Tokie teiginiai pavojingi, nes niekas tiksliai negali pasakyti, kada graikams pasibaigė mitologijos arba pasakos etapas ir kada prasidėjo politika, tai yra tikrovė. Bet V a. prieš Kristų graikai tampa baisūs pagyrūnai ir ksenofobai. Tai vienas iš būdų brėžti ribas: niekinti kitus ir aukštinti save. Ir šis būdas veikia daugiau nei du tūkstančius metų, ypač populiarus socialinių tinklų klestėjimo laikais. Kita vertus, savęs garbinimas, narcisizmas, megalomanija socialiniuose tinkluose jau nekuria ribų, o nutrina, naikina jas – kokios gali būti ribos, jeigu esi dievas. Socialiniai tinklai – viena gėdingiausių šių dienų riba, kurią žmonija (dalis žmonijos) peržengė ir mėgaujasi šia gėda.
Vis ryškėja riba tarp galios ir silpnumo, riba tarp turto ir skurdo, riba tarp puikybės ir kuklumo (prisiminkime graikus). Subingalvis Amerikos prezidentas D. Trumpas labiausiai demokratinėje visuomenėje (na, bent jau taip manėme) sugebėjo įtvirtinti pačius šlykščiausius visų diktatūrininkų principus – jėga, turtas, puikybė, klasta, veidmainystė yra didžiausios vertybės. D. Trumpas – Chamo ir Narcizo derinys, ir apmaudu, kad nėra antagonisto, antinomijos tokiam monstrui. Ne asmeniui – tipažui.
Neseniai įgijau įdomios patirties bendraudamas su Komunikacijos agentūra. Ji atsiuntė klausimų apie būsimą renginį (tema: fotografija ir automobiliai), atsakiau į juos, ir pasirodo, viską padariau neteisingai. Pranešime spaudai panaudojo vieną mano sakinį (o prirašiau kone puslapį), bet ir tas buvo perpasakotas. Neturiu dėl ko piktintis, nejaučiu apmaudo, apskritai, visa tai suprantama ir seniai žinoma, bet kai asmeniškai susiduri su viešaisiais ryšiais, su tuo, kaip jie iškreipia tikrovę, o tai reiškia, kaip riboja mūsų suvokimą, pasidaro nejauku. Pavyzdžiui, man atrodo, kad sąvartynas ir prašmatnus pardavimų salonas ne taip jau toli vienas nuo kito, užtenka vieno neatsargaus judesio vairuojant – pasirodo, taip kalbėti negalima.
Leptelėjau, kad kartais pėsčias su kamera nueinu daugiau nei nuvažiuoju – negalima; mintis, kad kartais automobiliai užknisa, nes bjauroja vaizdą – netinkama; palyginau nuomonės formuotojus su genocido inžinieriais ( jie žudo žmogaus norą mąstyti, nes grūda savo sušiktą nuomonę, o tingus žmogaus protas tą nuomonę paskui retransliuoja kaip savo) – negalima! Negalima sakyti nieko negatyvaus apie tuos dalykus, kurie susiję su komercija ir teigiamu įvaizdžiu, o su prakeikta komercija dabar susiję viskas.
Atotrūkis tarp komercinio tikrovės įvaizdžio ir mūsų kasdienio gyvenimo vis didėja, žmonės painioja save su savo internetiniais avatarais. Ribas nustatinėja komercija, ribas brėžia komercinis įvaizdis, mes viską norime parduoti, vadinasi, viskas turi atrodyti kur kas gražiau nei yra. Ar tai galima lyginti su vidiniu cenzoriumi, apie kurį kalbėdavome sovietmečiu? Turbūt kas nors panašaus, tik jis įjungtas ne dėl politinių, o dėl komercinių tikslų, komercija yra svarbiausia šiuolaikinė ideologija. Net ir dabar, rašydamas šias eilutes, galvoju – ar neperžengiu kokių nors nerašytų komercinio padorumo ribų? Ar verslo paremtas menininkas iš tiesų jaučiasi lygiavertis partneris, ar bliunkis, kuriam suteikta šiek tiek malonės? O gal tai tik sena faustiškoji problema – parduoti sielą dėl didesnių malonumų? Estetikos ribas nustato komercija ir politika, o moralės – baudžiamasis kodeksas. Viskas teisinga, jeigu neprieštarauja įstatymui. Literatūroje, beje, jau seniai veikia tas pats principas – jeigu knyga gerai perkama, visiškai nesvarbu, kad tai, galbūt, sumautas popsas, kitaip tariant, populizmas.
Mes seniai neberašome žemėlapiuose Hic sunt leones, dabar mūsų ribos jau net ne geografinės, jos kosminės, kitaip tariant, riba ne Žemės rutulys, net ne jos orbita, riba kažkur ties Marsu, o gal dar toliau. Pridergęs Žemėje, žmogus žvalgosi naujų kosminių išviečių, ir ne dėl būtinos gyvybinės erdvės, o dėl nuolat besiplečiančių vartojimo apimčių. Vartotojas kaip narkomanas trokšta į veną susileisti Kosmosą.
Ribos, jų nereikia ieškoti taip toli, pas graikus ar Bizantijoje – jos čia pat, jos paliečiamos, jos prasideda ties kiekvieno mūsų kūno kontūrais. Prieš pusmetį man operavo petį – ir staiga kūno ribos susitraukė, judėjimo trajektorijos subliuško visomis kryptimis: negalėjau pasiekti nei savo nosies, nei dugno... Ir tai nereiškia, kad tapau bedugnis (šią analogiją perša Henriko Radausko eilutė „ir esu kaip žvaigždė begalinis“).
Pati bjauriausi riba, kurią jaučiu – amžius, metai, šioje žemėje man skirtas laikas. Tas suknistas amžius atima viską, kas svarbu ir įdomu, pirmiausia atima kūną, atima laisvo ir patogaus judėjimo galimybę, viskas virsta siurrealistine proto ir kūno kova: protas siunčia kūnui komandas kaip ir anksčiau, o kūnas nebespėja, nebeatlieka judesių ir funkcijų, kurios protui atrodo savaime suprantamos.
Žmonės linkę guostis, nutylėti tokius dalykus, sugalvoja kvailysčių, skiedžia apie senatvės privalumus, naiviai gudrauja, apgaudinėja save. Žinoma, niekam nepatinka inkščiantys, besiskundžiantys senukai, vis dėlto senukai turi teisę spjauti į sušiktą patiktukų kultūrą ir konstatuoti faktus – kuo toliau, tuo labiau gyvenimo grožis ir džiaugsmas tampa pasiekiamas vis mažiau.
Pastaruoju metu dirbu daugiau su foto juostomis nei su žodžiais. Tiesą sakant, ir senstančioje, temstančioje sąmonėje tolydžio vis ryškesni kaip tik vaizdai, ne žodžiai. Paradoksas: aiškias ribas turintis foto kameros jutiklis tampa labiau beribis nei žodžiai, kurie, praradę savo reikšmes ir prasmes, galėtų atrodyti beribiai, bet yra atvirkščiai, kūrybiškumo prasme jie bergždi, tai yra, visiškai sumautai riboti.
Didžiulis kadrų archyvas – kartais prieš akis iškyla tokia praeitis, nugyventas gyvenimas. Įdomu, kad ribos tarp tų kadrų kartais nebeaiškios. Tą pačią akimirką galiu jaustis vaikas ir suaugęs arba kartais taip įsijaučiu... Rašau tarsi kažką panašaus į memuarus, nors tai nėra atsiminimai tradicine prasme... Kas dabar, po velnių, apskritai yra „tradicine prasme“... Bet būna akimirkų, kai atrodo, kad esu tam tikroje savo gyvenimo erdvėje ir laike visiškai realiai. Ne prisimeni, bet žiūri į tai, tarsi šiuo metu gyveni laike ir erdvėje, kai tau buvo 10 metų... Tai keistas ir beveik šiurpus išgyvenimas, atrodo, kad tavo gyvenimas iš tiesų yra kažkur užfiksuotas, ir tai, kas įvyko praeityje, toje praeityje vis dar vyksta, niekas nebaigta, tuo pačiu metu gyveni savo gyvenimą tūkstančiuose dienų, ir, matyt, šis jausmas atsiranda dėl tų pačių nusitrynusių ribų.
Vienas dalykas išlieka, viena riba iki šiol neatšaukiama ir solidi – mūsų egzistencijos riba.
Vienas dalykas išlieka, viena riba iki šiol neatšaukiama ir solidi – mūsų egzistencijos riba. Neabejoju, yra klaidingai manančių, kad ir čia kažkas pasikeitė, kad dabar gyvenimas kur kas prasmingesnis nei anksčiau, bet tai iliuzija. Gyvenimas vis dar neturi jokios prasmės, ją turime susikurti patys arba patikėti kažkieno kito sukurtomis prasmėmis (tvarumas, misija, amžinybė etc.), o vertybės, apie kurias pastaruoju metu tiek daug šnekama, taip pat nėra tikslas, jos tik priemonės gyventi ir sugyventi tarpusavyje, susitart skirtingoms grupėms, rasėms, interesams ir pan.
O svarbiausia, negaliu tuo piktintis, negaliu šaukti, kad ribos iškreiptos, kad neteisingos, kad pasaulis sugedo. Pasaulis arba jo suvokimas keičiasi, ir nėra čia jokių antinomijų „gerai-blogai“, „pozityvu-negatyvu“, „tvaru-netvaru“, kaita natūralus dalykas ir sąžinės ji neturi.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
