Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 21d. 21:00

Svaiginimąsi kare aprašęs Łukaszas Kamieńskis: „Turime dvigubą kariuomenės ir narkotikų istoriją“

 Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)
Asmeninio archyvo nuotr. / Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)

Kokius vaidmenis kare vaidina svaigalai? Psichoaktyvios medžiagos (psichostimuliatoriai, haliucinogenai), narkotikai, depresantai (alkoholis) ir kt. – kaip ir kokiais tikslais jie vartojami karo kontekste? Krokuvos Jagielloński universiteto dėstytojas, politologas Łukaszas Kamieńskis apie tai parašė knygą. „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War) yra socialinė, kultūrinė ir politinė psichoaktyvių medžiagų karo lauke istorija.

„Pati narkotikų koncepcija tam tikru lygmeniu yra socio-politinė, nes ji nuolatos istoriškai, socialiai ir politiškai konstruojama, išardoma, konstruojama iš naujo ir vis kitaip interpretuojama“, – rašo autorius. O karas? „Dažnai sakoma, kad žmonijos istorija – tai karo istorija. Šis teiginys akivaizdžiai kiek perdėtas, tačiau tiesa ir tai, kad vienas mūsų istorijos bruožų yra gausybė karų, – rašo Ł.Kamieńskis. – Aš pridėčiau, kad kitas svarbus jos bruožas yra intoksikacija. Amžių amžiais bene visos bendruomenės įvairias būdais vartojo sąmonę keičiančias medžiagas.“

„Įsišaunant“ lenkų kalba išleista 2014 m. Knygoje autorius daugiausia dėmesio skiria trims svaiginimo(si) kare aspektams: karinės vadovybės „išrašomiems“ ir kariams tiekiamiems svaigalams; pačių karių sau paskiriamiems svaigalams; ir narkotinėms medžiagoms, naudojamoms kaip karo įrankis. Angliškąjį knygos leidimą (leidykla „Oxford University Press“) Ł.Kamieńskis pristatė Berlyno tarptautinio literatūros festivalio metu. Su autoriumi kalbėjosi žurnalistė Giedrė Steikūnaitė.

Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszas Kamieńskis
Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszas Kamieńskis

– Kaip atsirado ši knyga?

– Jei atvirai, tai visiškai atsitiktinai. Niekad neplanavau rašyti tokios knygos, nes narkotikai kare nebuvo ta tema, apie kurią rimtai mąstyčiau. Tuo metu dirbau ties kitu projektu – tyrinėjau biotechnologijų pritaikymą karinėje industrijoje. Viena iš jų sričių yra farmakologija, konkrečiai – nauja narkotikų ir stimuliantų karta, kurią JAV kariuomenė galėtų taikyti ateityje. Akademinius tyrimus visad gilinu suteikdamas jiems teorinę ir istorinę perspektyvą – taip siekiu parodyti aptariamos temos evoliuciją, ypač kalbant apie karines technologijas. Tad pradėjau ieškoti medžiagos apie narkotikus kare ir beveik nieko neradau – tik paskirus straipsnius, bet ne išsamų akademinį veikalą. Tačiau tos paieškos mane tiesiog įsiurbė. Galima sakyti, apsvaigino! Atidėjau į šalį pagrindinį savo projektą ir susikoncentravau ties šiuo. Tad atsitiktinumų nutinka ir akademiniuose reikaluose.

– Ir karas, ir svaiginimasis žmonijos istorijoje siekia neatmenamus laikus – atrodytų, tai akivaizdi tema tyrimams. Kaip manote, kodėl svaigalų vartojimas karo kontekste iki šiol nebuvo išsamiai tyrinėtas?

– Karinė istorija – tai platus tyrimų vandenynas, kaip ir narkotikai socialiniame bei kultūriniame kontekste. Tačiau jų keliai akademijoje nesusikirto. Svarsčiau, kodėl. Įtariu, kad narkotikų vartojimą kariniams tikslams istorikai suvokia tik kaip šalutinį dalyką, neturintį didelės įtakos pagrindiniams istoriniams procesams. Tad jis minimas tik kaip smagus pasakojimas, iliustracija.

Kita priežastis galėtų būti ta, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą įvairių svaiginančių medžiagų vartojimas buvo įprastas ir kariuomenėje, ir civiliniame gyvenime. Idėja, kad tos medžiagos yra nelegalios, draudžiamos ir kriminalizuojamos, yra labai nauja – ji gimė su 1912 m. Tautų Lygos konvencija. Tad jei svaigalai iki tol nebuvo laikomi kontroversiškais – juos vartojo ir kariai, ir civiliai, – kam apie tai šnekėti?

Yra ir trečias paaiškinimas. Įsitvirtinus valstybės kontrolei ir jos diktuojamam svaigalų draudimui, susidaro hipokritiška situacija: tai, kas draudžiama civiliams, tuo pat metu yra leidžiama kariuomenei. Ne tik leidžiama, bet ir privaloma, nes kai kuriais atvejais kariai yra priversti vartoti tam tikrus intoksikantus. Tad valdžia pati išrašo stimuliantų ar antidepresantų kariams, o štai civiliams jie neprieinami. Todėl nenuostabu, kad intoksikantų vartojimas kariuomenėje apgaubiamas tokiu slaptumo, tabu šydu.

– Ar galime tą šydą vadinti cenzūra?

– Žinoma. Pastarasis procesas prasidėjo kartu su visa prohibicijos (draudimo) banga bei nacionaliniais ir tarptautiniais režimais prieš narkotikus. Tokiame kontekste nenorima viešai kalbėti apie kariuomenės naudojamus preparatus. Tačiau yra ir dar viena priežastis: jei atrandi cheminių medžiagų, galinčių padėti tavo kariams įgauti viršenybės prieš priešininkus – stimuliantų, leidžiančių kovoti ilgiau nei esant įprastos būsenos, kitaip tariant, medžiagų, kurios karius paverčia super-kariais – tai yra taktinį privalumą suteikianti informacija, kurią norima išlaikyti paslaptyje.

Valdžia pati išrašo stimuliantų ar antidepresantų kariams, o štai civiliams jie neprieinami.

Turime reikalą su keliasluoksniu įslaptinimu, kuris buvo ypač ryškus Antrojo pasaulinio karo metu: pavyzdžiui, vokiečiai slėpė vartojantys amfetaminus, tas pats su JAV vykdytais eksperimentais su haliucinogeninėmis ir psichodelinėmis medžiagomis 1950, 1960, 1970 m., kuomet JAV kariavo Korėjoje ir Vietname.

Tuo metu JAV kariuomenė ir CŽV vykdė projektus, ieškodamos nemirtinų haliucinogeninių ginklų, kuriais būtų galima priešininkus nugalėti be kovos – pavyzdžiui, paskleidžiant haliucinogeninių medžiagų debesį, užteršiant vandenį LSD ar kitomis medžiagomis. Bandyta sukurti realiame mūšyje naudosiamų psicho-cheminių ginklų – žinoma, viešai dalintis tokia informacija nenorima. O kadangi tuose projektuose dažnai buvo vykdomi jei ne nelegalūs, tai labai kontroversiški eksperimentai su žmonėmis, slaptumas tuo labiau yra pateisinamas.

– Bet juk kalbame apie cheminius ginklus!

– Psicho-cheminius.

– Šiandien juos aptariame visai kitokiame kontekste ir, Vakarams nepatinkančius asmenis apkaltinę jų naudojimu, jų miestus bombarduojame.

– Taip, tačiau tuo metu siekta cheminius ginklus diversifikuoti. Šią idėją vystė JAV kariuomenės chemijos daliniai XX a. 6-ajame dešimtmetyje; norėta sukurti „žmogiškus“, „minkštus“ cheminius ginklus, kurie sukeltų ne mirtį, o laikiną neįgalumą.

Tačiau tai nereiškia, kad jie geresni ar blogesni už įprastus ginklus – viskas priklauso nuo konteksto. Tarkime, haliucinogeninio intoksikanto naudojimas prieš pagal griežtas kultūrines ar religines taisykles gyvenančias grupes, tautas ar visuomenes būtų gal net blogiau nei įprasti ginklai, nes pažeistų jų orumą ir vertybes. Tai sudėtinga tema.

– Prieš pradėdamas šį tyrimą, ar įsivaizdavote, ką atrasite pakeliui? Ar spėjimai pasiteisino?

– Na, iš pradžių maniau, kad intoksikantus kariai vartoja tiesiog atsipalaidavimui arba kad galėtų toliau kariauti žiaurumo akivaizdoje. Užtat labai nustebau atradęs, kad paraleliai vyksta ir kitas procesas: vadovybė, valdžia ar valstybė išrašo, išduoda ir administruoja intoksikuojančias medžiagas.

Tad turime dvigubą kariuomenės ir narkotikų istoriją: vienas medžiagas paskiria vadovybė, kitas kariai pasiskiria patys. Pirmojo tipo apimtys ir universalus diapazonas – tai juk itin gerai išlaikoma oficiali paslaptis siekiant karius paversti geresniais kovotojais, užkirsti kelią karo traumai ir t. t. – privertė susimąstyti apskritai apie visą karinę istoriją.

Kita dimensija, kurią jau minėjau – tai psicho-cheminių ginklų paieška. Paprastai ji siejama su Antruoju pasauliniu karu, tačiau iš tiesų viskas prasidėjo dar anksčiau, kai narkotinėmis medžiagomis bandyta pakirsti ne tik kariaujančiąją pusę, bet ir jos visuomenę, civilius.

Nustebino ir naudojamų narkotinių medžiagų įvairovė. Ir, žinoma, dar vienas aspektas – narkotikų gamyba ir prekyba kaip pajamų šaltinis; tai ypač taikoma sukilėlių ir teroristinėms grupėms bei hibridinėms organizacijoms, naudojančioms politinį smurtą. Tad visas šis sudėtingas paveikslas mane tikrai labai nustebino. Neįsivaizdavau, kad narkotikai kare yra toks visuotinis ir taip plačiai paplitęs fenomenas.

Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)
Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)

– Prieš susitikimą su Jumis mąsčiau apie tai: narkotines medžiagas kariai vartoja tam, kad galėtų lengviau vykdyti savo užduotį. Žinoma, psichologinis paruošimas žudymui vyksta gerokai anksčiau – nacionalizmas, „mūsų interesų gynimas“, „pasaulio civilizavimas“ ir kiti aiškinimai – tačiau kare tu vis tiek eini žudyti, ir ne kartą. Tad turi kažkaip sau paaiškinti, kodėl tai darai – kad vėliau galėtum su savimi gyventi. O neradęs, ką sau pasakyti, privalai uždusinti sąžinę, kad tęstum.

– Knygos įžangoje būtent apie tai ir kalbu. Tarp ekspertų, ypač antropologų, paplitęs įsitikinimas, kad žudyti nėra žmogaus prigimtis, kad siekiant nužudyti kitą žmogišką būtybę reikia kažką savyje perlipti. Kalbate apie psichologinį paruošimą, bet taip pat svarbu paminėti brutalų, žiaurų karinį parengimą, kurio tikslas yra atkartoti mūšio lauko sąlygas ir didžiulį jame patiriamą stresą. Tuo siekiama, kad karys sugebėtų žudyti be gailesčio, emocijų ar apmąstymų – kad taptų žudymo mašina. Taip padidinamas karių veiksmingumas ir sumažinama karo traumos tikimybė.

Tačiau šiems tikslams pasiekti nėra vieno veiksmingo narkotiko: negali atpalaiduoti karių prieš einant į mūšį, nes jie nesugebės susikoncentruoti ir kovoti. Šiuo atveju relaksantai ir depresantai neveiksmingi, tačiau reikalingą funkciją atlieka stimuliantai – kokainas, amfetaminai, žoliniai stimuliantai ir hibridinės stimuliuojančios ar haliucinogeninės medžiagos. Tai labai pragmatiškas narkotikų vartojimas, atitinkantis vokiečių sociologo Max’o Weber’io idėjas apie instrumentinį racionalumą: priemonės pritaikomos tikslui. Stimuliantai yra viena iš daugelio kariuomenei prieinamų priemonių, jų vartojimas gali padėti pasiekti daugelį kariniu požiūriu siekiamų psichologinių būsenų ir tam tikrą karių elgesį. Tai absoliučiai instrumentinis intoksikantų naudojimas, kad ir kaip tai būtų liūdna tiems, kurie narkotikus suvokia kitaip nei pragmatišką medžiagą.

– Teigiate, kad alkoholis yra kovotojų intoksikantas numeris vienas. Kodėl būtent jis?

– Alkoholis yra bene populiariausias karo svaigalas. Jis vienas seniausių, kartu su opiumu. Paprasčiausias paaiškinimas yra istorinis. Senovės Graikijos karo metodus tyrinėjęs istorikas Victoras Davis Hansonas rašo, kad į mūšį jie greičiausiai žygiuodavo smarkiai apgirtę nuo vyno; Romos imperijos legionieriai visad su savim turėdavo vyno ir vartojo jį ne tik medicininiais tikslais – mat gerti vyną kartais buvo saugiau nei galimai apnuodytą vandenį.

Nuo senų laikų alkoholis buvo dalis karinio davinio. Mums gali atrodyti neįtikėtina, tačiau anuomet kariuomenės vadovai negalėjo tikėtis prašyti karių eiti į mūšio lauką blaivybės būsenoje. Taip vystėsi kultūrinis ir istorinis ryšys tarp kariavimo ir alkoholio, kuris reikalavo privalomo alkoholio tiekimo kariams.

XVIII a. britų kariuomenėje brendį, viskį ir vyną pakeitė romas, nes jį lengviau transportuoti ir jis stipresnis, tad laivuose užėmė mažiau vietos. Taip susidėliojo romo davinio tradicija. Kalbant apie britus būtina paminėti ir JAV, kur pirmenybė teikta viskiui. Tas pats ir Rusijoje, kur galiojo degtinės davinys. Prancūzijoje nacionalinis gėrimas yra vynas, nacionalinis jis ir prancūzų kariuomenėje. Kiekviena tauta pasirinko savo gėrimą, kurio tiekė kariuomenei.

Prieš mūšį dozės būdavo padidinamos su tikslu karius padrąsinti ir padėti jiems atsikratyti streso ir mūšio baimės. Kartu alkoholis vaidino ir kitus vaidmenis: jis suteikia papildomų kalorijų ir energijos. Taip pat jis naudingas kaip apdovanojimas už gerą mūšį, nes kariams reikia ne tik bausmių, bet ir paskatinimo. Truputis alkoholio padeda užsimiršti apie karo žiaurumus ir destrukciją, apie tai, kad žudei ir pats buvai taikinys. Jis turėjo padėti susitvarkyti su karo trauma.

Alkoholis yra bene populiariausias karo svaigalas. Jis vienas seniausių, kartu su opiumu.

Tačiau, kaip visad, šioje situacijoje yra ir išimčių, ir paradoksų. Atminkime, kad Pirmojo pasaulinio karo metu užėjo didžiulė prohibicijos banga: Rusija susirūpino degtine, Britanija įvedė dalinę alkoholio prohibiciją, JAV alkoholį visiškai uždraudė iš pradžių kariuomenėje, vėliau ir visuomenėje. Tačiau karo realybės, ypač Prancūzijoje, privertė generolus tapti kiek lankstesniais, tad vyriausiasis jų leido savo kariams gerti vyną ir nestiprų alų. Šiuos paradoksus miniu norėdamas parodyti su alkoholiu karo metu susijusią taisyklių ir įstatymų įvairovę, taip pat priminti, kad kartais karas iššaukdavo ar sustiprindavo prohibicinę politiką. Man regis, kažkas pasikeitė sulig Antruoju pasauliniu karu. Po jo sekė įvairios tarptautinės konvencijos ir susitarimai, kuriais bandoma atskirti kariavimą ir alkoholį, kad pastarasis nebebūtų asocijuojamas kaip kariuomenės geidžiamas dalykas.

Kitas pavyzdys taip pat iš Pirmojo pasaulinio karo laikų: 1916 m. įsigaliojęs Didžiosios Britanijos anti-narkotinis režimas. Tuo metu šalies rinka buvo užtvindyta kokainu. Jo pagrindiniai gamintojai ir tiekėjai buvo vokiečiai, kurie ne tik pelnėsi iš šio verslo, bet ir siekė tokiu būdu nustekenti britų kariuomenę bei visą imperiją ir sudaryti sąlygas priklausomybei nuo kokaino išsivystyti. Todėl Britanijos anti-opiumo įstatymas buvo išplėstas, į kariams draudžiamų parduoti prekių sąrašą įrašant kokaino produktus.

Prieš tai kokaino niekas nekontroliavo ir jis buvo parduodamas vaistinėse ne tik Britanijoje, bet ir JAV bei Kanadoje. 1915 m. užėjęs į „Harrod’s“ parduotuvę Londone galėjai netrukdomas įsigyti kokaino! Vaistinių tinklas „Savoury & Moore“ prekiavo specialiai supakuotu rinkiniu: kokainas, heroinas, švirkštai ir adatos; reklamavo juos kaip geriausią dovaną draugams fronte – tereikia išsiųsti paštu į tranšėjas.

Kokainas tuo metu nelaikytas pavojingu ar sukeliančiu priklausomybę, tad valstybė jo nekontroliavo – jai labiau rūpėjo opiumas, ypač Opiumo karų metu. Britanijoje prasidėjus kokaino baimės panikai, kariuomenė uždraudė vaistinėms pardavinėti kokaino produktus kariams, o po karo ši taisyklė buvo išplėsta ir apėmė jau visą visuomenę. Tai geras pavyzdys, kaip karas gali ne tik išpopuliarinti tam tikras intoksikuojančias medžiagas, bet ir atvirkščiai.

– Knygos įžangoje rašote, kad nesmerkiate svaiginančias medžiagas vartojančių karių. Ar galite paaiškinti plačiau?

– Nesmerkiu, nes suvokus, kad šis procesas yra visuotinis ir vyksta nuo neatmenamų laikų, atsiranda erdvės skirtingoms istorinėms analizėms. Esu įsitikinęs, kad apie tai, kas vyko XIX a., neįmanoma spręsti remiantis XXI a. įpročiais ir taisyklėmis; kas draudžiama šiandien, XIX a. buvo visiškai priimtina ir plačiai paplitę. Nesijaučiu turįs teisę teisti ar smerkti Vakarų fronto tranšėjose kovojusių karių už tai, kad vartojo draugų ar mylimųjų parūpintą kokainą.

Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)
Asmeninio archyvo nuotr./ Łukaszo Kamieńskio knyga „Įsišaunant: Trumpa narkotikų ir karo istorija“ (Shooting Up: A Short History of Drugs and War)

Kova kare – ekstremali patirtis. Pats nedalyvavęs, nei vienas civilis niekad pilnai jos nesupras. Streso lygiai, būtinybė priimti sprendimus ir apskritai visos sąlygos kare yra visiškai kitokios nei civiliniame gyvenime, tad užsiimti teisėjo pozicijas būtų rizikinga ir, mano galva, absoliučiai neteisinga.

– Ar savo tyrime atskyrėte karo agresorius nuo puolamųjų? Pavyzdžiui, ginklu vykdytą Afrikos, Azijos, Amerikų kolonizaciją ir jų gyventojų savigyną nuo europiečių, arba JAV ir sąjungininkų vykdytą Irako puolimą?

– Nesiveliu į „teisingo karo“ teorijas. Žiūrint iš kariuomenės požiūrio taško, tai nėra labai svarbu. Man svarbiausia buvo individualus karys kaip žmogus mūšio lauke – o čia jau nesvarbu, ar tu puoli, ar giniesi, nes bet kokiu atveju esi pastatytas į gyvenimo ir mirties situaciją ir privalai daryti sprendimus.

Nemanau, kad būtų efektyvu atskirti „teisingus“ karus nuo neteisingų, nes tai labai padidintų situacijų ir galimybių įvairovę. Jei esi karys agresijos kare, tai nėra tavo pasirinkimas. Esi kariuomenėje, gauni įsakymus bei narkotinių medžiagų ir darai tai, ką privalai daryti. Be to, intoksikacijos kare fenomeno visuotinumas ir paplitimas visame pasaulyje yra dar vienas faktorius, kvestionuojantis „teisingų“ ir „neteisingų“ karų atskyrimą. O tai padaryti ne visad įmanoma, nes keičiasi kriterijai, kuriais matuojame.

Ar galėčiau teigti, kad gindamasis vartok ką nori, o agresoriui tai morališkai draudžiama? Ne. Ne man apie tai spręsti.

– O kaip dėl valstybės atsakomybės už iš karo grįžusius kovotojus, kurie galbūt ne savo noru tapo priklausomi nuo svaigalų?

– Pripažinkime: kareiviai yra įrankiai. Pagrindinis karo mediko tikslas yra kaip galima greičiau grąžinti sužeistus karius į frontą, nes kariai – tai įgūdžiai, investicijos, darbo rankos. Tokie klausimai kaip karių priklausomybė nuo svaigalų karinei vadovybei nėra prioritetiniai, ypač totaliniame kare. Šiuo fenomenu labiau susirūpinta po JAV pilietinio karo, kai tūkstančiai karo veteranų grįžo namo turėdami priklausomybę nuo opiumo ir morfino, kuriais jie buvo gydomi sužeisti karo lauke.

Pokalbio pradžioje klausėte apie valdžios nenorą kalbėti svaigalų kare tema; gali būti, kad būtent priklausomybės rizika ir yra atsakymas. Po Antrojo pasaulinio karo nemažai iš fronto grįžusių karių buvo priklausomi – vokiečiai nuo metamfetaminų, britai ir JAV kariai – nuo amfetaminų. Beje, Vietnamo karo metu JAV kariams amfetaminų tiekta net daugiau nei per Antrąjį pasaulinį karą.

– Šiuolaikiniai karai nebevyksta tranšėjose, karo frontai nebėra geografiškai aiškūs, daug ką lemia per atstumą valdomi ginklai ir karinės technologijos. Ar knygoje aptariate svaiginančių medžiagų vartojimą šiame kontekste?

– Ši tema yra fone, nes man kaip akademikui įdomus kintantis karo veidas. Dėl technologinių, politinių, kultūrinių, socialinių ir kitų faktorių jis nuolat keičiasi. Šiandien turime taip vadinamus asimetrinius karus, t.y. karą tarp stipresnio ir silpnesnio. Civiliai visad į juos visad vienaip ar kitaip įtraukiami.

– Kokius svarbius momentus dar galite išskirti?

– Knygos pabaigoje aptariu narkotikus nevalstybinių kovojančių vienetų – sukilėlių, teroristų ir kt. grupių – kontekste. Viena vertus, intoksikuojančias medžiagas jie vartoja labai panašiais tikslais, kaip ir Vakarų kariuomenės, kartu stipriomis medžiagomis siekiama pagerinti kovotojo efektyvumą, ypač susiduriant su gerai ginkluotais Vakarų kariais.

Tai ypač ryšku kalbant apie vaikus-karius. Tiesa, čia svarbu atminti, kad vaikystė pasaulyje suprantama skirtingai. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija vaikystę apibrėžia vienaip, tačiau tai nesuteikia teisės teisti mąstančių kitaip. Bet kuriuo atveju, kalbame apie labai jaunus žmones, paprastai vaikams-kariams būna 10-14 metų. Tiesa, jų skaičius pasaulyje mažėja – oficialiais duomenimis, nuo maždaug 300 tūkst. 1990 m. iki apie 150 tūkst. šiandien. Lotynų Amerikoje vaikus dažnai įdarbina narkomafijos ir gaujos, tad jie tampa, galima sakyti, narko-kariais. Vaikai sąmoningai naudojami kaip įrankis.

Paprastai iš pradžių jiems pasiūloma narkotikų, taip pamažu narkomafijozas ar gaujos vadeiva tampa ir pagrindiniu narkotikų tiekėju – sukuriamas dvigubas ryšys. Vaikai nėra išmokę apmąstyti savo veiksmų pasekmių, o narkotikais paskatintas nieko nepaisantis elgesys juos paverčia aršiais kovotojais. Buvę vaikai-kariai patys dažnai tai mini liudijimuose: „Žudėme be jokio gailesčio“. Suvokimas ateina gerokai vėliau: „Ką mes padarėme?!“ Vaikų-karių fenomenas yra labai skausminga tema, nes jie labai sunkiai grįžta į visuomenę; ne tik dėl to, kad kariavo ir žudė, bet ir dėl įgytos priklausomybės nuo narkotikų. Jų demobilizacijos procesas yra labai sudėtingas.

– Knygos epiloge karą įvardijate kaip metaforą: karas – tai įpročius formuojantis narkotikas. Ką tai reiškia?

– Vokiečių kareivis ir intelektualas Ermundas Singeris karą vadino stipriu intoksikantu. Manau, daugybė kareivių su tuo sutiktų. Karas gali sukelti priklausomybę įvairiomis prasmėmis. Tai ekstremali patirtis, suteikianti didžiulį adrenalino antplūdį, kurį patyręs žmogus gali nebesugebėti įsivaizduoti kitokio gyvenimo. O jei pats karas netampa priklausomybe, jis gali „padovanoti“ priklausomybių nuo tam tikrų intoksikantų.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Gyvenimas