Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 5d. 21:04

Suomių rašytoja Siiri Enoranta: „Liūdesys yra toks pat geras jausmas kaip ir kiti“

Siiri Enoranta
Ville Koivisto nuotr. / Siiri Enoranta

„Suomijoje leidžiama itin laisva, išankstinių nuostatų ir tabu nesukaustyta literatūra“, – pasakoja suomių rašytoja Siiri Enoranta (g. 1987 m.), kurios maginės fantastikos (fantasy) romanas „Graudaragio užkalbėjimas“ neseniai pasirodė lietuvių kalba. Į lietuvių kalbą romaną išvertė Urtė Liepuoniūtė.

„Graudaragio užkalbėjimas“ – šeštasis vienos populiariausių Suomijos jaunimo rašytojų romanas. Tai pasakojimas apie valdžios troškimą ir trapią kaip stiklas meilę, apie liūdesį, kuris visada su tavimi.

Tai magijos pilna istorija apie atokią salą, kurioje gyvena liūdesio žmonės, ir Aušros princesę Sadėją. Sadėjai tik šešiolika, tačiau ji – visagalė valdovė. Jos galioje – suburti aplink save merginas, valdančias stiklą. Jos lobyne – puikiausių stiklo papuošalų kalnai. Niekas nedrįsta prieštarauti princesei, intrigos ir galios žaidimai rūmuose klesti, o viena klastinga maža mergaitė slapta nuo visų verda žudančius nuovirus.

O kitoje vandenyno pusėje gyvena Graudaragio tauta. Kiekvienas šios tautos vaikas, sulaukęs šešerių metų, pamato graudaragį ir sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime. Kuo ilgiau graudaragis pabūna su vaiku, tuo didesnę liūdesio dalį jam teks nešti. Uliui teko pati didžiausia našta – didesnė, nei jis įstengė pakelti. Ir mažas berniukas parašė pagalbos laišką, kurį vandenynas nunešė daug toliau, nei jis manė... Ir jie atplaukė. Tik visai ne jo gelbėti.

Knygos viršelis/Siiri Enoranta „Graudaragio užkalbėjimas“
Knygos viršelis/Siiri Enoranta „Graudaragio užkalbėjimas“

Romaną „Graudaragio užkalbėjimas“ į lietuvių kalbą išvertusi Suomijoje gyvenanti Urtė Liepuoniūtė susitiko su rašytoja Siiri Enoranta pokalbiui. Lietuviškai pasirodžiusio romano proga rašytoja mielai sutiko pasidalinti mintimis su lietuvių skaitytojais apie knygą, literatūrą, Suomiją ir... mėgstamiausius keiksmažodžius!

– „Graudaragio užkalbėjimas“ – pirmoji lietuviškai pasirodanti jūsų knyga. O štai Suomijos publikai esate puikiai pažįstama: jūsų romanai sulaukė didžiulio populiarumo tiek tarp skaitytojų, tiek tarp literatūros kritikų. Koks jausmas sulaukti savo kūrinio kita kalba, kitame kultūriniame kontekste?

– Nuostabus ir jaudinantis! Jau seniai svajojau apie vertimus, kad įvairių tautybių draugai galėtų perskaityti mano knygas. Labai įdomu, kaip skirtingų kultūrų žmonės jas priims. Manau, kad mano knygos tinkamos versti, nes mano kuriami fantazijų pasauliai – universalūs, o galų gale, visada rašau apie giliausius žmogaus jausmus, apie baimę ir meilę. Manau, kad visų tautybių žmonės gali į tai įsijausti, atpažinti save.

– Kaip ir visuose romanuose, „Graudaragio užkalbėjime“ žaidžiate distopinėmis temomis, kuriate prieštaringus, ugningus personažus, kurie ne visada priima teisingus sprendimus, dažnai būna savanaudžiai ir net žiaurūs. Kuo jus žavi šios temos?

– Žmogus – keistas, gražus, kūrybingas, save naikinantis, kvailas, savanaudiškas ir chaotiškas gyvūnas. Mane be galo žavi žmogaus prigimtis. Savo knygose noriu parodyti visas mūsų puses, ne vien šviesiąsias. Šiuolaikinis pasaulis mane gąsdina, tačiau kartu esu nepaprastai dėkinga, kad gyvenu kaip tik dabar, kai pasaulis – toks viskam atviras. Rašymas – man atradimų kelionė į žmogaus psichiką.

– Viena pagrindinių šios knygos temų – liūdesys. Kaip pradėjote apie tai rašyti?

– Rašydama knygą išgyvenau santykius, kurie (ko gero, giliai širdyje pati tą žinojau) ėjo į pabaigą. Buvo sunku tai priimti, tačiau privalėjau tvarkytis ir suvokti liūdesį kaip jausmą. Taip romane „Graudaragio užkalbėjimas“ atsirado daugybė liūdesio formų. Patiriant skausmingus išgyvenimus, sunku galvoti apie tai, kad liūdesys yra toks pat geras, pamokantis jausmas kaip ir kiti jausmai, kad tai – ne tik kaži kas negatyvaus, ko reikia žūtbūt atsikratyti. Stengiuosi išmokti taip galvoti. Nors mokytis, ko gero, teks visą gyvenimą.

Rašymas – man atradimų kelionė į žmogaus psichiką.

– Nepaprastai įtaigiai ir jaudinančiai sugebate vaizduoti, koks įvairus gali būti liūdesys, kokias skirtingas formas jis gali įgauti. Ar sunku rašyti apie liūdesį tiek profesiniu, tiek psichologiniu požiūriu?

– Kol kas ne. Priešingai, tai – apvalantis ir stiprybės suteikiantis procesas. Gyvenime esu patyrusi įvairių liūdesio formų ir rašymas padėjo tai ištverti. Dar nesu patyrusi itin artimo žmogaus mirties, tačiau kai tai kada nors neišvengiamai nutiks, tikiuosi, kad ir tada rasiu jėgų priimti sielvartą taip, kaip iki šiol, ir nepalūšiu. Kita vertus, kartais žmogui galima palūžti, paskui atsitiesti ir gyventi toliau.

– Knygoje taip pat nagrinėjate įvairias ribas, ypač – amžiaus. Pavyzdžiui, suaugusieji pasirodo esą silpni ir nesugebantys pasirūpinti aplinkiniais, o vaikai ant savo pečių užsikrauna neįveikiamas užduotis. Žaidžiate ir kitais aspektais: ribos tarp gero ir blogo, mylimo ir neapkenčiamo personažų viduje nuolat juda, transformuojasi. Ar taip matote ir mūsų pasaulį?

– Į žmones stengiuosi žvelgti kaip į visumas, suformuotas jų praeities, genetikos, įvairių aplinkybių ir vidinio pasaulio. Nemanau, kad nors vienas žmogus yra absoliučiai geras arba blogas, visi esame kupini įvairių pilkų atspalvių. Noriu suprasti kiekvieną savo personažą, kad ir kokias baisybes jis darytų. Manau, kad pasitelkus supratimą ir empatiją galima sukurti gerą, įdomų personažą. Taip pat laimingai gyventi tarp įvairių žmonių.

– Dažnai rašote apie jaunus, tačiau nepaisant amžiaus – stiprius, revoliucingus žmones. Ar esate sąmoningai pagalvojusi, kad ypač jaunimui norėtumėte suteikti įkvėpimo?

– Sąmoningai to nesiekiu, bet jeigu taip nutinka, labai džiaugiuosi. Man įdomi jauno žmogaus psichologija, mat daugybė dalykų jaunystėje nutinka pirmą kartą, o visi jausmai be galo stiprūs. Bent jau aš paauglystėje ir dar ilgai įkopusi į trečią dešimtį buvau itin melodramatiška, kur kas labiau nei dabar. Manau, kad stiprūs jausmai pagimdo puikų meną. Iki šiol trokštu dramos savo fikcijoje, bet, laimei, nebe realiame gyvenime.

Ville Koivisto nuotr./Siiri Enoranta
Ville Koivisto nuotr./Siiri Enoranta

– Klastingas klausimas, bet vis tiek smalsu. Kuris romano „Graudaragio užkalbėjimas“ personažas jūsų mėgstamiausias? Kodėl?

– Gal Sadėja. Ji – kerinčiai prieštaringa: vienu metu tokia jautri ir tokia tvirta. Sadėją sukūriau pagal vieną brangiausių savo draugų. Laimei, mano draugė nė iš tolo nėra tokia beprotė kaip Sadėja.

– Fantastikos žanrą, kuriam priskiriamos jūsų knygos, pavadinčiau nemažu iššūkiu. Nors esate minėjusi, kad savo romanų nepavadintumėte gryna fantastika. Kaip pati apibūdintumėte savo knygas?

– „Graudaragio užkalbėjimas“ neapsiriboja vien fantastika, nors mielai sutinku su tuo, kad knyga priskiriama šiai kategorijai (kaip ir dauguma mano kūrinių apskritai). Šis žanras man itin artimas. Tačiau pati niekada nesistengiau priskirti savo kūrybos konkrečiam žanrui ar publikai. Stengiuosi rašyti knygas, kurias pati norėčiau skaityti.

Esu skaičiusi daugybę fantastikos knygų ir todėl daugelis klišių man puikiai pažįstamos. Dėl to ypač praėjusiais metais pasirodžiusiame romane „Šimtamirčio užkeikimas“ (suom. „Tuhatkuolevan kirous“) labai sąmoningai stengiausi laužyti stereotipus. Labiausiai mane erzina, kad tokiose knygose moterys dažnai supriešinamos, užuot pavertus jas bendrininkėmis. Minėtame mano romane ta „bloga mergaitė“ galiausiai pasirodo esanti visai ne bloga.

Esu be galo dėkinga už visas istorijas, kurias teko išgyventi, ir nemanau, kad man kaži ko trūko.

– Kokios knygos įkvėpė jus vaikystėje? Kokios įkvepia dabar? Ar yra tokių, kurias būtumėte norėjusi skaityti tuomet, kai pamažu virtote suaugusiu žmogumi?

– Nuo pat mažens be jokios atrankos ir išankstinių nusistatymų skaičiau visokias įvairioms amžiaus grupėms skirtas knygas. Jos suformavo mano pasaulėžiūrą, išugdė empatijos jausmą. Esu be galo dėkinga už visas istorijas, kurias teko išgyventi, ir nemanau, kad man kaži ko trūko. Mėgstamiausios vaikystės knygos buvo Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ir „Ronja, plėšiko duktė“. Suaugusi ėmiau itin žavėtis Vladimiro Nabokovo, Philipo Pullmano, Jean Rhys, Davido Mitchello ir Elizabethos Knox kūryba.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinės suomių literatūros areną? Ko, jūsų nuomone, jai dar trūksta?

– Drįsčiau teigti, kad viena iš mano karjeros sėkmės priežasčių yra ta, kad nelabai domiuosi įvykiais suomių literatūros pasaulyje. Nesivaikau skaitymo madų ir neseku literatūros naujienų. Kita vertus, ir gėda, bet dėl to nelyginu savęs su kitais ir nesusikuriu papildomo spaudimo.

Vis dėlto, žinau, kad Suomijoje leidžiama itin laisva, išankstinių nuostatų ir tabu nesukaustyta literatūra. Gera ir rašytojų padėtis, mat, leidyklos nebando cenzūruoti mūsų tekstų. Suomijoje taip pat daug puikios fantastikos, ir manau, kad išleidžiama vis daugiau šio žanro knygų suaugusiems, o tai – be galo šaunu.

– Rašote apie distopinius pasaulius, tačiau kas jums suteikia daugiausia vilties dėl mūsų ateities?

– Buvimas gamtoje, technologijų pažanga, visi maži geri darbai, kuriuos tikrai pamatai aplinkui, jeigu tik atsimerki. Pažanga, kurios pasiekė įvairios aplinkos organizacijos, nenuilstančių aktyvistų darbas. Žmonių vienijimasis ir kova be pykčio bei kartėlio dėl geresnio pasaulio. Tai, kad žmonės visais laikais kūrė meną, norėjo pasakoti istorijas ir jų klausytis.

Pabaigoje – klausimynas, kuriuo legendinis prancūzų televizijos ir radijo laidų vedėjas Bernardas Pivot pabaigdavo kiekvienos literatūrinės laidos „Apostrophes“ transliaciją:

– Jūsų mėgstamiausias žodis?

– Salakavala. Klastingas.

– Jūsų nemėgstamiausias žodis?

– Visi anglizmai.

– Kas jus įkvepia, uždega?

– Gamta: samanos tarp akmenų, vandens telkiniai, miškai, vabzdžiai, paukščiai. Menas, muzika, nuostabūs išprotėję draugai, meilė ir širdies sopuliai.

– Kas visiškai užgesina įkvėpimą?

– Nežinomybės būsena, kai tenka bejėgiškai laukti, kol išsispręs kokia nors situacija. Taip pat situacijos, kai reikia sutvarkyti milijoną suaugusiųjų reikalų: sąskaitas už elektrą, draudimą, mokesčių deklaracijas.

– Koks jūsų mėgstamiausias keiksmažodis?

– Vittu. Man patinka keiktis, tuose žodžiuose slypi daug jėgos.

– Mėgstamiausias jūsų garsas?

– Upelio arba šaltinio čiurlenimas ir mylimo žmogaus alsavimas.

– Kokio garso negalite pakęsti?

– Televizijos ir radijo reklamų.

– Jeigu nebūtumėte rašytoja, kokią profesiją pasirinktumėte?

– Psichologės.

– Kokios profesijos jokiu būdu nesirinktumėte?

– Slaugės. Nepaprastai gerbiu žmones, kurie tai gali.

– Jeigu biblinis dangus egzistuoja, ką norėtumėt išgirsti Dievą sakant prie dangaus vartų?

– Nusprendžiau panaikinti krikščionybę. Ar norėtum prisidėti kuriant naują Anapilį?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas