Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 3d. 18:04

Sekant tikrais įvykiais Konge: miglota teritorija tarp melo ir tiesos Nikolaj Frobenius romane „Kongo užrašai“ (knygos ištrauka)

Nikolaj Frobenius
Lars Eivind Bones, Dagbladet, nuotr, / Nikolaj Frobenius

Norvegų rašytojas Nikolaj Frobenius – į daugybę užsienio kalbų verčiamas, ne vieną prestižinį apdovanojimą pasaulyje pelnęs populiarus norvegų prozininkas, dramaturgas ir scenaristas, garsėjantis talentu meistriškai pinti praeities ir dabarties įvykius, faktinę medžiagą ir išmonę. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido autoriaus romaną „Kongo užrašai“.

Tai tikrais įvykiais paremtas romanas apie krizės ištiktą šalį. Bet kartu tai ir įtraukiantis pasakojimas apie tiesos paieškas ir pasitikėjimą. Pagrindiniam kūrinio veikėjui mėginant išnarplioti, kas gi čia vyko iš tiesų, prieš akis jam atsiskleidžia gerokai šiurpesnė realybė, nei buvo galima tikėtis. Ji paliečia ir jo paties gyvenimą, netgi priverčia permąstyti prisiimtą vaidmenį, kurį jis turi atlikti kaip rašytojas šioje miglotoje teritorijoje tarp pramano ir abejotinų tiesų.

Kviečiame skaityti N. Frobeniaus knygos „Kongo užrašai“ ištrauką:

Ir štai vieną 2013-ųjų vasaros dieną su „Ethiopian Airlines“ kompanija išskridau į Adis Abebą. Iš ten turėjau vykti toliau, į Kinšasą Konge. Su Jasperu Ganu susitarėme, kad per dešimt savaičių mėginsiu remdamasis pačių nuteistųjų – Mulando ir Frenčo istorijomis parašyti pasakojimą filmo scenarijui.

Lėktuve šalia manęs sėdėjo televizijos žurnalistė, vykstanti į džiungles nušviesti sukilimo prieš prezidentą. Ji buvo šviesiaplaukė, trumpai apsikirpusi, blyškių strazdanų nusėtais skruostais, neramių akių. Vienos rankos pirštai slankiojo aukštyn žemyn storos dokumentinės knygos, kurią ji laikė po pažastimi, nugarėle.

– Žinoma, nerimauju.

Žiūrėjo į mane žvilgsniu, iš kurio buvo aišku, kad keletą naktų nekaip miegojo. Nurimti nakties tamsoje neleido adrenalinas, uždegęs visas lemputes smegenų koridoriuose.

– Esu tikras, viskas bus gerai.

Ji linktelėjo taip, jog niekas nebūtų patikėjęs ją nusiraminus.

– Iš Kisanganio su Jungtinių Tautų konvojumi keliausime džiunglėmis. Turėtų būti saugu. Kartu vyks ir dar keletas žurnalistų. O čia pat skaitau, kad Jungtinių Tautų pajėgos regione silpnos, ir tai tiesa, tik prieš keletą dienų jos išstumtos iš vieno šalies miestelio. Dar daugelis rašo, kad šių pajėgų autoritetas „sumenkęs“, taigi tuomet ir pradedi galvoti, kaip tai iš tiesų nestabilu ir ar išvis patartina vykti į šalies gilumą.

Ji gurkštelėjo raudonojo vyno, kad nusiramintų. Mums pakilus į skrydžio aukštį ji kaipmat užmigo, o smakras nukaro ant krūtinės.

Po mumis it putų kilimas bolavo debesys.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Skaičiau Kristoferio Hičenso esė „Barbariškoji Afrika“. Anksčiau buvau skaitęs ir klasika tapusį Džozefo Konrado kūrinį „Tamsos širdis“, taip pat ir Morteno Strioksneso knygą apie Mulando ir Frenčo bylą 2010-aisiais, tačiau perdėčiau sakydamas, kad buvau susipažinęs su šiuolaikiniu Kongu, prarastąja respublika, kurioje viskas „vulgaru, brutalu ir korumpuota“...

Galvojau apie tai, ką vieną rytą prieš porą savaičių buvo pasakojusi Vildė. „Esant tokioms aplinkybėms, nelieka nieko kita, kaip tik švęsti beviltiškumą.“ Vildė skeptiškai vertino didžiąją dalį Vakarų šalių literatūros, kuri nelyginant vampyras mėgavosi Afrikos kančiomis. Jai labiau norėjosi kalbėti apie milžinišką regiono potencialą: švietimui, pokyčiams, prekybai, kultūrai, optimizmui. Man buvo smalsu, kodėl ji skatino mane vykti, žinodama, kad tai prilygsta viso labo savotiškam pasimėgavimui krauju. O tuomet ji dar pridūrė mananti, kad šis projektas vertas kritikos dėl savojo vampyrizmo. Tačiau aš dar nežinojau, ką vertinti kritiškai. Neturėjau išankstinės nuomonės. Rašau ne todėl, kad patvirtinčiau savo teiginius, pasakiau jai. Rašau ne todėl, kad pasirodyčiau esąs teisus. Tada ji uždėjo ranką man ant peties: „Nurimk. Giliai kvėpuok. Tu padarysi tai savaip.“

Retsykiais užmesdavau akį į žurnalistę, miegančią krėsle šalia manęs. Jos lūpos vos trūkčiojo, tarytum ji pati būtų raminusi save sapne. Keletą sekundžių žvelgiau jai į veidą ir nervingai judančias lūpas, ir mane iškart užplūdo gėdos jausmas: ir ką gi mums reikės „išgyventi“ šiame „pašėlusiai pavojingame“ Konge? Realybės šou?

Užsimerkiau, klausiausi variklių gausmo ir mintyse regėjau žmogų, valantį kraują nuo automobilio sėdynės. Tai gerai žinomas vaizdas, myriop nuteisto buvusio kario Tjustolvo Mulando paveikslas. Besijuokiantis žmogus kruvinomis rankomis.

Dostojevskis – mano garbinamas rašytojas dar nuo tų laikų, kai gydžiausi Sunaso reabilitacijos centre ir nieko kita nedariau, o tik skaičiau, – kartą rašė, kad velnias gyvas žmogaus baime apsijuokti. Man atrodo, kad tai fantastiška pastaba – galbūt todėl, kad atpažinau joje save, – ir šią citatą panaudojau savo debiutinėje knygoje. Baimė būti išjuoktam ir paniekintam – tiesiausias kelias prie tamsiausių širdies kertelių.

Konge neturėčiau tapti pritariančia marionete, perspėjau save patį. Privalau nebijoti. Reikia tik klausytis ir stebėti, ir mėginti įsigilinti, jeigu tik ką nors užuosčiau. Užduotis – ieškoti pasakojimui formos. Daugiau nieko neprisižadėjau.

Paskutiniosiomis savaitėmis apie Tjustolvą Mulandą ir Džošuą Frenčą perskaičiau šūsnis interviu, straipsnių, teisėsaugininkų pranešimų ir tinklaraščių, ir feisbuko atnaujinimų, naršiau bjauriuose po tekstais nusidriekusiuose komentaruose. Kol mėginau užčiuopti, ką jie karo niokojamoje provincijoje galėjo veikti, neįstengiau liautis galvojęs apie posakį, kurį paprastai vartodavo tėvas: kad būta kažko, kas „nepakelia dienos šviesos“. Tuo pat metu suvokiau, kad visuomenės informavimo priemonių tyrimai – su visomis dviejų barzdotų purvinų veidų fotografijomis – nukreipti sukurti šoko efektui, atskleisti „tamsiajai norvegų jaunimo pusei“.

Mobiliajame telefone pasižymėjau pastabas:

„Kas jie buvo:

Nuotykių ieškotojai

Aukso ieškotojai

Profesionalūs kariai

Rasistai

Kovotojai už laisvę

Dešinieji ekstremistai

Cinikai

Naivuoliai

Senų pasakų apie samdomus karius ir kraujo ištroškusius kanibalus prisiskaitėliai

Vyrukai, vykdę slaptą užduotį?“

Minutėlę spoksojau pro lėktuvo iliuminatorių į beribę putų dangą. Tuomet užrašiau:

„Privalumas tas, kad aš beveik nieko nežinau.“

Buvau įspėtas apie pasų kontrolę Kinšasos oro uoste, savotišką absurdo teatrą, kuriame viskas baigiasi tuo, kad per daug susimoki.

Prie išėjimo buvau apsuptas trijų suirzusių muitininkų.

Ką veiksiu Konge?

Ar esu turistas?

Ar verslininkas?

Koks verslininkas?

– Esu rašytojas.

Jie iškratė mano lagaminą ir perskaitė kiekvieną paso puslapį, tarsi tai būtų buvusi knyga, pilna paslaptingų kodų.

– Kokiu tikslu lankeisi Rusijoje 2005-aisiais?

– Kodėl penkias savaites gyvenai Londone 2008-ųjų rudenį?

– Ar esi kariškis?

– Aš rašytojas.

– Ar tavo tėvas kapitonas?

– Ne.

– Kodėl išvykai iš Norvegijos?

– Ką?

– Ar Konge vykdysi Norvegijos valstybės užduotį?

– Aš rašytojas.

Atrodė, lyg jie negirdėtų.

Vyresnysis pareigūnas sušnairavo į mane.

– Kur skiepų dokumentai?

Jie buvo kompiuterio krepšyje, ištraukiau ir padėjau ant stalo. Skiepų knygelėje nebuvo jokių klaidų – turėjau visas reikiamas vakcinas nuo geltonojo drugio, hepatito, difterijos ir vidurių šiltinės – ir pareigūnai nerado jokių įtartinų dalykų bagaže. Ir vis tiek neleido man eiti.

Pareigūnai stojo siena tarp manęs ir Kongo, ir tada iškart supratau, kad tai, ko gera, ne žaidimas.

Greičiausiai jie nepanorės įsileisti manęs į šalį.

Nuo gėdos net kakta iškaito, kai kelnių kišenėje susižvejojau keturiasdešimt dolerių ir padėjau pinigus ant stalo tarp mūsų. Pareigūnai paniekinamai dėbtelėjo į banknotus, tarytum tai aš būčiau surežisavęs šį nešvarų menką sandėrį. Suprantama, tai aš tas korumpuotasis, banditas, kuriam šitai dar atsirūgs.

Tačiau, neištarus nė žodžio, banknotai dingo. Lagaminas vėl buvo uždarytas, o pasas ir skiepų knygelė grąžinti. Sveikas atvykęs į Kongą. Šnabždėdami it vaiduokliai pareigūnai paliko salę, o aš laisvai galėjau įkelti koją į respubliką.

Mano kelias taksi automobiliu iš oro uosto į viešbutį vingiavo dulkėtais žvyrkeliais pro didžiausius Kinšasos lūšnynus. Sėdėjau prigludęs galva prie lango ir žvilgčiojau į gatveles, kuriose tarp lūšnelių žaidė mažyliai, spoksojau į nublukusias parduotuvių iškabas ir aibę senų pavėsinių. Regėjau sausakimšus autobusus, automobilius, surinktus iš skirtingų modelių detalių, begalę dviračių ir motorolerių, moteris su didžiuliais nešuliais ant galvų, vyrus su vežimėliais, prikrautais metalo laužo, ir jaunuolius, skersai išilgai nardančius per kelią.

Per miglos ir dulkių debesį, tvyrantį virš gofruotų geležinių stogų, įžiūrėjau milžiniško saulės disko aukso raudonio kraštą.

Prisėdau ant lovos kambaryje tryliktame aukšte. Kadaise šis kambarys visame viešbučio vidaus interjere atliko state of the art [aukščiausias lygis (angl.).] vaidmenį. Šiandien viešbutis „Grand Hotel“ nutriušęs. Sienų apmušalai kai kur atsilaupę, vonios kambarys apipleišėjęs, iš prarūdijusių dušo vamzdžių vanduo švirkščia į visas puses.

Pusvalandį nusnūdau, o tuomet prietemoje išsiruošiau pasižvalgyti miesto gatvelėmis. Netrukau praeiti apleistas aveniu ir pasijutau it kvailys. Šiame mieste nebuvo jokių turistų lankomų vietų, nebuvo į ką žiūrėti – jokių spalvingų krautuvėlių ir garsių tarptautinių prekių ženklų su lašeliu afrikietiškos savasties. Nei „Starbucks“ kavinių. Kioskuose buvo prekiaujama vandeniu ir cigaretėmis, mažose, geltonai dažytose būdelėse doleriai buvo keičiami į vietinius frankus.

Mėnulio šviesoje slinkau palei betonines sienas tarp sudaužytų automobilių ir tuščių plastikinių talpų. Ant šaligatvio krašto tupintis berniūkštis rūkė cigaretę. Nustebęs dirstelėjo į mane.

Ant laiptatakio sėdėjo du kareiviai su Kalašnikovo automatais ant kelių. Nemačiau jų veidų, tačiau girdėjau juos tyliai šnekučiuojantis. Jų batuose atsispindėjo žalsva mėnesiena. Neryškioje jos šviesoje keletas berniūkščių žvyro lauke gainiojo futbolo kamuolį. Akimirką stovėjau šešėlyje ir stebėjau juos.

Čia, prie Kongo upės žiočių, belgai pastatė savo prekybos įmones. Šitai žinojau. Henris Mortonas Stenlis vietovę pavadino Leopoldviliu nuožmiojo belgų karaliaus garbei. Ir šitai žinojau. Čia prasidėjo jo vergų karalystė, iš kurios devynioliktojo amžiaus pabaigoje Europos kolonizatoriams buvo gabenamas dramblio kaulas, kaučiukas ir deimantai. Belgai savo verslu užsiėmė iš esmės ir brutaliai. Čia dirbantiems vaikams būdavo nukapojamos rankos, todėl išlikdavo tik geriausieji ir paklusniausieji. Pamažėl miestas augo ir tapo vienu didžiausių metropolių Afrikos žemyne. Tačiau tik 1966-aisiais miestas susigrąžino ankstesnį vardą, kurį turėjo prieš pasirodant belgams.

Paskutiniajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje miestą nuniokojo praūžę didieji afrikietiški karai... Priešais save regėjau televizijos ekrane matytus džiunglių karius su uniformomis, sudegusius kaimelius ir sustingusius išprievartautų mergaičių veidus... Riaušes, žudynes. Kongo upė į jūrą plukdė virtines kūnų. Čia pražygiavo Loranas Kabila su vaikų armija, trokšdamas nuversti despotą Mobutu, tačiau jau po keleto metų pats žuvo nuo savų – ir šitai aš žinojau – nuo berniuko su automatu rankos.

Dabar Kabilos sūnus Žozefas tvirtai įsikibęs prezidento posto.

Tačiau ir čia gyvenimas tęsėsi... žmonės stengėsi gyventi ir išgyventi, net keliauti... groti gitaromis, prekiauti parduotuvėlėse, žaisti futbolą...

Kitoje gatvės pusėje priešais „Grand Hotel“ viešbutį jie buvo pasikabinę milžinišką prezidento, aukšto ir gražaus vyriškio, žvelgiančio ir besišypsančio su nuostaba, portretą. Jo oponentai tvirtino, kad jis esąs netikras Lorano Kabilos sūnus, kad iš tiesų jo tėvai kilę iš Ruandos. Saulėje Žozefo portretas buvo išblukęs ir atrodė taip, tarsi tai būtų buvęs praėjusio laiko žmogus.

Vakarieniavau vienas akį rėžiančiame viešbučio restorane, suvalgiau vištienos kepsnį su ryžiais, daržovėmis bei piri piri padažu ir išgėriau dvi skardines „Primus“ alaus. Viešbutyje „Grand Hotel“ apsistodavo užsieniečiai, įstengiantys mokėti aukščiausią kainą už prastos kokybės paslaugas, – pagalbą teikiančių organizacijų, Jungtinių Tautų ar politinių organizacijų personalas kartu su žurnalistais; šie žmonės patys neapmokėdavo savo sąskaitų.

Prie gretimo stalelio sėdėjo europietiškos išvaizdos moteris. Rusvaplaukė, maždaug trisdešimt penkerių, galbūt vokietė arba olandė, ganėtinai aukšta. Moteris susikaupusi skaitė vieną Jungtinių Tautų pranešimą, kuris atverstas gulėjo ant stalo. Iš šalies žiūrint ji šiek tiek priminė Vildę, tačiau kai pakėlė akis aukštyn, sumišau. Jos veidas buvo deformuotas, lūpos atrodė it sužeistos sraigės. Nudelbiau žvilgsnį, tačiau valgydamas vištieną neįstengiau liautis galvojęs apie jos lūpas. Piri piri prieskoniai degino liežuvį.

Šalimais sėdinti moteris tebebuvo palinkusi prie popierių. Pajutau, kad ji pastebėjo mano žvilgsnį ir nusprendė nekreipti dėmesio. Staigiai atsistojau nuo stalo.

– Linkiu gero vakaro, – ištariau tarsi niekam.

Ji kilstelėjo galvą ir šyptelėjo sužalotomis lūpomis, o mane apėmė neviltis.

Sparčiu žingsniu nuėjau iki lifto ir pagalvojau, kad privalau liautis audęs savąsias istorijas svetimų žmonių veiduose.

O dar vėliau, stovėdamas balkone ir žvelgdamas į miestą, pajutau, kaip kūnu it karštis kyla nerimas.

Vidurnakty prabudau ir pagalvojau, kiek dabar valandų Osle?

Ar Vildė miega?

Išsitraukiau mobilųjį. Tarp Kinšasos ir Oslo tik valandos skirtumas. Lyg ir turėtų būti daugiau? Privalėjau pranešti Vildei, kad sėkmingai atvykau.

„Dabar ketvirta valanda ryto. Prabudau šiame keistame viešbučio kambary ir prisiminiau, kad pamiršau parašyti tau žinutę. Todėl rašau dabar. Kiek pavėluotai. Norėjau tik pasisveikinti. Ir palinkėti labos nakties. Viskas gerai. Myliu.“

Kitą rytą viešbučio registratūroje susitikau su savo „reikalų tvarkytoju“.

2012-aisiais lankydamasis Kinšasoje Jasperas susitiko vieną norvegą. Ulė Jakobas Langlis gyveno Kongo sostinėje kartu su savo mergina belge, dirbančia Jungtinėse Tautose. Šiuo metu Ulė Jakobas kaip tik neturėjo darbų, todėl galėjo palydėti pas abu nuteistuosius.

Mudu susėdome ant minkštasuolių viešbučio vestibiulyje. Perdaviau šilčiausius linkėjimus nuo Jaspero. Ulė Jakobas šyptelėjo, tarsi būtų pagalvojęs apie kažką linksma, ir ėmė pasakoti apie savo gyvenimą respublikoje. Per paskutiniuosius dešimtį mėnesių Konge buvo regėjęs „ir šilta, ir šalta“. Padėkojau jam, kad apsiima man padėti, ir pasitikslinau, ar tas užmokestis, apie kurį kalbėjo Jasperas, jam priimtinas.

– Taip, taip, viskas gerai.

– O tie du kaliniai?

Ulė Jakobas gūžtelėjo pečiais. Jis buvo rusvaplaukis šiaurietis, švelnaus ir kone vaikiško veido. Spėjau, kad yra keleriais metais už mane jaunesnis, bebaigiantis trečią dešimtį.

– Šiuo metu kaip tik nė vienas iš jų neserga. Nei maliarija, nei rotavirusu. Taigi, jie geros formos, sakykime, pajėgūs pozityviai vertinti situaciją.

Nužvelgiau jį šviesoje, krintančioje pro stiklines duris.

– Kodėl tai darote?

– Kodėl juos lankau?

– Taip. Esu girdėjęs, kad esate tas, su kuriuo jie prasiblaško.

Jis vėl gūžtelėjo.

– Gali būti, – ištarė kukliai šypsodamasis. – Dažniausiai čia apsilankau porą kartų per savaitę. Man tai patinka. Kaip tik šiuo metu mano gyvenimas gana nuobodus. Mano draugė Džolyn daug dirba, tai aš radau, kuo užsiimti, nors tam ir nesugaištu daug laiko. Galiu būti naudingas. Pasirūpinu jais, tvarkau jų reikalus. Retkarčiais apiperku. Pristatau visokių mažmožių. O tuomet ir smagiai pasišnekučiuojame.

– Apie jų bylą?

– Ne, nė kiek. Niekados apie tai nešnekame. Tačiau jie daug skaito. Jie gali velniškai daug papasakoti apie Kongą ir visą regioną. O aš studijavau istoriją, taigi...

– Kalbatės apie politiką?

– Apie politiką ir istoriją. Jie tuo domisi. Taigi ir kalbamės apie tai. Ir dažniausiai mūsų nuomonės išsiskiria.

Jis nusikvatojo.

Dulkėtomis gatvėmis važiavome senuoju Ulės Jakobo „Ford Sierra“ automobiliu. Mano mobilusis dzingtelėjo, išsitraukiau jį ir pamačiau Vildės pranešimą:

„Ir aš tave myliu.“

Žinutę perskaičiau keletą kartų.

Ulė Jakobas dirstelėjo į mane.

– Velnias, mus stabdo.

Sankryžoje priešais mus stovėjo trys policijos pareigūnai, du vyrai ir moteris. Vienas vyriškių pamojo mums važiuoti į kelkraštį.

Ulė Jakobas nuleido stiklą.

– Niekam nieko nekaišiok.

Policininkas pasilenkė prie lango ir nužvelgė mus. Automatinis ginklas kabojo ant jo krūtinės nelyginant sunkus papuošalas.

Passeporte, s’il vous plait [Prašau parodyti pasus (pranc.)] – įsakė lediniu balsu, nuo kurio, rodos, stingo oras.

Ulė Jakobas į jį nežiūrėjo. Jis užmetė akį į kitus policininkus ir ryžtingai papurtė galvą. Tuomet pakišo tikrintojui vizitinę kortelę. Policininkas dėbtelėjo į ją ir po keleto sekundžių pamojo mums važiuoti tolyn.

– Kas čia buvo?

Ulė Jakobas suprunkštė.

– Kartą lankydamasis Belgijos ambasadoje susitikau vyriausiąjį policijos komisarą ir gavau iš jo vizitinę kortelę. Jis pasakė: parodyk ją, kai tik patruliai tave sustabdys. Maniau, kad jis mane išdūrė, bet tai iš tiesų kaskart suveikia. Beveik kas savaitę mane stabdo, ir kai tik ją parodau, galiu važiuoti toliau.

– Ko jie nori?

– Patruliai? Tiktai pinigų. Paskutinįkart atlyginimą greičiausiai gavo prieš daugelį mėnesių. Sykį kalbėjausi su vienu policininku, kuris nebuvo gavęs algos net pusę metų. Tai ką jiems daryti? Turi iš ko nors gyventi. Po darbo privalo šį tą parnešti į namus šeimai.

Automobilis privažiavo kalėjimo sienas. Tai buvo N’dolo karo kalėjimas, kuriame trejus pastaruosius metus kalėjo Tjustolvas Mulandas ir Džošua Frenčas.

Priešais įėjimą magnolijos paunksmėje stovėjo aštuoni ginkluoti sargybiniai. Kai išlipome iš automobilio, jie apspito mus dulkinoje aikštelėje. Ulė Jakobas kiek pajuokavo su jais, įkišo keletą banknotų, ir tuomet jie mus įleido.

– Paprastai norėdamas patekti vidun aš jiems nemoku, bet kadangi turiu svečią...

Sausakimšame laukiamajame pareigūnei, vilkinčiai karine uniforma, atidaviau pasą ir mobilųjį telefoną, ir tada mudu su Ule Jakobu buvome palydėti dulkėtu kiemu į tuštutėlę stačiakampio formos betoninę patalpą, tapusią pasimatymų kambariu. Sargybiniai paprašė mūsų palaukti. Neskaitant trijų plastikinių kėdžių, kambarys buvo tuščias. Langelis be rėmo ir stiklų žvelgė į kalėjimo kiemą.

Iš norvegų kalbos vertė Alvyda Gaivenienė

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/