Žurnalistinį tyrimą atliko žurnalistai iš 18 valstybių. Nutekėjusius bankinius duomenis gavo portalas 15min ir tiriamosios žurnalistikos centras OCCRP. Tuomet atskleista, kad per masyvų įmonių ir sąskaitų tinklą buvo legalizuoti sukčiavimu, korupcija ar net krauju sutepti pinigai. Šis tinklas veikė per Ūkio banką.
Šioje ištraukoje pasakojama apie tyrimo „ŪkioLeaks“ priešistorę.
Švilpiko diena
Knisimasis po leaksus buvo didžiausias rokenrolas mano gyvenime. O kas liečia pinigų plovimo supratimą – ir geriausia įmanoma mokykla. Pamenat, pasakojau apie asmeninę kiaulysčių kartoteką, kurią naudoji tam, kad sykį matytus machinacijų metodus galėtum atpažint ateityje? Mano kartoteka su „Panama Papers“, „Paradise Papers“ ir panašiais projektais prasiplėtė iki Mažvydo bibliotekos dydžio.
Visi, kas dirbo prie „Panama Papers“, per tuos keletą metų pora galvų praaugo save. Bet tai nebuvo vienintelis pozityvus efektas. „Mossack Fonseca“ leaksas ir jo poveikis suveikė kaip katalizatorius, paskatinęs neabejingus žmones, turinčius svarbios informacijos, drąsiau bendrauti su žurnalistais. O tai buvo gal ir pats svarbiausias „Panama Papers“ rezultatas.
Leaksai pradėjo piltis vienas po kito. Neabejotinai ryškiausias atvejis po „Panama Papers“ – „Danske Bank“ skandalas. 200 milijardų (aha, milijardų) neaiškios kilmės pinigų. Per vieną banką, per jo Estijos padalinį. Kai kolegos iš Danijos leidinio „Berlingske“ susprogdino šią finansų pasaulio bombą, žavėjausi ir pavydėjau.
Vieną svarbiausių „Danske“ tyrimo žmonių – fantastišką žurnalistę Evą Jung – jau tada pažinojau. Ir kai vienos konferencijos programoje pamačiau jos pavardę, įsitaisiau pirmose eilėse, kiekvieno žodžio klausydamas kaip simfonijos. Eva papasakojo, kiek darbo įdėta į „Danske“ tyrimą, kokie metodai naudoti, kaip atpažinti fiktyvias sutartis. Kiaulysčių kartoteka augo kaip ant mielių.
Tuo metu „Danske“ bankas dar tikrai nejuto viso „Berlingske“ žurnalistų darbo skonio. Pasaulinis skandalas buvo tik aperityvas. Pagrindinis patiekalas – milžiniškos baudos ir faktinis Baltijos šalių rinkos praradimas – buvo tik pakeliui į iš lėto kaistančią orkaitę. Bet visi supratom, kad bankui bus labai ir labai nekažkas. O Eva mums pasakojo, kaip tas būsimas nekažkas nutiko.
Sėdėjau auditorijoje apimtas savotiškos ekstazės. Paskui persimetėm su Eva keliais žodžiais, išreiškiau absoliutų susižavėjimą jos darbu ir tyliai užsisvajojau. Ar ir aš galėčiau prasukti kažką panašaus?
Eik tu, durniau. Pasileisk „Depeche Mode“ gabalą „Dream On“ ir svajok toliau.
Man atrodo, taip ir padariau.
***
2018 metų pavasarį sulaukiau kvietimo į Rygą. Ne kažkoks žurnaliūgų renginys – rimčiau. Prokuratūros, finansų priežiūros institucijų atstovai, politikos formuotojai. Ir mes – būrelis žurnalistų, vis giliau lendančių į nešvarių finansų pasaulį. Kvietimas į tokį renginį – kaip pripažinimas, kad šį tą darai tikrai gerai.
O aš važiavau nepasiruošęs ir net neskaitęs programos. Ne todėl, kad tingėjau (bet ir tingėjau). Tiesiog nemėgstu strateguoti ir ruoštis tokiems renginiams – daug geriau, kai nuvarai nieko nesitikėdamas, be jokių planų, o tada tiesiog improvizuoji. Gal pasirodysi nepasiruošęs ir netašytas, bet būsi šimtu procentų savimi, o ne kažkokia padailinta savo versija su užvakar padažytu fasadu.
Taigi tik maždaug žinojau, kur važiuoju. Ką ten veiksiu ir ką sutiksiu, išvis nežinojau. Pirmas vaizdas įėjus į konferencijos salę – pažįstami veidai iš Lietuvos prokuratūros, kitų valstybės institucijų. Rimtas renginys – suprantu ir programos neskaitęs. Ir sustoju kaip žaibo trenktas, nes scenoje matau vieną brangiausių žmonių pasaulyje – Drew Sullivaną, vieną iš OCCRP įkūrėjų.
Per daugiau nei dešimtmetį besitęsiančią pažintį taip ir nepasakiau Drew, kaip smarkiai man imponuoja jo asmenybė. Pagal išsilavinimą – aeronautikos inžinierius. Dirbo prie skrydžių į kosmosą projektų, o vėliau atrado žurnalistiką – savo rokenrolą. Kaip koks Bryanas May’us iš „Queen“. O man jis ir buvo ta roko žvaigždė, į kurią norėjau (ir tebenoriu) lygiuotis.
Puikiai pamenu, apie ką kalbėjo Drew. Apie tai, kaip svarbu padrąsinti žmones, disponuojančius informacija apie nešvarius pinigus, ta informacija pasidalinti. Lietuvoje tam buvo sukurtas terminas „pranešėjas“. Jei atvirai, negaliu jo pakęst. Nes primena tą žudančiai nuobodų elektroninį balsą troleibuse. „Kita stotelė – Zanūdiškės“.
Todėl, jums leidus, vartosiu man daug mielesnį anglicizmą – whistlebloweris. Jums neleidus – irgi vartosiu. Gerai, kartais parotuosim su lietuvišku analogu, kurį ir dabar mėgstu – „švilpikas“. Ir dzin, kad normalūs žmonės taip visai mielą gyvūnėlį vadina. Netgi gerai, nes švilpikai yra geriečiai.
Renginio scenoje patogiai įsitaisęs Drew kalbėjo tikrai ne apie Zanūdiškes ir tikrai ne troleibusiniu balsu. Oratorystė – jo įgimtas talentas, neatsineštas nei iš kosmoso programos, nei iš kitų keistų vietų. Ir kai gerą kalbėtoją paleidi į sceną su gera tema, kuri jam tikrai nuoširdžiai rūpi, gauni galingiausią dozę gryniausio įkvėpimo.
Drew pasakojo, kodėl whistlebloweriai yra nežmoniškai svarbūs, kodėl absoliučiai būtina užtikrinti jiems apsaugą, – nes būta ne vieno atvejo, kai akivaizdžių nusikaltimų įrodymus pateikę žmonės patys buvo nuteisti. Ir ne tik Rusijoje ir į ją panašiuose režimuose. Civilizuota, politkorektiška ir brangiu kostiumu apsirengusi Vakarų Europa irgi turi turtingiesiems ir galingiesiems parašytų įstatymų, tinkamų švilpikų (ne gyvūnėlių) medžioklei.
Galiausiai Drew perėjo prie svarbiausios dalies: kaip surasti potencialius švilpikus ir kaip su jais kalbėtis. Aha, whistlebloweriai iš dangaus nekrenta. Kartais pasiseka, bet jeigu kažką pats darysi ir parodysi potencialiems šaltiniams, kad tu egzistuoji ir nori imtis to, ką jie turi, tavo šansai susidurti su tokiais žmonėmis išaugs geometrine progresija.
Akivaizdu? Žinoma. Ir spėkit, ar man tai dašuto iki Drew kalbos.
Pasijutau motyvuotas geriau nei po dvidešimties Silicio slėnio inovatorių TED Talkų. Per pertrauką pasigavau Drew ir pasakiau, kad jis mane tik ką įkvėpė imtis avantiūros ir ieškoti savo švilpiko.
Kur? Turbūt jau atspėjot.
***
Iš Drew gavau aibę aukso vertės patarimų. Kokiuose rateliuose gali suktis žmonės, turintys informacijos, kaip atskirti žmogų su informacija nuo žmogaus, kuris žino kitą žmogų, kuris tikrai turi informacijos. Kaip prie jų prieiti, kaip užtikrinti (bet taip rimtai užtikrinti) jų saugumą ir anonimiškumą. Per dešimties minučių pokalbį gavau labai kokybišką pradžiamokslį. Liko tik viena smulkmena – surasti tą žmogų.
Ir čia norėčiau papasakoti daug ir išsamiai, bet negaliu. Nes yra labai ilgas sąrašas žmonių, kurie mano Švilpikui gyvam nudirtų kailį ir pasikabintų svetainėje ant sienos. Ir nė kiek neperdėdamas pridursiu, kad mažiausiai du tokie žmonės yra vardu Vladimiras. Abu savaip pamišę, abu – narcizai ir egomaniakai. Bet branduolinio ginklo paleidimo kodus turi tik vienas. Tikiuosi.
O terminas „Švilpikas“ čia tinka visokeriopai. Nes tai ir prasidėjo kaip epizodas iš filmo „Švilpiko diena“. Jei nematėt, rekomenduoju. O pernelyg neišduodamas siužeto pasakysiu tik tiek, kad ne kartą jaučiausi kartojantis tą pačią dieną. Pabundu, turiu tikslą, žinau problemą, žinau, kokie sprendimai jai reikalingi, ariu visą dieną, lyg ir viską darau teisingai... o kitą rytą išaušta lygiai tokia pati diena su lygiai tokiais pat rezultatais.
Neradau švilpiko – čia esminė problema. Nes negali gi ateiti į pilną patalpą žmonių ir surikti: „Gal kas nors čia nori biškiuką paleakint kokių finansinių paslaptėlių?!“ Skelbimo į alio.lt irgi nedėsi. Reikia bendrauti su tikrais žmonėmis – atsargiai, diskretiškai ir viską pasveriant miligramo tikslumu.
Sakiau, kad nemėgstu žmonių? Žinokit, tokia savybė visiškai nepadeda, kai ieškai švilpikų. Nes jeigu nori, kad tavimi pasitikėtų, tu irgi turi parodyti pasitikėjimą. Taip susiformulavo akivaizdi ir nenuginčijama išvada: sumaniau tikrai gerą idėją, tik buvau tikrai prastas kandidatas ją įgyvendinti. Bet kad jau užsikrovei tai ant savo durnos galvos – bandyk.
Tai, kas nutiko vėliau, galiu paaiškinti tik vienaip: man ir vėl pasisekė.
Švilpiką radau po ilgai trukusių nesėkmingų bandymų. Prieš pirmą mūsų kontaktą jau tikrai žinojau, kad tai jis. O gal tai ji? O gal jie ar jos? Ir apskritai, gal aš pats nežinau, su kuo bendravau ir kiek žmonių telpa į žodį „Švilpikas“? Į visus šiuos klausimus turiu vieną atsakymą, kurio nuoširdžiai ir aistringai nekenčiu: „Negaliu nei patvirtinti, nei paneigti.“
Lytis, amžius, vienaskaita ar daugiskaita, komunikacijos kalba ir forma – nieko nesakysiu, ir viskas dėl Švilpiko saugumo. Pasakysiu tik apie save: prieš tą pokalbį nervinausi kaip prieš pirmą pasimatymą, o širdis kalatojosi kaip po trijų litrų kavos, 50/50 santykiu sumaišytos su „Red Bull“. Prastas derinys. Labai prastas.
Giliai įkvėpk. Dar kartą. Dar. Taigi tu viską žinai. Drew viską paaiškino kantriai ir suprantamai, kaip pirmokui. Lengva nebus, bet turi visus argumentus. Medžiagos svarba, temos supratimas, galimybė suburti tarptautinę komandą, saugumo garantijos – pasiruošk visą arsenalą, ir viskas bus gerai. Jei po pirmo pokalbio nebus kategoriško „ne“, turi puikius šansus antram pokalbiui. O po trečio gal net išgirsi žodelį „taip“.
Bandau sau įteigti, kad esu ramus, užtikrintas ir visokeriopai vertas kitos pokalbio pusės dėmesio. Visai kaip tada, kai aštuntoje klasėje skambinau klasiokei, kurią buvau beviltiškai įsimylėjęs. Blemba, kaip tada prieš Laimą apsijuokiau.
Raminkis, sakau! Kontaktas yra. Kvėpuok. Susikaupk. Pamiršk Laimą. Prisimink pokalbio planą, pasiruošk argumentus. Numatyk Švilpiko ėjimus, pabandyk jį (ją? juos?) suprast. Pradėk kaip nors subtiliai.
– Kaip suprantu, turit duomenų iš tokio vieno banko, – pradėjau.
Taip subtiliai, kad nors sau į snukį duok.
Mintyse kaip tik tai ir dariau – brutaliai ir be pasigailėjimo. Bet nepasiekus tos vietos, kai sudaužau sau akinius su visomis pasekmėmis ir neišvengiama akių operacija, atėjo atsakymas.
– Taip.
Taip! Aišku, tu ir taip žinai, kad atsakymas toks – kitaip nebūtum vertęsis per galvą, kad šis pokalbis įvyktų. Bet Švilpikas savo atsakymu parodo, kad tavo mužikiškai subtili įžanga visko nesušiko. Kol kas. Giliai įkvėpk. Dar kartą. Ir dar. Tęsiam pokalbį. Ir dabar tikrai subtiliau. Bet greitai, kad nepasirodytum besiblaškantis ar neužtikrintas (koks ir esi).
– Tai gal norit pasidalint?
Tu rimtai?! Laimą aštuntoj klasėj kabinai absoliučiai nevykusiai – ir tai buvo šimtą kartų subtiliau nei šitas intergalaktinis fiasko. Durnius kvadratu, kubu ir visais kitais laipsniais!
– Taip.
Pala pala... Ką?
Tiesiog „Taip“. Nebuvo jokio įtempto dialogo. Nebuvo dramatiškų svarstymų apie saugumą, anonimiškumą ar pasitikėjimą. Nebuvo nieko, tik „Taip“. Kodėl? Jei būčiau to paklausęs, tikriausiai būčiau viską galutinai sušikęs.
Iki „Taip“ atvedusias priežastis ir dabar galiu tik spėlioti. Švilpikas tikrai žinojo, su kuo bendrauja. Žinojo, kad ne pirmus metus vaikausi Romanovo finansines uodegas, kad dirbau prie „Panama Papers“ ir jau suprantu dalykus. Žinojo ir tai, kad sukuosi tarptautiniuose rateliuose ir galiu suburti į save panašių maniakų komandą. Švilpikas apie mane žinojo viską. O aš nežinojau nieko. Ir čia galėjo būti dar vienas motyvas pasakyt „Taip“ – gal net pats rimčiausias. Bet tada nesukau sau galvos dėl Švilpiko motyvų. Nes kam tie apmąstymai, kai turi progą pasikelti uodegą prieš vieną didžiausių savo autoritetų.
Taigi tuoj po pokalbio su Švilpiku susisiekiau su Drew ir informavau apie neregėtą savo sėkmę. Dalį apie nemokšišką dialogą, kuris šiaip jau turėjo viską suknist, kukliai nutylėjau.
O Drew neskubėjo šokti į mano triumfo traukinuką ir iškart pasitikslino, ką aš tikrai ir garantuotai turiu – duomenis ar pažadą tuos duomenis man duoti. Atsakymas, žinoma, buvo antras variantas. Bet mano smegeninėje ir toliau grojo pergalės maršas. Išaušo mano diena, blemba! Va dabar tai šausiu tokią medžiagą, kokios Lietuva nėra mačiusi.
Tik po geros savaitės supratau, kad Drew klausimas buvo iki skausmo taiklus. Nes Švilpikas kažkur dingo.
***
Švilpiko diena prasidėjo iš naujo, tik su gerokai didesniu nerimu ir augančiu susimovimo pojūčiu. Jau susitariau, jau išgirdau „Taip“, jau pasigyriau Drew... ir nieko negaunu. Visas mano planas, kaip tuoj sukursiu savo „Panama Papers“ versiją ir šausiu kaip iš patrankos, eina velniop.
Gal susisiekti su Švilpiku? Ne – pasirodysiu durnas ir nekantrus. Švilpikas pajus spaudimą ir persigalvos. Gal ieškoti kitų variantų? Ne! Jau ir taip per daug žinančių, kad Švilpiko ieškojau, ir mažiausiai reikia, kad ieškočiau iš naujo – prarasiu jo pasitikėjimą. Jei vis dar jį turiu.
Gal paprašyti dar vieno Drew patarimo? Viešpatie, ne! Jis gi iškart supras, kad susimoviau, tėviškai patapšnos per petį ir pasiūlys užsiimti kitais dalykais. Tarkim, tokiais, kuriuos tikrai sugebu padaryti. Bręsta ta baisiai nemaloni akimirka, kai turėsiu pripažinti, kad bandžiau žaisti smarkiai ne savo lygoje.
Ir taip kasdien. Tie patys svarstymai, tokios pat sprendimų paieškos ir tas pats nulinis rezultatas.
Bzzt! Įkyri vibracija kažkur ant stalo, kur aš ir vėl tarp popierių palaidojau telefoną. Ekshumuoju savo iPhone’ą – ekrane matau, kad atėjo žinutė. Ne, ne SMS ir ne per kokį feisbuką.
Labas, Šarūnai. Ar galim trumpai pasikalbėti?
Bet žinutė ne nuo Švilpiko – nuo Paulo Radu. To paties Paulo Radu, kuris atrodo kaip Kurtas Cobainas, pasakoja trenktas istorijas apie interviu už didelę baltą liemenėlę ir kartu su aeronautikos inžinieriumi Drew kuria žurnalistinį rokenrolą keistu pavadinimu OCCRP.
Iš patirties žinau: kai Paulas pokalbį pradeda taip, laukia kažkas gero. O dabar, po mano fiasko su Švilpiku, kas nors gero man labai praverstų.
Žinoma! Susiskambinam? – atsakau.
Telefonas suskambo jau po kelių sekundžių.
– Žmogau, tu nepatikėsi, ką gavau.
– Ką?
– Leaksą iš Ūkio banko!
Nepatikėsi, bičiuli, bet patikėsiu.
