Kalba kaip tarpininkė nuolat sukelia pasaulinius virsmus, daro poveikį žmogaus gebėjimui įsiklausyti, kad jaustų kitus, o motinos kalba pirmiausia suartina su žmogiškąja esme, jos mikropasauliu. To nesuvokus, nelengva „rasti“ ir gyvenimo prasmę, be kurios viską dar labiau užgožia „pandeminis“ Charono šešėlis. Motinos balsas tarsi atstoja šviesą, sklindančią pro žalsvai melsvą vandenį, kurio švytėjimas, iškreipdamas formas ir atspindėdamas jų paviršius, sukuria šviesos mirgėjimą. Tai „regimybių bangavimas“, pasak poetiško Karen Swann, tyrinėjančios tapatumo problemą anglų literatūroje, apibūdinimo.
Moterys semiasi drąsos iš tų moterų, kurių gyvenimą pažįsta iš jų parašytų knygų, – toks drąsos įsikūnijimas įkvepia.1
