Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sigitas Parulskis apie savo naują kūrinį: „Tai turėjo būti arba vainikas, arba antkapis“

Sigitas Parulskis Vilniaus knygų mugėje
15min nuotr. / Sigitas Parulskis Vilniaus knygų mugėje
Šaltinis: 15min
2
A A

Vilniaus knygų mugėje yra keli lietuvių rašytojai, kurie visada garantuotai surenka pilną didžiausią „Litexpo“ parodų rūmų salę. Vienas jų – Sigitas Parulskis, neseniai išleidęs savo naują knygą „Nutylėtų lelijų miestas“.

S.Parulskis sugrįžo su šiuo romanu sugrįžo po ketverių metų tylos. Pristatydamas kūrinį jis sakė, kad tai iki šiol juokingiausia ir kartu liūdniausia jo knyga, kurią galima būtų priskirti tragikomedijos žanrui. 

„Romane netrūksta fantazijos ir tikrų biografijos faktų, išgalvotų bei iš tiesų egzistavusių žmonių. Jame – ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausminga sūnaus ir tėvo santykių istorija. Skaitytojas čia ras brandos, emocinės biografijos, geidžiamo ir nepasiekiamo tikėjimo nuolaužų ir motyvų iš ankstesnių mano knygų bei gyvenimų“, – taip „Nutylėtų lelijų miestą“ pristatė S.Parulskis.

Jame – ir lengvabūdiškas, bravūriškas meilės trikampis, ir skausminga sūnaus ir tėvo santykių istorija.

Tai, kad ši knyga buvo skaitytojų itin laukiama, liudijo ir faktas, kad iš lietuvių autorių knygų būtent S.Parulskio bei nauja Juliaus Sasnausko knyga mugės pirmosiomis dienomis buvo perkamiausios jas leidusios leidyklos „Alma littera“ stende. 

Tai paliudijo ir pilnutėlė salė šeštadienį, kurioje norint paklausyti S.Parulskio sunkiai buvo galima rasti vietų net ir atsistoti. 

Susitikimo pradžioje S.Parulskis, kaip visuomet, nešykštėjo sąmojo. Susitikimo vedėjai literatūrologei Jūratei Čerškutei pastebėjus, kad šio autoriaus pristatyti nebereikia, autorius pasakė: „O kodėl visuomet sakoma, kad manęs nebereikia pristatyti? Galbūt aš noriu išgirsti visus savo nuopelnus?“ Tačiau nuopelnų vardijimas greitai įstrigo, vos J.Čerškutei pastebėjus, kad S.Parulskio aukso amžius buvo 2002 metais. „Kodėl 2002-ieji? Čia, salėje, daug žmonių tuo metu net gimę nebuvo. Mano amžiuje kalbėti apie metus jau nebereikia“, – sakė S.Parulskis. Jis taip pat sakė, kad viena gerbėja jį lygino su Filipu Kirkorovu – mat lietuvis autorius atsako į laiškus, o štai rusų popmuzikos žvaigždė ne. 

Neįprasta knygos struktūra

Naujojo S.Parulskio romano struktūra neįprasta – tekstas perskeltas pusiau, į viršutinę ir apatinę dalis. Iš pradžių rašytojas išsisukinėjo nuo atsakymo, kodėl taip yra: „Aš perskėliau tekstą pusiau, nes toks sumanymas autoriaus“. „Nepavyko parašyti be linijos, tai parašiau su linija“, – ir toliau juokavo S.Parulskis. 

J.Čerškutė pastebėjo, kad skaityti šią knygą išties nėra lengva – pirmą kartą knygos skaitymas jai pačiai buvo sudėtingas, tačiau antrą kartą skaityti šį romaną nuosekliai jau buvo paprasčiau. Be to, skaitant išryškėja nauji bruožai – apatinė dalis yra labiau poetiška, viršutinė – labiau proziška, tad toks teksto skyrimas pasiteisina.

Susitikimo pabaigoje S.Parulskis buvo paprašytas trumpai argumentuoti, kodėl žmonės turėtų pirkti jo naują knygą. „Todėl, kad ją parašė jūsų mylimas rašytojas“.

S.Parulskis sakė, kad viršutinė linija yra sklandi, nuoskeli, o apatinė – fragmentiška. Jas galima skirti pagal laiką – viršutinė yra dabartis, o apatinė – praeitis, tad skaityti knygą galima įvairiais būdais, pereiti nuo vienos dalies prie kitos. Jo teigimu, nebūtinai abi šios dalys turi koreliuoti, tačiau skaitant matyti, kad jos susišaukia, susilieja. 

S.Parulskis sakė, kad kai kas lygina tokį pasakojimo metodą su J.Cortazaro „Žaidžiame klases“. „Aš pats nepamenu tos „Žaidžiame klases“, tačiau pamenu, kad skaityti buvo be galo smagu“, – sakė S.Parulskis. 

Jis paminėjo ir dar vieną autorių – J.MCoetzee, kurio viena iš knygų suskirstyta į tris srautus. „Taip, yra tas nesklandumas ir šokinėjimas, bet iš viso to atsiranda 3D efektas“, – sakė S.Parulskis, pridūręs, kad jam smagus tos linijos sugriovimas. 

Vainikas arba antkapis

Kalbėdamas apie šios knygos autobiografiškumą, S.Parulskis sakė, kad to išties čia yra, pridūręs, jog ketino šį romaną parašyti savo 50-mečiui, tačiau nepavyko knygos iki to laiko baigti. „Jeigu būtų pasisekę, būtų vainikas, jei nepasisekę – antkapis“, – sakė S.Parulskis. 

„Galbūt apie savo negalias aš šiame romane išties kalbu, – sakė S.Parulskis. – Jeigu kalbi iš esmės, kalba negali būti kažkokia abstrakti, be kūno. Ji eina su viskuo, kas yra nemalonaus, – sąlygiškai nemalonaus“. 

Šiame romane yra nemažai kūniškų, sekso scenų. S.Parulskis sakė, kad nedarė to, norėdamas kažką išgąsdinti, pamaloninti, o tiesiog tai kilo iš paties siužeto – 45 metų dėstytojas įsižiūri jauną studentę. „Tai kas tarp jų gali būti? Kuris vyras nenorėtų grįžti į rojų?“ – sakė S.Parulskis.

Literatūros ir kino nereikėtų gretinti

S.Parulskis kalbėjo ir apie tai, kas jam rašant knygą darė įtaką. Jis sakė, kad praėjusį rudenį „Spotify“ nemažai klausė grupės „The Tiger Lillies“.

Knygoje yra ir nemažai aliuzijų į kiną – A.Tarkovskio, F.Fellini kūrybą. Tačiau S.Parulskis sakė, kad nereikėtų tiesiogiai taikyti kinematografiškumo principo – jo teigimu, literatūra ir kinas yra visiškai skirtingi dalykai, veikia pagal visiškai skirtingas taisykles. 

Susitikimo pabaigoje S.Parulskis buvo paprašytas trumpai argumentuoti, kodėl žmonės turėtų pirkti jo naują knygą. „Todėl, kad ją parašė jūsų mylimas rašytojas“, – juoko audrą salėje sukėlęs pasakė S.Parulskis. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau