Iš ankstesnių knygų poetą pažįstantys kaip labai „rimtos“, „kietos“ poezijos, kurios pagrindu dažnai tampa senoji literatūra, antikiniai mitai, klasikinė eilėdara, autorių šį kartą bus labai nustebinti. Naujajame eilėraščių rinkinyje K.Platelis ironiškai ir šmaikščiai žaidžia Jaroslavo Hašeko romano „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ minimais trimis personažais, kurie visi pasirodo esantys Ferdinandai.
Pasak knygos autoriaus, šioje keturių sezonų eilėraščių dėlionėje netrūksta nei tūžmingų personažų ginčų, nei juokingų jų įžvalgų apie mūsų laiko ženklus bei dabarties tikrovės paradoksus. Kitaip ir negalėtų būti, juk šie personažai yra „iš liaudies“ – vienas dirba pas vaistininką, o kitas – renka šunų išmatas.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kodėl poetui šį kartą prireikė trijų Ferdinandų kaukės? Kiek ši nauja poezijos knyga turi bendra su ankstesne kūryba, o gal tai kardinaliai naujas posūkis? Kaip knygoje dera Aristotelio, Platono ir Hašeko idėjos? Kokios „rimtos“ temos eilėraščiuose yra dangstomos po „nerimtais“ personažų sapaliojimais? Ar flirtuodamas su skaitytojais siekia padidinti savo knygų tiražus, o gal turi kokių slaptų kitų kėslų? – apie tai pokalbis su K.Plateliu.
– Pirmame savo naujosios knygos epigrafe cituojate Aristotelio „Poetiką“, kur sakoma, kad menkesni poetai iš pat pradžių kūrė pašaipias eiles, tuo tarpu rimtesni poetai – himnus ir panegirikas. Turint galvoje jūsų paties bibliografiją, kur dominuoja rimti, klasikiniai poetiniai tekstai, kyla klausimas – iš kur toks pašaipus, ironiškas šių eilėraščių tonas būtent dabar?
– Nepasakyčiau, kad mano ankstesnėse knygose dominuoja „rimta“ poezija. Nerimtumo arba ironiško požiūrio pirmiausia į kalbėtoją (tam tikrą savo paties projekciją), o paskui į reiškinius būta jose visose nuo pat pirmosios, tik tie daugiakampiai požiūriai gal buvo labiau maskuojami, todėl atrodė „rimčiau“.
O tai, ką čia pasako Aristotelis – svarbus dalykas. Jei jo „himnus ir panegirikas“ interpretuosime kaip „rimtą poeziją“, pastebėsime, koks jis mums aktualus šiandien. Skubu pridurti, kad atsakomybe už šių citatų „iš antrų rankų“ tikslumą dalinuosi su jų vertėjais, kurie knygoje skrupulingai įvardyti. Taigi rimtieji poetai žino ir kalba tiesiai, be užuolankų, jausmingai, o nerimtieji, menkesnieji šaiposi, apsimetinėja ir neretai būna nešvankūs. Man nelabai rūpi, prie kurių bus priskirtas Ferdinandų autorius – čia ne apie tai.
Nerimtoji arba sudėtingesnių požiūrių poezija dabar net, sakyčiau, madinga, bet ar ne tai lemia, kad ji turi vis mažiau skaitytojų?
Jei pasvarstytume, kokius poetus šiandien mūsų visuomenė laiko tikrais, gerais, o kokius – nelabai, ir surengtume reprezentatyvią apklausą, manau, dauguma sutiktų su Aristoteliu. Na, bent kokie 60 proc. Be abejo, vieni vertina vienokius, kiti – kitokius. Nerimtoji arba sudėtingesnių požiūrių poezija dabar net, sakyčiau, madinga, bet ar ne tai lemia, kad ji turi vis mažiau skaitytojų? Gal būsiu apsirikęs dėl tų procentų...
Kad ir kaip man pačiam norėtųsi kuo didesnio skaitytojų būrio, šlovės ir pripažinimo, poezija vis tiek pirmiausia rašoma sau. Tai intymus dalykas. Nes jei ji nerašoma net sau, tai kam apskritai ji rašoma? Niekam?
Platonas taip pat svarbus šios knygos poetinei-socialinei linijai. Svarbus ne tuo, kad nori savo politėjos gerovei bei gebėjimui apsiginti nuo priešų pajungti visus piliečius, padaryti naudingais poetus ir kitus menininkus arba juos nutildyti, kas šiems nelabai patiktų, o tuo, kad sukelia įtarimą Ferdinandams.
Įsivaizduokime, kad visa tai būčiau išvargęs hegzametru, kaip Donelaičio „Metuose“. Būtų nei šis, nei tas.
Gal jie čia ne viską supranta skaitydami vertimus? Juk nepakanka tobulai mokėti senąją graikų kalbą, kad suvoktų simpoziumų, kuriuose dalyvauti neteko, rafinuotų diskusijų niuansus? Gal Platonas juokavo, tyčia provokavo? Juk Aristotelis toje pačioje „Poetikoje“, klasifikuodamas poezijos rūšis, patį savo mokytoją priskyrė prie poetų, nes šis, pasak jo, kalbėjo ne savo, o personažo Sokrato lūpomis.
Suprantu, kad šie trys epigrafai knygos pradžioje atrodo snobiškai ir šalia Hašeko – kiek ekstravagantiškai, bet jie man pasirodė reikalingi, kad atsvertų visas tas Ferdinandų nesąmones.
– Anksčiau esate teigęs, kad jūsų kūrybos namai yra senoji literatūra. Ar galima sakyti, kad šį kartą tartum išėjote iš tų savų namų ir leidotės bastytis kur akys veda, žaisti, pokštauti, net taukšti visokius niekus?
– Jei kalbėtume apie eilėraščių formą, tai šioje knygoje nesu toli atsitraukęs nuo klasikinės eilėdaros. Visas rinkinys parašytas „hegzametro griuvėsiais“ (nepamenu, kas taip yra įvardijęs triskiemene pėda besiremiantį verlibrą). Kai griuvėsius kas vakarą matome televizijos naujienose, tokia eilėdara atrodo gan logiška. Pirmiausia į akis krintančių hegzametro ženklų eilutės pradžioje ir pabaigoje sąmoningai atsisakau imituodamas šnekamąją kalbą. Šitaip hegzametrą paslepiu, nors jo ritmas išlieka ir veikia vos juntamai.
Niekada nejaučiau pareigos rašyti taip, kaip, mano įsivaizdavimu, kas nors norėtų ar pageidautų. Poezijoje nevykdau jokių misijų, nebandau įtikti publikai (nors gal be reikalo).
Įsivaizduokime, kad visa tai būčiau išvargęs hegzametru, kaip Donelaičio „Metuose“. Būtų nei šis, nei tas.
– Atrodo, kad išėjęs į pensiją, atsitraukęs nuo visų įsipareigojimų ir vaidmenų, pats tartum atsipalaidavote ir leidote sau rašyti „mažiau rimtai“.
– Niekada nejaučiau pareigos rašyti taip, kaip, mano įsivaizdavimu, kas nors norėtų ar pageidautų. Poezijoje nevykdau jokių misijų, nebandau įtikti publikai (nors gal be reikalo). Visada rašiau taip, kaip man atrodė vienu ar kitu metu. Tiesa, pirmaisiais Atgimimo metais buvau kiek nuslydęs į kiek sumitologintą „visuomeniškai aktyvią poeziją“, iš kurios dabar smagiai šaiposi Ferdinandai.
Vis dėlto, naujos eilėraščių knygos nelaikau kokiu posūkiu savo kūryboje. Kaip visuma, ji – įvairialypė mus supančių dalykų imitacija – mimesis. Čia imituojami ir daugiasezoniai televiziniai serialai, ir komiksai, ir net knygų leidyba. Štai ant ketvirto viršelio apie šį rinkinį pasisako ne kas kitas, o patys Ferdinandai – pirmasis ir antrasis. Juk, kai pagalvoji, be jų dar niekas apie šiuos eilėraščius negali nieko pasakyti. O Ferdinandų sąmoningai nesistengiau kaip nors charakterizuoti, atskirti vieno nuo kito. Tai irgi ferdinandiška.
Žinoma, visada už jų kyšo ir paties autoriaus ausys. Bet jei jau poezijoje apsimetinėji, turi ir pats save demaskuoti, kitaip net ir tavo daromą aliuziją kas nors gali palaikyti plagiatu.
– Norite pasakyti, kad konceptualiai ir stilistiškai ši knyga neiškrenta iš jūsų kūrybinės biografijos?
– Iškrenta, bet tik tuo, kad joje veikia, kalba, ginčijasi tie patys personažai. Šią knygą galima buvo pavadinti poema ar dar kaip nors, tačiau pavadinau eilėraščių dėlione. Juk tie Ferdinandai nuolatos kažką šneka, o šnekėdami ir šį tą sumeluoja, mėto pėdas, sapalioja ir nusišneka, taigi dėlioja faktus. Bet aš nesu to dėliojimo autorius – eilėraščiai sudėlioti beveik iš eilės – kaip buvo parašyti.
Iš anksto neturėjau tokio sumanymo ar koncepcijos. Per metus pasirašė šiek tiek ferdinandiškų eilėraščių, tuomet pamaniau, kad gal verta pratęsti. Šitaip per ketverius metus ir atsirado keturi jų sezonai – skyriai.
Per metus pasirašė šiek tiek ferdinandiškų eilėraščių, tuomet pamaniau, kad gal verta pratęsti. Šitaip per ketverius metus ir atsirado keturi jų sezonai – skyriai.
Tačiau per tą laiką parašiau ir kitų eilėraščių, kurie nepateko į šią knygą. Tad rinkinį „Su Ferdinandu“ reikia vertinti kaip daugiau ar mažiau vientisą kūrinį, bet ne naują mano stilių, pasikeitusį rašymo būdą.
Na, o jau sudėliojus pačią knygą, jos vaizdą smagiai papildė mano anūkė Agota, nupiešusi knygos viršelį ir keturių sezonų atsklandas. Viršelis – tai aliuzija į Rafaelio freską „Atėnų mokykla“, o tie du tipai, nors ir apsirengę XVIII a. drabužiais, savo povyzomis ir gestais primena Aristotelį ir Platoną. Galima sakyti, kad viršelis – tai knygos epigrafų vizualizacija, kur susitinka du minėtieji ir dar Šveiko erchercogas.
– Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad rašydamas ir pats mėgavotės rašymu, nepaliaudamas krizenote iš to, kas nejučia pavyksta.
– Rašydamas poeziją, kai sekasi, visada mėgaujuosi. Nes jei nesimėgauji, tai virsta sunkiu darbu, o už darbą turi gauti atlygį... O kas dabar tinkamai moka už poeziją? Tenka pripažinti, kad eilėraščių rašymas – tai laisvalaikio užsiėmimas, beje, gana marginalinis.
Rašydamas poeziją, kai sekasi, visada mėgaujuosi. Nes jei nesimėgauji, tai virsta sunkiu darbu, o už darbą turi gauti atlygį...
Na, o jei skaitytojui kyla įspūdis, kad ši knyga parašyta smagiai ir kitaip, nei prieš tai buvusios, autoriui belieka džiaugtis ir priimti tai kaip komplimentą. Juk jei poetas visą laiką rašys vienodai, tai nusibos ne tik skaitytojams, bet ir pats sau.
Vis dėlto, tai nereiškia, kad po šios knygos bus ir antras ferdinandiškų eilėraščių tomas, penktas ir šeštas sezonai. Ne, tokių planų neturiu. Nors kai išgirstu, kad televizijos serialų būna ir dešimt ar net keliolika – susimąstau...
– Kad per anksti pabaigėte?
– Taip. Bet juk jei būtų daugiau, rizikuočiau tiesiog nusibosti, įkyrėti, kartotis. Dabar aš, kaip autorius, žinau, ką šia knyga norėjau pasakyti, ir man to visiškai pakanka.
– Ir ką gi?
– Kad nieko niekam neįmanoma pasakyti, nes niekas tavo pasakymais tiesiog nepatikės. Tad kas belieka? Stengtis, kad skaitydamas dažnai nerimtus Ferdinandų pokalbius, žmogus pats ką nors suvoktų. Ir visai nebūtinai tai, ką norėjo pasakyti autorius.
Galvoju, kad jei skaitytoją kokie nors jo paties suvokimai ištiktų, tai jau būtų šioks toks pasiekimas. Taip pat ir socialine prasme: juk gal tuomet žmogus taptų įtaresnis gerąja prasme, mažiau tikėtų sąmokslo teorijomis ir imtų daugiau galvoti pats. Pripažinkime, tai jau būtų šioks toks laimėjimas.
– Kodėl jums šį kartą eilėraščiuose prireikė tokio personažo kaip Ferdinandas? Maža to, net ne vieno, o visų trijų.
– Visi trys Ferdinandai yra iš ten pat – pirmojo „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ puslapio. Vienas Ferdinandas yra vaistininko padėjėjas, antras – šunų mėšlo rinkėjas, trečias – erchercogas. Būtent tai ir nurodoma trečiajame knygos epigrafe po Aristotelio bei Platono citatų. Tačiau tik tiek, mat vėliau Hašeko knygoje pirmieji du Ferdinandai nė karto neminimi, o čia jie tampa savarankiškais veikėjais.
Ferdinandas yra neatsiejama ir mano vaikystės dalis, mat „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ itin mėgo tėvas. Maža to, su Šiaulių dviračių gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi jiedu ne tik nuolatos skaitė šią knygą, bet susitikę dažnai kalbėdavo ir ginčydavosi Šveiko stiliumi, ir tai jiems praskaidrindavo sovietinę tikrovę.
Ferdinandas yra neatsiejama ir mano vaikystės dalis, mat „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“ itin mėgo tėvas.
Štai kad ir toks epizodas: aš, penkiametis, tupiu po stalu, o mano tėvas su draugu gurkšnoja armėnišką konjaką. Svarbu pabrėžti, kad „gurkšnoja“ – po vieną, ne daugiau kaip dvi taureles: ne alkoholis juos perkeldavo į „šveikišką“ pasaulį.
Tuo metu Šiaulių mėsos kombinatas ėmė gaminti storą virtą dešrą, kurią perpjovus matydavai pilką masę su didele raudona žvaigžde viduryje. Sėdėdami už stalo jiedu diskutuoja: ar, kai pavalgęs šios dešros nueini į tualetą, ar ta žvaigždė taip pat išeina lauk nepraradusi savo spalvos ir formos?
Ilgai ir rimtais argumentais svarstydami jie, pamenu, priėjo prie išvados, kad ir išeidama žvaigždė turėtų likti žvaigžde, nors pasižadėjo patikrinti... Juk kam, kitu atveju, mėsos kombinatas būtų sugalvojęs gaminti tokią dešrą.
Pamenu, kad aš šią diskusiją priėmiau kaip gamtamokslinę, ir man jų išvada sukėlė didelių abejonių: niekaip nesupratau, kaip žvaigždė gali išlikti, jei prieš nurydamas tu ją sukramtai, suvirškini... Tuo metu aš dar nebuvau skaitęs Šveiko nuotykių, tad bandžiau remtis savo, kad ir kuklia, empirine patirtimi... O štai Ferdinandai, regis, tai nesunkiai suprastų.
– Skaitydamas jūsų knygą prisiminiau Marcelijaus Martinaičio rinkinį „K.B. įtariamas“, kuriame poetas, labiausiai žinomas kaip Kukučio kūrėjas, po trijų dešimtmečių sukūrė naują personažą K.B., kuris taip pat reflektuoja savąjį laiką.
– Žinoma, pamenu šią knygą, man ji ne itin patiko, atrodė, kad autorius tyčia kažko nepasako. Beje, nesu ir didelis Kukučio mėgėjas dėl apsimestinio šio personažo kuklumo ir infantilumo. Vis dėlto visa tai buvau skaitęs ir nedrįsčiau teigti, kad šnekantis Ferdinandams minėtų knygų personažai netupėjo kokiame nors mano sąmonės kamputyje. Virš mūsų kabo kultūros vaizdinių debesis, ir nežinia kada, kas ir kaip iš jo nukrinta.
Kita vertus, personažai mituose, poezijoje ar prozoje – tai nieko naujo. Jie pasitelkiami kaip savotiška kaukė ar mediumas išsakyti mintis apie laiką, žmones, Dievą ar dievus. Personažai autoriui suteikia daugiau laisvės.
Kokių tik personažų literatūroje nėra buvę... Juk jau Homeras kalbėjo apie dievų ir žmonių darbus, nors juos vaizdavo kaip realius istorijos dalyvius.
Eilėraščiai turi ne vieną sluoksnį, tad Ferdinandų tauškaluose esama ir gelmės, svarbių egzistencinių klausimų, nors čia dažniausiai slepiamasi po šmaikštumu.
Personažai labai pravertė ir sovietinės cenzūros laikais, kai neigiamo veikėjo lūpomis galima buvo pasakyti daugiau nei įprasta. Arba antikinių dievų lūpomis, kuriuos cenzūra traktavo kaip stebuklinių pasakų personažus. Tad kiekvienam laikui – savi personažai.
– O Ferdinandų „tiesos“ – ar jos yra arčiau pasakų ar visuomeniškai aktyvios poezijos?
– Vienam Ferdinandui atrodo, kad būtina užsiimti visuomeniškai aktyvia poezija, o kitas abejoja, nes jam neaišku, ką dera sakyti. Gal protestuoti? Tačiau prieš ką? Šiaip jau vaizduojuosi, kad mano „tiesos“ visada sukosi apie tikrovę, kad ir kaip ją suvoktume. Žodis „arčiau“ čia gal ne visai tinka. Tiek pasakos (mitai), tiek visi kiti diskursai yra apie tikrovę ir bando ją paaiškinti.
Žinoma, eilėraščiai turi ne vieną sluoksnį, tad Ferdinandų tauškaluose esama ir gelmės, svarbių egzistencinių klausimų, nors čia dažniausiai slepiamasi po šmaikštumu. Štai, kad ir svarstymas apie tai, kaip geriau būti palaidotam – kremuojant ar karste. Man pačiam ši procedūra su kiekviena diena artėja, tad negaliu ja nesidomėti. Bet Ferdinandai apie tai kalba teoriškai, aptakiai, nors gana ūkiškai. Atrodo, jiems tai nėra itin aktualu, nes jie dabar (ne po mano knygelės, o po Hašeko veikalo) nemirtingi.
Dar viena gija, einanti per visą knygą – tai apmąstymai apie pačią poeziją. Čia taip pat yra užgriebiami rimtesni dalykai, susiję su jos prasmėmis. Galiausiai visa tai siejasi su esmingesniu klausimu – ką ir kaip mes pažįstame? Ar galime ką nors pažinti iš esmės, ar tik įsivaizduojame, tikime, kad pažįstame? O jei dar tą savo tikėjimą palaikome žinojimu, tai ženklas, kad mums jau laikas pasisakyti feisbuke. Būtent šis gnoseologinis klausimas, manau, svarbus mums visiems, ne tik poetams. Čia jis vienaip ar kitaip dvelkia iš kiekvieno eilėraščio.
Visa tai siejasi su esmingesniu klausimu – ką ir kaip mes pažįstame? Ar galime ką nors pažinti iš esmės, ar tik įsivaizduojame, tikime, kad pažįstame?
– Ar manote, kad žaisminga forma kalbant apie rimtus ir nerimtus dalykus, galima daugiau skaitytojų sudominti poezija?
– Abejoju, ar tuos, kuriems mielesni TV serialai, komiksai ar šiaip juokeliai, galima būtų sugundyti savo brangų laiką atiduoti poezijai. Seniai esu praradęs viltį, kad poezija gali sulaukti daug skaitytojų. Nebent rašytum kaip siūlo Aristotelis – „rimtą“ poeziją, kupiną žinojimo, jausmų, optimizmo, tikėjimo ir šviesos. Bet kaip sakiau, tai tik pakoreguotų procentus poezijos skaitytojų grupėje ir menkai tepadidintų bendrą jų skaičių.
Žinoma, aš ir pats šioje knygoje kalbėdamas apie kasdienius reikalus, tartum bandau koketuoti su skaitytoju – kartais prajuokinti, kartais, tikiuosi, sukelti kokių minčių.
Kita vertus, juk Ferdinandai – tai žmonės iš liaudies. Natūralu, kad jie negali būti atitolę nuo natūros. Todėl jie ir kalba apie visiems matomus, suprantamus ir aktualius dalykus: sportą ir feisbuką, daiktų paklausą ir vidinę kultūrą, kuri sutelpa į rafinuotus ir išrankius mūsų skrandžius.
Seniai esu praradęs viltį, kad poezija gali sulaukti daug skaitytojų. Nebent rašytum kaip siūlo Aristotelis – „rimtą“ poeziją, kupiną žinojimo, jausmų, optimizmo, tikėjimo ir šviesos.
– Tomas Venclova yra prisipažinęs, kad kaip poetas jis labiau linkęs į pesimizmą: jo pasaulis tamsus, mįslingas ir absurdiškas. O jūs poezijoje – pesimistas ar optimistas?
– Nors šioje knygoje yra keletas pesimistiškiau skambančių eilėraščių, aš nesu pesimistas, neleidžiu sau tokiu būti, nenoriu sau pačiam pasirodyti tarsi už ką nors kerštaučiau pasauliui. Veikiau esu šiek tiek pagyvenęs optimistas, kuris jau nebesiekia keisti pasaulio, bet norėtų, kad dar bent kiek jis pabūtų – netobulas, bet gražus, juokingas, rimtas ir teikiantis medžiagos apmąstymams ir suvokimams.
