– Romano „Aštuntas gyvenimas“ veiksmas rutuliojasi ištisą šimtmetį. Jo herojų linijos neatskiriamai persipynusios su Sakartvelo istorija. Tačiau ar istorija šioje knygoje yra tik fonas veiksmui? Galbūt ji tampa nepriklausoma romano veikėja?
– Šiame romane istorija iš tiesų yra tarsi pagrindinė veikėja. Rašydama knygą, neplanavau, kad taip bus.
Aš nesu istorikė. Nesu mokslininkė. Tam tikru metu tiesiog pajutau stiprų poreikį išsiaiškinti savo kilmę, savo šaknis. Daug metų gyvenu Vokietijoje ir kažkuriuo momentu suvokiau, kad beveik viskas, ką žinau apie XX amžių, ateina iš Vakarų perspektyvos. Pamaniau, kad tai keista.
Kaip gali būti, kad kur kas daugiau žinau apie nacius ir fašizmą negu apie komunizmą? Juk užaugau Sakartvele. Girdėjau šimtus pasakojimų apie gulagus, Staliną, bet niekada neturėjau bendro vaizdo.
Iš pradžių ne visai suvokiau, ką darau. Pradėjau apie tai skaityti knygas, žiūrėti dokumentinius filmus. Žinojau, kad noriu parašyti vienos šeimos istoriją. Supratau, kad kalbėti apie istoriją, su ja rasti ryšį kur kas kas lengviau asmeniniu lygmeniu, turint prieš akis kažkokių žmonių veidus, gyvenimus.
Šis procesas buvo naudingas man pačiai: pažvelgiau į viską plačiau ir detalės užpildė trūkstamas dėliones vietas.
– Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl ši knyga yra tokia įdomi ir paveiki. Atrodo, kad jūs sugebėjote visa tai paimti, perleisti per save ir sudėti į tekstą.
