rezerve.
Jie ėmė stumtis pirmyn ir jau ankstyvą pirmosios karo dienos popietę gruzinai kontroliavo daugiau nei trečdalį miesto. Tačiau tada 42-ajam lengvųjų pėstininkų batalionui smogė du rusų šturmo lėktuvai Su-25 ir pražudė daugiau kaip 20 karių. Gruzinai buvo sukrėsti: buvo sakyta, kad jie užims miestą anksčiau, nei rusai spės sureaguoti. Pasklidus gandų apie miesto prieigose pasirodžiusius rusų pulkus (iš tikrųjų jie buvo už kelių valandų kelio), 42-asis batalionas pasitraukė iš Cchinvalio, išgąsdindamas likusias gruzinų pajėgas. Panika pasirodė esanti užkrečiama ir, nepaisydami visų brigados generolo Mamukos Kurašvilio pastangų, iki vidurdienio jie visiškai paliko miestą.
Vis dėlto iki vakaro tvarka buvo atkurta, o užimti Cchinvalio buvo pasiųsti paskutiniai gruzinų rezervai – 2-oji brigada ir 53-iasis lengvųjų pėstininkų batalionas. Tačiau viskas užtruko per ilgai. Tuo metu Pietų Osetijoje jau buvo daugiau kaip 3 tūkst. rusų karių; rusų naikintuvai, nors ir pavėluotai, perėmė oro erdvės kontrolę, priversdami Tbilisį nutupdyti savo lėktuvus; jų bombonešiai smogė taikiniams pačioje Gruzijoje, o aplink Cchinvalį esančias gruzinų pozicijas jau pasiekė besiartinančios rusų operatyvinės grupės artilerijos ugnis. Per nepavykusį bandymą pulti miestą iš pietų gruzinai buvo sustabdyti Gudžiabaurio priemiestyje, kaip tik tuo metu, kai šiaurines miesto ribas pasiekė rusų 135-ojo motorizuotųjų šaulių pulko priešakinė žvalgybos kuopa. Gruzinai atsitraukė ir persigrupavo Gorio mieste, esančiame už mažiau nei 30 km į pietus. Dar ne viskas buvo prarasta: išskyrus elitinę 1-ąją brigadą, kuri buvo dislokuota Irake kaip tarptautinių okupacinių pajėgų dalis, Tbilisis turėjo beveik visą savo kariuomenę prie Pietų Osetijos sienos. Galbūt dar buvo laiko užimti politiškai simbolinę osetinų sostinę, kol priešas nespėjo sustiprėti. Šiaip ar taip, pradinės rusų karių pajėgos buvo ne didesnės nei viena gruzinų brigada, taigi Saakašvilis įtikino save, kad ne viskas prarasta.
Kitą rytą Kurašvilis atnaujino puolimą ir pasiuntė į priekį 2-ąją brigadą. Ankstyvą popietę, dengiami artilerijos ugnies, gruzinai įžengė į Cchinvalį iš pietų, kaip tik tuo metu, kai dvi rusų 135-ojo motorizuotųjų šaulių pulko kuopos, vadovaujamos paties Rusijos pajėgų vado generolo leitenanto Anatolijaus Chruliovo, įžengė į miestą iš vakarų. Netrukus 2-osios brigados žvalgybos kuopa susidūrė su viena iš Chruliovo kuopų, o generolas buvo sužeistas per susišaudymą. Iš pradžių gruzinai turėjo kiekybinį pranašumą, nes į mūšį įsitraukė likusi 2-osios brigados dalis, tačiau rusai sulaukė pastiprinimo, įskaitant specnazą, ir, svarbiausia, pradėjo koreguoti savo artilerijos ir aviacijos ugnį. Galiausiai, spaudžiami vis gausėjančių Rusijos pajėgų (kurios toliau plūdo per Rokio tunelį), gruzinai buvo priversti atsitraukti.
Saakašvilio avantiūra nepavyko. Cchinvalis atsilaikė, Rusijos jūrų pėstininkai išsilaipino Abchazijoje, o Juodosios jūros laivyno raketinis laivas nuskandino vieną patrulinį katerį ir privertė likti uoste visą nedidelę Gruzijos flotilę. Rusijos pajėgos nuvažiavo pusę kelio iki Tbilisio ir sustojo – ne dėl skubiai surengtų derybų, kaip norėtų teigti Vakarų diplomatai, o todėl, kad pasiekė nustatytą tikslą: jei Maskva būtų norėjusi, būtų galėjusi padaryti daug daugiau, bet pasitenkino tuo, kad pažemino gruzinų išsišokėlius ir padarė Abchaziją bei Pietų Osetiją savo visaverčiais protektoratais.
Tai buvo pergalė, tačiau ne tokia lengva, kaip Kremlius galbūt tikėjosi. Rusija karui rengėsi jau kurį laiką ir susidūrė toli gražu ne su lygiaverčiu priešininku: Gruzijos gyventojų skaičius tesiekė dvidešimtąją dalį Rusijos gyventojų skaičiaus. Pradinis puolimas buvo organizuotas prasčiau, nei turėjo būti (vienas iš mano kalbintų Gruzijos ir Afganistano karų veteranų labai nepalankiai jį palygino su 1979 m. invazija), ir rusai dažnai nesugebėdavo tinkamai koordinuoti savo veiksmų. Iš šešių prarastų lėktuvų trys buvo per klaidą numušti saviškių; daugiau transporto priemonių buvo prarasta dėl gedimų ir avarijų kelyje nei dėl priešo veiksmų. Tai nėra kaltinimas Gruzijos kariams, kurie dažnai kovėsi narsiai ir ryžtingai, tačiau Rusijos kariuomenė tiesiog neįvaldė šiuolaikinio karo pagrindų. Buvo sunaikinta nemažai rusų tankų, nes jų reaktyviųjų šarvų kapsulės (kuriose turėjo būti sprogstamieji užtaisai, skirti atlekiančioms raketoms sunaikinti) buvo tuščios. Dėl senų žemėlapių naudojimo buvo bombarduojami apleisti aerodromai, o sugedus ryšių tinklui Chruliovas buvo priverstas pasiskolinti iš žurnalisto palydovinį telefoną, kad galėtų duoti įsakymus. Chaosas tvyrojo ne tik mūšio lauke. Maskvoje Generalinio štabo Vyriausioji operatyvinė valdyba, pagrindinis operacijų planavimo ir organizavimo organas, kaip tik kraustėsi į naujas patalpas. Senosiose patalpose likę saugaus ryšio telefonai buvo atjungti, o naujosiose dar nebuvo prijungti. Be to, invazijos pradžioje Gruzijos lėktuvai galėjo apšaudyti įsiveržėlių pajėgas, nes kiekvieną savo pavaldinių žingsnį kontroliuojantis štabo viršininkas Nikolajus Makarovas, būdamas iki kaulų smegenų sausumos pajėgų karininkas, pamiršo aktyvuoti paramą iš oro.
Jei tarp abiejų šalių nebūtų buvę tokio didžiulio jėgų skirtumo; jei rusai nebūtų turėję tokių vadų kaip Chruliovas, kurie buvo ir kompetentingi, ir pakankamai agresyvūs, kad galėtų veikti savo iniciatyva; jei gruzinai būtų rimčiau pasistengę uždaryti Rokio tunelį; jei nenumatytos aplinkybės nebūtų susiklosčiusios Maskvos naudai, viskas galėjo baigtis visai kitaip – ir Kremlius bei jo generolai tai žinojo. Jų pergalę labiausiai lėmė sėkmė ir brutali jėga. Neseniai paskirtam gynybos ministrui Anatolijui Serdiukovui, ieškančiam galimybių pralaužti įsisenėjusį generolų konservatyvumą ir pradėti vadinamąsias „naujo tipo“ kariuomenės reformas, tai buvo puiki proga.
