Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 17d. 10:00

Slėpiningos ir baugios šeimos istorijos tapo knyga

Sonata Dirsytė išleido debiutinį istorinį romaną „Fata morgana“
muge.eu nuotr. / Sonata Dirsytė išleido debiutinį istorinį romaną „Fata morgana“

Vilniuje gyvenanti kraštietė, viešųjų ryšių specialistė Sonata Dirsytė išleido debiutinį istorinį romaną „Fata morgana“, kurio didžioji istorijų dalis paremta autorės prosenelės ir močiutės pasakojimais apie Kėdainius ir jų apylinkes.

Trumpa įžanga

Prieš porą metų, beprotiškai karštą vasaros vakarą, nemažas būrelis „ekskursantų“ sėdėjome Šventybrasčio bažnytėlės ir kapinaičių papėdėje, nejaukiai ramstydami medinės buvusios klebonijos sienas (juk viduje vaidenasi!), ir lyg užburti klausėmės istoriko Vaido Banio pasakojimo apie paslaptingąją Šventybrasčio Barborą. Tarp kitko, užsiminė tuomet istorikas, viena kėdainietė mergina renka apie tai medžiagą ir rašo knygą…

Toji užuomina tąkart ištirpo vasaros karštyje, ir prisiminiau ją tik po elektroninio laiško, kurį, nešykštėdama laiko ir nuoširdžių atsakymų į klausimus, atsiuntė Vilniuje gyvenanti viešųjų ryšių specialistė Sonata Dirsytė. Taip, tai jos, mūsų kraštietės, debiutinį istorinį romaną „Fata morgana“ praėjusių metų gruodį išleido leidykla „Alma littera“. Kupiną paslapčių, mistiškų, kartais – net makabriškų istorijų. Daugelis jų atkeliavę iš autorės prosenelės ir močiutės pasakojimų.

Istorijose atgimė Nevėžio apylinkės

Apie ką pasakoja Jūsų knyga „Fata morgana“ ir kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Istorinis romanas „Fata morgana“ nukelia atgal į praeitį, į tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo meto Kėdainių apylinkes. Čia, Sirutiškyje, šalia Nevėžio gyvena jauna mergina Elena, kuri anksti patiria tėvų netektį, kabinasi į nelengvą to meto gyvenimą, kartais primenantį makabrišką siaubo filmo scenarijų.

Man pačiai norėjosi papasakoti istoriją apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais kėdainiečiai bandė išgyventi tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir išduoti. Romane „Fata morgana“ yra ir Kėdainių apylinėse gyvenusių dvarininkų istorijų nuotrupų, čia gyvenusių žydų istorija.

Knygai pavadinimą padiktavo Nevėžyje ties Kėdainiais profesoriaus Stepono Kolupailos aprašytas fatos morganos reiškinys. Tai – optinė iliuzija, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Tokius Nevėžio kuriamus žaidimus pastebi ir romano herojai. Šis reiškinys kūrinyje tapo neįmenamų paslapčių simboliu ir savotišku ramybės pranašu, nes kūrinio veikėjai fatą morganą gali matyti ne tik nurimus Nevėžiui, bet ir sielai.

Kokį istorinį laikotarpį ir kokių įvykių skraistę praskleidžiate knygoje? Kokias krašto vietoves, objektus „aplankys“ skaitytojas?

Nors romane pinasi daug skirtingų istorijų, tačiau visas jas vienija pagrindinė veikėja Elena, per kurią atskleidžiami šalia gyvenusių žmonių, dvarininkų gyvenimai. Romanas susideda iš dviejų dalių, kurios tarsi skelia ir Elenos gyvenimą į dvi dalis: laikotarpį iki karo ir išlikimo dramą karo metais.

Skaitytojas, atsivertęs knygą, pirmiausia pamatys stilizuotą žemėlapį su jame pažymėtomis vietomis, kuriose vyksta romano veiksmas. Romanas nukels į to laikotarpio Kėdainių miestą, Sirutiškį, Krakes, Dotnuvą, Kalnaberžę, Šventybrastį ir net Žeimius.

RUTA MASI PHOTOGRAPHY nuotr./Sonata Dirsytė
RUTA MASI PHOTOGRAPHY nuotr./Sonata Dirsytė

Nevengė emociškai sunkių temų

Ar seniai viduje auginote mintį parašyti istorinį romaną ir kokių dedamųjų reikėjo, kad paimtumėte plunksną į rankas ir pasiryžtumėte?

Norą užrašyti prosenelės ir močiutės pasakotas istorijas savyje laikiau labai ilgai. Tačiau didesnis impulsas pradėti rašyti atsirado prieš keletą metų. Tiesiog staiga, radusi daugiau laiko po darbų, atsisėdau ir pradėjau dėlioti vieną skyrių po kito. Ko gero, tuo metu tos istorijos pakankamai subrendo, kad jas iš galvos pradėčiau perkelti į rankraštį.

Per kiek laiko gimė knyga, bei ar lengvai liejosi pasakojimai? Ar daug dėmesio skyrėte faktams, istorinei aplinkai, archyvų ar kitų šaltinių studijavimui?

Jei kalbėtume apie visą laikotarpį nuo pirmojo parašyto sakinio iki dabartinio „Fata morgana“ fizinio pavidalo, knygos gimimas užtruko kelis metus. Visgi pradėjusi rašyti 2018 metų lapkritį– gruodį, prie knygos rankraščio vėl grįžau tik kitų metų tais pačiais mėnesiais. 2020 metų pradžia buvo skirta knygos užbaigimui, redagavimui, o vasara – darbui su leidykla „Alma Littera“.

Kai kurie romano skyriai tiesiog liejosi ir atrodė, tik spėk užrašyti, tačiau buvo ir sunkių etapų, kai reikėjo ieškoti informacijos, sunkiai plėtojosi emociškai sunkios temos (karo prievarta, žydų žudynės), kai ką teko ir visiškai perrašyti. Rašant romaną teko perskaityti nemažai dokumentų, nuotraukų, straipsnių, net dienoraščių, kurie padėtų man sukurti kuo vizualesnį pasakojimą.

Už knygoje naudojamas autentiškas nuotraukas ir konsultacijas dėl istorinių faktų labai norėčiau padėkoti Kėdainių krašto muziejui ir istorikui Vaidui Baniui.

Atkeliavo iš šeimos moterų pasakojimų

Knygoje „Fata morgana“ netrūksta mistiškų, kartais net makabriškų istorijų, jų detalių. Kas tai įkvėpė, ar Jūs pati mėgstate mistiką? Kokį vaidmenį knygoje vaizduojamų istorijų herojų gyvenime užėmė intuicija, emocijos, tikėjimas pranašystėmis, sapnais, ir kodėl tai tebėra įdomu šiuolaikiniam žmogui?

Daugelis šių makabriškų istorijų atkeliavo iš mano prosenelės ir močiutės pasakojimų. Vienos jų pačių regėtos, patirtos, kai kurias joms perpasakojo tai patyrę artimi žmonės. Romane „Fata morgana“ svarbią vietą užima prietarai, pranašystės, sapnai. Sapnai knygos veikėjams tampa savotišku tiltu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.

To meto žmonės išties šiems dalykams teikė didelę reikšmę, jais vadovavosi. Mes gyvename kitu laikmečiu. Ko gero, ir išsilavinimas prisidėjo prie to, kad daugelį dalykų, kuriuos mistifikavo mūsų senoliai, dabar vertiname racionaliai. Nepaisant to, kad pati netikiu nei pranašiškais sapnais, nei užkalbėjimais, negalėjau to atimti iš pasakojimo. Jis būtų praradęs savo autentiškumą.

RUTA MASI PHOTOGRAPHY nuotr./Sonata Dirsytė
RUTA MASI PHOTOGRAPHY nuotr./Sonata Dirsytė

Siekis – sudominti krašto istorija

Viename interviu minėjote, kad norėjote išsaugoti prosenelės ir močiutės papasakotas istorijas bei pateikti jas jaunimui, kuris jų nėra girdėjęs. Pridurčiau, kad ne tik jaunimui, bet ir vyresniems žmonėms, kurių šaknys – ne Kėdainiuose, bet kurie domisi krašto praeitimi…

„Fata morgana“ tikrai yra skirta ne tik jaunimui, kuris nebežino Šventybrasčio Barboros ar kitų istorijų, bet ir tiems, kurie net nėra buvę Kėdainiuose. Labai tikiuosi, kad šios istorijos skaitytojus suintriguos tiek, kad paskatins juos atvykti į Kėdainius ir aplankyti romane minimas vietas.

Ne veltui Šventybrasčio Barboros istorija įkvėpė net Česlovą Milošą. Tai viena iš įdomiausių, siaubo filmo vertų lietuviškų istorijų, kuri man kažkiek primena Nikolajaus Gogolio „Baubą“. Barboros istoriją girdėjau nuo vaikystės. Ją man, visai vaikui, močiutė yra pasakojusi tiek daug kartų, kad, jai kokį epizodą praleidus, primindavau ir pataisydavau. Ši istorija mano prosenelei buvo papasakota jos dėdės, kuris išties buvo paprašytas atkasti Barboros kapą. Č. Milošas Barboros istoriją mitologizavo, „Isos slėnyje“ ji tapo Magdalena, o man norėjosi papasakoti nors ir šiurpią, mistinę, tačiau realesnę Barboros istoriją. Tokią istoriją, kokią girdėdavau man pasakojamą vaikystėje.

Kėdainių krašto dvarų istorija daugeliui mūsų žinoma iš sausų faktų, apleisti dvarai griūva ir jų paslaptys nueis užmarštin… Kaip pavyko „iškapstyti“, išjausti ten gyvenusių dvarininkų gyvenimus?

Man nuoširdžiai gaila apleistų Kėdainių dvarų. Rašydama apie Sirutiškio dvarą, kuriame gyveno grafų Komorovskių šeima, Kalnaberžės dvarą ir apie jame gyvenusią Rusijos imperijos ministro pirmininko Piotro Stolypino šeimą, norėjau sudominti Kėdainių istorija, priminti, kokie istoriškai, kultūriškai svarbūs yra apleisti dvarai ir kaip svarbu juos išsaugoti. Pro Sirutiškio dvarą vaikystėje praeidavau keliaudama pas prosenelę, kuri gyveno netoliese, o jaunystėje ten dirbo. Pasakodama apie Komorovskių šeimą daugiausia rėmiausi prosenelės ir močiutės pasakojimais. Tuo tarpu rašant apie Kalnaberžės dvarą ir ten gyvenusių Stolypinų šeimą jau reikėjo ieškoti medžiagos, skaityti Piotro ir Olgos Stolypinų dukters Marijos von Bock prisiminimus. Tam, kad vizualiau galėčiau papasakoti istoriją, susiradau daugybę Stolypinų šeimos nuotraukų. Pavyko rasti ir Kalnaberžės dvare darytų nuotraukų, kuriose matomas net to meto namų vidaus interjeras. Rašant tai padėjo įsijausti į tuometį Stolypinų šeimos gyvenimą ir jį papasakoti skaitytojams.

– Kokių didžiausių atradimų, netikėtumų patyrėte rašydama knygą, rinkdama medžiagą?

Vienokių ar kitokių atradimų buvo su kiekvienu romano skyriaus rašymu. Labai įdomu ir netikėta buvo sužinoti ir apie Šv. Barboros paveikslą, vis dar kabantį Šventybrasčio bažnyčioje, kuris galėjo iš tiesų pasufleruoti susidorojimo su besivaidenančia Barbora būdą.

Pirmąją knygos dalį buvo labai lengva rašyti, o antrąją, nukeliančią į karo metus, – rašyti jau buvo psichologiškai daug sunkiau.

Kurį pasakojimą rašyti buvo artimiausia „dūšiai“, o kurį – emociškai sunkiausia?

Man pačiai artimiausia buvo rašyti pasakojimą apie Elenos bei jos tėčio apsilankymą žydo Mošės krautuvėlėje. Šiuo epizodu norėjosi perteikti kėdainiečių ir Kėdainiuose gyvenusių žydų santykius, kurie tuomet buvo ne tik prekybiniai, bet ir draugiški. O emociškai sunkiausia buvo aprašyti Kėdainių žydų žudynes. Iš tiesų, visą pirmąją knygos dalį buvo labai lengva rašyti, o antrąją, nukeliančią į karo metus, – rašyti jau buvo psichologiškai daug sunkiau.

Neužmirškite savo šaknų

Kadangi esate kilusi iš Kėdainių, labai norėtųsi sužinoti daugiau ir apie Jus: kokią mokyklą baigėte, ką studijavote, ar iš karto pasukote į viešuosius ryšius? Kuo ši sritis įdomi, patraukli, kaip save joje realizuojate?

Mokiausi Krakių M. Katkaus gimnazijoje, vėliau įstojau į Vilniaus universitetą. Dar studijuodama prisijungdavau prie įvairių projektų viešinimo, o pabaigusi ryšių su visuomene magistro studijas pradėjau dirbti viešųjų ryšių agentūroje. Ryšių su visuomene srityje dirbu jau apie dešimt metų, didžiąją laiko dalį – su politine komunikacija. Viešieji ryšiai neatsiejami nuo rašymo, istorijų pasakojimo. Būtent rašydama ir realizuoju save. Tai yra ir mano darbas, iš kurio aš gyvenu, ir pomėgis, kuris pagimdė „Fatą morganą“.

Kaip įvertino Jūsų sumanymą šeima, kaip jiems patiko knyga?

Šeima mane palaiko, kad ir ko besiimčiau. Todėl neabejojau, kad artimieji teigiamai priims mano sumanymą rašyti knygą. Mama skaitė ir mano patį „žaliausią“ rankraštį, kartais su ja ir draugiškai pasiginčydavome dėl vienų ar kitų epizodų. Džiaugiuosi, kad romaną dar spėjo perskaityti ir mano močiutė. Man buvo labai svarbu papasakoti šias istorijas, kad jos išliktų net tada, kai nebeliks jų pasakotojų. Giminaičiai, skaitydami „Fatą morganą“, turbūt jautriau išgyvena šias istorijas nei kiti skaitytojai, nes daugelis pasakojimų yra susiję su jiems artimais žmonėmis.

Ir pabaigai, ko palinkėtumėte knygos skaitytojams – kraštiečiams?

Skaitytojams palinkėčiau atrasti kažką, ko dar nežinojo apie Kėdainių kraštą ir jo istoriją.

Taip pat linkiu nepamiršti savo šaknų, pasakoti savo šeimos istorijas vaikams, anūkams, kad jos išliktų, keliautų iš kartos į kartą.

Ačiū už pokalbį ir tolesnės kūrybinės sėkmės!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai