Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 20d. 09:03

Rusų rašytoja Guzel Jachina: apie tylinčias kartas, Volgos vokiečių likimą ir bandymą pasislėpti nuo istorijos

„Tai prieš totalitarizmą nukreiptas romanas“, – Frankfurto knygų mugėje sakė totorių kilmės rusų rašytoja Guzel Jachina. Aptardama knygą „Mano vaikai...“ ji kalbėjo ne tik apie literatūrą, bet ir apie sovietinės santvarkos sužalotus žmones, Volgos vokiečių likimą, gyvenimą sukaustančią baimę.

G.Jachiną daug kas vadina viena įdomiausių šiuolaikinių Rusijos rašytojų. Jau debiutinis totorių kilmės rašytojos romanas „Zuleicha atmerkia akis“ sulaukė pripažinimo ir netgi pelnė rašytojai „Didžiosios knygos“ bei „Jasnaja poliana“ premija. Nemažai atgarsių sulaukė ir nauja jos knyga „Mano vaikai...“, apie kurią daugiausia ir buvo kalbama mugėje. Abi šios knygos išleistos ir lietuvių kalba.

Šioje naujoje knygoje pasakojama apie prie Volgos krantų įsikūrusios vokiečių kolonijos istoriją. Dar XVIII amžiuje Jekaterina II pakvietė vokiečius atvykti į Rusiją ir tapti pilnateisiais šalies piliečiais. Iki pat XX amžiaus jie buvo įleidę savo šaknis Rusijoje, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jie buvo deportuoti.

Kazanėje gimusi rašytoja sako, kad su vokiečių kalba, istorija ji buvo susijusi jau seniai, tačiau tik prieš kurį laiką sužinojo, jog jos gimtajame mieste buvo tiek daug vokiečių. G.Jachinos senelis buvo vokiečių kalbos mokytojas, o ir ji pati baigusi mokyklą pasirinko vokiečių kalbos studijas, kurį laiką mokėsi Vokietijoje. Tačiau apie Volgos vokiečių istoriją ji sužinojo tik devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo dešimtmečio pradžioje. „O juk anksčiau apie 1 proc. Kazanės gyventojų buvo vokiečiai. Vokiečiai dėstė universitete, buvo medikai, akademikai, taigi, mieste buvo pilna tu ženklų, tačiau apie tai nebuvo kalbama“, – pasakojo ji.

Didžiausias paradoksas tai, kad čia gyvenę vokiečiai jau buvo įsilieję į visuomenę, mėgo Volgą. Tačiau pasitikėjimo jais jau nebebuvo.

Susirinkusiems ji trumpai papasakojo Volgos vokiečių istoriją – apie tai, kaip Rusijoje po revoliucijos juos buvo bandoma parodyti kaip pavyzdį – čia vyko pirmoji kolektyvizacija, pagamintas pirmas sovietinis traktorius. „Jie turėjo parodyti, kaip gerai gyvenama socialistinėje santvarkoje“, – sakė G.Jachina. Viskas pasikeitė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Adolfas Hiteris pareiškė, kad jis tikisi, jog kitose šalyse gyvenantys vokiečiai padės jam kariauti, ir Josifas Stalinas ėmė įtariai žiūrėti į Volgos vokiečių koloniją. „Jam tai buvo 1 300 000 Trojos arklių jo šalyje, – pasakojo G.Jachina. Tuomet prasidėjo nacionalinis valymas, o 1941 metais ir masiniai trėmimai. – Didžiausias paradoksas tai, kad čia gyvenę vokiečiai jau buvo įsilieję į visuomenę, mėgo Volgą. Tačiau pasitikėjimo jais jau nebebuvo“.

Tylinčios kartos

Volgos upei šioje knygoje suteikiama ypatinga reikšmė. Ji tarsi dalina pasaulį į dvi dalis. Anot autorės, tai ir simbolis laiko, kuris teka šalia herojų. „Knygoje klausiama, ar galima pabėgti nuo laiko? Nuo istorinių procesų? Pagrindinis romano herojus ir stengiasi tai daryti – vis pabėgti nuo aplinkos. 22 metus jam tai pavyksta, tačiau vėliau visgi tenka tapti šalies gyvenimo dalimi“, – pasakojo G.Jachina. Tai atspindi ir visos Volgos vokiečių bendruomenės likimą – ilgą laiką jie gyveno uždaroje bendruomenėje, saugojo savo kalbą, tačiau tai pavyko daryti tik iki 1941 metų. Vėliau jie buvo priversti tapti traiškančių istorinių įvykių dalimi.

Anot rašytojos, tai ir romanas apie baimę, apie tai, kaip žmogus jas įveikia. „22 metus pagrindinį personažą kamuoja įvairios baimės. Meilė padeda kai kurias baimes įveikti, tačiau kartu pagimdo ir kitas baimes“, – pasakojo autorė.

Žmonės, gimę 1910-1920 metais, kartais vadinami tylinčiomis kartomis. Jie pergyveno baisiausius Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpius ir nenorėjo apie tai kalbėti.

Su baime susiję ir tai, kad jis beveik visame romane tyli. Tačiau, anot G.Jachinos, tai slepia ir kitą prasmę – ji norėjo parašyti apie tylinčias sovietinės sistemos kartas. „Žmonės, gimę 1910-1920 metais, kartais vadinami tylinčiomis kartomis. Jie pergyveno baisiausius Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpius ir nenorėjo apie tai kalbėti. Iš dalies dėl to, kad bijojo, iš dalies dėl to, kad norėjo apsaugoti savo vaikus, anūkus“, – sakė G.Jachina.

G.Jachinai ši tema irgi yra labai svarbi. Ji dažnai galvoja apie tai, ar turi teisę tėvai, seneliai slėpti tiesą nuo kitų kartų, net jei nori jas apsaugoti. „Romane atsakoma – ne, neturi tokios teisės. Nes tai veda prie atotrūkio tarp kartų“, – sakė rašytoja.

Sovietinė pasaka, kuri neįvyko

Dar vienas klodas šiame romane – pasaka. Anot rašytojos, tai irgi metaforiška, ji rašė apie „sovietinę pasaką, kuri neįvyko“.

„Tai realistiškas romanas, o pasakiški dalykai vyksta tik herojaus galvoje, – teigė ji. G.Jachina sakė, kad šiai knygai ji surinko daug istorinės medžiagos, taigi, visi aprašomi istoriniai įvykiai čia yra tikri. – Tai tvirtas realistinis pagrindas, padengtas pasakišku sluoksniu“.

„Tai prieš totalitarizmą nukreiptas romanas“, – trumpai knygą apibūdino autorė.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

01:50
03:26
01:09

Esports namai