Tarp Bazilisko, Amerikos ir Sirijaus

Kristina Sabaliauskaitė, „Silva rerum IV“: Romanas, Vilnius: Baltos lankos, 2016, 400 p., 6000 egz.; 10 000 egz. 2-oji laida; 10 000 egz. 3-ioji laida; 3100 egz. 4-oji laida. Dizainerė Kristina Sabaliauskaitė.
 Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum IV“ pristatymas
Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva Rerum IV“ pristatymas / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Į šių metų knygų mugėje vykusį Kristinos Sabaliauskaitės romano Silva rerum IV pristatymą nepatekau – didžiausia Litexpo rūmų salė buvo prisėsta, prigulta, apgulta ir užblokuota rašytojos gerbėjų. Net uodas snapo neįkištų. Drįstu manyti, kad tai buvo masiškiausias knygų mugės renginys. 2008 m. pasirodęs Sabaliauskaitės romanas Silva rerum ir tolesnės jo dalys (antroji 2011 m., trečioji 2014 m.) jau laikomas sėkmingiausia ir įsimintiniausia dešimtmečio, gal net šimtmečio knyga. 2016 m. pabaigoje pasirodžiusi ketvirtoji dalis (ar tikrai jau paskutinė?) vėl muša perkamumo (šiuo metu 29 100 egzempliorių tiražas!) ir skaitomumo rekordus. Skaitytojų, o ir kritikų dėmesys ne tik kad neslūgsta, bet dargi auga.

2016 m. pabaigoje pasirodžiusi ketvirtoji dalis (ar tikrai jau paskutinė?) vėl muša perkamumo (šiuo metu 29 100 egzempliorių tiražas!) ir skaitomumo rekordus. Skaitytojų, o ir kritikų dėmesys ne tik kad neslūgsta, bet dargi auga.

Iki pasirodant romanui mane, kaip ko gero ne vieną skaitytoją, kamavo klausimas: ar ir ši dalis bus panaši į pirmas tris? O gal vis dėlto sulauksime ko nors visiškai kitoniško?.. Juk dar antikinę tetralogiją sudarė trys tragedijos ir viena satyrinė drama, t. y. trys labai rimti ir vienas linksmesnis kūrinys ta pačia tema. Net ir sunkiasvorių tragedijų meistras Aischilas prie savo kruvinosios trijų dalių Orestėjos buvo pridėjęs ir viltingesnį bei linksmesnį pasakojimą apie Protėją. Tai kodėl Sabaliauskaitė negalėtų pateikti staigmenos? Bet ne, jokios sensacijos, iš pirmo žvilgsnio jokios. Tos pačios Norvaišų giminės istorija, nuosekliai iš XVIII į XIX a. tekantis laikas, toliau negandų kamuojama mūsų šalis, taip pat gražiai banguojantys ilgi sakiniai, nuolat pasikartojančios tos pačios mintys... Nuspėjama, bet ar laukta?

Dabar, jau aprėpiant visas keturias romano dalis, galima pastebėti keletą bendrų dalykų. Visose Sabaliauskaitės knygose svarbiausia buvo kokia nors istorinė epocha ir lūžinių to laiko įvykių vaizdavimas. Štai pirmojoje matome Lietuvą po rusų tvano (1659–1667 m.), antrojoje 1707–1710 m. Didysis maras ir Šiaurės karas, trečiojoje – painūs XVIII a. vidurio įvykiai. Dėsninga, kad ketvirtoji – apie skaudžią Abiejų Tautų Respub¬likai XVIII a. pabaigą ir XIX a. pradžią.

Kita svarbi romanų sudedamoji, itin skaitytoją veikianti dalis – atpažįstamos vietos. Pirmojoje dominavo ir visus labai džiugino XVII a. Vilniaus ir Lietuvos provincijos (Milkantų dvaro) vaizdai, antrojoje – prie Vilniaus ir Milkantų dar atsirado Biržai, trečiojoje jau aprėpiamos ir už dabartinės Lietuvos ribų esančios LDK teritorijos, didžiausią dėmesį koncentruojant į Nesvyžių. Ketvirtojoje ilgiau neužsibuvus Vilniuje, Rumšiškėse ir Gardine, iškeliaujama į dar platesnį pasaulį – per Europą iki pat Londono.

Visose dalyse autorė tiesiog priblokšdavo ir nuginkluodavo jau nuo pirmųjų puslapių: įstabi pirmojo romano įžanga, kur svarbiausias akcentas – palaidotas, o paskui vaikų atsikastas katinas, kurio vaizdas taip sukrečia ir kuriame telpa visa Baroko dvasia, esmė ir prasmė; antrosios dalies pradžia kvietė Vilnių pamatyti kuosos žvilgsniu; trečioji žavėjo sostinės gaisro tikroviškumu. Nelaužoma tradicija ir ketvirtoje dalyje – skaitytojas pasijunta iškilmingų laidotuvių dalyvis. Iš tiesų, juk rašytojos stiprybė – įsimintinų, vaizdingų, įtaigių ir monumentalių scenų kūrimas. Daugeliui atmintyje, ko gero, įstrigę vienuolių įvilktuvės, maro vaizdai, švedų karių išnuodijimas, prašmatnios puotos ar orgijos. Ir ketvirtoje dalyje tokių scenų apstu: romantiška trijų jėzuitų nakvynė šieno kupetoje, kruvinas Marcianos gimdymas, užburianti Antoninos Sentimani giesmė, keistos jos laidotuvės Londone ir pan.

Kaip ir kitose romano dalyse, šioje taip pat gausu veikėjų: jais tampa ir realūs to laiko asmenys, ir išgalvoti personažai. Tikriausiai ne vieną pradžiugins romane šmėkštelintys žymūs lietuviai (LDK rūmų iždininkas Antanas Tyzenhauzas, vyskupas Ignotas Masalskis, architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius ir kiti) ir užsieniečiai (nusenęs filosofas Jeanas Jacques‘as Rousseau, botanikas ir geografas Jeanas Josephas Rossignolis). Nors neprilygstančios pirmųjų dalių veikėjoms (nepamirštama Uršulė, ryžtinga Ona Kotryna, pašėlusi Babetė), romane vėl pasirodys įdomios ir netipinės moterys: protingoji pusiau karaimė Marciana, įstabaus balso savininkė pavainikė Petro Antano Norvaišos duktė Antonina, rafinuota ir išsilavinusi ledi Harrieta. Tačiau visi minėti personažai primena tik blankius šešėlius ar nebaigtas figūras talentingo dailininko darbe, nes pagrindinis ir vienintelis šio romano veikėjas – jėzuitas Pranciškus Ksaveras Norvaiša (Narwoysz).

Įdomu, kad kaip tik dabar jėzuitų tema įvairiose meno formose ne tik kad atgimsta, bet tampa populiari ar net madinga. Tą rodo kino teatruose karaliaujantis pagal japonų rašytojo Shusaku Endo romaną Martino Scorsese‘s sukurtas filmas Tyla, ne taip seniai ekranus pasiekusi, bet iki mūsų taip ir neatkakusi 2016 m. juosta apie ordino įkūrėją Ignacą Lojolą, prisimintina ir 1986 m. Misijos sėkmė, po kurios tikras jėzuitas misionierius įsivaizduojamas tik kaip Jeremy Ironso personažas. Minėtinas ir Undinės Radzevičiūtės Žuvyse ir drakonuose įamžintas jėzuitas dailininkas. Tema, verta diskusijų, išsamių straipsnių ir net tyrimų, tačiau atrodo, kad ji ypač paranki nusprendusiems gilintis ir atskleisti skaudžiausius, slapčiausius žmogaus sielos virpesius ir dvasios slėpinius.

Pagrindinio veikėjo vardas jau savaime atrodo esantis nuoroda į jėzuitišką temą. Juk Pranciškus Ksaveras (1506–1552), Ignaco Lojolos kambariokas, o vėliau ir bendražygis, padėjęs jam įkurti Societas Iesu, išgarsėjo kaip pirmasis jėzuitų apaštalas Indijoje ir Japonijoje, kantrus ir pasišventęs misionierius, dar 1622 m. paskelbtas šventuoju. Tačiau mažai tikėtina, kad Sabaliauskaitės romano herojus tilps į kokius nors rėmus – netipinis jis bus jau vien todėl, kad gyvens ne XVII a. – vienuolijos galios ir klestėjimo laikais, o XVIII a. pabaigoje, prieš pat ordino panaikinimą, kai žodis jėzuitas tariamas su panieka, kai „jau kuris laikas juos visi matė kaip klastingus, galios ištroškusius, sąmonę siekiančius užvaldyti siaubūnus, sėdinčius ant nematomų ordino lobių ir utėliaujančius svetimas paslaptis; regėjo juos it juodas dėles, siurbiančias kraują, tokias skvarbias ir baugias, kad jų bijo ne vien valdovai ir vienuolijos, bet net ir Popiežius“ (p. 151). Taigi sąvoka jėzuitas nebus svarbiausia pagrindinio veikėjo konotacija.

Čia ir prireikė antro, gerokai atidesnio žvilgsnio į visą kūrinį, kuris pasirodė besąs sukonstruotas (tik vietomis ką praleidžiant ar pridedant) išskirtinai iš realaus asmens – žymaus Vilniaus universiteto matematiko, fiziko ir hidrauliko Pranciškaus Ksavero Norvaišos biografijos faktų: mokslai jėzuitų kolegijoje, vienuolio šventimai, studijos Vilniaus universitete, Nemuno vagos valymas, Gardino observatorijos kūrimas, kelionė po Europą renkant astronomijos prietaisus, grįžimas atgal, profesoriavimas, masonų ložė, susitikimas su imperatoriumi Napoleonu.

Belieka tik stebėtis, kaip glaustas enciklopedinis straipsnis tapo keturių šimtų puslapių romanu. Tam tikrai reikia talento ir lakios vaizduotės. Vis dėlto toks autorės sprendimas kelia dvejopus jausmus. Viena vertus, nuosekliai sekant pagrindinio veikėjo pėdsakais, pritrūksta dėmesio svarbiems to meto įvykiams, kurie lieka kažkur nuošalyje, kone epizodiški. Jėzuitų ordino panaikinimas, vienas po kito sekę Respublikos padalijimai, Kosciuškos sukilimas prašytųsi ir atidesnio traktavimo, ir gilesnių įžvalgų. Kažin kodėl ir kai kurie Europos miestai, kuriuos matome Pranciškaus Ksavero akimis, labiau primena kelionių gidų aprašus, o ne gyvybe pulsuojančius prekybos ir kultūros židinius. Jų vaizdai niekaip negali prilygti tiems, kurie buvo susiję su Vilniumi ar Lietuvos provincija.

Pasirinktas pasakojimo būdas suteikia galimybę nesiblaškant kurti įdomesnį personažą ir sudėtingesnį charakterį. Iš visų Sabaliauskaitės romanuose pavaizduotų vyrų šitas pavykęs labiausiai.

Kita vertus, pasirinktas pasakojimo būdas suteikia galimybę nesiblaškant kurti įdomesnį personažą ir sudėtingesnį charakterį. Iš visų Sabaliauskaitės romanuose pavaizduotų vyrų šitas pavykęs labiausiai. Kadangi jokių „kaip“ ir „kodėl“ Pranciškaus Ksavero biografijoje nėra, autorė savo kūrinį – ąsotį, išžiestą iš vieno asmens biografijos, taip pat istorijos bei kultūros faktų, – sklidinai pripildo gėrimo iš laisvai kuriamo personažo jausmų, minčių, apmąstymų, svarstymų, abejonių, nusivylimų, potyrių ir ieškojimų. Vaikystę praleidęs griežtoje jėzuitų mokykloje, ilgėdamasis motinos ir namuose palikto geriausio draugo – šuniuko, jis sugebės rasti jėgų prisitaikyti prie aplinkybių, apsiginti, nepalūžti. Nelaimingas ir vienišas vaikas taps tiksliųjų mokslų žinovu, neabejingu poezijai bei menams, išaugs į jaunuolį, išsiilgusį žmogiškos šilumos ir draugystės, bet geriausiai besijaučiantį vienumoje, gailestingą ir kilnų, iš kitų išsiskiriantį tuo, kad įnirtingai ieško gyvenimo prasmės, bando suprasti patį save ir „Viešpaties planą, sumanytą šiam pasauliui“. Jo gyvenime bus nuostabą sukėlusių ir meilę sužadinusių žmonių (netikėti, nesuprantami ir neišsipildę jausmai prancūzui kolegai Rossignoliui, kurio šypsenos jis visada ilgėsis, ir gilus brandus jausmas ledi Harrietai), bet meilę stelbs mokslininko smalsumas ir pašaukimas, o labiausiai – dar paauglystėje patirtas žmogaus laikinumo ir menkumo supratimas, tarsi baugus šešėlis lydintis nuo tada, kai universitete jis gavo užduotį eilėmis aprašyti šventojo Pranciškaus Borgios gyvenimo epizodą. Mat anas, daug dienų gabenęs mirusios karalienės palaikus, pagaliau atvykęs į vietą ir atvėręs karstą išvydo, „ką laikas ir karštis padarė gražuolės valdovės kitados įstabiam kūnui, kuris prieš jo akis karste gulėjo dvokiantis, pajuodęs, supuvęs, yrantis gabalais ir tarsi judantis nuo nežinia iš kur atsiradusių jį naikinančių gyvių“ (p. 144). Nuo tada šventasis prisiekė tarnauti tik Dangaus valdovui, o Pranciškus Ksaveras, skaitydamas ir permąstydamas šią istoriją, suprato, kaip kadaise ir jo giminaitė Uršulė žiūrėdama į iškastą katino lavoną, kad svarbiausia žmogaus kūno dalis yra ne kas kita, o tik nematoma siela. Todėl neatrasti pasauliai viduje jam bus svarbesni už tikrus įvykius, savęs pažinimas ir mokymasis susitaikyti nusvers norą maištauti, keistų paslapčių turėjimas atpirks gyvenimo netektis ir neteisybę. Jaunasis jėzuitas pasirinks būti ne didvyriu, bet mokslininku, ne maištininku, bet mąstytoju. O kai kurie romano skaitytojai pasakojime apie Pranciškų Ksaverą tikriausiai įžvelgs ne tik žmogaus gyvenimo tragediją, bet ir visos tuo metu iš žemėlapių trinamos LDK metaforą.

Dar viena, ne iš pirmo žvilgsnio pastebima, bet labai pradžiuginusi šio romano naujovė – atsiradęs teksto gylis.

Dar viena, ne iš pirmo žvilgsnio pastebima, bet labai pradžiuginusi šio romano naujovė – atsiradęs teksto gylis. Horizontaliai tekantį nuoseklų pasakojimą apie Pranciškaus Ksavero Norvaišos gyvenimą kerta aštri vertikalė: baziliskas – Amerika – Sirijus. Baziliskas yra visų keturių romano dalių raudonasis siūlas, šioje dar aiškiau simbolizuojantis tamsiąsias blogio jėgas ir mirtį, tiek fizinių, tiek dvasinių pagundų ir nuodėmių pasaulį, nuolat įtraukiantį kiekvieną. Sirijus – paslaptingas dangaus šviesulys, ryškiausia ir nepaliaujamai mirksinti žvaigždė yra tarsi bazilisko priešybė, ji – pažinimo šviesa, skrodžianti prietarų ir baimių tamsą, kelrodė žvaigždė aukštųjų idealų, amžinybės, nemirtingumo ir vidinės laisvės link, dangiškoji ir išsiilgtoji kiekvienos sielos tėvynė. Ir Amerika. Dar vienas kertinis šio romano ženklas ir žodis. Pranciškus Ksaveras ilgai ir nesėkmingai Vilniaus universiteto bibliotekoje ieškojo jį labai dominusios knygos – Thomo Harrioto Amerikos atradimo. Vėliau knyga netikėtai atsirado, o joje pasirodė besantis įrašas apie tai, kad prieš šimtą metų tą patį veikalą skaitė ir Pranciškaus Ksavero giminaitis Kazimieras Norvaiša. Tad Amerika iškyla kaip jungiamoji grandis tarp bazilisko ir Sirijaus, tamsos ir šviesos, pragaro ir dangaus, kūno ir sielos. Ji tarsi žemiškojo gyvenimo metafora, ieškojimų ir atradimų arena, vienai spektaklio daliai suręsta scena, kurioje privalome suvaidinti savo vaidmenį.

Daugybės romano gijų iš karto nesugaudysi ir neišnarpliosi, reikės prisiminti visas kitas dalis ir jose paliktas užuominas, tačiau keletą dalykų norisi paminėti. Be jau įprasto labai įtaigaus detalių ir aplinkos vaizdavimo (taip ir norisi čiupinėti-glostinėti vestuvinę Marcianos suknią ar prašmatnius Londono ponių apdarus, ragauti Mozelio vyną ir škotišką viskį, uosti ne tik prabangių rūmų, bet ir lūšnynų kvapus), šypsotis verčiančių paradoksų, kur lyg pagal visas Baroko retorikos taisykles jungiamos sakralumo ir banalumo dimensijos („dangiškųjų šviesulių didybę, gėda net pasakyti, bet, kiek save paminė nuo vaikystės, geriausiai ir įstabiausiai patirdavo šlapindamasis“, p. 5), smagių liaudies išminties perlų („priesz wesele cuday cuday, po weseles szuday szuday“, p. 393), pasirodė, kad kaip tik šioje dalyje ypač gausu visokių ženklų ir mįslių, kuriuos autorė paliko narplioti paties įvairiausio išsilavinimo, skonio ir skirtingo smalsumo lygio skaitytojams. Ko gero, ne vienam norėsis paklausyti tos Händelio sukurtos Kleopatros arijos (piangerò la sorte mia), kurią Chiswiko parke giedojo Antonina, o „žmonės klausė lyg užburti, lyg įgelti ir pakerėti saldžių mirtinų Kleopatros gyvatės nuodų: sustingę, pastirę, kol pagaliau, visiems vienu metu, jos balsui virpant itin graudžioje aukštoje natoje lyg mostelėjus burtų lazdele, jiems iš akių pradėjo tekėti ašaros, jie visi kartu ir kiekvienas atskirai apraudojo savo likimus, ūmai atrodančius menkučius prieš Antoninos balse besiliejantį amžinybės grožį“ (p. 317). Tik reikia nepamiršti, kad ypač smalsus skaitytojas kartais gali virsti „utėliautoju“ ir aptikti, kad kitoje puikioje scenoje – Antoninos laidotuvėse – minima to paties Händelio Didonės rauda neegzistuoja, o paminėti arijos žodžiai „atminkite mane, pamiršdami mano likimą“ (originale Remember me, remember me, but ah! forget my fate) leidžia manyti, kad galvoje turimas Henrio Purcello kūrinys. Ir Harrioto knygos, pavadintos Amerikos atradimas, nerasite jokioje pasaulio knygų saugykloje. Jus pasitiks (kad ir toje pačioje Vilniaus universiteto bibliotekoje) tikrai puikiomis graviūromis puoštas lotyniškas veikalas Admiranda narratio apie Virdžinijos indėnų gentis. Lapsus tai ar lusus, matyt, žino tik pati autorė.

Tačiau kad ir kiek mažų utėliukų rastum ir užtrėkštum tekste, Sabaliauskaitė kol kas be konkurencijos liks savo valdų karalienė. Istorinis-nuotykinis romanas labai patikimose ir talentingose rankose. Ji viena taip įtaigiai pasakoja mūsų pačių istoriją, kurios griebiamės lyg neregiai lazdos, springdami ryjame didžiuliais kąsniais, godžiai geriame ištroškusio keliauninko gurkšniais. Ir skaudi, dar neprisijaukinta epocha pamažu kyla iš rūkų, įgaudama aiškius pavidalus. Taip, gal šioje dalyje daugiau karkasinio pasakojimo ir šablonų, kelionių giduose aprašytų pasivaikščiojimų, mažiau tokių žavingų nukrypimų nuo pasakojimo, šalutinių linijų pynės, nevaldomo vaizduotės šėlsmo. Bet ir daugiau bandymų gilintis į žmogų, suprasti jo poelgius, jausmus ir siekius. Labai norisi tikėti, kad ruošiamasi šuoliui kažkur kitur – į dar neatrastą Ameriką. Paskui Sirijaus šviesą nakties danguje.

Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius