Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 29d. 12:38

Tamsioji istorijos dėmė: iš tūkstančių jų tebegyvena vos dvidešimt

Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“
Knygos viršelis / Mary Lynn Bracht „Baltoji chrizantema“

2019 m. pradžioje mirė 93-ejų sulaukusi pietų korėjietė Kim Bok-dong. Ji buvo viena paskutinių vadinamųjų „guodėjų“, kurios Antrojo pasaulinio karo metu pateko į Japonijos armijos sekso vergiją. Naujausiais duomenimis, Pietų Korėjoje liko vos 23 „guodėjų“ dalią patyrusios moterys. Apie skaudžią jų dalią iki šiol vengiama kalbėti.

Todėl Kim Bok-dong aštriai kritikavo prieš trejus metus pasiektą Japonijos ir Pietų Korėjos susitarimą, kuriuo Seulas pažadėjo Tokijui tylą mainais už atsiprašymą ir milijardo Japonijos jenų kompensaciją.

Nusprendusi netylėti apie šį tragišką slepiamos istorijos epizodą ir solidarizuodamasi su niekuo nepateisinamo prievartos aukomis, korėjiečių kilmės amerikiečių rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone, Mary Lynn Bracht parašė didelio skaitytojų atgarsio sulaukusį romaną „Baltoji chrizantema“ (lietuviškai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Rašytoja užaugo didelėje JAV korėjiečių emigrantų bendruomenėje. 2002 m., aplankiusi savo motinos vaikystės kaimą Pietų Korėjoje, pirmą kartą sužinojo apie „guodėjas“. Jų istorija rašytoją sukrėtė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Detaliose savo kūrinio pastabose, kurios apima ir karo niokojamos šalies istorinių įvykių chronologiją, M.L.Bracht nusako savo knygos atsiradimo paskatas: aprašyti šiuos siaubingus dalykus ir atkreipti į juos dėmesį, kad praeities klaidos nebepasikartotų.

„Mane jaudina moterų istorijos. Stiprių moterų istorijos. Jaučiuosi taip, lyg mano mama ir jos draugės kiekviena būtų tikros savo išgyventos istorijos liudytojos“, – sako autorė, aiškindama, iš kur sėmėsi įkvėpimo. „Jos negalėjo palūžti, neturėjo kito pasirinkimo. Negaliu net įsivaizduoti... Negaliu ir galiu tuo pačiu metu, – sako M.L.Bracht kalbėdama apie savo aprašomų dviejų seserų: Hanos ir Emi, istoriją. –Mane privertė susimąstyti, kas tos moterys, kurios tai ištvėrė? Nes iš 200,000 užregistruotų paguodos moterų iki 1990 m. išgyveno tik 250. Tai didžiulis mirusių moterų skaičius. Ką turi padaryti, kad iškęstum tokią vergiją ir toliau norėtum gyventi? Kokia moterimi turi būti? Žinau, kad tai – henajo.“ (Henajo vadinamos korėjietės nardytojos, neriančios į ledinį jūros vandenį ir ieškančios kriauklių ar austrių.)

Sprendžiant „guodėjų“ problemą, 2015-ųjų gruodį Pietų Korėjai ir Japonijai tarytum pavyko susitarti, abi šalys vylėsi išspręsti konfliktą visiems laikams.

Knygoje plėtojamos dvi siužetinės linijos. Pirmosios pasakojimo gijos pamatas – 1943-iųjų įvykiai: šešiolikmetė Hana, kasdien regėdama bekraštę jūrą, džiaugiasi kitoms korėjietėms neprieinama laisve, tačiau vieną dieną, nuo japonų kareivio išgelbėjusi jaunesniąją seserį, ji prievarta išvežama į Mandžiūriją ir tampa viena iš „guodėjų“.

Antroji pasakojimo gija skirta šiuolaikinei Pietų Korėjai: Hanos seserį Emi jau šešiasdešimt metų kankina mintys apie Hanos auką. Kad atrastų ramybę, ji priversta pažvelgti praeičiai tiesai į akis.

Šiai užmirštai istorijos dalelei išvydus dienos šviesą knygos pavidalu, ji pradėta lyginti su tokiais kūriniais kaip „Geišos išpažintis“ bei „Bėgantis paskui aitvarą“. „Baltoji chrizantema“ – elegantiškai parašytas, emociškai sukrečiantis ir istoriškai tikslus romanas, „tikras literatūros alchemijos grynuolis“ (pasak Blaine Harden, knygos „Pabėgimas iš Lagerio nr. 14“ autoriaus).

Sprendžiant „guodėjų“ problemą, 2015-ųjų gruodį Pietų Korėjai ir Japonijai tarytum pavyko susitarti, abi šalys vylėsi išspręsti konfliktą visiems laikams. Visgi Japonija iškėlė Pietų Korėjai sąlygas, viena jų – pašalinti Taikos skulptūrą, pastatytą privačiame sklype priešais Japonijos ambasadą per tūkstantąją Trečiadienio Demonstraciją 2011-aisiais. Šios skulptūros pašalinimas būtų buvęs pirmas žingsnis neigiant Pietų Korėjos moterų istoriją. Pasak rašytojos, Japonija siekia tiesiog ištrinti nepatrauklią karo metų seksualinės vergijos istoriją, tarsi jokių žiaurumų iš tiesų niekad nė nebūtų buvę.

2016-ųjų kovą autorė pati lankėsi Seule, norėdama pamatyti Taikos paminklą savo akimis – pirmą ir galbūt paskutinį kartą. M. L. Bracht pasakoja: „Man tai buvo tarsi piligriminė kelionė per pusę pasaulio, kad pamatyčiau karo laikų prievartavimų simbolį, skirtą ne tik korėjietėms – prievartaujamos buvo merginos ir moterys iš viso pasaulio: Ugandos, Siera Leonės, Ruandos, Mianmaro, Jugoslavijos, Sirijos, Irako, Afganistano, Palestinos. Moterų, per karą kentusių lytinę prievartą, sąrašas ilgas ir toliau ilgės, kol neįtrauksime jų kančių per karą į istorijos knygas, kol nepaskelbsime prieš moteris vykdytų žvėriškumų muziejuose, kol neįamžinsime prarastųjų mergaičių ir moterų paminkluose, kad ir tokiuose kaip ši statula.“

Temos: 2 Knygos Literatūra

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali