Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugsėjo 6d. 18:00

Tan Twan Eng „Vakaro miglų sodas“  – elegantiškas atminties ir užmaršties tyrimas 

Knygos viršelis 15min recenzija
Jurgos Mandrijauskaitės nuotr. / Knygos viršelis

Tan Twan Eng romanas  „Vakaro miglų sodas“ – intelektualus, daugiasluosknis pasakojimas, grožio ir siaubo simbiozė apie atmintį ir užmarštį, meilę ir karą, meną ir gamtą, parašyta nepaprastai poetiška, skaidria kalba.

Tan Twan Eng „Vakaro miglų sodas“ išleido leidykla „Baltos lankos“, knygą iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė.

Tai antrasis kylančios literatūrinio pasaulio žvaigždės iš Malaizijos Tan Twan Eng romanas, kuris pateko į „Man Booker“ trumpąjį sąrašą. Prieš pasukdamas į literatūrą autorius dirbo teisininku advokatų kontoroje, taip pat yra pasiekęs pirmą aikido daną, todėl nekeista, kad savo knygos herojei parinko jam gerai pažįstamą teisininko profesiją, o japonų kultūra, kurią išsamiai studijavo bandydamas perprasti aikido subtilumus, tampa šio romano egzotiškaisiais akcentais.

Pagrindinė knygos herojė Yun Ling – kinų tautybės teisėja, šiuo metu gyvenanti Malaizijoje. Antrojo pasaulinio karo metu, po japonų invazijos Yun Ling ir jos sesuo buvo įkalintos džiunglėse japonų įrengtoje belaisvių stovykloje, kur jos buvo vadinamos „imperatoriaus viešniomis“. Net ir po tų įvykių praėjus keliems dešimtmečiams, jos vis dar jaučia pyktį japonams. Yun yra vienintelė, kuri šioje stovykloje išgyveno, tačiau ten ji prarado savo jaunystę, nekaltumą, seserį ir du pirštus.

Knyga prasideda diena, kai Yun netikėtai užbaigia gerbiamos teisėjos karjerą, palieka Kvala Lumpūrą ir iškeliauja į vidurio Malajos aukštumose įsikūrusį Jugirį susitikti su japonų mokslininku, rašančiu knygą apie „Vakaro miglų“ sodo kūrėją Aritomo, buvusį Japonijos imperatoriaus sodininką. Prieš keturis dešimtmečius Yun Ling susirado Aritomo ir, pamynusi savo neapykantą japonams, sutiko būti šio mokine, norėdama išmokti sukurti tobulą sodą, kuriuo pagerbtų savo vyresnės sesers atminimą, dievinusios japoniškus sodus. Kinijos tautybės moteriai tapti Japonijos imperatoriaus sodininko mokine yra beprecedentis įvykis. Bet būtent tada prasideda jos ir Aritomo istorija.

Praėjo beveik trisdešimt aštuoneri metai nuo tada, kai Aritomo dingo, o dabar dėl ligos, kasdien kyla vis didesnė grėsmė pačios Yun Ling atminčiai, todėl ji nuspredžia savo prisiminimus užrašyti. Užmarštis išspręstų Yun Ling pastangas rasti vidinę ramybę, nes pati patirto skausmo ir kaltės užmiršti nepajėgia.

„Vakaro miglų sodo“ pasakojimas yra konstruojamas iš trijų laiko tarpsnių. Dabartyje – atsižvelgiant į chronologiją, t.y. devintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet Yun Ling rašo savo prisiminimus. Centrinė romano dramaturgija vyksta po Antrojo pasaulinio karo, kuomet maištinga jauna prokurorė, įsiutusi, kad britų Malajos vadovai padarė tiek mažai, bandydami padėti Japonijos karo nusikaltimų aukoms, pabėgo į kalnus, norėdama išmokti sodo kūrimo meno. Jugiryje Yun atveria dar vieną, patį skaudžiausią, gyvenimo lapą apie tai, kas nutiko jai ir jos seseriai belaisvių stovykloje.

Yun iš Aritomo išmoksta daug daugiau, – ne tik japoniško sodo kūrimo paslapčių. Jų santykiai gilėja ir panašėja į meilę, kuri padeda Yun išgydyti emocines žaizdas. Ji vertina spalvingą, turtingą Aritomo asmenybę, nors esminė šio žmogaus paslaptis lieka jai neįminta. Ar buvęs Japonijos imperatoriaus sodininkas iš tikrųjų atvyko į Malają kaip į tremtį už tai, kad nepakluso imperatoriui? Ar jis, kaip ir daugelis kitų „civilių“ gyventojų, išankstinio karo Malajoje, Indonezijoje ir Filipinuose metu buvo vienas iš rafinuotų šnipų, skirtų padėti įspūdingoms Japonijos karinėms operacijoms, vykusioms po Perl Harboro atakos? Ar Aritomo gailestingumas ir noras padėti vietiniams nebuvo kaltės išpirkimo forma?

Yun, Aritomo kūrybos tyrėjas profesorius Tatsuji ir arbatos plantacijos savininko sūnus Frederikas susiburia į komandą, bandydami išspręsti Aritomo gyvenimo ir meno mįslę, kurios atsakymas galbūt slypi jo paliktuose kūriniuose. Įmindami šį intelektualų galvosūkį, jie atvertų ne tik paslaptingą Aritomo gyvenimo pusę, bet galbūt net ir svarbias Japonijos imperijos paslaptis.Tad galiausiai knygos pabaigoje sutelkiamas dėmesys į Jugirio sodą, Aritomo meistriškąją kūrybą ir tikrąjį Yun sesers gyvenimo ir atminties memorialą.

Autorius atskleidžia savo personažus lėtai, sluoksnis po sluoksnio. Tiek Yun, tiek Aritomo yra vieniši ir paslaptingi, tačiau netrukus atrandame vis daugiau panašumų tarp šių dviejų žmonių ir pradedame suprasti jų nenorą atsiverti kitiems: jie abu turėjo kovoti, kad išlaikytų savo tapatumą ir vientisumą – Yun dėl prievartos ir žiaurumo belaisvių stovykloje; Aritomo – dėl tradicijų laikymosi ir lūkesčių, kuriuos jam įskiepijo imperinė Japonija. Abu gyvena su išdavystės ir gėdos demonais. Tačiau tai netrukdo jiems pamilti vienas kitą, kaip ir nesutrukdo Aritomui išlaikyti savo paslaptis.

Šiame kūrinyje Yun Ling ir Aritomo istorijos persipina su minimų laikotarpių politinėmis „džiunglėmis“ bei labai meniškais gamtos peizažais.

Šiame kūrinyje Yun Ling ir Aritomo istorijos persipina su minimų laikotarpių politinėmis „džiunglėmis“ bei labai meniškais gamtos peizažais. Autorius pasakoja istoriją elegantiško japoniško sodo, netoliese esančios arbatos plantacijos, sodrių žalių džiunglių bei miglose paskendusių kalnų fone. Jugirio sodo gyventojai šildydamiesi ypatingąja „vienišo medžio aromato“ arbata, skanaudami „mėnulio pyragą“, virdami „čiurlių lizdų“ sriubą, stebėdami žvaigždžių lietų ir skaitydami Jeitso eiles, rodos, kiekvieną dieną mėgaujasi poezijos prisodrintomis akimirkomis. Autorius, įterpdamas į savo kūrinį šiuos poetiškus epizodus, tarsi kviečia skaitytoją padaryti pauzę tarp visų politinių ir kitokių peripetijų ir bent iš dalies pasistengti pajusti Jugirį supančios aplinkos grožį. Gamtos aprašymai šitame romane yra tokie galingi, taip jaudinančiai aprašyti, kad skaitant juos, atsiranda jausmas, jog pats ten esi ir turi galimybę visu tuo mėgautis gyvai.

Skaitant šią knygą skaitytojas daug sužino japoniškus sodus, kurių paskirtis yra labiau ne akį džiuginti, bet paliesti žmogaus sielą: „Sodas turi sujaudinti. Jis turi paliesti širdį, nuliūdinti arba paguosti. Jis turi padėti suvokti, kad gyvenime viskas laikina,<...> Ta akimirka, kai rengiasi nukristi paskutinis lapas, nubirti paskutinis žiedlapis; toje akimirkoje telpa visa, kas gyvenime nuostabu ir kas sielvartinga. Mono no aware, kaip ta vadina japonai.“. Kad juose yra paslėptos iniciacijos, surežisuotos perspektyvos, atmintis ir laikas. Aritomi kurtas japoniškasis sodas atskleidžia save kaip talpų žmogaus sielos simbolį, kurį puikiai apibūdina shakkei ,„pasiskolintų peizažų“, rūšis, su kuriais mes patys gyvename ir vadiname juos savo asmenine istorija.

„Sodas skolinasi iš žemės, iš dangaus ir iš visko, kas aplinkui, o jūs skolinatės iš laiko, <...>Jūsų prisiminimai irgi tėra tam tikras shakkey. Naudojatės jais, kad jūsų gyvenimas čia neatrodytų toks tuščias. Kaip kalnai ir debesys virš jūsų sodo, kuriuos galite matyti, bet niekada nepasieksite.“

Dar viena stipri tema, kuriai skiriama daug dėmesio šiame romane – įvairios japonų menų rūšys: kyudo (vienas seniausių kovos su lankais menų), shajo (šaudymas nematomomis strėlėmis), horimono tatuiruotės, raižiniai ir t.t.. Epizodai, kuomet Aritomo kuria sodą ar horimono ant Yun nugaros, aprašomi ypatingai detaliai, meniškai, paaiškinant naudojamų technikų ir simbolių prasmes, taip praturtinant skaitytoją tikrai gana išsamiomis žiniomis apie šiuos menus.

Kitos temos, subtiliai įklijuojamos į šią istoriją kaip „Rytų gobeleno“ emblemos: kontrastas tarp atminties ir užmaršties bei grožio apreiškimas skausmu. Pietų Afrikos arbatos augintojas Magnus Pretorijas, jo sūnėnas Frederikas ir japonų istorikas Yoshikawa Tatsuji pateikia įžvalgas apie žmones, kurie negali pamiršti savo praeities, savo tragedijų. Todėl tai nėra vien pasakojimas apie atgailą ar atsiprašymą. Aritomo niekada neatsiprašo už tai, ką japonai padarė Yun ar už savo veiksmus, o Yun iki pat pabaigos išlaiko neapykantą tiems, kurie kenkė jai ir jos šeimai. Keletas paslapčių lieka skaitytojui net ir užvertus paskutinį knygos puslapį, tačiau netikėtai ir įdomiu būdu skaitytojas atranda šiame romane kažką, ko tikrai nesitikėjo.

„Vakaro miglų sodas“ – tamsus ir gražus atminties ir užmaršties tyrimas

Tan Twan Eng – nepaprastai talentingas pasakotojas, gebantis ne tik puikiai balansuoti tarp skirtingų laikotarpių, bet ir, naudodamas mistiškuosius japonų kultūros elementus, meistriškai kurti daugiasluoksnį kūrinį, atskleidžiant ne tik žmogaus, bet ir pasaulio dualistinę prigimtį. Japonijos žiauri karo istorija čia persipina su šlovingais Japonijos meno ir filosofijos šedevrais, kaip ir knygos herojai, vienu metu nekenčiantys ir mylintys.

Labai tiksliai ir gražiai šį romaną apibūdina knygų apžvalgininkė Jūratė Samušytė: „Šis kūrinys – kaip japoniškas sodas: žavi savo tobula estetika, jaudina nepaprastu grožiu ir stulbina giliomis prasmėmis bei užkoduotomis paslaptimis. Tai epas apie žmogaus galias: kiek jis pajėgus ištverti ir kiek – atleisti; apie nuolat mus lydinčias seseris dvynes – atmintį ir užmarštį; apie praeities šešėlius ir drąsą prisipažinti suklydus; apie karo žiaurumus ir beprasmybę; apie arbatos plantacijas ir debesų sruogas; be abejo – apie meilę, kuri čia lyg vakaro miglos: jauti, kad tvyro kažkur šalia, bet paliesti negali.“

„Vakaro miglų sodas“ – tamsus ir gražus atminties ir užmaršties tyrimas, subtili meilės istorija, rekomenduojamas ne tik kokybiškos literatūros gerbėjams, besidomintiems japonų kultūra, istorija, menais, bet ir vertinantiems poetišką tekstą, gerai sukonstruotą pasakojimą, kupiną paslapčių ir intelektualių mįslių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Kviečiame anties

Šiemet buvau geras

Maistas

Dovanoju sveikatą

Sveikata