Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 2d. 11:01

Suomių rašytoja E.Hirvonen: „Svarbu galvoti ir apie tai, ko nepriskiriame „normalumui“

Elina Hirvonen
Luko Balandžio / 15min nuotr. / Elina Hirvonen

„Jei norime suprasti, kas yra žmogaus egzistencija, turime suprasti ir tai, kas yra mažiau matoma jos pusė. Galvoti apie tai, ko nepriskiriame „normalumui“, – sako suomių rašytoja Elina Hirvonen. Neseniai lietuvių kalba pasirodė jos romanas „Kai baigiasi laikas“, kurį rašytoja pristatė ir Vilniaus knygų mugėje. Duodama interviu 15min rašytoja pasakojo apie savo kūrybą, didžiausius iššūkius, su kuriais, jos nuomone, dabar susiduria žmonija, tamsiąją kiekvieno iš mūsų pusę bei tai, kodėl suomių kūryba tokia melancholiška.

– Susitinkame Vilniaus knygų mugėje. Koks jūsų įspūdis, viešint čia?

– Mane nustebino, kad čia tiek daug žmonių, ir ypač tai, kad čia tiek daug jaunų žmonių. Po renginio prie manęs ėjo jauni žmonės, kurie sakė, kad dabar madinga skaityti, dėti nuotraukas į „Instagram“. Mane sužavėjo lietuvių skaitymo kultūra, bent jau tai, ką aš mačiau. Pastaruoju metu Suomijoje vyksta diskusijos, kaip skatinti žmonių skaitymą. Suomiai vis dar turbūt skaito daugiau nei kitose šalyse, tačiau, lyginant su ankstesniais laikais, galime pastebėti, kad jaunimas ne tik skaito mažiau, jų skaitymo įgūdžiai taip pat yra vis prastesni. O tai reiškia, kad jų gyvenimas bus skurdesnis, nes knygos skatina vaizduotę, gerina komunikacijos galimybes.

– Daug kas turbūt įsivaizduoja, kad Suomijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, turėtų būti itin populiarūs kriminaliniai romanai.

– Žinoma, kriminaliniai romanai pas mus labai populiarūs. Tačiau aš pati neskaitau tokio žanrų knygų. Tačiau ir rimtoji literatūra turi gerbėjų. Beje, manau, kad net jeigu dabar suomiai skaito mažiau, tie, kurie skaito, yra aistringesni skaitytojai, kuriami įvairūs knygų klubai.

– Įdomu, kad jūs sakote, jog neskaitote kriminalinių romanų, nes šioje lietuvių kalba pasirodžiusioje jūsų knygoje yra šio žanro užuominų.

– Taip, to yra. Tačiau nusikaltimai man tėra būdas kalbėti apie temas, kurias aš paliečiu knygose – santykius šeimoje, ekologines problemas, atsakomybę.

Norėjo tapti režisiere

– Kaip jūs pasukote į rašytojos kelią? Ar knygos užėmė svarbią vietą jūsų šeimoje?

– Išmokau skaityti būdama ketverių, ir iki šiol pamenu tą džiaugsmą, kuris užplūdo, kad staiga viskas aplinkui buvo aišku, aš galėjau viską suprasti. Mano tėvai kas savaitę važiuodavo į biblioteką, ir aš nuo pat to laiko, kai išmokau skaityti, vykdavau kartu su jais ir skolindavausi iš bibliotekos knygas. Ir būdama jau ketverių nusprendžiau parašyti pirmą knygą. Paėmiau tėčio rašomąją mašinėlę ir ėmiau rašyti sėdėdama tualete.

Rašymas tapo tarsi pabėgimu, – nes niekas negalėjo pasakyti man, kad negaliu rašyti. Taip aš pradėjau rašyti pirmąjį romaną.

Vėliau vis grįždavau prie idėjos, kad noriu būti rašytoja, tačiau kartu aplankydavo ir jausmas, kad tai, ką rašau, nėra pernelyg gerai. O rašytoja tapau tuomet, kai nusprendžiau, kad noriu būti režisiere. Aš bandžiau stoti į kino mokyklą, tačiau vienas komisijos narių pasakė – deja, Elina, bet tavyje mes neįžvelgėme menininkės talento. Man buvo labai skausminga tai išgirsti. Ir rašymas tapo tarsi pabėgimu, – nes niekas negalėjo pasakyti man, kad negaliu rašyti. Taip aš pradėjau rašyti pirmąjį romaną.

– Daugelis rašytojų prisimena siaubo istorijas apie tai, kaip jų romanai buvo atmesti, su kokiais sunkumais susidūrė bandydami įtikinti leidėjus, kad jų knyga verta dėmesio. Kaip suprantu, jums šis etapas buvo gana lengvas ir jau pirmoji knyga sulaukė dėmesio.

– Man labai pasisekė su pirmuoju romanu. Jis pakliuvo į trumpąjį „Finlandia“, svarbiausio Suomijos literatūrinio apdovanojimo, sąrašą. Ji buvo gerai perkama. Mano knygą išleido maža leidykla, tai buvo pirma jų išleista grožinė knyga, jie aktyviai ėmė pardavinėti knygos teises užsienyje, sekėsi visai neblogai, knyga buvo išversta į užsienio kalbas. Aš pati suprantu, kaip man pasisekė – nes juk išleidžiama tiek daug knygų, kurios nebūna pastebėtos, nors jos ir būna išties geros.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Elina Hirvonen
Luko Balandžio / 15min nuotr./Elina Hirvonen

Svarbiausia tema – atsakomybė

– „Kai baigiasi laikas“ – pirmoji lietuvių kalba pasirodžiusi jūsų knyga, nors tai trečiasis jūsų romanas. Jeigu reikėtų palyginti su kitais jūsų kūriniais, ar galėtumėte pasakyti, kad jūsų kūryboje yra kai kurios pagrindinės, atsikartojančios temos?

– Pirmoji mano knyga buvo apie vieną dieną merginos gyvenime, kuomet ji vyksta aplankyti savo brolio psichiatrijos ligoninėje. Ji priversta susidurti su skaudžiais išgyvenimais, vaikystės prisiminimais. Po tos knygos nusprendžiau, kad kitas kūrinys, kurį parašysiu, bus linksmas. Tačiau jame aš rašiau apie prievartą, kitas tamsias temas. Pagalvojau – gerai, bent jau trečioji knyga bus šviesesnė. Tačiau ir vėl nepavyko.

O savo knygose aš rašau apie šeimų problemas, apie vaikus, kurie jaučiasi, tarsi turėtų išgelbėti visą šeimą, vaikus, augančius šeimose, kur jie nesijaučia saugūs.

Taip pat visose savo knygose aš rašau apie globalius įvykius, tai, kaip jie paliečia kiekvieną žmogų.

– Man atrodo, kad viena esminių temų jums yra atsakomybė.

– Taip. Viename pokalbyje manęs klausė, kaip reaguoju į kritiką, kad mano knygoje – daugybės temų kokteilis, o aš atsakiau, kad esminė tema yra viena – atsakomybė prieš būsimas kartas. Galbūt knygoje yra daug sluoksnių, tačiau visus juos vienijanti tema yra viena.

Jarkko Virtanen nuotr./Elina Hirvonen
Jarkko Virtanen nuotr./Elina Hirvonen

– Taip pat atrodo, kad jums svarbu kirsti ribas, knygose analizuoti ribines patirtis, radikalumą.

– Galbūt. Kai rašau, bandau atsakyti į klausimą, ką reiškia būti žmogumi šių dienų pasaulyje. Būtent todėl mano knygų veiksmas visuomet vyksta šiais laikais, nes mane labiausiai ir domina šiuolaikinis pasaulis arba ateitis. Ir radikaliosios idėjos, psichinė negalia – tai irgi yra žmogiškosios egzistencijos dalis, ir labai svarbu apie tai kalbėti. Jei norime suprasti, kas yra žmogaus egzistencija, turime suprasti ir tai, kas yra mažiau matoma jos pusė. Galvoti apie tai, ko nepriskiriame „normalumui“.

Apie radikalizmą kalbama daugiau

– Kaip jums atrodo, ar gyvenimas šiais laikais yra sudėtingesnis nei anksčiau? Neretas rašytojas atkreipia dėmesį į neaiškumo, neapibrėžtumo jausmą, kuris ypač išryškėjęs šiuo metu.

– Manau, kad visais laikais žmonės galvojo, kad gyvena labai sudėtingais laikais.

– Tas „istorijos pabaigos“ jausmas yra būdingas žmonijai?

– Tai nuolatinis jausmas. Kiekviename laikotarpyje gyvenimas buvo sudėtingas dėl skirtingų priežasčių. Tačiau manau, kad tai, kas skiria šiuos laikus nuo ankstesnių, yra klimato kaitos problemos. Mes turime rasti būdus, kaip sustabdyti klimato kaitą, kaip išgelbėti Žemę, tad šie sprendimai išties yra labai svarbūs. Mes nežinome, ar pajėgsime tai padaryti – tai yra didysis mūsų laikų klausimas. Ir šįkart mes žinome sprendimo būdus, negalime sakyti sau, kad nežinome, kaip išspręsti tai – tačiau nežinia, ar susitelksime ir padarysime tai.

– Skaitant jūsų knygą taip pat atrodo, kad jums svarbu pabrėžti: pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Tam tikri poelgiai, žmonių savybės gali būti suprantami visiškai skirtingai.

– Aš norėjau parašyti knygą, kurioje knygos personažai galbūt ir daro negerus dalykus, tačiau aš norėjau suprasti jų poelgius. Žmonės yra sudėtingi, jie turi daug atspalvių, ir tai yra labai įdomu. Įdomu tai, kodėl turėdami tą patį pagrindą atsiduriame skirtingose situacijose.

Leidyklos nuotr./Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“
Leidyklos nuotr./Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

– Šioje knygoje kalbama apie tai, kaip žmonės gali pasirinkti radikalius būdus išreikšti savo emocijas. Radikalizmas – kodėl jis šių laikų visuomenėje yra taip išryškėjęs?

– Manau, kad radikalizmas egzistavo ir anksčiau – juk statistika rodo, kad dabar Europoje įvykdoma mažiau teroro išpuolių, – tiesiog mes apie juos sužinome daugiau. Juk anksčiau buvo ir kairysis terorizmas, ir Airijos respublikonų armija. Tiesiog galbūt visuomenė nedaug kalbėjo apie tai.

Kodėl suomiams būdingas melancholijos jausmas?

– Jūsų knygose paliečiamos universalios idėjos, jausmai. Ar manote, kad skaitytojai kitose šalyse kitaip supranta knygą nei Suomijoje?

– Atsiliepimai visur buvo daugmaž tokie patys. Manau, kad mano personažų baimės, emocijos yra universalios bent jau Vakarų pasauliui, skaitytojai nesunkiai gali identifikuotis su veikėjais, jų patirtimis.

– Jūsų kūrybai būdingas ir melancholijos jausmas. Ir pastebimas jis nemažos dalies suomių rašytojų kūryboje. Kaip manote, iš kur kyla tai? Ir, panašu, tai būdinga visoms skandinavų šalims.

– Taip, mums būdingas tas jausmas, taip pat ir Švedijai, Norvegijai, Danijai. Aš dvejus metus gyvenau Zambijoje, ir kai vietiniams draugams paleisdavau suomiškos muzikos, jie sakydavo – išjunk, ši muzika nuteikia liūdnai. Manau, yra daug paaiškinamų – kai kas sako, kad tai dėl mūsų su karais susijusios istorijos – tačiau ir kitos šalys turi tokias skaudžias istorines patirtis, bet jų žmonės nėra tokie melancholiški. Kai kas sako, kad tai dėl gamtos – bet, pavyzdžiui, Švedijoje gamta labai panaši, tačiau jie nėra tokie melancholiški kaip mes.

Jie pradėjo dainuoti savo dainas, vėliau aš irgi padainavau, ir jie konstatavo, kad irakiečių muzikai būdingas melancholijos jausmas, labai panašus į suomių.

Beje, lapkritį, rinkdama medžiagą savo būsimai knygai, buvau Irake. Vieną vakarą vyko vakarėlis su irakiečių bankininkais. Jie pradėjo dainuoti savo dainas, vėliau aš irgi padainavau, ir jie konstatavo, kad irakiečių muzikai būdingas melancholijos jausmas, labai panašus į suomių.

– Rašydama knygas jūs nemažai keliaujate. Ar kelionės yra būtinos jūsų įkvėpimui?

– Man labai įdomu tai, kas vyksta pasaulyje, tai, kaip gyvena žmonės skirtingose šalyse. Labiausiai mane domina tai, kas sieja skirtingose pasaulio vietose gyvenančius žmones, kaip jie supranta vienas kitą. Man atrodo, kad žmonija galėtų vienytis, padaryti kartu žymiai daugia,u nei daro dabar.

– Tai labai optimistinė mintis, turint galvoje dabar vyraujančias atskirties, sienų kūrimo, o ne jungimosi idėjas.

– Taip. Tačiau giliai viduje tikiu, kad žmonija turi kur kas daugiau potencialo vienytis, o ne statyti sienas. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, visgi esu optimistė. Visuomet kažkas gero vyksta, net jei mes geriausiai matome blogąją pusę.

– Beje, jūsų knyga „Kai baigiasi laikas“ neretai lyginama su Lionel Shiver knyga „Pasikalbėkime apie Keviną“. Kaip jums pačiai šis palyginimas? Ar randate panašumų?

– Skaičiau tą knygą ir manau, kad ji visiškai kitokia. Tematiškai panaši, tačiau tai, kaip žiūrima į žmones, santykius šeimoje, yra visiškai kitoniška

– Kalbant apie rašytojus – kas yra jūsų mėgstamiausi kūrėjai?

– Jų yra daugybė. Man labai patinka švedų rašytojas Johannesas Anyuru. Jo knygos beveik neverčiamos į užsienio kalbas, mažai kas versta net į anglų kalbą. Taip pat labai patinka rašytojas iš Izraelio Davidas Grossmanas – esu didžiulė jo gerbėja. Vykau į Estiją, kur vyko susitikimas su juo. Aš parašiau jam laišką, jis man atsakė, taigi, turiu D.Grossmano laišką! Jis man vienas svarbiausių rašytojų. Kai buvau jaunesnė, aš, kaip skaitytoja, išgyvenau ir intensyvų Milano Kunderos laikotarpį.

– Turbūt nemažai jaunų žmonių pereina šį laikotarpį.

– Taip, kaip ir susižavėjimo Hermanno Hesse kūryba. Žinoma, svarbus buvo ir Gabrielis Garcia Marquezas. Ilgą laiką žavėjausi Toni Morrison kūryba.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Sveikata