Apie tai, kokiomis savybėmis turi pasižymėti knygos, skirtos mažiausiems skaitytojams, vaikų knygų leidykla „Nieko rimto“ kalbėjosi su Vilniaus universiteto dėstytoju, vaikų literatūros tyrinėtoju ir žinovu Kęstučiu Urba.
- Turbūt kiekvienas tėtis arba mama turi nuomonę apie tai, nuo kelerių metų reikia pradėti skaityti knygeles vaikui. O ar iš tiesų egzistuoja tokia riba?
- Lietuvoje jau žinoma idėja, kad reikia pradėti skaityti dar negimusiam kūdikiui. Taip esą randasi emocinis ryšys. Turbūt taip ir yra. Nemanau, kad daug kas skaito mažyliui pirmaisiais mėnesiais, bet puikiai įsivaizduoju pusmetinuką, jau matantį mamą ar tėtį su knyga rankoje, skaitantį. Ne veltui egzistuoja įvairios knygų formos – guminės, kartoninės, medžiaginės, - kurių paskirtis gana svarbi: formuoti santykį su knyga kaip su reikšmingu dalyku. Knyga (daiktų, vaizdų knyga) nepamainoma, kai vaikas mokosi kalbėti, įsiminti žodžius ir daiktus. Kol neturėjau senelio patirties, į šią veiklą ir į šią knygų rūšį žiūrėjau skeptiškiau. Pripratinti vaiką prie knygos nuo kūdikystės galima, tik reikia didelio atkaklumo.
- Knygelės patiems mažiausiems skaitytojams pasižymi stambiomis iliustracijomis, ryškiomis spalvomis. Tačiau knygynuose tokių leidinių be galo daug. Kas galėtų padėti tėvams teisingai išsirinkti? Kitaip tariant, kokiomis savybėmis, anot Jūsų, turi pasižymėti GERA knyga jauniausiojo amžiaus skaitytojams?
- Psichologai ir lektologai pagrįstai teigia, kad mažiesiems skirti piešiniai, daiktų formos turi būti ryškūs. Bet kažkodėl vieni kūrėjai šią tiesą realizuoja subtiliai, kiti labai vulgariai, utriruotai (utiruoti - perdėtai sureikšminti, pabrėžti kurią nors vieną reiškinio pusę). Nesugebėčiau išaiškinti, kas yra subtilu. Manau, kad tėčiai ir mamos patys privalo turėti skonį ir nepirkti primityvaus kičo. O kičo, skirto mažyliams, mūsų knygynuose labai daug. Labai sunku apibūdinti GERĄ knygą jauniausiam amžiui, nes tas amžius labai greitai keičiasi. Manau, kad mažyliams aktualiausios yra paveikslėlių knygos, kuriose būtų ką tyrinėti, apie ką kalbėtis. Bet perkrautas vaizdas irgi blogai. Teksto tokiose knygose neturi būti daug, bet kiekvienas žodis šimtą kartų apgalvotas. Šiam ypatumui mūsų kūrėjai (rašytojai, vertėjai) yra per mažai dėmesingi.
- Ar svarbu, kas yra skaitoma: poezija ar proza?
- Teigiama, kad mažus vaikus labai veikia eilėraščio melodija. Turbūt neatsitiktinai lopšinių tekstai tokie elementarūs – vaikas būdavo veikiamas balsu, intonacija, judesiais. Eilėraščiai labai svarbūs mažam vaiku. Bėda, kad geros poezijos mažyliams turime nedaug. Na, klasikos šiek tiek turime, o šiuolaikinėje poezijoje kartas labai mažai pačios poezijos. Gerai parinkta proza irgi svarbi. Taigi iš principo didelio skirtumo nedaryčiau.
- Kaip vertinate lietuvių autorių kūrinius mažiesiems? Kaip jie atrodo lyginant su užsienio autorių kūryba?
- Jeigu užmetate akį į „Rubinaityje“ spausdinamą per metus išleistų knygų bibliografiją, į skyrių „Ankstyvajam skaitymui“, iškart matote, kad daug didesnę jos dalį sudaro vertimai. Lietuvių rašytojai paprastai kuria šiek tiek vyresniems. Bet apskritai mažyliams ir paaugliams lietuvių rašytojai rašo nedaug. Iš to, kas dabar šmėkščioja galvoje, daugiausia problemų siečiau su kalba. Plepumas, daugiažodiškumas, sudėtiniai sakiniai su keliais prijungiamaisiais – ar autoriai pagalvoja apie suvokėjo ir vos pradedančio skaityti galimybes? Galbūt per retai. Dailininkų darbai dažnai įspūdingesni už tekstą.
Paklaustas, ar vaikystėje klausėsi tėvų skaitomų tekstų, K. Urba prisiminė, jog tėvai skaitydavo net tada, kai jis jau pats mokėjo tą daryti. Panašius atsiminimus saugo dažnas tėtis ar mama, kartu su šiek tiek paaugusiais mažyliais verčiantys pirmųjų knygelių lapus. Leidykla „Nieko rimto“, lapkričio pradžioje išleidusi būtent jauniausiems skaitytojams pritaikytą kartoninę knygelę „Geriausia pasaulyje mamytė!“, skatina kurti naujus atsiminimus bei rūpintis vaikų kūrybiškumo ugdymu kartu su pamėgtų knygų bei iliustracijų herojais.
