– Justinai, pagrindinė „Tylenės“ veikėja – aštuoniolikmetė Indrė. Ji – iš sugriuvusios šeimos. Jos vaikinas Linas – iš šeimos, kuri skiriasi. Ar sąmoningai pasirinkai veikėjus iš tokių šeimų?
– Veikėjai visada iš kur nors ateina. Turbūt tik aklas gali nematyti, kiek aplinkui griūvančių šeimų, kiek skyrybų, kiek vaikų, augančių be tėvo ar mamos. Ir nebūtinai dėl skyrybų – pavyzdžiui, tėvai uždarbiauja užsienyje, vaikas auga Lietuvoje su seneliais, arba – tėvai dirba tiek, kad vaikai jų nemato. Aš girdžiu tokias istorijas ir stengiuosi perprasti tuos jaunus žmones, kurie turi užaugti greičiau, nei norėtųsi. Pamenate, prieš keletą metų atliktą tyrimą – kad tėvai su vaikais praleidžia mažiau nei pusvalandį per dieną. Spėčiau – mažiau, nei skiria laiko socialinėms medijoms. Tai – drama. O rašytojai mėgsta kalbėti apie dramas.
– Ar, tavo manymu, jie – apleisti vaikai?
– Ne, apleistumas, socialinė atskirtis būtų atskira tema, savo veikėjų atveju tai vadinčiau mentaline apleistimi. Tarkim, ir Lino tėvas, ir Indrės tėvas santykius su vaikais formuoja per pinigus. Kitokio, įvairiapusio santykio, bendrystės tarp jų – nėra. Tėvui neįdomu Lino užsiėmimai, Linui – tėvo verslai. Indrės tėvas ilgametį nebuvimą bando kompensuoti brangiomis dovanomis, bet, likdamas kitoje šalyje, jis taip pat negali užmegzti įvairiapusio ryšio.
– Bet gal nėra taip blogai? Juk psichoterapeutė Aušra Kurienė knygos pristatymo metu sakė, kad tokių vaikų nėra daug, tai nėra vyraujanti realybė.
– Specialių tyrimų nedariau, bet iš to, ką stebiu, ką matau, neabejoju, kad tokių vaikų yra. Aušra Kurienė taip pat sakė, kad šie jaunuoliai neturi su kuo pasikalbėti. Ir tai labai tiksli mintis – jeigu negali tinkamai pasikalbėti su tėvais (ar su kuriuo nors kitu suaugusiuoju), tada blogai. Paauglio kontaktas su suaugusiuoju nebūtinai bus automatinis, štai ir Indrė, kai jai pataria pasikalbėti su mokyklos psichologe, mano – o ką ji jai pasakys? Juk tai ji gedi, ne psichologė. O Indrės motinos meilė labiausiai reiškiasi per kontrolę, labai stiprią. Koks paauglys mėgsta būti kontroliuojamas?
– Kaip manai, kas svarbiausia jaunam žmogui bendraujant su, pavadinkime, „tikrais“ suaugusiais?
– Manau, kad labai svarbus dalykas yra pripažinimas. Kad tu, nors dar nesi gyvenime daug patyręs, bet juk turi žmogišką vertę. Nekalbu apie bandymą vertę reikšti pinigais, bet bent jau tavo nuomonė tikrai verta išklausymo. Labai lengva akcentuoti, kad tau kas nors nesiseka, kad ko nors nepasieki, bet sunkiau pastebėti tai, kas sekasi. Juk kai sekasi – atrodo tarsi tai savaime suprantama. O juk už sėkmės taip pat slypi pastangos.
Aušra Kurienė pristatymo metu pasakė, kad svarbiausia su vaikais, tegul jau ir sulaukusiais pilnametystės, kalbėtis, ir šiuo atveju kalbėtis – tai nereiškia kalbėti, tai reiškia klausytis ir juos girdėti. Po šių žodžių ir man dingtelėjo – ar tikrai aš pats išklausau saviškių vien tam, kad pateikčiau atsakymą, jog „viskas yra ne taip!“
– Knygos pristatymo „Knygų mugėje“ metu Ernestas Parulskis atkreipė dėmesį į tai, kad tavo veikėjai turi tamsiąsias puses. Ar jas irgi kildini iš jų tėvų?
– Gyvas veikėjas privalo turėti pačių įvairiausių pusių ir savybių. Kurdamas veikėjus retai galvoju apie juos kaip apie vaidmenų žaidimo personažus su tam tikrais priskirtais taškais (gudrumas – 10, charizma – 8, vikrumas – 7 ir pan.), aš labiau mėgstu S. Kingo metodą – įmesti veikėją į situaciją ir galvoti, kaip jis išplauks. Išplaukimui kartais prireikia ne tik gražių, šviesių sąvybių.
– Atsiliepimai apie knygą „Instagram“ ir „Goodreads“ rodo, kad vaikų – tėvų santykių dinamiką tau pavyko pagauti. Sakoma, kad knygą verta skaityti ir suaugusiems, ir jaunuoliams.
– Džiaugiuosi. Dar tėveliai pasimoko ir paauglių žargono. Vienas atsiliepimas atkreipė dėmesį, kad tėvų karta operuoja tradicinėmis galios intrigomis, jaunoji – virtualiosios erdvės. Tačiau taip pat norėčiau pasakyti, kad „Tylenė“ nėra gilus psichologinis pasakojimas, tai vis dėlto – detektyvas, mįslė, kuri reikalauja, kad tikrovė kartais nebūtų visiškai tikroviška.
– Dar vienas įdomus momentas – Vilniaus knygų mugės“metu paaugliai neretai sustodavo prie stendo ir fotografuodavo išdidintame viršelyje įkomponuotą memą – šuniuką, keliantį tildantį pirštą prie lūpų. Kas čia slypi?
– Čia slypi knygos dailininko Audriaus Vetlovo – jauno Vilniaus dailės akademijos studento pasiūlymas įtraukti į viršelį memą, humoristinį paveikslėlį, kuris, kiek žinau, reiškia „cic!“ Ir ne šiaip „cic!“ – o dažniausiai pašaipiai užtildant kokį nors „autoritetą“, kuris tau bando paaiškinti, kaip čia viskas yra (kirtis ant „y“)!
– Knygų mugės metu, prieš įrašydamas autografą, priversdavai būsimą skaitytoją pereiti „pirkimo ritualą“. Kas tai? Naujas marketingo triukas?
– Ne visai. Patys pirmieji atsiliepimai parodė, kad jeigu skaitytojai skaito nepakankamai gilindamiesi, jie gali susipainioti ir likti daug ko nesupratę. Todėl nusprendžiau tuos, su kuriais teko pabendrauti, morališkai paruošti, taip pat suteikti netikėtumo. Na, kokią dar knygą pirkdamas privalai pauostyti kvepalų žvakę – ir dar liepia tau tą faktą įsiminti? Detektyvas tuo ir smagus, kad gali žaisti!
– O dabar keliauji po mokyklas, bendrauji su skaitytojais, ką jie sako?
– Jie sako tai, ką ir taip žinau – NESKAITOM! O aš visaip, šokdamas, dainuodamas, rodydamas fokusus (juokauju!) bandau juos įtikinti skaitymo nauda, „apmėtau“ faktais ir tyrimų duomenimis, teigiančiais skaitymo naudą. Galiausiai sakau – bent šitą pabandykit, žiūrėkit, nedaug gi čia to skaitymo! Ir, žiūrėk, vienus patraukia žemėlapis, kitus – pažįstamos Vilniaus vietos, trečius – griežtas mokytojos žvilgsnis. Kaunuosi už kiekvieną sielą, kad ją grąžinčiau į doros, t. y. skaitymo kelią.
– Ir pabaigai: ko labiausiai nori skaitytojai? Kokio dažniausio klausimo sulauki?
– Nepatikėsite. Dažniausias klausimas – o kas bus toliau?!
– Ir kas bus toliau?
– Kol kas, perfrazuojant Winstoną Churchillį, tik kraujas (iš nosies), prakaitas ir ašaros (kūrybinės). O jeigu labai labai norite sužinoti, tai lauksime balandžio 15 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje – ten įvyks rimtas knygos pristatymas ir detalus pokalbis.
