Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos kariuomenės snaiperis knygoje aprašė partizanų kasdienybę

Ernestas Kuckailis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Ernestas Kuckailis
Šaltinis: 15min
3
A A

Lietuvoje išleista daug knygų apie pokario rezistencijos kovas, tačiau tik labai maža jų dalis priskiriama grožinės literatūros kategorijai. Knygoje „Tylūs žingsniai per samanas“, remiantis realiais įvykiais, aprašomi Lietuvos pokario partizanų susirėmimai su okupantais, Merkinės miestelio šturmas. Ypatingai daug dėmesio kūrinyje skiriama skurdžiai kovotojų buičiai ir kasdienybei.

15min kalbina knygos autorių – Ernestą Kuckailį. Jis yra vienas iš Jėgerių bataliono kūrėjų, pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono Afganistane dalyvis, o šiuo metu – Lietuvos kariuomenės snaiperių rengimo instruktorius Juozo Lukšos mokymo centre.

Pasak autoriaus, jis nesiekė tiksliai atkurti įvykių, bet labiau norėjo atskleisti partizaninį karą per žmonių išgyvenimus ir kartais paprastus buitinius dalykus, kario žvilgsniu pažiūrėti į tautos pasipriešinimo kovą.

Autorius jau yra išleidęs dvi knygas – atsiminimus apie pirmojo specialiųjų pajėgų eskadrono „Erelis 02“ misiją Afganistane „Trispalvio erelio skrydis“ ir karinę istorinę apybraižą apie vokiečių parašiutininkus Antrajame pasauliniame kare „Pavasarį paukščiai sugrįžta“.

– Esate profesionalus kariškis, nieko bendra neturintis su filologija. Kas paskatino rašyti?

– Pavadinkime tai hobiu. Pirmąją knygą parašiau gerų bičiulių paskatintas. Rašymas man nebuvo naujiena – dažnai rašydavau „Kario“ žurnalui.

Dabar man tai yra tiesiog pomėgis, nieko nerašau per prievartą. Tiesiog, jei turiu ką papasakoti kitiems, rašau. Priešingu atveju to nedaryčiau.

– Rašėte atsiminimus iš Afganistano, vokiečių desantininko istoriją. Dabar – lietuvių partizano. Kodėl pasirinkote šią temą?

– Partizaninę temą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Viena jų – mano dalyvavimas archeologiniuose tyrinėjimuose kartu su istorikais, archeologais ir patriotišku jaunimu. Medžiagos ir žinių per laiką susikaupė nemažai.

Kita priežastis – šeimos istorija. Šeima buvo ištremta į lagerius, mano tėvukas ten ir užaugo.

– Pagrindinis knygos herojus yra susijęs su jūsų giminės istorija. Kas jis? Kiek joje yra istorinės tiesos ir kiek kūrybos?

Pagrindinis knygos herojus – Bolesius Kuckailis Lietuvos kariuomenėje tarnavo 1938-1939 m.
Pagrindinis knygos herojus – Bolesius Kuckailis Lietuvos kariuomenėje tarnavo 1938-1939 m.

– Pagrindinis knygos herojus – mano senelis, Boleslovas Kuckailis, Šapalas. Kilęs iš Mikalinos kaimo (Leipalingio valsčiuje), tarnavęs Lietuvos kariuomenėje. Partizanavo dvejus metus – nuo 1944 m. rudens iki 1946 m. rudens. Suimtas bunkeryje, o po to kalėjo lageriuose. Turėjo sukūręs šeimą, augino sūnų. Išliko pasakojimai, partizaniško gyvenimo ir kovų epizodai, pasakoti dar seneliui gyvam esant.

Istorija yra tikra, tačiau pasirinkau apybraižos žanrą dėl to, kad man patinka kurti. Dokumentika man yra per sausas žanras, norėjau viską pateikti kitaip, labiau emociškai.

Kai kurie epizodai knygoje yra išgalvoti ir tai yra „rišančioji“ medžiaga, kuri supina tikrus, kažkada atpasakotus fragmentus į vientisą istoriją.

– Knygoje labai daug dėmesio skiriama retai paliečiamai temai – partizanų buičiai. Joje ji tampa kone pagrindiniu akcentu. Kaip pavyko aprašyti tokias detales?

– Iš tiesų, knygoje norėjau perteikti ne tik kovų epizodus, bet ir kitas, buitines, partizaniško gyvenimo miškų stovyklavietėse ir bunkeriuose, detales. Jos man atrodo labai svarbios. Nes juk ne visada partizanai buvo kautynių situacijose, jiems reikėjo ilsėtis, maitintis, rūpintis minimaliu gerbūviu, įrenginėti slėptuves ir bunkerius.

Daug ką aprašiau per savo kareivišką patirtį – šlapius batus, nutrintas kojas, begalinį nuovargį, šaltį ir maisto nepriteklių. Galiausiai, jie lankė šeimas. Tai buvo labai pavojinga, bet namų trauka nugalėdavo mirties baimę.

– Ar, Jūsų manymu, nėra Lietuvoje partizanai idealizuojami, o jų kasdienybė ir poelgiai parodomi gražiau negu buvo realybėje?

– Nemanau, kad partizanai yra pernelyg idealizuojami. Jei ir taip, taip jiems privalome atiduoti šią duoklę, nes ilgus metus jie tylėjo, buvo vertinami kaip neigiami visuomenės nariai.

Dabar atėjo tas laikas, kad mes turime progą ir galimybes jiems, dar gyviems tebesant, padėkoti ir juos pagerbti. Manau, kad kiekviena laisvės kova laikui einant buvo kažkiek idealizuota.

Du knygos herojai susitinka po 46 metų nesimatymo
Du knygos herojai susitinka po 46 metų nesimatymo

Pabandykime į tą laikotarpį ir kovos sąlygas pažvelgti objektyviai: gyvenimas miškuose, neturint komforto, galimybės patogiai pailsėti, nuolatinio streso sąlygomis, tūnant drėgnuose bunkeriuose, be galimybės gauti medicininę paramą. Emocijos, žuvus draugams, broliams, šeimos nariams. Juk visa tai veikė psichiką, atsirado ir moralinis nuovargis.

Žinome ir nepagrįsto žiaurumo atvejų, bet žinome ir tai, kad buvo sukurti specialūs NKVD būriai, kurių tikslas buvo savo veiksmais diskredituoti partizaninę kovą, įbauginti žmones ir sumažinti jų paramą partizanams.

Aš žiūriu į partizaninę kovą iš esmės, kaip į reiškinį, nevertindamas skaudžių įvykių ir kažkieno asmeninių patirčių. Kiekvienoje kovoje jų yra buvę ir jos labai skirtingos.

Ernesto Kuckailio pieš. /Knygos „Tylūs žingsniai per samanas“ iliustracija
Ernesto Kuckailio pieš. /Knygos „Tylūs žingsniai per samanas“ iliustracija

– Tai trečioji jūsų knyga. Ar planuojate rašyti ketvirtąją? Apie ką ji bus?

– Dabar mano rašoma knyga – apie 1922-23 m. įvykius ties demarkacine linija su Lenkija, o konkrečiau – įvykius, susijusius su vadinamąja „Varviškės respublika“.

Kautynėse ties Varviške 1923 m. kovo mėn. žuvo du mano giminaičiai – Feliksas ir Viktoras Kuckailiai. Jie buvo Leipalingio būrio šauliai ir krito mūšyje ties tiltu per Baltąją Ančią. Siekiu įamžinti ir šį, mažai tyrinėtą ir nedaugeliui žinomą istorijos epizodą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą