Iki -60% prenumeratai. Išskirtinis gegužės pasiūlymas.
Išbandyti

Santūrioji Ramunė Brundzaitė – apie svajonę vairuoti troleibusą, naują knygą ir priklausomybę

Poetė Ramunė Brundzaitė savo naujoje knygoje „Tuščių butelių draugija“ apie baimę netekti tėčio, upę primenantį troleibuso reisą bei priklausomybę nuo alkoholio kalba santūriai. Tokia pat rami bei atvira ji išliko viso interviu 15min metu, kuriame teigė beveik 10 metų laikotarpio patirtis užšaldžiusi šioje knygoje.
Ramunė Brundzaitė
Ramunė Brundzaitė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

„Tuščių butelių draugija“ – antrasis R.Brundzaitės eilėraščių rinkinys. Jis skiriasi nuo pirmojo kiek pakitusia estetine savivoka, išgryninta stilistika, naujais registrais ir temomis. Čia mažiau romantizavimo, susitelkimo į save, išryškėja ir socialinės temos: komercializuoti darbo santykiai, visuomenės požiūris į moterį, psichikos sveikata, priklausomybė nuo alkoholio, trauminės vaikystės patirtys.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė

– Kodėl troleibusai tau yra svarbūs?

– Beveik tikėjaus šio klausimo, tad jam pasiruošiau. Pamenu, kad vaikystėje man taip patiko važinėti troleibusais, kad svajojau tapti jų vairuotoja. Juk ten tiek daug įvairiausių mygtukų, kuriuos galima paspausti, be to, kitaip nei autobusai, jie turi ūsus. Ši transporto priemonė yra it padaras, savotiškas gyvūnas.

Atsipalaidavus įsijungia kūrybiškumas, imi geriau pastebėti miesto detales.

– Savo naujoje knygoje patį reisą lygini su upe. Ar galėtum apibūdinti būseną, kurią patiria keliaujantis menininkas?

– Prisimenu, kad rašydama tą ciklą buvau gavusi stipendiją. Rodos, tai ir yra mano darbas – turiu atsikelti ir sėsti rašyti, tačiau man taip nepavykdavo. Todėl kartais įsėsdavau į troleibusą ir važinėdavau iš vieno galo į kitą. Tokiu būdu gimdavo eilėraščiai, nes niekas nesukurdavo vidinio spaudimo ką nors daryti. Atsipalaidavus įsijungia kūrybiškumas, imi geriau pastebėti miesto detales.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė

– Pirmajame cikle itin svarbią vietą užima lyrinės „aš“ tėvai. Įdomu, kiek šiuose personažuose yra išsikalbėjimo apie savo tėvus?

– Paralelių yra, kai kas sutampa, o kai kas ne, tačiau nesinori primityviai lyginti bei teigti, kad eilėraščiai iš tiesų apie mano tėvus, arba, atvirkščiai, neigti tai. Mano požiūriu, ten pateikiamos įžvalgos apie visą mūsų tėvų kartą. Neseniai skaičiau poeto Mindaugo Nastaravičiaus knygą „Bendratis“, kurioje taip pat kalbama apie tėvą. Manau, galėčiau rasti nemažai panašumų, kas rodo, kad mūsų kuriami tėčiai yra archetipiniai.

– Kaip mes galėtume tuos skirtumus įsivardinti? Dažnas užduoda klausimą, kodėl mano tėvai yra būtent tokie.

– Ko gero, čia svarbios istorinės, geopolitinės aplinkybės, kuriose jiems teko užaugti. Būti jaunu žmogumi Sovietų Sąjungoje, o galiausiai išgyventi jos griūtį nėra taip lengva, ypač palyginus su mūsų vaikyste. Augome laisvoje šalyje, turėjome įvairiais galimybes keliauti (per studentų mainus aplankiau Italiją), mums nereikia bijoti ką nors pasakyti, nes KGB klausosi... Be to, mūsų tėvai užaugo karą patyrusių žmonių šeimoje, todėl laisvų pokalbių apie jausmus bei vaiko emocinius poreikius nebuvo.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė

– O kokią prisimeni save Vilniuje esančioje Pavasario gatvėje? Ką veikei kieme, ką skaitydavai, kokius pusryčius mama paruošdavo?

– Vienas iš retų dalykų, kuriuos atsimenu, yra tai, kad augau name su kiemu, sodu ir miškeliu. Jame gyvenau aš, mano tėvai bei seneliai, jie visada augino gėles ir daržoves. Vienu metu net vištų turėjome. Nors mūsų namas stovėjo centre, bet jis vis tiek buvo savotiškas užutėkis, jungiantis miestą ir gamtą. O ką mama pusryčiams duodavo, tai nelabai prisimenu... galbūt tai buvo sumuštiniai ir košės, kurių nelabai mėgau. Štai močiutė labai skaniai mokėjo iškepti blynelių.

Nors laiką Pavasario gatvėje užlieja vasariški atsiminimai, sunkumų taip pat buvo. Apie baimes ir konfliktus šiek tiek užsimenu savo knygoje.

Kaip ir rašiau knygoje, pamatę automobilį negalėjo suprasti, kaip jis liko gyvas.

– Taip ir rašoma joje: „Mano tėtis yra katė“. Kiek gyvybių jis turi?

– Taip, šis momentas išties autobiografiškas. Mano tėtis turėjo nemažai širdies problemų, jis išgyveno kelis infarktus. Pirmasis įvyko, kai man buvo 13-a metų. Išvežus jį į reanimaciją bijojau jo netekti ir šis nerimas nuolatos atsikartodavo. Bet taip yra su tokiomis širdies ligomis – žmogus gali visiškai atsistatyti, bet kitas epizodas užklumpa netikėtai. O štai gilioje vaikystėje, kai man buvo 5-eri, tėtis pakliuvo į didžiulę avariją. Kaip ir rašiau knygoje, pamatę automobilį negalėjo suprasti, kaip jis liko gyvas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė

– Ar šeima skaitė knygą? Nebuvo klausimų, ką tu čia dabar rašai?

– Bijojau jų reakcijų, tačiau knygą perskaitė. Kaip tik tą skambučio su tėvais momentą buvau ne Lietuvoje. Mama sakė, kad ne viską jai buvo lengva perskaityti, tėčiui kai kurie eilėraščiai buvo sunkūs, o kiti patiko. Visgi abu išreiškė džiaugsmą, kad išleidau knygą. Apskritai, jie domisi, ką veikiu.

– Skamba, kaip atviri žmonės. Įdomu, kaip apskritai rašytojas tvarkosi su savo ego, kai rašo apie istorijas, kurios yra ne vien jo, bet ir artimųjų. Nesijauti lyg apvogtum jų istoriją?

– Galbūt ne. Galiausiai tai yra kūryba, kuri tik remiasi kažkieno autobiografija. Man atrodo, svarbu, kad „Tuščių butelių draugijos“ lyrinė subjektė aiškiai išreiškia, iš kur atsiranda jos problemos, priklausomybės, bėgimai. Galų gale, šios patirtys yra itin universalios – juk retas kuris iš tiesų išvengia vaikystės traumų.

Galiausiai kalbėti apie priklausomybes poezijoje neromantizuojant šiandien yra reta.

– Knyga vadinasi „Tuščių butelių draugija“ ir ne veltui jos turinyje nagrinėjamos ir priklausomybės nuo alkoholio temos. Ar pačiai yra tekę susidurti su tuo? Ar ji galėtų tapti atrama pokalbiams apie priklausomybes?

– Taip, pati atsisakiau alkoholio prieš ketverius su puse metų, supratusi, kad mano vartojimas išsivystė į priklausomybę. Nebegalėjau saikingai to daryti. Vis dėlto, tikrai negali būti taip, kad knyga taps „Lengvu būdu mesti gerti“ (juokiasi). Manau, svarbūs patys liudijimai apie tai, kaip žmonės atsisako įvairiausių medžiagų ar priklausomo elgesio. Reikalingi ir pasakojimai apie sveikimą, mat vien nuspręsti to nebedaryti nėra išgijimas. Žmonių toliau laukia nelengvas kelias. Galiausiai kalbėti apie priklausomybes poezijoje neromantizuojant šiandien yra reta.

Ėmiau jausti, kad man nebepatinka mano gyvenimas, išsivysto depresija, nerimas, kyla klausimai, kaip man reikės gyventi be alkoholio, tapusio kasdienybės dalimi.

– Kaip supratai, kad tai yra priklausomybė?

– Užtruko. Juk sakoma, kad priklausomybė yra neigimo liga. Tą daugelį metų ir dariau, galvodama: aš esu kūrėja, tai čia normalu svaigintis, tai mane įkvepia! Bet labai džiaugiuosi radusi pavyzdžių ir tarp pačių rašytojų, kurie, suvokę esantys priklausomi, taip pat atsisakė alkoholio. Man tai tapo motyvacija ieškoti pagalbos bei suprasti, kad galima gyventi be gėrimo ir rašyti.

Taigi suvokimas dėliojasi po truputį. Ėmiau jausti, kad man nebepatinka mano gyvenimas, išsivysto depresija, nerimas, kyla klausimai, kaip man reikės gyventi be alkoholio, tapusio kasdienybės dalimi.

– Apie savo problemą kalbi itin drąsiai. Kaip manai, kodėl alkoholizmas stigmatizuojamas? Juk tai taip pat yra liga, kurią gali susitvarkyti.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Ramunė Brundzaitė

– Na, girti žmonės nėra malonūs. Kita vertus, keistoka, kad žmogus suvokia negalintis gerti, tačiau vis tiek tą daro. Ši liga yra labai savotiška, todėl daug kas tiesiog nesupranta jos veikimo. Be to, individui iš tiesų reikia laiko tam, kad galėtų ramiai kalbėti apie savo bėdą – taip, aš turiu priklausomybę, man padeda sveikti tas ir tas. Pradžioje emocijos užvaldo, būna gėda kalbėti, bet ilgainiui pagerėja. Pamenu, kad pradžioje, atsisakiusi svaiginimosi, praleisdavau poezijos skaitymus, nes tai pernelyg stipriai siejosi su ėjimu į barus.

– Keista, kaip veikia mūsų psichika, juk geriame per burną, bet taip pat per ją kalbame. Ko apie tave neišgirdo kiti, kad prireikė alkoholio? Ir ar poezija yra priemonė patenkinti šį poreikį susikalbėti?

– Iš dalies, bet tai tikrai nebuvo savotiškas vaistas nuo priklausomybės. Labiausiai sveikti padeda kiti žmonės, pokalbiai, ryšys. Kita vertus, poezija leidžia kalbėti apie tai, ką kitais būdais sudėtinga išreikšti. Kalba pereina į kitą lygmenį ir nebeprimena to, kaip kalbame buitiškai. Tiesa, šio klausimo sulaukiu nebe pirmą kartą.

Ko gero, tos patirtys ir yra užšaldytos mano knygoje.

– Atrodo, kad užrašęs subjekto patyrimus gali pamatyti jį iš platesnės egzistencinės perspektyvos. Kuo tau pačiai svarbi ši knyga? Ar esi sau viduje nusakiusi, kad „Tuščių butelių draugija“ yra tam tikro tavo gyvenimo etapo paveikslas?

– Eilėraščiai buvo rašomi po pirmosios knygos „Drugy, mano drauge“ išleidimo. Tai yra maždaug 9-erių metų laikotarpis, kurį apima priklausomybė, aktyvus jos lygmuo, sveikimas, darbų paieškos pradedant knygyno konsultante baigiant maršrutizatorių pardavinėjimu. Per tą laiką buvau išvykusi į Italiją. Ko gero, tos patirtys ir yra užšaldytos mano knygoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„Lidl“ parduotuvėse – išskirtinės „UEFA EURO 2024“ kortelės: kviečia surinkti visą kolekciją
Reklama
Lauko baldų ekspertas P.Kelbauskis pataria, kaip lengvai įsirengti lauko terasas ir nepermokėti
Reklama
Sutelktinio finansavimo ir tarpusavio skolinimosi platformos – ką reikia žinoti renkantis, kur investuoti
Reklama
Dantų balinimas: kaip pasiekti greitų ir efektyvių rezultatų?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius