Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 1d. 15:01

Trilerį apie žydų istoriją parašęs R.Sabas: „Turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį“

Rytis Sabas Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Rytis Sabas

Debiutinę knygą „Gaono kodas“ apie žydų istoriją parašęs komunikacijos specialistas Rytis Sabas šypsosi – jei verčiant trilerio puslapius galvoje kirba mintis, kad pasakojama lyg amerikiečių rašytojo Dano Browno romanuose, tikslas pasiektas. O tikslas paprastas – kuo daugiau žmonių turi išgirsti apie pamirštą žydų istoriją.

Romanas, kurį išleido leidykla „Alma littera“, kalba apie Vilniaus Gaono paliktą paslaptingą kodą, kuris gali apversti visą pasaulį aukštyn kojom. Į šį kodą kėsinasi ne tik antikvarinius dalykus kolekcionuojantys verslininkai, bet ir „Mosad“, FSB ir Lietuvos žvalgybininkai. O tarp šios raizgalynės laviruoti bando lietuvis Polas, kuriam ir patikėta paslaptis.

Romane persipina istoriniai faktai ir autoriaus išmonė, o atrasti, kas čia yra fikcija nėra lengva užduotis. Romanas įtraukia – ne tik siužetu, bet ir miestų istorijomis, įdomiais faktais apie litvakus bei Lietuvą.

Su R.Sabu kalbamės apie „Gaono kodą“ ir knygos užkulisius. O pokalbį pradedame nuo įžangoje jau paminėto palyginimo su D.Brownu.

Užvertęs jūsų knygą iš karto pagalvojau, kad turime lietuviškąjį Daną Browną, kurio knygose istoriniai faktai taip pat persipina su fikcija. Kiek tiesos šiame palyginime?

– Mano tikslas buvo pasiekti kuo didesnę publiką, tad nieko neišradinėjau: pasiėmiau, ko gero, vieno garsiausių šiuolaikinių autorių Dano Browno vieną, antrą, trečią romaną – esu visus perskaitęs. Man patiko, kaip jis per trilerį pateikia istorinius dalykus, kuriuos skaitydamas tikrini internete – atsiveria daug naujo. D.Browno knyga „Angelai ir demonai“ buvo kosmosas – atradimų atradimas. „Da Vinčio kodas“ taip pat – niekada negalvojau, kad tiek įdomių dalykų egzistuoja. Pradėjau jais domėtis ir pasinėriau į istoriją.

Išties D.Brownui esu dėkingas už tą susidomėjimą istorija, kurią žmonės galbūt pamiršo arba nežinojo. O mano užduotis buvo papasakoti istoriją tų, kurių niekas neprisimena.

Jei toks palyginimas atsiranda – mano tikslas pasiektas.

Kaip gimė knygos idėja?

– Prieš penkerius metus kilo idėja parašyti kažką apie Vilnių, Lietuvą, kas būtų įdomu pasauliui. Supratau, kad žmonėms Amerikoje, Pietų Afrikoje, Prancūzijoje ar Vokietijoje nelabai įdomus Vytautas Didysis ar partizanai.

Viena įdomiausių asmenybių, gyvenusių Vilniuje, buvo Gaonas. Tuomet į rankas pateko Irinos Guzenberg ir Genricho Agranovskio knyga „Vilnius: Lietuvos Jeruzalės pėdsakais“ – joje radau Vilniaus senamiesčio, kuriame augau, istoriją. Tada supratau, kad mano pradinis tikslas yra parodyti, kokia Lietuva yra faina, radikaliai pasikeičia – aš turėjau papasakoti lietuviams apie tuos žmones, kurie gyvena šimtus metų drauge su mumis ir kokią įtaką jie turi pasauliui.

Laikas nuo laiko vis kokią nors istoriją pasidėdavau į šalį, bet šių metų pradžioje atėjo mintis, kad kiti metai yra skirti žydams ir Gaonui atminti. Paskambinau į „Alma littera“ leidyklą, pasakiau, kad noriu išleisti knygą iki Kalėdų. Pasakė, kad nors mane pažįsta, bet kaip autoriaus nežino – paprašė atsiųsti parašytą knygos ištrauką. Nusiunčiau, už maždaug valandos laiko sulaukiau skambučio – pasirašėm sutartį. Knygą parašiau per du mėnesius.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Sabas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Sabas

Du mėnesiai – greitai.

– Prie upės sėdint, katė šalia (šypsosi). Žmonės nesuprasdavo, kodėl aš gamtoje sėdžiu su kompiuteriu – reikia grožėtis gamta, o ne kažką rašyti, matyt, galvodavo.

O rašėt būdamas Vilniuje ar keliaudamas? Mat knygoje daug kelionių – nuo Izraelio, Jemeno iki Latvijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos ir, žinoma, Lietuvos.

– Viską parašiau būdamas Vilniuje. Tik medžiagą knygai rinkausi daug keliaudamas. Dar vasario mėnesį buvau išvažiavęs į Izraelį. Daugumoje vietų, kurias aš aprašinėju knygoje, esu pats buvęs – viskas liudininko akimis.

Centrinė jūsų pasakojimo figūra – Elijahu Zalmanas, kitaip žinomas kaip Vilniaus Gaonas. Kiek apie jį žinojote prieš pradedant rašyti knygą?

– Nedaug. Žinojau, kad jis buvo „kažkas“, kurį garbino visi žydai pasaulyje. Nesakau, kad jį įmanoma suprasti, nes aš nemoku hebrajiškai, jidiš ir negaliu susipažinti su visomis jo užrašytomis pastabomis ir, galbūt dėl to, kad nesu žydas, man kartais yra sunku suprasti, ką jis sako, bet pradėjus domėtis Gaonu man atsivėrė akys, kokią įtaką jis padarė ne tik žydams, bet ir visam pasauliui.

Prieš penkerius metus kilo idėja parašyti kažką apie Vilnių, Lietuvą, kas būtų įdomu pasauliui.

Galbūt nebūtų Gaono, jo skatinimo susidomėti mokslais, galbūt neturėtume sudaryto žmonijos genomo, galbūt DNR nebūtų atrasta – galbūt.

O kas jus patį sieja su žydais ir jų istorija?

– Aš augau Vilniaus senamiestyje, Šv. Stepono gatvėje, kur dar yra likę užrašai jidiš kalba. Senamiestyje buvo žydų getas – man nuo vaikystės buvo įdomu, kuo čia dėti žydai. Po to, kai 2011 metais pakeliavau po Izraelį, man ši tauta ir jos istorija tapo labai įdomi. Šioje knygoje atsiranda padėka Arvydui Saboniui, kuris mane pasiėmė į tą kelionę ir mes Izraelį išmaišėme skersai ir išilgai po visokias vietas, kur turistai nepatenka, nes šalia buvo A.Sabonis, kuriam teko lenktis ir lįsti pro 1,2 m. aukščio duris ir t.t.

Susidomėjau šia tauta ir supratau, kad ji yra išskirtinė. Kai rašiau knygą, teko pasidomėti Aronu Klugu (Nobelio premijos laureatas, 1926 m. gimęs Lietuvoje, Želvoje. Mirė 2018 m. – aut. past.) ir apskritai žydais – kodėl jie yra tokie mokslininkai ir imasi verslų, o ne užsiima, pavyzdžiui, žemės ūkiu ar dar kažkuo. Domėdamasis sužinai, kad jiems buvo draudžiama pirkti žemę, kokie buvo persekiojimai ir kad neperkant žemės lieka tik krautuvės ir mokslas. Daugiau nei 20 proc. Nobelio premijos laureatų yra žydai, o žydai sudaro 0,2 proc. visų Žemės gyventojų. Tai palygini ir supranti, kokie jie išskirtiniai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./R.Sabo knyga „Gaono kodas“
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./R.Sabo knyga „Gaono kodas“

Kaip pati Lietuvos žydų bendruomenė priima jūsų knygą? Juk pirmas „Gaono kodo“ pristatymas vyko būtent Lietuvos žydų bendruomenės namuose.

– Į knygos pristatymą žmonės netilpo. Iš pradžių sakiau, kad ateis apie 150 žmonių, o man sakė, kad tiek čia, bendruomenės namuose, nesilanko (šypsosi).

Pradžioje knygą vertino atsargiai – juk lietuvis rašo knygą apie žydus. Bet aš jiems išaiškinau, kad ši knyga nėra skirta tik žydams – ji lietuviams, kad jie prisimintų žydų istoriją. Ir ta mintis, kad reikia prisiminti pamirštą žydų istoriją, jiems labai patiko.

Iš tikrųjų labai sujaudino Mišos Jakobo žodžiai, pasakyti per pristatymą. Jis citavo knygos ištraukas – sako, kiek svarbių dalykų parašei ir svarbių ne tik lietuviams, nes šie dalykai svarbūs ir žydams.

Aš sutinku, kad knygoje galbūt yra kokių nors neatitikimų ar faktų, kurie labai gerai žinomi litvakams ir žydams, bet lietuviams jie tikrai nežinomi.

Daugiau nei 20 proc. Nobelio premijos laureatų yra žydai, o žydai sudaro 0,2 proc. visų Žemės gyventojų. Tai palygini ir supranti, kokie jie išskirtiniai.

Ar rašydamas knygą konsultavotės su pačia žydų bendruomene, kaip kalbėti apie skaudžius istorinius dalykus?

– Man labai patiko mano geriausio draugo žydo ir jo pusbrolio reakcija į knygą – sako, tu taip susitvarkei su tais skaudžiais dalykais, kad nėra prie ko prikibti. Man sakė, kad aš knygoje nieko neteisiu ir pateikiu viską objektyviai, parašau kaip buvo arba kaip galėjo būti, o ne kalbu subjektyviai kaip nuomonės formuotojas.

Knygoje yra daug jautrių temų – baltaraiščiai želvai (antikomunistai, žydus laikę komunistų sąjungininkais), visa Ukmergės istorija ir, galų gale, tas pats Aba Kovneris, kuris dviprasmiškai vertinamas. Aš nesu istorikas, nežinau visų faktų – ką radau viešai, tą sudėjau, kad žmonės žinotų istoriją, nes mes turime žinoti savo šaknis, jei norime turėti ateitį.

Keletą metų prisidėjau prie Jurbarko Sinagogų aikštės memorialo, kuriam praktiškai lėšas surinko žydai iš viso pasaulio, statybos. Lietuviai prie to minimaliai prisidėjo. Bet pagrindinė memorialo mintis buvo ta, kad tai paminklas ne Holokaustui, o lietuvių ir žydų bendruomenėms, kurios šimtus metų gyveno drauge ir kartu patyrė visko. Buvo ir draugais, ir priešais. Tai yra mūsų bendra istorija ir privalome ją prisiminti. Knygoje koncepcija ta pati.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Sabas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rytis Sabas

Jau šiek tiek užsiminėte, kad knygoje yra ir lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas A.Klugas. Čia kalbate apie garsiąją 1947 metais vykusio laivo „Exodus“ kelionę, iš Vilniaus kilusią garsią šokėją Musią Daiches, iš Želvos kilusį Brazilijos milijardierių Meirą Klabiną ir pan. Išties daug įdomių istorijų, kurios, galbūt, ne visiems yra girdėtos. Kas jus patį renkant informaciją knygai nustebino labiausiai?

– Mane nustebino, kad praktiškai visos istorijos turi sąsajų su Lietuva. Net ta žurnalistė, kuri atskleidė visą laivo „Exodus“ istoriją, dėl kurios Izraelio valstybės sukūrimas pagreitėjo, pasirodo, yra iš Alytaus, tiesioginė Gaono palikuonė. Visos tos istorinės sąsajos yra labai įdomios.

Pagrindinis knygos personažas Paulius Mekas, Jungtinėse Valstijose žinomas kaip Polas Vilemsenas, yra emigrantas, glaudžiai susijęs tiek su svetur esančiomis lietuvių bendruomenėmis, tiek su Lietuva. Jis – daug keliaujantis istorikas. Kiek Polas į literatūrinį pasaulį žvelgia jūsų akimis?

– Turiu giminių Kanadoje, esu gyvenęs Čikagoje. Knygoje pasakojama istorija apie rusą Antoną nėra labai išgalvota (knygoje Antonas Šveicarijoje slepiasi nuo Rusijos specialiųjų tarnybų kaip liudytojas), patirtys su antikvariniais daiktais besiverčiančiais suktais žmonėmis taip pat yra tikros. Galbūt daug kas per Polo akinius pažvelgta mano akimis – taip paprasčiau buvo perduoti istoriją.

Aš sutinku, kad knygoje galbūt yra kokių nors neatitikimų ar faktų, kurie labai gerai žinomi litvakams ir žydams, bet lietuviams jie tikrai nežinomi.

Ar esate patenkintas galutiniu rezultatu?

– Labai patenkintas. Kai parašiau knygą, pagalvojau – kažką sulipdžiau. Trečią ar ketvirtą kartą ją skaitant supratau, kad pavyko. Galbūt dabar daug ką daryčiau kitaip – išnašų gal reikia, nes sulaukiu iš žmonių reakcijos, kad nesupranta, ką vienas ar kitas žodis reiškia. Bet rezultatu esu patenkintas. Bet labiau patenkintas būsiu, kai pasirodys pagal knygą sukurtas serialas.

Pirma knyga išleista. Kas toliau? Galbūt galvojate apie jos tęsinį?

– Tęsinys bus – privalau jį pabaigti iki rudens. Galiu šiek tiek atskleisti, kad jame žydų bus, bet nebus tiek, kiek „Gaono kode“, nes manau, kad verta papasakoti ir pačių lietuvių istoriją – kaip lietuviai turėjo istorinių reikalų visame pasaulyje. Čia atsiras ir grafas Drakula, ir Drakono ordinas, ir Žygimantas Liuksemburgietis, kurio mama buvo kunigaikščio Gedimino anūkė.

Yra daug dalykų, kurie turi vieną sąsają – Lietuvą.

Ačiū už pokalbį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

01:23
04:04
02:49

Esports namai

URBAN˙/