Sekite 15min Google
1978 metais lietuvių kilmės sportininkas tapo trečiąja pasaulio rakete. Jo pasiekimų lentynoje – laimėjimai svarbiausiuose turnyruose, jis vadintas vienu iš to teniso aukso amžiaus didžiojo ketverto narių. Tačiau ne vien tik tuo garsėjo šis tenisininkas. Mickas Jaggeris, Andy Warholas, kitos šou verslo žvaigždės buvo jo artimi draugai, jo draugijoje nuolatos buvo žavios merginos, jis mėgo pasiutusį gyvenimo tempą, kartais tempusį jį žemyn – viešai buvo žinoma apie jo priklausomybę nuo kokaino.
Garsiausias visų laikų lietuvių kilmės tenisininkas – neabejodamas sako Lietuvos teniso sąjungos komunikacijos vadovas, tinklalaidės „13 geimas“ vedėjas Tomas Ganusauskas. Būtent jis buvo pagrindinis iniciatorius Lietuvoje išleisti prancūzų laidų vedėjo Florian Gazan knygą „Brodvėjaus Vitas“ (išleido leidykla „Lapas“, vertė Vincentas Klipčius). Šiame biografiniame romane, parašytame remiantis autoriaus surinkta faktine medžiaga, aprašytas tenisininko gyvenimas – jo skrydžiai viršun, nuopuolis ir tragiška mirtis. „Tikiuosi, kad ši knyga padės bent kažkiek suprasti ir įvertinti, kokį tautietį mes turėjome. Žmogų, kuriuo galime drąsiai didžiuotis“, – sako T.Ganusauskas, šiame interviu pasidalinęs mintimis apie tai, kuo įdomi ir svarbi yra V.Gerulaičio asmenybė.
Susiejo kelis pasaulius
T.Ganusauskas pasakoja, kad knygos išleidimo idėja gimė iš atsitiktinio susitikimo. „Gatvėje visiškai netikėtai susitikau sporto žurnalistą Giedrių Janonį, ilgai gyvenusį Ispanijoje, Prancūzijoje. Jis man ir papasakojo, kad Prancūzijoje išleista knyga, kuri galbūt galėtų būti įdomi ir Lietuvoje – apie V.Gerulaitį. Lietuvoje apie jį kažkiek daugiau žinojo užkietėję teniso mėgėjai, tie, kas šia sporto šaka domisi daugiau nei vidutiniškai, – pasakojo Tomas. – Aš pats esu toks žmogus, bet mano žinios irgi buvo kažkiek paviršutiniškos. Žinojau, kad toks žmogus buvo, kad jis buvo lietuvių kilmės. Turbūt visi girdėjom vieną ar dvi garsiausias jo citatas. Turbūt girdėjome apie jo garsiausiaus susitikimus, apie tą nelemtą mirtimi pasibaigusį atsitikimą. Taip pat Lietuvoje buvo surengtas ATP „Challenger“ serijos turnyras „Vitas Gerulaitis Cup“. O juk jis yra laimėjęs Didžiojo kirčio turnyrą, tai kiekvieno tenisininko absoliuti svajonė. Jis su JAV rinktine laimėjo Deviso taurę. Jis buvo trečioji pasaulio raketė. Teniso prasme jis buvo absoliuti megažvaigždė. O juk tenisas yra vertinamas kaip populiariausia individualaus sporto šaka pasaulyje. Tad natūralu, kad jis pasaulyje buvo labai gerai žinomas, ir dar vertinant jo charizmą, užklasinę veiklą, kuri turbūt buvo ne mažiau garsi nei jo sporto pasiekimai. Jis sugebėjo susieti kelis pasaulius – tenisą, popkultūrą, roką, per A.Warholą – ir šiuolaikinį meną“.
„Kodėl apie jį mažai žinoma Lietuvoje? Aš manau, kad mes labai ilgai neturėjome teniso kultūros. Buvo vienetai žmonių, kurie tenisą sekė, tad tik jie ir kažkiek žinojo apie V.Gerulaitį. Juk iš esmės iki Ričardo Berankio teniso Lietuvoje iš esmės nebuvo, neturėjom kažkokių labai ryškių profesionalų. Iš esmės neturėjom šio sporto tradicijos šito sporto. Be to, kai Vitas žaidė, tai vyko už tuometinės Geležinės uždangos, jis Lietuvoj nėra buvęs“, – sako T.Ganusauskas.
– F.Gazan knyga „Brodvėjaus Vitas“ apibūdinamas kaip biografinis romanas. Rašytojas, sporto laidų vedėjas, surinkęs informaciją apie šį tenisininką, aprašė tai fikciniu būdu, romano forma. Kiek autentiškas, jūsų nuomone, šis pasakojimas?
– Žanras pakankamai netikėtas. Labiausiai man užkliuvo ta vieta, kai apie Vito laidotuves pasakojama jo paties akimis. Bet knyga nėra išsigalvojamai, jai surinkta išties nemažai medžiagos – iš jo paties interviu, jo bendražygių, bendraamžių pasakojimų. Tam tikrus dalykus, kurie man buvo pakankamai netikėti, pavyzdžiui, iš teniso pusės, aš patikrinau – ir jie buvo tikri. Pavyzdžiui, kai su Jimmy Connorsu jie sugrįžo į kortą paskutinį kartą Paryžiuje sužaisti dvejetą Roland Garros, kadangi jau abu buvo pagyvenę, į kortą per pristatymą jie išėjo su ramentais, pasiramščiuodami. Pasirodė, kad tai buvo tiesa, „YouTube“ yra tie vaizdai, galima jos susirasti, pasižiūrėti. Tad knyga remiasi jo gyvenimo faktais, bet taip pat tai nėra klasikinė biografija su daug teniso statistikos. Bet, mano galva, ji neblogai parodo įvairias jo gyvenimo puses. Tai nebloga proga pažinti jį, šiek tiek iš arčiau pamatyti jo gyvenimo džiaugsmus, nerimus, skausmus tiek teniso kortuose, tiek už jų ribų.
– Knygos autorius rašo, kad Vitas „buvo žmogus, kuris labiau rūpinosi kitų laime nei savo paties sėkme“. Knygoje ne vieną kartą pabrėžiama, kad jis sugebėdavo susidraugauti net su savo konkurentais, atrodo, kad jam labai svarbu buvo būti žmonių apsuptyje. Kaip apibūdintumėte jo asmenybę?
– Mano pirma mintis buvo, kad aš taip įsivaizduoju laisvą žmogų. Kuris daro tai, kas jam patinka, sugeba suderinti įvairiausius gyvenimo aspektus. Šiais laikais sunkiai įsivaizduoju tokį sportininką, nes mūsų laikais visas profesionalus sportas, taip pat ir tenisas, yra surobotėjęs: treniruotės, dietos, režimai, visa kita. Negalėčiau net sugalvoti, kas bent kažkiek dabar priartėjęs prie to, koks buvo Vitas ir kaip jis gyveno.
Jis buvo visiškai laisvas, charizmatiškas, matyt, kad empatiškas žmogus. Šiaip tenisą mes vadinam, ir manau kad tame yra daug tiesos, kaip intravertų sportą. Tai yra individuali sporto šaka, tie žmonės labai daug laiko praleidžia vieni, pradedant varžybomis, baigiant kelionų planavimais. Ir psichologiškai tai iš tikrai yra labai sunku, tame būna daug vienišumo, buvimo tik su savimi pačiu. Vitas, man atrodo, čia labai išsiskyrė, – bent jau iš to, kas parašyta, galima spręsti, jis buvo absoliutus ekstravertas, jam reikėjo kitų žmonių. Knygoje gražiai pavaizduoti jo santykiai su to laiko teniso elitu – trimis kitais didžiojo ketverto nariais Björnu Borgu, Jimmy Connorsu, Johnu McEnroe. Jie nemėgo vieni kitų, ir tai buvo normalu, nes jie konkuravo dėl didžiausių prizų, ryškiausių taurių, dėmesio. Ir būtent V.Gerulaitis buvo ta juos visus jungianti jungtis. Ypač tai išryškėjo, kai visi baigė karjeras, nes būtent Vito iniciatyva vykdavo jų parodomieji mačai ir kitos iniciatyvos. Galiausiai netgi per Vito laidotuves būtent jie visi lydėjo jį į paskutinę kelionę ant savo pečių. Manau, kad tai daug pasakantys faktai.
– Jie konkuravo, bet pirmiausia tai buvo draugystė?
– Bent jau sprendžiant iš knygos, taip. Aišku, kad rezultatai jam rūpėjo – jam tai negalėjo nerūpėti, nes kitaip jis nebūtų tiek pasiekęs sporte. Tenisą jis mėgo, mylėjo. Jis mokėjo labai gerai žaisti, sportas buvo jo aistra, bet tų aistrų, sprendžiant iš visko, jis turėjo ir daugiau – ir mums artimesnių, labiau suvokiamų. Bet jis mokėjo jas derinti.
Norėjo tapti krepšininku
– Jo pasiekimai teniso pasaulyje didžiuliai, jis tapo trečiąja pasaulio rakete. Kaip specialistai apibūdindavo jo žaidimo stilių? Knygoje rašoma, kad jis buvo tarsi lyno akrobatas. Ir nors nepelnė tiek trofėjų kiek kiti jo amžininkai, jis buvo ypatingai mylimas. Už ką? Turbūt jo aurą augino ne tik žaidimas, bet ir pašėlęs gyvenimo būdas?
– Knygoje rašoma, kad pagrindinė jo stiprybė buvo judėjimas, kojos. Tenise tai yra labai svarbu. Reikia turėti omeny, kad jis laimėjo Australijos atvirąjį čempionatą, žaidė dar dviejų Didžiojo kirčio turnyrų finaluose ir vienam pusfinalyje. O visi tie turnyrai yra labai skirtingi, nes vyksta ant skirtingų dangų, tai iš esmės keičia žaidimą – ir pasiruošimas, ir žaidimas yra absoliučiai kitokie ant grunto ir žolės. Tokiuose turnyruose jis pakliūdavo tarp dviejų ar keturių stipriausiųjų, tai reiškia, kad jis buvo absoliutus universalas. Jis žaidė taip, kad gebėdavo savo žaidimą pritaikyti skirtingoms sąlygoms, skirtingoms aplinkybėms, skirtingoms dangoms. Jo žaidžiamas tenisas buvo įvairiapusis, universalus, tinkamas įvairioms dangoms.
– Knygoje rašoma, kad jis pirmiausia norėjo būti krepšininku, o ne tenisininku. Krepšininku jis norėjo tapti, nes jautėsi lietuviu, o būtent krepšinis Lietuvoje nacionalinė sporto šaka. Tačiau tėvas pastūmėjo jį į tenisą – pirmiausia dėl pragmatinių sumetimų, nes krepšinį aplink tuomet žaidė kone visi, o štai teniso – beveik niekas. Knygoje irgi jaučiama, kad tenisas tarsi nebuvo jo pagrindinė aistra. „Tenisas man tapo veikiau darbu nei malonumu, tad pastarojo ieškodavau „Studio 54“ – rašoma knygoje.
– Aš įsivaizduoju, kad čia labai didelės dalies profesionalų, ne vien tik teniso, o bet kokio sporto atstovų savijauta. Sporto jų gyvenime yra tiek daug, kad aistrai lieka vis mažiau vietos – nori ar nenori, tai virsta darbu. Aš žinau labai mažai buvusių gerų žaidėjų, kurie baigę karjerą norėtų pažaisti, paimt raketę į rankas. Jie būna tiek atsikandę to reikalo. Reikia suprasti, kad būti tam elite yra velniškai sunku, tam turi skirti daug laiko, darbo, turi būti be galo užsispyręs. Iš milijonų žaidžiančių tik vienetai patenka į teniso rojų. Tačiau aš spėju, kad aistros vis tiek turi turėti, nes jeigu žiūrėtum į tai visiškai kaip į darbą, kažin ar kas pavyktų. Tačiau iš esmės tai yra darbas, kurį dirbi kasdien, be pertraukų. Turi, kaip ir visi normalūs žmonės, kelias savaites atostogų ir vėl eini į kortą, į salę, dirbi po aštuonias valandas per dieną. Tad turbūt normalu, kad toje „Studio 54“ tos aistros buvo daugiau. Tiesiog tai turbūt buvo būdas pabėgti nuo alinančio profesionalaus sporto.
– Jis garsėjo pašėlusiu gyvenimo būdu. Tačiau visgi sugebėjo suderinti šėliojimus klubuose, nuotykius su žaidimu. Knygoje rašoma, kad, nepaisant reputacijos, kai žaisdavo, jis negerdavo, o artėjant didiesiems turnyrams išvis nesirodydavo viešumoje. „Tokia kaina, kurią turiu sumokėti“, – rašoma kūrinyje. Ar jis visgi piktnaudžiaudavo laisve?
– Sunku pasakyti, nebuvau su jo kartu „Studio 54“ – o labai gaila, turbūt būtų buvę smagu. Faktas, kad prieš didžiuosius turnyrus vis tiek turėdavo grįžti į formą. Tačiau toje pačioje knygoje yra epizodų, kai jis šeštą valandą grįžta iš klubo ir aštuntą eina į kortus treniruotis.. Tačiau visgi, kai žinodavo, kas laukia, kokios ambicijos, siekiai, turėdavo grįžt šiek tiek į vėžes ir pakentėt be „Studio 54“. Bet mes juk turbūt esame girdėję ne vieną ir ne dvi istorijas iš mūsų senojo Kauno „Žalgirio“ laikų, kaip viskas vykdavo – tad, matyt, tiesiog būdavo laikas, kada jis leisdavo sau šiek tiek daugiau ir kada šiek tiek pristabdydavo arklius.
– Jau užsiminėte apie skirtumą tarp tų laikų ir šiuolaikinio sporto. Pats knygos autorius sako, kad šiuolaikiniame teniso pasaulyje V.Gerulaičiui su jo gyvenimo būdu vietos turbūt nebūtų. Kaip gi pasikeitė tenisas nuo tų laikų iki ši dienų? Dingo romantika, atsirado daugiau profesionalumo? Ar tas seksas-narkotikai-rokenrolas gyvenimas, apie kurį skaitome šioje knygoje, išvis būtų įmanomas šiuolaikiniame teniso pasaulyje?
– Aš manau, kad tai galioja ne tik tenisui. Pažiūrėkime kad ir į krepšininkus. Visi šiek tiek vyresni buvę sportininkai kalba, kad jeigu dabar būtų sporto profesionalai, turėtų kažkiek keisti požiūrį į sportą, pasirengimą arba jie tiesiog nebūtų ten, kur jie buvo tuo metu. Tad čia turbūt V.Gerulaitis ne išimtis. Man labai daug pasako sportininkų ilgaamžiškumo tada ir dabar faktas. Vitas savo pagrindines karjeros pergales iškovojo būdamas 23-25 metų, ir jau 30-ies jo karjera nuo kalno važiavo žemyn kaip reikiant. Tas pats B.Borgas, matyt, dėl vienokių ir kitokių priežasčių karjerą baigė 25-26 metų. O dabar mes iki šiol kalbam apie N.Džokovičių, kuriam 39 metų, vis dar kaip apie vieną geriausių pasaulio tenisininkų. R.Federeris paskutinį Didžiojo kirčio turnyrą laimėjo būdamas 37 metų. Taigi, tenisininkai žiūrint šiuo požiūriu, žaidžia apie dešimt metų ilgiau. Man tai turbūt geriausia iliustracija skirtumo tarp, pavadinkime taip, romantiškojo laikotarpio, kai tenisas nebuvo viskas, ir dabartinio, kai žmonės, esantys sporto elite, supranta, ką reikia daryti. Ir kartais man sunku paaiškinti, kaip su jie randa motyvacijos, kai jau yra viską laimėję.
„Lietuvos liūtas“
– Knygos pavadinimas „Brodvėjaus Vitas“. Kaip V.Gerulaičiui prilipo ši pravardė?
Tiksliai nežinau, bet spėčiau, tai susiję su Niujorku. Tai buvo absoliučiai jo vieta, jis ten gimė, ten augo, ten pradėjo žaisti, o galiausiai visa užklasinė veikla irgi buvo būtent ten. Puikiai įsivaizduoju jį savo „Bentley“ kabrioletu riedant vietiniais brodvėjais. Ir tai buvo ne vienintelė jo pravardė, jis dar buvo vadinamas „Lietuvos liūtu“ – matyt, dėl savo šviesių garbanų ir gal dėl žaidimo stiliaus.
– „Lietuvos liūtas“. Kiek jam svarbi buvo lietuvybė?
– Sunku į šį klausimą tiksliai atsakyti, bet jis tikrai pakankamai aktyviai dalyvavo renginiuose su išeivija. Šeimoje irgi buvo, bent jau kai jis augo, kalbama lietuviškai. Tad aš manau, kad lietuvybė jam buvo pakankamai svarbi, net ir nepaisant to fakto, kad jam čia taip ir nepavyko apsilankyti. Arčiausiai kur jis yra buvęs, tai devintojo dešimtmečio pradžioje, kai su B.Borgu sužaidė vieną mačą Talinę. O ir ta pravardė „Lietuvos liūto“ sako, kad jis nebėgo nuo savo šaknų, nuo lietuvybės. Bet jis taip pat žaidė už JAV rinktinę, ir pagal savo gyvenimo būdą ir panašius dalykus buvo amerikietis, pasiekęs savo amerikietiškąją svajonę.
– Knygos įžangoje rašoma ir tai, kad V.Gerulaitis padėjo prasiskinti kelią JAV kitiems lietuviams – pavyzdžiui, Arvydui Saboniui. Kokiu būdu jam tai pavyko?
– Aš nežinau, ar jie turėjo kažkokių ryšių, nes kiek žiūrėjau, nėra bendrų nuotraukų ir kitų panašių dalykų. Faktas, kad V.Gerulaitis negalėjo matyti A.Sabonio karjeros NBA pradžios, nes tai įvyko praėjus metams po jo mirties – A.Sabonis Portlande debiutavo 1995 metais. Neaišku, ar buvo kažkokių kontaktų iki tol – reikia turėti omenyje, kad A.Sabonio flirtas su NBA buvo jau nuo devintojo dešimtmečio pabaigos. Tad, matyt, galėjo būti kažkoks kontaktas, bet tikrai būtų per drąsu teigti, kad V.Gerulaitis kažku yra prisidėjęs prie A.Sebonio debiuto NBA. Bet galbūt jis padėjo per savo kažkokius kontaktus, nes jų turėjo milijoną, bet tiksliai tikrai negaliu pasakyti. Čia turbūt reikėtų klausti A.Sabonio.
Priklausomybė nuo kokaino
– Knygoje yra ir tamsiųjų jo gyvenimo pusių. Viena jų, be abejo, priklausomybė nuo kokaino. Knygoje gana atvirai pasakojama apie tai, kaip jis buvo įjunkęs į kokainą ir jam sunkiai sekėsi atsikratyti priklausomybės, V.Gerulaitis netgi tiesiai šviesiai vadinamas „narkašu“. „Tenisas man leido įsigyti kokaino, o kokainas – toliau žaisti tenisą“, – rašoma knygoje. Kada prasidėjo jo didelis krytis žemyn? Baigus karjerą?
– Turbūt jau karjeros pabaigoje prasidėjo tie dalykai – kokainas turbūt atsirado tam tikrose sunkiose situacijose, galbūt tai buvo ir galimybė pabėgti nuo to paties teniso. Su priklausomybe jis kovojo bangomis, sekėsi tai geriau, tai prasčiau. Tai jau buvo vieša informacija, tai, matyt, buvo dalis jo spalvingo gyvenimo. Knygoje yra vaizdingų epizodų iš to paties „Studio 54“ su M.Jaggeriu. Kai gyvenimas toks, kai darbas toks, tų atsipalaidavimo būdų irgi yra visokių, ypač turint omenyje jo aplinką. Knygoje rašoma apie garsius šalia buvusius žmones, kurie, matyt, irgi to nevengė ir galiausiai įtraukė į tai.
– M.Jaggeris – vienas iš tų šalia jo buvusių garsių žmonių. Kaip jis užmegzdavo pažintis su tomis šou verslo garsenybėmis?
– Manau, turbūt tai dėl jo charakterio, charizmos, gebėjimo bendrauti, mokėjimo būti savimi. Tie vardai man tikrai paliko įspūdį paliko – M.Jaggeris, šalia jo Freddie Mercury, A.Warholas, Sylvesteris Stallone, Stevenas Tyleris iš „Aerosmith“. Perskaičius knygą norėjosi įsijungti patefoną ir prasukti keletą plokštelių.
– Knygoje daug dėmesio skiriama jo ryšiui su A.Warholui. Ar jis išties nupiešė V.Gerulaičio drobę? Ir ar išties tarp jų buvo toks tvirtas ryšys?
– Taip, paieškojau informacijos, ir išties A.Warholas nupiešė V.Gerulaičio portretą. Knygoje jų ryšys išties užima svarbią vietą. Yra ten ir diskusija, tapant būtent tą portretą po sunkiausio V.Gerulaičio pralaimėjimo karjeroje, kaip jis pats sakė, ir pergalės, kuri teoriškai didžiausia, bet jis ją vertino mažiau. A.Warholas, bent jau sprendžiant iš knygos, padėjo jam susistatyt viską galvoje, sakydamas – ko tu čia pergyveni, kad laimėjai silpną Australijos atvirąjį turnyrą, vis tiek po daug metų visi tave atsimins kaip čempioną ir niekas neprisimins, kas ten buvo per turnyras, kaip jis atrodė.
– Kas jūs patį nustebino šioje knygoje? Bent man įdomu buvo tai, kad jis pats grojo gitara, norėjo būti roko muzikantu, tačiau pats pripažino, kad groja blogai: „Tapau tenisininku iš apmaudo, iš priverstinės būtinybės. Tai buvo artimiausia roko muzikai, ką galėjau pasiekti“.
– Apie jį sakydavo, kad jis yra didžiausias rokeris tarp tenisininkų ir geriausias tenisininkas tarp rokerių. Aš apie jo polinkį į roką buvau girdėjęs. Mane turbūt labiausiai nustebino tas jo pažinčių, pakankamai artimų pažinčių, ratas. Pradedant nuo M.Jaggerio, A.Warholo, baigiant „Playboy“ viršelių merginomis. Ir supranti, kad jis tose kompanijose jautėsi absoliučiai savas, savo vietoje.
– Jis buvo mergišius. Knygoje netgi vardinamos jam patinkančių merginų savybės, tautybės, kurių atstovės jam patinka labiausiai: „Man patinka italės ir jų dosnios formos, švedės ir jų apsimestinis drovumas, brazilės, ispanės, amerikietės. Be jų nebūčiau išmokės sugundyti kitų. Bet aš dievinu prancūzes: jos moka elegantiškai pasakyti „ne“ ir klasiškai – „taip“. Kokie buvo jo santykiai su moterimis? Prisirišimas, santykiai su viena moterimi buvo ne jam?
– Sprendžiant iš knygos, viena moteris buvo, kuriai skiriama daugiau dėmesio. Tai Janet Jones, tapusi ledo ritulininko Wayne‘o Gretzky žmona. O pasižvalgius po fotoarchyvus, paguglinus... Tikrai galima pamatyti tą jo ypatingą santykį su gražiomis moterimis. Daug nuotraukų, kuris su viena jų ar su keliomis. Tai buvo labai svarbi jo gyvenimo dalis.