Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 10d. 18:50

Šveicarų vertėjas Markusas Roduneris apie laukinius 90-uosius, pirmuosius techno klubus ir „nišines“ kalbas

Markusas Roduneris Interviu
Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės nuotr. / Markusas Roduneris

Gimęs ūkininkų šeimoje vertėjas ir mokslininkas Markusas Roduneris pradėjo skaityti besilankydamas pas savo kaimyną, kuris turėjo ne tik alaus daryklą, bet ir biblioteką. Interviu 15min vertėjas pasakoja apie mokslą, „nišines“ kalbas bei 90-ųjų Lietuvą jauno šveicaro akimis.

„Vakaruose buvau senas Depeche Mode fanas, o čia atvažiavęs tapau mainstreamu. Tarsi grįžau laiko mašina“, – sakė M.Roduneris.

Su Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“ ir Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ išvertusiu M.Roduneriu kalbamės vertėjų seminaro metu, kurį suorganizavo Lietuvos kultūros institutas.

Laukiniai 90-ieji jauno šveicaro akimis

Atvažiavote į Lietuvą 1992 m. Kaip būdamas jaunas šveicaras reagavote į to meto politinę situaciją?

– Turbūt tai buvo viena priežasčių, kodėl čia atvažiavau. Šveicarijoje viskas suplanuota taip, kad net po 10-ies metų tas pats traukinys išvažiuoja tą pačią minutę. Jaunam žmogui ten nebuvo erdvės žaisti, o Lietuvoje jos net per daug. Žinoma, jeigu tas „bardakas“ vis dar tęstųsi, tikrai įgristų. Taigi, pradžioje buvo keista, pusmetį dirbau Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje (LR URM), kurioje teikėme informaciją užsienio žurnalistams ir diplomatams. Dažniausiai reikėjo duoti atkirtį informacijai iš Maskvos. Net ir ten jautėsi, kad organizacija buvo naujai įkurta, reikėjo spręsti, kaip norime veikti.

– Galbūt atsimenate konkretų įvykį?

– Labiausiai erzino biurokratizmas, aš vis dar nežinojau savo statuso ir neturėjau leidimo gyventi Lietuvoje. Keisčiausia, kad mane aptarnavo pirmumo tvarka, nes rusakalbius dažniausiai palikdavo už durų. Dar atsimenu, kai krikštijome sūnų 1994-ųjų vasarą ir visiškai nebuvo normalių kavinių. Tad teko eiti į „Stiklius“, kas dabar atrodo pernelyg prabangiai. Juk pasikvietus gimines iš Šveicarijos neisi į valgyklą Kijevo kotletų (juokiasi). Bet tai stipriai keitėsi ir pasiūla didėjo. Kartais su nostalgija pažiūriu į namuose organizuotus vakarėlius ir svečiavimąsi.

Na, algų ir pragyvenimo neatitikimas taip pat buvo keistas. Tais laikais uždirbdavau apie 30 dolerių, o buto nuomos kaina buvo 50 dolerių. Tai kažkaip nesueina (juokiasi). Nežinau, ką žmonės darydavo. Anot Rimanto Kmitos romano, jie spekuliuodavo. Beje, ir pats esu matęs, kad žmonės išnuomodavo butus ir keldavosi į sodus. Jeigu šiandien kas sako, kad neturi pinigų, aš jiems primenu šį faktą.

Vėliau įsidarbinau kalbų mokykloje, kur per 12 val. uždirbdavau daugiau negu URM per mėnesį. Mano įdomiausias mokinys buvo Vytautas Šerėnas, jis būtų galėjęs gauti stipendiją habilituotis Vokietijoje, bet nusprendė likti Lietuvoje.

Gal ir girdėjau, kad čia truputį laukiniai Rytai. Kai atsikrausčiau, atsirado kažkokie berniukai, norėję patikrinti, ar šitas užsienietis turi pinigų.

– Ar prieš atvažiuodamas čia romantizavote Rytų Europą?

– Nemanau, aš iš viso nieko apie Lietuvą nežinojau. 1990-aisiais norėjau atvažiuoti į vasaros kursus, tačiau sieną vis dar kontroliavo sovietai ir jie nedavė vizos. Romantizavimas mano jaunystėje buvo keistas komunizmo įsivaizdavimas, virš lovos netgi turėjau sovietų vėliavą... Juk galima klysti ir keisti savo požiūrį, nes pamatai realias komunistinio režimo pasekmes. Iš esmės tai buvo maištas prieš tenykštę santvarką Šveicarijoje. Panašiai kaip ir Lietuvoje 90-aisiais buvo madingi vos ne nacistiniai šūkiai. Jeigu žmogus po 30-ies metų išliktų toks radikalus, būtų blogai. O ir vakariečiui keista, kai su juo sveikinasi „Heil Hitler“. Pamenu, Lietuvoje buvo tokia grupė „Svastikos sukitės greitai“, kas Vokietijoje tikrai nepraeitų (juokiasi). Manau, kad daugumai Rytų Europa vis dar kažkokia svetima, nors tai turėtų keistis.

A.Elkevičiūtės nuotr./Markusas Roduneris
A.Elkevičiūtės nuotr./Markusas Roduneris

– Neturėjote stereotipo, kad čia bėgioja „banditai“ su sportiniais kostiumais?

– Gal ir girdėjau, kad čia truputį laukiniai Rytai. Kai atsikrausčiau, atsirado kažkokie berniukai, norėję patikrinti, ar šitas užsienietis turi pinigų. Bet tuo metu tai buvo normalu. Jeigu tai atsitiktų dabar, tikrai kreipčiausi į policiją. Dar 1992-aisiais niekas neturėjo platesnio vaizdo, kas čia dedasi, ir tas vaizdas kardinaliai keitėsi – atsirado stereotipas, kad Rytų europiečiai yra „banditai“. Vėliau trumpam grįžau į Šveicariją baigti studijų, kur padėjau policijai versti pseudopabėgelių iš Lietuvos kalbą. Apklausi juos antrą kartą, o jie jau būdavo apsivogę... Na, šis įvaizdis besitęsia ligšiol.

Bet per pastaruosius 15 metų šis įvaizdis stipriai pasikeitė. Juk visa išsilavinusi Europa žino lietuvę dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą.

– Ar jūsų išverstas R.Kmitos romanas „Pietinia kronikas“ pakeitė požiūrį į tuos laikus?

– Nežinau, R.Kmita sudeda pagrindinius tų laikų akcentus ir žiūri į tai jau iš atstumo. Kai esi tame sukūryje, nesugebi reflektuoti ir tiesiog teki pasroviui. Ne paslaptis, kad „Pietinia kronikas“ atsirado, nes mes su R.Kmita iš Berno šnekamosios kalbos į šiauliečių šnektą išvertėme Pedro Lenzo „Čia aš varatarius“. Versdamas susigrąžini ne tik to laiko kalbą, bet ir situacijas. Man panašiai atsitiko. Net teko klausytis daug 90-ųjų repo, kuriame būtų ne tik f**k, bet ir žodžių. Taigi, slengo raida nėra užsikoncervavusi, jis nuolat keičiasi, juk mes taip pat turėjome savąjį.

R.Kmita sudeda pagrindinius tų laikų akcentus ir žiūri į tai jau iš atstumo. Kai esi tame sukūryje, nesugebi reflektuoti ir tiesiog teki pasroviui.

– Ar jūs kalbėjote slengu?

– Šveicarijoje kalbėjau ne vokiškai, o šveicarų tarme. Kažkada mūsų yra klausę, ar „Pietinia kronikas“ atspindi tarmę. Ne, tai yra tiesiog šnekamoji kalba, nes ji autentiška tuo, kad ji yra arčiau neiškreiptos kalbos. Šiauliuose iki šiol niekas nekalba bendrine kalba. Pats ten pragyvenau 15 metų ir iš savo vaikų girdžiu, kad jie kalba jau kitaip, bet vis tiek slengu. Versdamas „Pietinia kronikas“ nusprendžiau nedėti ten daug šiuolaikinio jaunimo kalbos. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra leidžiamas jaunimo slengo žodynas, kurio turinys keičiasi maždaug kas penkerius metus. Juk 15-mečiui 20-metis yra senis, o 30-metis jau išvis miręs.

Beje, pastebėjau vieną dalyką. Vakaruose buvau senas Depeche Mode fanas, o čia atvažiavęs tapau mainstreamu. Tarsi grįžau laiko mašina. Žinoma, kad čia taip pat buvo pažangių žmonių, besiklausančių naujausios vakariečių kūrybos. Pamenu, pirmieji techno klubai vakaruose atsirado 90-aisiais, o Lietuvoje tik 2000-aisiais. Bet dabar, interneto laikais, visur viskas vyksta tuo pačiu metu.

– Mėgdavote tūsintis techno klubuose?

– Taip, Olandijoje buvo vienas, įkurtas vidury niekur. Ten galėdavai patekti autobusais, erdvėje buvo 4–5 scenos, kur galėjai klausytis įvairios muzikos, nuo roko iki techno. Man tai patiko, nes norėdamas pasilinksminti nebūtinai turėjai važiuoti į miestą.

Lietuvoje vienas pirmųjų rimtų klubų įsikūrė būtent Šiauliuose. Šis klubas taip pat minimas ir „Pietinia kronikose“. Nuostabu, kai, atsiprašant, užkampyje kažkas sukuria tikrai normalų klubą. Aš net per Naujuosius metus ten tūsinau.

Knygos viršelis/Knyga „Pietinia kronikas“
Knygos viršelis/Knyga „Pietinia kronikas“

Kalbotyra susidomėjo pas kaimyną, turėjusį biblioteką ir alaus daryklą

– Gimėte ūkininkų šeimoje, mokėtės prestižinėje garsaus filosofo Friedricho Nietzsches gimnazijoje, kur kažkada dėstė pats F.Nietzsche. Ar ten ir ėmėte domėtis kalbotyra?

– Lietuvoje juk sako, kad tas su keturiom karvėm – ne ūkininkas. Iš tiesų, mano tėvai ūkininkavo savo reikmėms, turėjome vištų, kiaušinių. Stereotipiškai tai nėra vieta, kur domiesi literatūra. Man dažniausiai teko būti pas kaimyną, kurio senelis įkūrė alaus gamyklą. Čia turbūt ir yra priežastis, kodėl negaliu atsispirti alaus gėrimui (juokiasi). Iš tikrųjų, šis žmogus namie turėjo gerą biblioteką ir kažkur 4–5-erių pradėjau skaityti. Kaip paauglys norėjau tapti astronomu arba astronautu, nes naktimis skaičiau mokslinę fantastiką, kas oficialiai nėra „rimtoji literatūra“.

Šveicarijoje žmonės išmoksta daugiau kalbų, negu ta, kuri vartojama namuose. Vokiečiakalbiams taip pat privaloma prancūzų, be abejo, anglų. Mokykloje dar mokėmės graikų, lotynų. Žinoma, dabar negalėčiau laisvai skaityti Horacijaus ar Homero, nors mokykloje Platoną skaičiau originalo kalba. Ilgainiui tiesiog prie to nebeprisėdi. Reikia pripažinti, jog klasikinio išsilavinimo žmonės nebelabai nori, bet tokią gimnaziją uždaryti būtų nusikaltimas.

– Jūs taip pat esate ir mokslininkas lingvistas. Studijavote šių laikų Artimųjų Rytų, slavų, baltų filologijas, senąją rusų kalbą bei islamistiką. Kas atsiskleidžia ištyrus tokį platų kalbų spektrą?

– Istorinė kalbotyra leidžia suprasti, kaip tos kalbos susijusios, kaip jos vystėsi. Lietuvių kalba – konservatyviausia indoeuropiečių kalba. Jos mokosi dažnas indoeuropeistas, nes taip gali pamatyti platesnį vaizdą. Vis dėlto, tas mokėjimas nėra suprastas iki galo teisingai, negalėčiau susišnekėti keltų kalbomis.

Pradėjus rašyti disertaciją, kurios nebaigiau, man įdomiausia buvo arealinė lingvistika. Pavyzdžiui, latvių kalba buvo labiau paveikta finų kalbų sintaksinių konstrukcijų. Finai čia atvyko pirmiau, tai rodo Dzūkijoje rasti finiški upėvardžiai, nors ten toli gražu nėra jokių suomių. Tad tirdami kalbų istoriją bandėme sukurti bendrą vaizdą.

Retoromanų ir karaimų kalbos atrodo dar labiau „nišinės“ nei, tarkim, lietuvių, latvių ar gruzinų. Kuo šių tautų literatūra ir kalba įdomi?

– Apie karaimų kalbą rašiau magistro darbą. Jų tekstynas nėra didelis, o šiuolaikinių tekstų išvis nėra. Pats turiu maldaknyges, kurias išimties tvarka padovanojo vienas dvasininkas. Pasaulietiniai tekstai parašyti tarpukariu. Tada taip pat buvo leidžiamas saviveiklinis, bet įdomus, žurnalas karaimų kalba. Kai vyko krepšinio čempionatas Kaune, prancūzų komandoje buvo karaimas, todėl iš jo paimtas interviu. Mano pavardė yra retoromaniška, lietuviškai vadinčiausi „Apvalaičiu“. Dėl šios priežasties šios kalbos ir mokiausi. Vėliau su Vladu Braziūnu vertėme poeziją. Iš ryto jam siunčiau klasikinį hegzametru parašytą tekstą ir galvojau, na, kiek gi V.Braziūnas dirbs. Po pietų jis man atsiunčia hegzametru sueiliuotą tekstą. Gerai, tu genijus, ačiū (juokiasi).

Lietuvių kalba – konservatyviausia indoeuropiečių kalba. Jos mokosi dažnas indoeuropeistas, nes taip gali pamatyti platesnį vaizdą.

Pavyzdžiui, mano kolega, profesoriaujantis Švedijoje, moka latviškai, lietuviškai ir mordviškai, kas yra vis dar išlikusios mažos finougrų genties kalba. Nereikia pamiršti, kad slavai į Rusiją atėjo vėlai, o Mordvija kontaktavo su baltais. Jų „peilis“ yra „peil“. Kadangi mus domino paribio tarmės važiavome su tarmininkais į Mordviją.

Viduramžių kronikos buvo paliudyta, kad prie Upos gyveno galindai. Ši upė vis dar vadinasi Upa, prie jos stovėjom ir dar nusifotkinom (juokiasi). Bet aš niekada nesupratau kaip tarp slavų žemių galėjo išsilaikyti ši kalba ir supratau tik nuvykęs. Ten yra lyguma, vėliau status pakylimas į viršų ir plokštikalnis, vadinasi Upa yra įsirėžusi skylėje. Galima mokytis daug teorijų, bet, pamačius realų vaizdą, supranti priežastis. Manau, kad kalbinės specialybės yra gerai, nes kas tau Rusijos glūdumoje kalbės kita kalba... Be to, tai yra visiškai kitas bendravimas.

– O kuo skiriasi lingua franca ir mažų tautų kalbų vystimasis?

– Mažos kalbos paprastai būna stipriau paveiktos, bet dabartinė anglų kalba yra prancūzų ir senosios germanų kalbų mišinys. Tai rodo, kad bet kuriuo metu tave gali užimti kaimynai ir primesti savo kalbą. Visgi mažųjų tautų žmonės įprastai kalba keliomis kalbomis. Pavyzdžiui, retoromanai Šveicarijoje moka bent 3–4 kalbas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį