Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rytis Zemkauskas mėgsta detektyvus, Leonidas Donskis – nelabai

Rytis Zemkauskas ir Leonidas Donskis / 15min.lt fotomontažas
Rytis Zemkauskas ir Leonidas Donskis / 15min.lt fotomontažas
Šaltinis: 15min
0
A A

Du atskiri pokalbiai. Dvi atsitiktinai susijungusios gijos. Mįslingai pasitikdami šių metų Vilniaus knygų mugę apie detektyvinio žanro daugialypiškumą kalbamės su profesoriumi, filosofu Leonidu Donskiu ir televizijos žurnalistu, rašytoju ir prodiuseriu Ryčiu Zemkausku.

– Kokią detektyvinę literatūrą, detektyvinį kiną mėgstate?

L.Donskis: Nors, prisipažinsiu, nesu didelis detektyvų rijikas, tačiau tikru atradimu man tapo anglų romanistės Agathos Christie knygos apie detektyvą Erkiulį Puaro. Man, gyvenusiam Belgijoje ir apskritai daugelyje Europos šalių, šis personažas padėjo atverti daugelį įdomių europinio gyvenimo aspektų: kaip, tarkime, belgą traktuoja britai, kada ir kodėl įvyksta kultūriniai disonansai ir kt.

Pats E.Puaro atkakliai priešinasi vadinamas prancūzu, nes prancūziškai kalbantis žmogus automatiškai klasifikuojamas kaip prancūzas, o jis save vadina belgu. Tokie dalykai atveria tarpkultūrinius klodus ir tarpkultūrinio europinio bendravimo rafinuotumą.

Kita vertus, bėgant laikui supratau, kad detektyvuose gali glūdėti problematika, kuri man, kaip filosofui, yra artima – tai blogis ir neapykanta. Sąmoningą blogio pasirinkimą literatūroje bene anksčiausiai atskleidė Dostojevskis savo Didžiojo inkvizitoriaus ir Jėzaus dialoguose („Broliuose Karamazovuose“), o vėliau tęsė tokie rusų meistrai, kaip Michailas Bulgakovas. Blogio pasirinkimas kartais iškyla ir detektyvuose. Juose keliamas klausimas, kodėl blogis užvaldo vieną ar kitą žmogų.

Ilgą laiką televizija nedarė jokios įtakos mano knygų pasirinkimui. Ko gero, detektyvai yra išimtis.

Dar vienu atradimu man tapo Umberto Eco „Rožės vardas“. Tai ne tik į tam tikrą fabulą sutraukta Europos kultūros istorija su visa savo simbolika ir semiotine struktūra, bet didele dalimi ir meistriškas detektyvas, kurio veiksmas vyksta viduramžiais.

Beje, įdomus dalykas atsiveria viename lotyniškame termine – investīgātiō, kuris anglų kalboje tampa investigation. Tai kartu yra ir mokslinis tyrimas, ir nusikaltimo aiškinimosi istorija, teismo tyrimas. Be blogio nebūtų ir tyrimo. Iš tam tikros moralinės, etinės ir kriminologinės problemos gimsta būtinybė tyrinėti pasaulį.

Pasakysiu dar vieną netikėtą dalyką. Ilgą laiką televizija nedarė jokios įtakos mano knygų pasirinkimui. Ko gero, detektyvai yra išimtis. Pamatęs tikrai gerus detektyvus televizijoje, tarkime, apie britų inspektorių Morsą, kur veiksmas vyksta Oksforde, neretai rodomi intelektualių žmonių nusikaltimai, ar Erkiulį Puaro, kurį suvaidino garsusis Davidas Suchet, supratau, kad detektyvai gali būti įdomesni, negu aš maniau daug metų.

Kadras iš filmo/Davidas Suchet 22-ejus metus vaidino belgų detektyvą Erkiulį Puaro.
Kadras iš filmo/Davidas Suchet 22-ejus metus vaidino belgų detektyvą Erkiulį Puaro.

– R.Zemkauskas: Mėgstu detektyvą, kuriame yra paslaptis. Detektyvą, kuriame aiškinamasi, kas tai padarė. Nors dabar vis dažniau tampa ne taip svarbu, kas tai padarė, o kaip tai padarė. Tai – moderniųjų amžių detektyvas, kuriame piktadarys tampa geidžiamiausiu personažu. Autorius čia gali duoti valią savo vaizduotei, ko šiaip negalėtų sau leisti šiuolaikiniame pasaulyje jokiame kitame žanre (dėl politinio korektiškumo, vyraujančios moralės ir visų kitų dalykų).

Vis dėlto, man detektyvas įdomesnis kaip istorija. Aš manau (turiu tokią teoriją), kad žmogaus pasaulio suvokimas yra draminis. Paprastas pavyzdys: mes turėjome santykius, jie nutrūko, nepasiekę kulminacijos ir atomazgos, ir liko tik didžiulė tuštuma ir skausmas.

Tai taikytina ne tik ilgiems gyvenimo etapams, bet ir akimirkoms: jūs vakarieniaujate restorane, ir prie jūsų pribėga kažkieno vaikas, ir jeigu jis nieko nepasakęs dingsta – kažko trūksta. Juk galėjo pasakyt kažką, bent akmenį mesti, tada būtų išsivysčiusi drama iki galo, ir nejustume nerimo, to trūkumo.

 žmogaus pasaulio suvokimas yra draminis. O detektyvas juk ir yra drama par excellence.

Per draminės kompozicijos įgyvendinimą mes tarsi suvokiame pasaulį tokiomis baigtinėmis struktūromis. Čia glūdi žmogaus suvokimo prigimtis.

Todėl George'as Simenonas, rašęs apie tokį komisarą Megrė, stengėsi neturėti jokio atpažįstamo stiliaus. Jis bandė išgryninti šitą draminę struktūrą iki „balto kaulo“, nepaliekant jokių puošmenų, tiktai gryną detektyvą. O detektyvas juk ir yra drama par excellence.

Kine man labai patinka Giuseppe Tornatore ir jo filmas „Tik formalumas“ (orig. Una pura formalità). Jame pasakojama istorija yra paremta tiktai pašnekesiu tarp dviejų žmonių, ir detektyvas randasi jų dialoge. Taip pat mėgstu „Midsomerio žmogžudystes“, nes ten yra tikras, sausas detektyvas.

Kokiame nors romane, kaip pasakytų literatūrologai, gerokai turtingesnis vertikalusis kontekstas. Detektyve to nereikia, ir Umberto Eco „Rožės varde“ tą gerai parodo – jis detektyvą naudoja kaip sausą įrankį, kaip platformą tam, kad per dramos schemą iki mūsų „atvežtų“ jau kitą, sudėtingesnę idėją.

– „Tvin Pyksas“ irgi prasideda detektyvine istorija, tačiau ji serialo metu yra tarsi nustumiama į antrą planą. Ar tai galima laikyti šiuolaikinio detektyvinio žanro transformacija?

– R.Zemkauskas: Aš sakyčiau, jog Davidas Lynchas (red. vienas iš „Tvin Pykso“ kūrėjų) nekuria detektyvų. Jis daugiau yra „fellinistas“ (nuo režisieriaus Federico Fellini) ir kuria sapnus. Sapnas nereikalauja linijinio montažo. Jame paradoksaliai susiejamos nesusijusios detalės.

Mano nuomone, „Tvin Pyksas“ nėra detektyvas, nes jame eksploatuojamas įtemptas laukimas nėra pakankama sąlyga detektyvui atsirasti. Tas laukimas taip pat tinka ir siaubo žanrui. Atrodo, kad D.Lynchui rūpi ne kas tai padarė, bet kaip mes jaučiamės ką nors žinodami ar ko nors nežinodami. Jis studijuoja ne nusikaltimą ir bausmę, bet mus – vuajeristus, atsitiktinius liudininkus.

VIDEO: Twin Peaks dream scene part

– Tuomet, kur prasideda ir baigiasi detektyvo ribos?

– R.Zemkauskas: Detektyvas, sakyčiau, yra ten, kur yra moralės laukas. Nusikaltimas yra blogis a priori. O šią ribą D.Lynchas būtent ir peržengia mūsų klausdamas – ar tikrai? Aš neabejoju, kad jis mokėsi iš Fiodoro Dostojevskio.

Galvočiau, jog detektyvas net ne žanras, o priemonė – būdas, įrankis, platforma.

Detektyvas yra ideali drama, ir D.Lynchas ją panaudoja (lygiai kaip ir Umberto Eco) savo tikslams. Netgi drįsčiau sakyti, kad Harukis Murakamis irgi naudoja tuos pačius triukus. Tiesą sakant, aš irgi, kurdamas meilės istoriją, daryčiau tą patį – kurčiau įtemptą laukimą. Tada būtų įdomu, nes visi norėtų žinoti, kas bus.

Galvočiau, jog detektyvas net ne žanras, o priemonė – būdas, įrankis, platforma. Tarkime, W.Shakespeare‘o „Venecijos pirklys“ tam tikra prasme irgi yra detektyvinis. Jame juk klausiama: kas bus? Ar pavyks pasprukti nuo lemties? Nors mes ir nežiūrime į „Venecijos pirklį“, kaip į detektyvą. Štai kur įdomus posūkis, kurį verta apmąstyti.

– Ar detektyvinė istorija gali būti panaudota tikrovėje? Tapti potencialiu veiksmų planu nusikaltimui įgyvendinti?

– R.Zemkauskas: Ne, nėra tokios rizikos. Tą žino kiekvienas, kuris bent kartą bandė rašyti kino scenarijų. Kinas ir gyvenimas yra beveik nesusisiekiantys pasauliai. Pro langą galime žiūrėti į realybę valandą laiko, bet niekada negalėsime tiek laiko žiūrėti į nufilmuotą realybę.

Norint pritaikyti kino epizodą tikrovei, reikia sukurti dar 10 „tikrovių“ apie jį. Aišku, yra bepročių, kurie bando tai sukurti tyčia, kaip tikslą, bet tai yra išimtys.

Nemanau, kad kas nors šiuo klausimu pasimokys iš kino. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad kino tikrovė yra šviesmečiais nutolusi nuo gyvenimo tikrovės. Tai gana juokinga tiesa, iš pirmo žvilgsnio, tačiau mes vis užkimbame ant kino „tikroviškumo“.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą