Sekite 15min Google
Rytų Prūsija, pavadinta kadaise čia gyvenusių baltų kilmės prūsų vardu, iš tiesų buvo gana tolimas, tačiau savitas Vokietijos užkampis. Pasak autoriaus, kuris pats gimė Rytų Prūsijos Jeglako (vok. Jäglack, dab. Jegławki) kaime, ši provincija buvo labai nutolusi nuo „imperijos“ – pagrindinių vokiškų žemių, tad juokais vadinta vokiečių „Mažuoju Sibiru“. Čia gyveno ne tik vokiečiai, bet ir mažlietuviai, kuršininkai, lenkiškai kalbantys mozūrai. Regionui, kuriame užfiksuotos fotografijos, buvo būdinga nepaprasta religinė, kalbinė ir etninė įvairovė.
Būtent krašto margumas, atokumas ir savotiškas paslaptingumas traukė XIX a. pabaigos – XX a. pradžios fotografus įamžinti vietos peizažus bei žmonių gyvenimą. 1893 m. Karaliaučiuje (vok. Königsberg, dab. Kaliningradas) įkurtos Kultūros paveldo tarnybos atstovai anksti suvokė, kad fotografija suteikia unikalią galimybę dokumentuoti kultūros paminklus ir taip išsaugoti juos ateities kartoms. Todėl fotografavimas buvo skatinamas bei remiamas valstybės, o nuotraukos kruopščiai kaupiamos muziejuose ir archyvuose.
Tikras stebuklas, kad daugelis šiame albume publikuojamų nuotraukų per Antrąjį pasaulinį karą nebuvo sunaikinta. 1944 m., kai Raudonoji armija įsiveržė į Rytprūsius, nuotraukų archyvą skubėta iš Karaliaučiaus išgabenti į Torunę (vok. Thorn), tačiau dėl karo veiksmų traukinys nepasiekė miesto ir liko stovėti ant atsarginių bėgių. Galiausiai, jau po Vokietijos kapituliacijos, prekinius vagonus su medinėmis dėžėmis, kuriose buvo vertinga kolekcija, perėmė iš Varšuvos atvykę lenkų meno istorikai. Išlikę originalai iki šiol saugomi Lenkijos mokslų akademijos Meno institute Varšuvoje ir Olštyno valstybiniame archyve, nors apie 40 procentų nuotraukų vis dėlto pradingo.
Kas įamžinta šiose nuotraukose? Tai Rytprūsių miestai ir kaimai, namų puošyba bei žemės ūkio darbai, kryžiuočių laikus menančios tvirtovės, gatvės, upės ir keliai, vėjo malūnai, tiltai, bažnyčios, prieplaukos, Kuršmarių laiveliai, švyturiai, pievos, miškai ir dirbamieji laukai. Kai kurios nuotraukos užfiksuotos dabartinėje Lietuvos teritorijoje, pavyzdžiui, Nemuno deltoje, Nidoje ar Juodkrantėje.
Vartant šį albumą, tarsi vienas kitą keičiantys kadrai prieš skaitytoją atsiveria dingusio Rytprūsių pasaulio vaizdas. Į mus žvelgia basakojai vaikai ir jų mokytojai, garbūs ponai ir poniutės, valdininkai, prekeiviai, darbininkai. Vargu ar kas gali pasakyti, koks likimas juos ištiko po kelių dešimčių metų, kai visus Rytprūsius prarijo karo liepsnos, o senuosius gyventojus beveik visiškai pakeitė nauji.
Tačiau istorinė Rytų Prūsija neišnyko be pėdsakų. Lenkijoje ir Lietuvoje – vienur sėkmingiau, kitur ne taip sėkmingai – bent stengiamasi atkurti ir prižiūrėti kai kuriuos istorinius pastatus, o štai Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje atsidūręs paveldas daugeliu atvejų visiškai apleistas ir su kiekviena diena vis labiau nyksta. Todėl ši knyga – tas nuotraukose įamžintas praeities pasaulio atgarsis – savaime vertingas liudijimas, apimantis ir dalelę krašto, kurį vadiname Mažąja Lietuva.
Knygą iš vokiečių kalbos vertė Asta Dvilaitienė.
