1
Pradėkime nuo štai ko. Mano Charkivo daugiabučio laiptinėje yra dešimt butų. Pirmajame aukšte veikė muzikos mokykla, kuri užsidarė prasidėjus plataus masto Rusijos invazijai. Antrajame aukšte niekas negyvena – viename bute gyvenusi močiutė mirė prieš pat karo pradžią, šeima iš kito buto išvyko iš karto jam prasidėjus. Trečiajame aukšte gyvena vyresnis vyras, kuris dar prieš dešimt metų atrodė gana impozantiškai. Gyvena vienas. Į parduotuvę eina vis rečiau – sunku lipti laiptais. Šalia jo gyvena šeima, kuri rūpinasi tvarka laiptinėje ir turi palėpės raktą. Ketvirtajame aukšte vienas butas taip pat tuščias – panašu, kad šeima išvyko iš šalies. Šalia gyvena verslininkas – tylus ir vienišas. Šeimą išvežė į užsienį. Penktajame aukšte vienas butas tuščias -gyventojai išvyko karo pradžioje, kitame gyvena šeima, ji niekur neišvyko, per bombardavimus lieka namuose. Šeštajame aukšte vieną butą šeimininkai nuomoja, patys kažkur išvykę, kitame gyvenu aš.
Paprastai turime šviesą, vandenį ir šildymą. Tačiau pastaraisiais mėnesiais po apšaudymų namas sustingsta. Dingsta elektra, dingsta vanduo. Per kelias valandas namas atšąla lyg greitkelyje partrenkto gyvūno kūnas. Kartu su juo stingsta ir negausūs laiptinės gyventojai. Vėliau viską sutaiso, ir namas atgyja. Šią žiemą visiems šalta. Mūsų miestai naikinami kartu su jų gyventojais. Kartais galvoju, kad jei namą pamirštų ir nebeįjungtų šviesos – jis tiesiog sušaltų. Kartu su savo gyventojais. Sušaltų gana greitai. Tarkime, per parą. Arba per dvi. O dabar pakalbėkime apie ateitį.
2
Kalbėti apie ateitį tada, kai dabartis nesuteikia pusiausvyros jausmo, pati nepatikimiausia veikla. Karas pirmiausia yra sulaužytas laiko pojūtis: tu tiesiog stengiesi laikytis akimirkoje, kurioje esi, iki galo nepasitikėdamas rytojumi. Oro pavojaus sirena – paprastas priminimas, kad visus tavo planus gali koreguoti ir keisti kažkas kitas, tas, kuriam visiškai nerūpi tavo lūkesčiai. Jei totalinio naikinimo karo sąlygomis pernelyg pasikliauji ateitimi, tampi pažeidžiamas ir nefunkcionalus, nes ateitis bet kurią akimirką gali tave išduoti. O jei tavo sąmonę diktuoja išgyvenimo, išlikimo poreikis, tavo šansai didėja. Bet kuriuo atveju, vietos vizionieriškam mąstymui lieka nedaug.
Nuo plataus masto karo pradžios daugeliui mūsų, ukrainiečių, nutrūko laiko tęstinumas, suiro jo linijiškumas ir tvarka. Gyvenimas karo metu – gyvenimas be garantijų. Ir vis dėlto net šiais tamsiausiais laikais mums reikia įvardyti tai, kas su mumis gali nutikti rytoj. Tiesiog tam, kad būtume pasirengę blogiausiam. Ir nenustebtume, jei nutiktų geriausia.
3
Kaip kalbėti apie ateitį, kuri sprendžiama derybose? Kaip derinti savo ateities viziją ir savo lūkestį su okupanto retorika, kuris pirmiausia siekia tavo kapituliacijos? Mes įsivaizduojame, kokį pasaulį norėtume išvysti nubudę. Tačiau puikiai suprantame, kad ne visi mūsų lūkesčiai yra įgyvendinami. Teisingumas nėra neatskiriama mūsų realybės dalis. Tačiau mūsų poreikis teisingumui yra neišnaikinamas ir natūralus. Būtent jis, mano manymu, šiandien leidžia daugeliui iš mūsų neturėti iliuzijų, bet kartu neprarasti orumo jausmo. O kas yra orumas? Nesiteisinti dėl poreikio ir noro būti savimi. Neatsisakyti savęs. Nebijoti būti savimi.
Sunkiausia pačiame giliausios tamsos taške kalbėti apie šviesą. Nes didelė pagunda patikėti, kad tamsa nėra laikina, kad ji su mumis liks amžiams. Tačiau reikia prisiminti paprastą dalyką -tamsos ateitis taip pat nėra akivaizdi. Ji taip pat priklauso nuo daugybės veiksnių. Ir vienas iš jų -mūsų pasirengimas šią tamsą ištverti.
4
Tad pamėginkime kalbėti apie ateitį. Ką apie ją galime pasakyti užtikrintai? Užtikrintai žinome, iš kur į ją įžengsime. Įžengsime iš savo dabartinės gilios tamsos. Iš sutemų ir juodumos. Ir ši juoduma, ši tamsa liks mums už nugarų kaip mūsų atminties ir patirties dalis. Kaip viena iš ateities, apie kurią čia kalbame, sudedamųjų dalių. Akivaizdu, kad net pati šviesiausia ateitis bus paženklinta šios tamsos ženklais, jos buvimu mūsų patirtyje. Tam reikia būti pasirengusiems. Karas, net ir pasibaigęs, paprastai iki galo nesibaigia. Labai svarbu suprasti, kad su jo šešėliais ir vaiduokliais mums teks gyventi dar labai ilgai. Tai pareikalaus pastangų. Tai pareikalaus didelio darbo su atmintimi. Ir jau šiandien reikalauja didelio darbo su vaizduote. Įsivaizduodami ateitį, norime ją matyti idealią. Tačiau istorija rodo, kad ideali mums dažniausiai atrodo mūsų praeitis. Būtent ją esame linkę idealizuoti. O kas tuomet su ateitimi? Mūsų atveju – su pokarine ateitimi.
5
Ateitis tikrai nebus panaši į praeitį. Čia slypi spąstai. Dalis mūsų – ir esančių Ukrainoje, ir mus palaikančių už jos ribų – sąmoningai ar nesąmoningai kalba apie ateitį praeities kategorijomis. Tai didelė klaida. Taip, kaip buvo, jau nebebus. Bus kitaip. Tai visai nereiškia, kad ateitis nebus gera. Ji gali būti gera. Ji gali būti laiminga. Tiesiog jos nereikės lyginti su tuo, kas buvo. Mūsų praeitis šio karo negrįžtamai ir kategoriškai sunaikinta. Jau sunaikinta ir, primenu, naikinama toliau, nes kol mes čia kalbame apie ateitį, karas tęsiasi. Daug kas santykiuose tarp valstybių (o svarbiausia – tarp tautų) neatsistatys automatiškai net ir po sąlyginių ar besąlyginių paliaubų. Neatsistatys atvirumo jausmas, neatsistatys pasitikėjimas. Neatsistatys daugelio institucijų ir lyderių, iniciatyvų ir projektų autoritetas. Svarbiausia – neatsistatys saugumo jausmas. Jis bus kitoks. Ir jis formuojasi būtent dabar – šiomis dienomis, šiais mėnesiais.
Ką tuo noriu pasakyti? Klaidinga strategija yra laukti, kol dabartis praeis kaip priverstinė pauzė, klaidinga įsivaizduoti ateitį kaip galimybę tiesiog viską sugrąžinti, kaip buvo. Ateitis kaip atidėtas praeities variantas – iliuzija. Ateitį sukursime mes – tokie, kokie esame, kokie liksime, kokie sugebėsime būti.
6
Kartais tenka girdėti mintį – visi karai anksčiau ar vėliau baigiasi. Karas, kurį Rusija pradėjo prieš Ukrainą, taip pat baigsis. Ši tezė, nepaisant jos akivaizdumo, nėra nekalta. Savo laiku kelioms europiečių kartoms Šimtametis karas taip ir nesibaigė. Jie tiesiog nesulaukė jo pabaigos, žuvę (ar net nežuvę – tiesiog mirę) karo metu. Laikyti bet kurio karo pabaigą neišvengiama duotybe etikos požiūriu yra abejotina. Karo pabaiga reikalauja didžiulių pastangų ir didelio darbo. Taip pat didelio tikėjimo ir didelės kantrybės. Kalbėjimas apie ateitį šiuo atveju nėra bandymas abstrahuotis nuo realybės – veikiau priešingai, tai objektyvus jos suvokimas. Ateitis – tai durys, kurios atsiveria iš šios kambario pusės. To kambario, kuriame esame visi.
7
Kodėl mums svarbu apie ateitį kalbėti jau šiandien? Todėl, kad ateityje nesusipratimų tarp mūsų tik daugės. Tam įtakos turės pernelyg didelis patirties skirtumas, pernelyg skirtinga praeitis, kurią po savęs paliekame, ir atitinkamai – pernelyg skirtingi ateities lūkesčiai. Akivaizdu, kad ir tas dėmesys, kurį šiandien pasaulis skiria Ukrainai, keisis. Ar pasaulis sugebės išlaikyti empatiją šaliai, kurios tam tikru momentu nebebombarduos? Kas pakeis šią empatiją? Sveikas racionalumas? Įprastas emocinis nuovargis nuo neteisybės, kuri tavęs tiesiogiai neliečia?
Šiandien mes stengiamės prisikviesti pasaulį šauksmu, tikėdamiesi, kad jis mus išgirs, supras ir parems. Tačiau kiek ilgai galima išlaikyti dėmesį sau ir savo nelaimei šaukiant? Ir kiek pagrįstos bus mūsų pretenzijos į dėmesį bei supratimą tada, kai mūsų grėsmės lygis pasikeis? Ar pasaulis norės su mumis kalbėtis po to, kai mūsų nebežudys masiškai? Ar pasaulis turi moralinę teisę nuo mūsų pavargti? Ir kaip mums tuomet gyventi bendroje ateityje – su pavargusiu pasauliu, su teisingumo poreikiu, su visuotiniu nepasitikėjimo jausmu?
8
Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti apie mūsų ateitį kaip apie bendrą ateitį. Kalba ne apie politines ar karines sąjungas, apie narystę asociacijose ar blokuose. Jau dabar akivaizdu, kad kiekvienas didelis karas primena apie neįmanomumą atsiriboti šiandieniniame pasaulyje, apie neveiksmingumą (netgi amoralumą) dalyti pasaulį į įtakos zonas ir interesų sferas. Šis karas – pirmasis didelis XXI amžiaus karas – parodė, kad pasaulis pernelyg susijęs savo praeitimi, kad ateitis nebūtų kuriama bendrose saugumo ir pasitikėjimo kategorijose. Padėti šiandien tam, kuris tapo ginkluotos agresijos auka, – tai ne daryti jam paslaugą, o kurti bendrą normalumo ir sąveikos erdvę. Kad ir kaip kam nors norėtųsi kitaip, gaisras laive liečia visus keleivius, nepriklausomai nuo to, kokios klasės bilietą jie turi. Galbūt todėl šiandien čia kalbame apie ateitį, nors, spėju, kiekvienas iš mūsų turi savų planų artimiausiam savaitgaliui ir artimiausiems metams.
9
O kokie gi mūsų planai artimiausiems metams? Pavyzdžiui, mano kaimynų artimiausi planai – peržiemoti, sulaukti pavasario, nesušalti savo butuose. Šiomis savaitėmis, kai šalis išgyvena milžinišką šalčio ir tamsos išbandymą, staiga tapo nepakeliamai akivaizdus žmogaus pažeidžiamumas šiuolaikiniame pasaulyje – jo priklausomybė nuo infrastruktūros, komunalinių paslaugų, nuo temperatūros už lango ir vidinės ramybės. Žmogus negimsta raketų apšaudymams, ilgoms oro pavojaus valandoms, dronų, skrendančių jo nužudyti, maršrutų sekimui. Nužudyti jo paties namuose, laiptinėje, kurioje jis gimė, užaugo ir gyveno visą gyvenimą. Mirtis nuo sušalimo savo lovoje milijoniniame Rytų Europos mieste neturėtų būti žmogaus gyvenimo planų dalis.
10
Kas tuomet gali būti mūsų planuose? Neprarasti realybės, dabarties kontūrų. Būtent tų kontūrų, ant kurių bus statoma mūsų ateitis. Mūsų bendra ateitis. Tamsa, nepaisant viso jos masto ir beviltiškumo, yra baigtinė. Ją iš tikrųjų galima ištverti. Svarbiausia nebūti pasyviu, nuošaliu stebėtoju šioje naktyje, kai svarbi ir veiksminga yra kiekvieno iš mūsų parengtis neigti šią tamsą. Neigti savo kalba. Neigti savo darbu. Neigti savo pasirengimu likti čia ateityje.
Didžiausias tamsos pavojus – mūsų nesugebėjimas matyti dalykų tokių, kokie jie yra. Kai ši tamsa išsisklaidys, nustebsime, kiek daug mūsų čia buvo, kiek daug spėjome padaryti, o svarbiausia – koks gražus gali būti šis pasaulis, jei prie jo pridėtume šiek tiek sveiko proto ir teisingumo.
