Vaikystėje, mokykloje, kai susipažinau su matematikos ribų sąvoka, nekenčiau jos, ypač begalybės kaip ribos, nes negalėjau jos įsivaizduoti, kad ir kaip stengiausi, ir nekenčiau savęs už tai, kad neįstengiu įveikti tos kliūties galvoje. Vėliau, pasitelkęs grafikus, viską supratau, bet šis įvykis išliko atmintyje kaip viena pirmųjų grandžių mano nepakantumo grandinėje.
Vaikystė buvo sykiu ir rojus, ir pragaras. Pasaulis buvo sklidinas nuostabių dalykų, laukiančių, kol juos išgyvensi, pamatysi, išgirsi, paliesi, pauostysi, paragausi. Įvykiai, pojūčiai, skoniai, kvapai, jausmai, mintys – visa tai šviežia, stulbinančiai nauja, ir tai buvo rojus. Pragariška vaikystės dalis buvo drausmė, mokykla, pastangos riboti elgesį ir mintis. Man patiko žvejoti upėse ar bėgioti po miškus su savo šunimis, o mokyklos tiesiog nekenčiau, ir ta antipatija bet kokiems autoritetams – mokytojams, auklėtojams, vadovams, politikams – mane lydi iki šiol.
