Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 31d. 12:55

S.Kanovičius – revoliucinis pesimistas, „šioks toks“ rašytojas, atradęs laimę, bet vis dar ieškantis pašaukimo

Sergejus Kanovičius Interviu
Evaldo Labanausko nuotr. / Sergejus Kanovičius

Įvedus „Sergejus Kanovičius“ „Google“ paieška išmeta: „poetas, eseistas, vertėjas…“. Tiesa, šalia nuolat atsiranda neseniai 90-metį atšventusio Grigorijaus Kanovičiaus vardas ir pavardė. Tai Rašytojas iš didžiosios raidės, apie Tėvą (irgi iš didžiosios raidės) kalba pats Sergejus.

Taip, jis pats šiek tiek apleido kūrybą – „Dingęs Štetlas“ iš hobio pavirto visą laiką atimančia aistra – nuolat tarp Belgijos ir Lietuvos. „Man nusišypsojo tikra laimė“, – sako S.Kanovičius. Apie save, savo kūrybą, savo patirtis – ir verslininko, ir indų plovėjo; apie Lietuvos žydų bendruomenės draskančius nesutarimus… ir, žinoma, apie tėvą – interviu su S.Kanovičiumi.

Beje, besitariant dėl susitikimo, Sergejus pažymėjo, kad nekalbės apie šiuo metu Lietuvoje aistras keliantį atminimo lentos ir alėjos klausimą: „Viską jau pasakiau.“ Susitikus Briuselio Flaže aikštėje – pakartojo dar kartą. Interviu ne apie tai, bet tos temos nepavyko išvengti: „Nėra suvokimo, kas yra prarasta... Ir požiūris – ne kaip į savo žmones, o kaip į kažkokius ateivius.“

– Prieš penketą metų viename iš pokalbių, į klausimą, kaip atradote savo pašaukimą, atsakėte, kad vis dar ieškote jo. Ar kas pasikeitė per tą laiką? Vis dar ieškote?

– Manau, kad vis dar ieškau… Manau, kad tebeieškau.

Nereikėtų žmogui sakyti, kam jis yra pašauktas dėl to, kad pašaukimas, matyt, yra kažkas aukščiau žmogaus norų, racionalių svarstymų. Tai, turbūt, dalykas, kuris ne visiškai nuo mūsų priklauso. Kažkiek gal priklauso, bet…

Aš dabar darau tai, kas man patinka. Tai labai retas jausmas gyvenime ir labai ilgai lauktas. Man patinka, ką aš darau. Ar tai yra pašaukimas? – Laikas parodys ir kiti nuspręs, ar aš buvau pašauktas tam ar ne.

Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius
Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius

– Kaip save apibūdintumėte: eseistas, rašytojas, visuomenininkas, o gal verslininkas?

– Na, verslininku aš jau pabuvau. Tiesiog aplinkybės privertė – viską gyvenime esu daręs – ir indus plovęs. Emigracija priverčia daryti labai daug dalykų, kurių tu nenumatai ir ne visada nori daryti, bet tai tenka daryti. Vieni mielesni, kiti mažiau mielesni, bet teko visko.

Teko labai sėkmingai pardavinėti Izraelio aukštųjų technologijų įrangą 17-oje šalių. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes teko bendrauti su labai skirtingo mentaliteto, skirtingos kultūros žmonėmis. Tai buvo ne tik pardavimai, tai buvo labai įdomi patirtis – psichologiškai susidurti su įvairiomis verslo kultūromis.

Man kažkiek pasisekė, nes aš buvau netipiškas verslininkas. Aš žiūrėjau į tai gan filosofiškai ir mano pardavimai buvo ekonomiškai ir filosofiškai pagrįsti. Galbūt, todėl labai nemažai žmonių, kurie įsigijo iš manęs įrangą, tapo mano draugais. Šiandien aš galiu nuvažiuoti į labai daug Vidurio, Rytų Europos šalių ir susitikti, pabūti ir pasišnekėti su draugais. Vertinga patirtis.

Man nusišypsojo tikrai laimė, nes galiu įgyvendinti tokį projektą, kurio dukart gyvenime gali ir nepasitaikyti ir, turbūt, nepasitaikys.

Tačiau tiesiog buvau priverstas aplinkybių daryti tai, ko nelabai norėjau. O kiek vėliau žydų paveldo hobis tapo tiesiog kasdieniu darbu. Taip susiklostė aplinkybės ir aš esu labai laimingas dėl to. Man nusišypsojo tikrai laimė, nes galiu įgyvendinti tokį projektą, kurio dukart gyvenime gali ir nepasitaikyti, ir turbūt, nepasitaikys.

– O galite tik keliais žodžiais įvardinti, kas jūs?

– Eee… oficialiai esu projekto vadovas, bet save laikau rašytoju… šiokiu tokiu. Galbūt, tą reikia pabrėžti – „šiokiu tokiu“, o ne rašytoju iš didžiosios raidės, kokiu aš laikau savo tėvą.

– Vis dar rašote?

– Parašinėju, parašinėju, dažniausia esė. Turiu apmatų šiek tiek didesniems dalykams. Kartais rašau noveles, bet labai daug laiko atima „Dingusio Štetlo“ projektas. Tad kūrybai rasti laiko yra ganėtinai sudėtinga.

– Paskutinę knygą „Kelionmaišis: eilėraščiai“ išleidote prieš dešimtmetį, ar turite planų naujai knygai?

– Mane kalbina leisti knygą, sudarytą iš mano kai kurių esė, novelių, bet aš visada užduodu klausimą sau (turbūt, nelabai tikėtą): kam to reikia? Ar to reikia kitiems? Ne man, o ar kitiems to reikia?

Aš visada užduodu klausimą sau (turbūt, nelabai tikėtą): kam to reikia? Ar to reikia kitiems? Ne man, o ar kitiems to reikia?

Skiriuosi nuo kitų rašytojų tuo, kad turiu savotišką privilegiją – iš kūrybos negyvenu… ir negyvenau niekada. Nei už vieną savo esė ar novelę nesu gavęs pinigų… Oi, ne, meluoju. Už vieną esu gavęs honorarą, nes buvau priverstas jį gauti – vieno dienraščio buhalterija atsisakė vykdyti mano pageidavimą ir paaukoti tą honorarą kažkam.

Bet apskritai, už viską, ką esu parašęs ir išleidęs, nesu gavęs nei cento.

– Nuo kada pradėjote rašyti?

– Oi, rašyti aš pradėjau labai seniai. Mano pirmieji eilėraščiai 1985-86 m. pasirodė žurnale „Nemunas“, anuometinėje „Komjaunimo tiesoje“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose dienraščiuose.

– Kaip tėvas vertino jūsų norą rašyti? Pasak atsiminimų, jo tėvas, jūsų senelis, kai išgirdo, kad sūnus nori tapti rašytoju, ilgai vedžiojosi jį po Vilnių ir rodė knygynų vitrinas, o tada pasakė, kad „jau ir taip daug knygų prirašyta“.

– Taip, bet mūsų šeimoje tie pasirinkimai buvo vertinami labai liberaliai. Tėvai nesikišo į mano ar mano brolio sprendimus ir nemėgino atkalbinėti, kažkaip daryti įtaką.

Kita vertus, aš nelabai afišavau savo kūrybos tėvui arba mamai. Aš daugiau tariausi su tuo metu mano kurso draugais lituanistais, kurie, tarp kitko, tapo puikiais rašytojais, nacionalinių premijų laureatais. Su jais aš tardavausi, su jais kolegiškai, bičiuliškai dalindavomės savo kūryba, klausdavome vienas kito nuomonės. Tėvai į šį procesą niekaip nesikišo.

Maža to, mano tėvai, pavyzdžiui, niekaip nebandė paveikti (žvelgiant į tuos ir netgi šiuos laikus) mano gana keistą pasirinkimą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Jie net nebandė vesti su manimi derybų.

Nors, tiesa, tai buvo mano antrasis pasirinkimas. Mano pirmas pasirinkimas – labai norėjau išvažiuoti į Maskvą arba Leningradą studijuoti teatro arba kino, bet kažkaip aplinkybės sutapo ir aš persigalvojau bei nusprendžiau stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Beje, nė kiek to nesigailiu.

Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius
Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius

– Ar didelė tėvo įtaka jūsų kūrybai?

– Manau, kad temų požiūriu – tikrai buvo. Mano eilėraščiai, kurių aš seniai jau neberašau, bet kuriuos rašiau, – jie didesne dalimi skirti skausmingai, praradimo temai, žydų tematikai. Tai čia savotiška jo įtaka..

Kita vertus, aplinka tą paveikė. Namuose visada buvo kalbama apie tas problemas, ta tema buvo gvildenama, aptariama, ir kažkaip savaime išėjo, kad jo kūryba, jo pasirinktos temos man irgi tapo labai artimos. Tiesiog užaugau su tuo.

– Perskaičius vieną iš jūsų tėvo kūrinių – „Žydų parką“, susidaro įspūdis, kad tai yra paminklas visai 700 metų gyvavusiai, bet jau mirusiai litvakų kultūrai, civilizacijai. Kokia dabar litvakų padėtis Lietuvoje? Jūsų nuomone, ta kultūra-civilizacija atgimsta?

– Yra žmonių, kurie išsako nuomonę, kad yra tam tikrų paralelių tarp projekto, kuriam vadovauju, ir tėvo kūrybos – jei vienas yra materialus paminklas Lietuvos žydų kultūrai, tai tėvo kūryba yra rašytinės paminklas išnykusiam etnosui. Manau, kad žydų bendruomenė Lietuvoje išgyvena transformacijos periodą. Žodis „atgimsta“, galbūt, būtų labiau tikęs, jei kalbėtume apie tai, kas vyko prieš 30 metų, kai žydų Lietuvoje buvo 20 tūkst., o šiandien žydų Lietuvoje yra vargiai 3 tūkst.

Bet kokia veikla džiugina, bet kalbėti apie tai, kad yra kažkokia labai šviesi ateitis – aš, būdamas revoliucinis pesimistas, susilaikysiu nuo tokio vertinimo.

Tiesa, aš labai džiaugiuosi dėl to, kas vyksta, kiek galėdamas prisidedu prie žydų bendruomenės veiklos, bet… veiklos – daug, o klausimas: ar yra ateitis?

Į šį klausimą, manau, bus savaime atsakyta – laikas atsakys. Žmonės turi daryti, ką jie daro, džiaugtis šia diena, daryti, kas prasminga, ir man atrodo, kad tai ir vyksta.

Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius
Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius

– Jūs paminėjote „transformaciją“ – galbūt, tai yra dabartinio susipriešinimo žydų bendruomenėje priežastis? Ar jaunosios ir vyresniosios kartos nesusikalbėjimas?

– Aš turiu nedviprasmišką nuomonę šiuo klausimu. Šią trintį, viena vertus, galbūt ir būtų galima paaiškinti kartų skirtumais, bet kita vertus – tai banalūs dalykai – greičiau kova dėl valdžios. Turint omeny, kiek Lietuvoje likę žydų, mėginimas skaldyti šią bendruomenę, kuri yra puikiai veikianti ir aktyvi... Net nesuvesčiau į kartų skirtumus…

Šią trintį, vieną vertus, galbūt ir būtų galima paaiškinti kartų skirtumais, bet kita vertus – tai banalūs dalykai – greičiau kova dėl valdžios.

– Greičiau asmeninės ambicijos?

– Manau, kad tai asmeninės ambicijos – iš vienos pusės. Nepabijokime to pasakyti – valdžios geismas.

Aš nemanau, kad perversmai yra geriausias būdas spręsti klausimus. Tie, kurie mėgino ar mėgina daryti perversmus, turėtų gerai pagalvoti, kas bus kitą dieną po perversmo, po to, kai svaigulys praeis.

Aš visada esu už dialogą. Žinau, kad žydų bendruomenė ir jos vadovybė laikosi tos pačios nuomonės – jie yra už dialogą su visais. Tai nėra kažkokia uždara bendruomenė, kai vieni toleruojami, kiti – ne.

Per didelė prabanga turint tokią mažą žydų bendruomenę veltis į perversmus ir nesvarbu dėl kokios priežasties. Yra demokratiniai būdai, yra tai, ką aš vadinu dialogu. Aš visada rėmiau ir remiu dialogą, o ne konfliktą, karą arba perversmą.

– Minėjote žydų bendruomenės atgimimą prieš 30 metų – tai sovietmečio pabaiga. Kokia tuomet buvo žydų padėtis Lietuvoje? Kada jūs pats asmeniškai pirmą kartą susidūrėte su antisemitizmu?

– Cha, cha… Kiek aš save prisimenu – kieme. Tai tuomet ir susidūriau su tokiu buitiniu atisemitizmu... Kieme, mokykloje, netgi studijų laikais teko, teko...

Bet aš nelabai prisimenu tų blogų dalykų ir jie man nekliudo gyventi, nes aš visada mačiau blogai besielgiančius žmones ir, ačiū Dievui, aš visada mačiau labai daug gerai besielgiančių žmonių. Nekalbu vien tik apie toleranciją. Kalbu apie žmones, kurie yra išsilavinę, supranta, užjaučia ir paremia. Ir jiems mokama tuo pačiu – kaip šauksi, taip ir atsilieps.

Aš nelabai prisimenu tų blogų dalykų ir jie man nekliudo gyventi, nes aš visada mačiau blogai besielgiančius žmones ir, ačiū Dievui, aš visada mačiau labai daug gerai besielgiančių žmonių.

– Dabar dažnai būnate Lietuvoje – kiek situacija pasikeitė? Ar Lietuvoje dar yra daug antisemitizmo?

– Be jokios abejonės jo yra visur. Aš pastebiu ir Lietuvoje. Bet jo yra visur, išskyrus Izraelį.

– Ir Belgijoje – taip pat?

– Žinoma.

– Pastebite skirtumų tarp Belgijos ir Lietuvos antisemitizmo?

– Tai labai plati tema. Jei analizuotume priežastis, tai jos panašios – tie patys stereotipai, pavydas, pinigai, dar kas nors.

Bet nelyginčiau su kitais dėl vienos paprastos priežasties – visada laikausi nuomonės, kad prieš rodant pirštu į kaimyną, reikia apsikuopti savo kieme. Man svarbiau, kad Lietuva pati susitvarkytų su tais klausimais. Ir iš dalies ji tvarkosi, manau, kad padėtis tikrai neblogėjo. Per 30 metų praeita su labai dideliais bangavimais per labai blogus periodus ir išeitą į daug šviesesnę realybę.

Yra klausimų, kurie iki šiol neišspręsti. Bet tam reikia labai nedaug – politinės valios. Manau, kad į politinę areną ateis žmonės su politine valia ir nepabijos išspręsti tų klausimų, jų palikuonių, jaunosios kartos labui.

Mat, aš labai abejoju, ar šios kartos jaunimas norėtų po dešimtmečio susidurti su tomis pačiomis problemoms, kurias sprendžia šiandien ir neišsprendžia dešimtmečiais senoji karta. Manau, kad jaunimo, kuris eis po dešimt metų balsuoti, tikrai neturėtų dominti tokie dalykai, kaip kad tvarkymasis su savo istorijos juodais ar baltais puslapiais.

Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius
Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius

– Jūs suvedate tai daugiau į politikų kompetenciją, o pats istorijos suvokimas?

– Čia yra dvi medalio pusės: daug dalykų priklauso nuo politikų – deja, tie dalykai buvo politizuoti. Bet yra ir kitas kelias, kuris yra užtikrintesnis, nepolitizuotas, bet ilgesnis. Tuo keliu ir reikėtų eiti.

Kalbu apie švietimą. Jeigu išaugintume kartą su šiek tiek kitokia informacija istorijos vadovėliuose, nei tą, kuri auga šiandien ir mokosi iš dabartinių vadovėlių. Ta karta taptų kitos kartos mokytoja, ir tai kartai, gavus daug daugiau žinių, liktų daug mažiau stereotipų.

– Kalbate kartomis – tai labai ilgas laikotarpis.

– Kitaip tai neveikia – kaip jūs galite užauginti mokytoją? Dvi kartos – mokiniai, kurie turi tapti mokytojais. Mokiniai, kurie gautų kitokias žinias nei šiandien ir kurios turėtų būti visiškai depolitizuotos. Tada ir politikų karta kitokia ateitų, ir požiūris kitoks būtų.

Jūs visiškai teisus, politikas gali priimti sprendimą, bet jis negali pakeisti mąstymo. Mąstymą gali pakeisti tik švietimas. Politikas gali priimti jėgos sprendimą – tą padaryti, to nepadaryti. Tokia padėtis, kai švietimas eina savo keliu, o politikai – savo, neišvengiamai sukuria įtampas, nes tai tarpusavyje nesusisiekiantys indai.

Kodėl reikia aiškinti žmonėms taip ilgai, kad asmuo, kuris padarė nusikaltimą, bet taip pat padarė kažką gero Lietuvai, vis dėlto nėra didvyris? Tai yra absurdas. Bet reikia aiškinti, aiškinti ir aiškinti. Nieko blogo apie tą žmogų, jo tragišką likimą.

Čia mes vertiname save patys. Jei mano tėvas ar brolis būtų vienas iš tokių, neduok Dieve, ar aš išdrįsčiau aiškinti, kad jis yra didvyris? Man būtų gėda.

Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius
Asmeninio archyvo nuotr./Sergejus Kanovičius

– Kalbant apie švietimą, jūsų vaikai mokėsi/mokosi Belgijoje. Ar belgai sugebėjo išspręsti tą švietimo problemą, kurią jūs minite? (Žinoma, sunku lyginti Lietuvos ir Belgijos Antrojo pasaulinio karo patirtį).

– Mano subjektyvia nuomone ir mano vaikų patirtimi, galiu pasakyti, kad belgai yra susitvarkę su šiuo klausimu. Jie neturi tokių problemų, nors turi kitokių – antisemitizmas vis dar gajus. Čia visai šalia įvykdyti kruvini teroro aktai prieš žydų bendruomenę.

Vis dėlto reikėtų žiūrėti į save veidrodį, o nei į tai, kaip atrodo kaimynas tame veidrodyje.

Taip, galima pasimokyti iš prancūzų, norvegų. Galima pasimokyti iš vokiečių, galų gale. Aš suprantu, kad tie dalykai yra skaudūs, jie užima labai daug laiko – vienus mokė vienaip prie sovietų, kitus – kitaip. Bet kartoju, aš negaliu reikalauti vidutinio statistinio Lietuvos mokinio, baigusio mokyklą, supratimo, atjautos. Net nereikia atjautos – tik supratimo, kas įvyko; vertinimo, kad tai, kas įvyko, yra tragedija, vienareikšmiškai nuostolis Lietuvai. Aš negaliu iš jo to reikalauti, nes tai, kas jam siūloma mokyklinėje programoje, yra tiek skurdu, kad manęs visiškai nestebina, jog pabaigęs mokyklą jis nežino, kas yra judėjai; kad mes Lietuvoje gyvenome 700 metų. Kas mes – marsiečiai? Kaip atrodėme? Dvi rankas-kojas turėjome?

Aš suprantu, kad auga karta, kuri perskaičiusi konfliktišką antraštę nelabai susivokia. Nėra suvokimo, kas yra prarasta... Ir požiūris – ne kaip į savo žmones, o kaip į kažkokius ateivius. Savaime suprantama, kad likusius gyvus žydus tai žeidžia, ir manau, kad tai žeidžia bet kokį kitą padorų žmogų, nepriklausomai nuo jo tautybės.

Tada susidaro trintys, nesusipratimai, nesusikalbėjimai. Kaip galima susikalbėti su žmogumi, kurio žinių skrynia yra tuščia?

– Tai viena iš priežasčių, kodėl jūs ėmėtės „Dingusio Štetlo“ projekto? Būtent spręsti tą švietimo spragą?

– Ne, būtų naivu galvoti, kad muziejus gali atstoti mokyklos suolą. Muziejus, geriausiu atveju, gali tik papildyti tai, ką švietimo sistema daro, bet jis negali jos pakeisti.

Taip, man labai svarbu, ką mes darome, ir tam tikras spragas užpildysime, bet būtų naivu tikėtis, kad tas muziejus pakeis tuščias skrynias. Jis jas tik kažkiek papildys.

O ėmiausi šio projekto dėl paprastos priežasties – manau, kad Lietuvos žydai, jų istorija, jų gyvenimas yra nusipelnęs ne tik rašytinių, ne tik žodinių monumentų. Jie yra nusipelnę kažko daugiau. Jų gyvenimas yra pamirštas ir visa tai tolsta nuo mūsų. Ėmiausi dėl to, kad išsaugotume tai ateities kartoms, praturtintume Lietuvos kultūros erdvę ir paliktume kažkokį pėdsaką. Tas muziejus nėra statomas žydams arba vien tik žydams. Mes taikomės į pasaulinio lygio muziejų, kuris yra skirtas pirmiausi Lietuvos gyventojams ir svečiams.

Mes norime pasiūlyti požiūrį, retrospektyvą į tai, kas buvo tie litvakai, kas buvo tie miesteliai, kur virė žydiškas gyvenimas, kas buvo jų kultūra, religija, papročiai ir t.t.

Aš laikau šį projektą savo misija.

Kai pirmą kartą šio projekto metu pasigirdo žodis muziejus, aš naiviai galvojau, kad įgyvendinti tai bus ganėtinai paprasta. Tikrai nesitikėjau, kad bus taip sudėtinga, komplikuota, kad tai pareikalaus šitiek daug lėšų iš mūsų rėmėjų, tiek daug darbo iš tokios gausybės profesionalų.

– Neplanuojate su muziejaus atidarymu sugrįžti ir jūs į Lietuvą?

– Aš pažinau savo gyvenime tiek daug žmonių (o taip pat mano paties patirtis), kurie taip neatsargiai žiūrėjo į ateitį, kad bijau jums ką nors pasakyti.

– Žmogus planuoja, Dievas – juokiasi?

– Taip. Vienas dalykas, ko aš norėčiau, bet kaip viskas susiklostys? Aš save matyčiau toliau dirbant su tuo projektu, su tuo muziejumi, nes vadovauju visam tam procesui, kuriame dalyvauja gausybė turinį kuriančių žmonių, tapusiu bendraminčiais ir bičiuliais.

Norai yra vienas dalykas, o kaip gyvenimas susiklostys… Prisimenu savo amžinatilsį uošvį, labai šviesų žmogų Vytautą Gaidamavičių. Kai jį ištiko širdies priepuolis, pas jį švarko kišenėje surado užrašų knygutę, kurioje buvo nuosekliai išrašyti visi planai ateinančiai savaitei.

Jūs norite, kad aš dabar dvejus metus į priekį suplanuočiau? (Šypsosi)

– O kaip kita veikla – jūsų tėvo kūrybos populiarinimas?

– Šiuo klausimu reiktų kalbinti mano brolį Dmitrijų. Aš, žinoma, prisidėjau, bet jeigu ne jo ir jo šeimos finansavimas, labai daug dalykų ir nebūtų įvykę. Pirmiausia jam reiktų už tai padėkoti.

O aš – kiek galiu, tiek prisidedu. Pavyzdžiui, palaikau ryšį su tėvo literatūros agentais Vokietijoje, padedu kažkokiais savo ryšiais.

Mes išties labai džiaugiamės, kad nors tėvas jau penketą metų neberašo, bet per tuos penketą metų vokiečių kalba išėjo trys romanai, makedonų kalba – du romanai, dar vienas romanas dabar ruošiamas leidybai – pasirodys lenkiškai šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje. Verčiamas dar vienas jo romanas į anglų kalbą. Tai yra didžiulis malonumas ir skaitytojui, ir tėvo atžvilgiu. Miela ir malonu matyti, kad Tėvo kūryba toliau domimasi ir ji gyvuoja... Ir tas susidomėjimas gana rimtas.

– Kaip tėvas, neseniai atšventęs 90-ties metų jubiliejų, jaučiasi Izraelyje? Tikriausiai palaikote tamprų ryšį?

– Kiekvieną dieną per „Skype“ ir 2-3 kartus per metus aš nuvažiuoju į Izraelį aplankyti tėvų. Be to, anūkas greta.

Kai tu bandai grįžti prie savo lizdo ir matai, kad jį visą sudegino su jame likusiais paukščiais… tas lieka visam gyvenimui.

– Kiek suprantu, tėvas, skirtingai nei jūs, nemąsto sugrįžti į Lietuvą – rado savo namus?

– Seniausiai nemąsto grįžti.

Vienareikšmiškai, jam buvo skaudu išvažiuoti iš Lietuvos, kaip ir man. Jam dėl vienų priežasčių, man – dėl kitų. Tai skaudi patirtis.

Mano galva, tėvą gelbėjo tai, kaip jis kažkada, kai jį kalbino stoti į kokią nors partiją Lietuvoje ar Izraelyje, pasakė, kad „jo partija yra jo rašomasis stalas“. Savotiškai jo rašomasis stalas ir jo rašomoji mašinėlė pakeitė jo praradimus.

Žmogus, kuris grįžta po karo ir neturi, kur grįžti, jis nebegrįžta namo – namų nebėra. Nesvarbu, kad jie įsikūrė Vilniuje ir tas būstas buvo šiltas… Kai tu bandai grįžti prie savo lizdo ir matai, kad jį visą sudegino su jame likusiais paukščiais… Tas lieka visam gyvenimui.

Tėvas rado prieglobstį, man atrodo, būtent savo kūryboje – prie savo rašomojo stalo, kuris, beje, su juo fiziškai atkeliavo į Izraelį ir iki šiol yra ten (tiesa, dabar jis tarnauja tėvui pasirašyti dedikacijas ant savo knygų) ir prie savo rašomosios mašinėlės, kurią vėliau pakeitė kompiuteris. Jis tą prieglobstį susirado ten.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas