Sekite 15min Google
„Hemingvėjus nieko nežino“ – debiutinė autoriaus prozos knyga, sukurta gydantis po sunkaus sužeidimo. Šis kūrinys – itin asmeniškas liudijimas apie patirtis fronte – šiuo metu verčiamas į devynias kalbas.
Knygą lietuvių kalba išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš ukrainiečių kalbos išvertė Donata Rinkevičienė.
Spalio 14 d. 18.30 val. Literatų namuose, šv. Jono g. 11 kviečiame į knygos pristatymą ir susitikimą su autoriumi Arturu Droniu. Pristatyme dalyvaus autorius, knygos vertėja Donata Rinkevičienė. Moderuos Gerūta Griniūtė, renginio metu vertėjaus Marta Žadeikaitė. Knygos pristatymas vyks lietuvių ir ukrainiečių kalbomis.
-
Karo žurnalistė Milda Matulaitytė-Feldhausen: „Mes pralaimime Rusijai visuose savo frontuose“
-
Ukrainos rašytojas ir karys Arturas Dronis: „Hemingvėjus nieko nežino apie Rusijos ir Ukrainos karą“
-
„Hemingvėjus nieko nežino“: Ukrainos rašytojas aiškina, kodėl šio karo neįmanoma papasakoti pagal senąsias taisykles
Apie karo patirtis ir literatūros galią jas liudyti rašytoją kalbino „Kyiv Desk“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Alicja Walkowska.
A.W.: Pradėkime nuo knygos pavadinimo. „Hemingvėjus nieko nežino“ – drąsus ir provokuojantis teiginys. Skaitydama knygą supratau, kad jis puikiai atspindi Jūsų nagrinėjamų temų esmę. Ar galėtumėte papasakoti, kaip kilo ši mintis ir kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?
A.D.: Hemingvėjus pavadinime tapo apibendrintu XX amžiaus antikarinės literatūros simboliu. Iš jos daugelis mūsų pirmą kartą pažinome karą. Hemingvėjus simbolizuoja didžiuosius rašytojus, sukūrusius iškilius kūrinius, kuriuos formavo jų gyvenamasis laikotarpis ir aplinkybės. Šiuo pavadinimu noriu pabrėžti, kad į šiandienį rusijos ir Ukrainos karą negalime žvelgti per ankstesnių karų prizmę, nes jie iš esmės skiriasi.
Taigi šis pavadinimas nėra priekaištas Hemingvėjui – problema ne jis. Problema kyla tada, kai mes bandome Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų literatūros pasakojimus bei požiūrius tiesiogiai pritaikyti dabartinio karo kontekstui. Kartais, kaip Hemingvėjaus atveju, tai tiesiog netinka, nes aplinkybės pernelyg skiriasi. Kitais atvejais, pavyzdžiui, kalbant apie Remarką, kurį taip pat dažnai miniu, toks požiūris gali būti net žalingas.
Hemingvėjus taip pat simbolizuoja vieną mano paties gyvenimo etapą, pasibaigusį tada, kai pradėjau karinę tarnybą ir pats patekau į karą. Jaunystėje jis buvo mano mėgstamiausias rašytojas, tad apie jį kalbu su nuoširdžiu susižavėjimu ir didele pagarba.
A.W.: Ar „Hemingvėjus nieko nežino“ Jums buvo labiau asmeninis bandymas suvokti savo patirtis, ar jautėte atsakomybę užfiksuoti dalykus, apie kuriuos niekas kitas nekalbėjo?
A.D.: Manau, apie šiuos dalykus žmonės kalbėjo ir prieš mane, ir tuo pat metu kaip aš, ir kalba iki šiol.
Tiesiog norėjau rašyti apie tai, kas man svarbu, o vėliau tobulinti tekstą, kad jis būtų kuo suprantamesnis skaitytojui. Nekeliu sau jokios ypatingos, didingos misijos.
A.W.: Vienas dalykų, labiausiai patraukusių mano dėmesį, – Jūsų knygos struktūra. Joje laisvai laviruojama tarp esė ir prozos, o kartais tekstas priartėja prie poezijos. Susipina prisiminimai, sapnai ir mintys. Atrodo, kad formai nėra jokių ribų. Ar tai buvo sąmoningas struktūrinis sprendimas, ar tokia forma natūraliai atsirado užrašant tai, ką išgyvenote?
A.D.: Manau, pirmiausia taip yra todėl, kad pats literatūros neskirstau į daugybę skirtingų žanrų ir porūšių. Žinoma, suprantu, kad esė, apsakymai, apybraižos ir kiti tekstai priklauso skirtingiems žanrams, tačiau stengiuosi į juos visus žvelgti tiesiog kaip į literatūrą. Man visa tai yra literatūra.
Todėl nevaržau savęs konkretaus žanro ribomis ar taisyklėmis. Verčiau galvoju apie patį tekstą. Noriu papasakoti apie tam tikrą įvykį, istoriją, jausmą ar žmogų – kokios formos turėtų būti šis pasakojimas? Stengiuosi tai suprasti ir tada rašau. O kokiam žanrui kas nors vėliau priskirs tą tekstą, man kur kas mažiau svarbu.
Taigi atsakydamas į pirmąją klausimo dalį galiu pasakyti, kad visus šiuos tekstus laikau literatūra ir pats jų žanriniu atžvilgiu smulkiau neskirstau.
Tačiau kalbant apie antrąją dalį – knygos struktūrą, tekstų eiliškumą, jų tarpusavio ryšius – prie to dirbau labai sąmoningai. Man svarbu atrasti kuo tikslesnę tekstų seką, kad jie pasakotų vientisą istoriją, derėtų su greta esančiais kūriniais, sudarytų tam tikras prasmines grupes ir panašiai.
Tekstų išdėstymas, jų suskirstymas į skyrius man yra labai svarbi kūrybinio darbo dalis. Nenorėjau sudaryti tiesiog tekstų rinkinio. Norėjau sukurti knygą. Kitaip tariant, siekiau, kad atskiri tekstai būtų glaudžiai susiję ir sudarytų vientisą visumą.
A.W.: Ar buvo koks nors tekstas, kuriam ypač sunkiai radote vietą? Pastebėjau, kad kiekvienas skyrius prasideda tuo pačiu įvykiu. Ar šis struktūrinis sprendimas Jums turėjo ypatingą reikšmę?
A.D.: Ne, nebuvo nieko, kam būtų buvę itin sunku rasti vietą. Tekstus dėliojau vadovaudamasis savo intuicija ir pasakojimo logika, kurią buvau numatęs nuo pat pradžių.
O kiekvieno skyriaus pradžioje iš tiesų pasakojama ta pati istorija – tris kartus, ir kiekvieną kartą ji tampa aiškesnė, pasipildo naujomis detalėmis.
Taip norėjau parodyti, kas yra ilgalaikė ekspozicija – psichoterapijos metodas, kai žmogus daug kartų pasakoja tą pačią istoriją, kad galėtų ją išgyventi iš naujo, apdoroti ir perkelti iš trauminės atminties į autobiografinę.
Knygoje pateikiu tris su šiuo metodu susijusius epigrafus, o pačiame pasakojime jį iliustruoju ta pačia istorija, užrašyta tris kartus.
A.W.: Pirmasis Jūsų poezijos rinkinys „Mes buvome čia“ gimė pirmaisiais plataus masto invazijos metais, o „Hemingvėjus nieko nežino“ pasirodė po dar dvejų karo metų. Ar skirtingas laikas pakeitė tai, kaip matote karą ir kaip apie jį rašote?
A.D.: Sakyčiau, pokytį labiau lėmė pasikeitęs mano raiškos būdas. „Mes buvome čia“ yra poezijos knyga, o poezija – betarpiškas, greitas, emocionalus žanras. Mano akimis, labai tinkamas kariui.
O „Hemingvėjus nieko nežino“ – liudijimų knyga, parašyta užnugaryje. Jos kalbėjimas nuosaikesnis, išsamesnis, leidžiantis plačiau išreikšti mintis.
Taigi, sakyčiau, kad didžiausią įtaką man padarė aplinkybės, kuriomis šios knygos buvo rašomos: vienu atveju – frontas ir pafrontės teritorijos, kitu – Lvivas, ligoninė ir namai. Taip pat, žinoma, poezijos ir prozos skirtumai.
A.W.: Ar knygos „Hemingvėjus nieko nežino“ rašymas padėjo jums susitaikyti su tuo, ko nebuvo pavykę suvokti ar priimti? Galbūt todėl ši knyga yra nuosaikesnė, kaip pats minėjote? O gal ji tokia tapo dėl visai kitų priežasčių?
A.D.: Darbas prie knygos padėjo man aiškiau susisteminti mintis. Leido pagilinti suvokimą apie man svarbius dalykus, juos įvardyti, išsaugoti, pažvelgti į juos iš šalies ir galiausiai paversti knyga.
Tai man neabejotinai yra naudingas darbo su savimi būdas.
A.W.: Jūsų knyga akivaizdžiai palietė daugybę žmonių tiek Ukrainoje, tiek už jos ribų. Gimtinėje ji sulaukė milžiniško pasisekimo ir šiuo metu verčiama į devynias kalbas. Kaip manote, kas Jūsų kūryboje taip stipriai atliepia skaitytojų ir tautiečių patirtis?
A.D.: Man labai svarbu, kad knyga taip plačiai skaitoma Ukrainoje ir sulaukė tokio didelio susidomėjimo kitose šalyse. Tačiau neturiu jokio „sėkmės recepto“ ar paslapties, kuri tai paaiškintų.
Pačiame pirmame ir svarbiausiame knygos kūrimo etape – rašant – apie būsimus skaitytojus negalvoju. Nesistengiu rašyti taip, kad mano tekstai patiktų kuo didesniam žmonių skaičiui.
Mano tikslas – parašyti tai, kas yra nepaprastai svarbu man pačiam.
Tik vėlesniuose etapuose – redaguodamas atskirus tekstus, formuodamas bendrą knygos struktūrą, bendradarbiaudamas su viršelio dizaineriais, rašydamas anotaciją – pradedu galvoti ir apie skaitytojus, apie knygą kaip leidybos produktą, ir apie kitus papildomus, taip pat svarbius dalykus.
Tačiau viso proceso esmė – pats rašymas. Pirmiausia rašau sau, o tik paskui – skaitytojams.
Man labai pasisekė, kad tiek daug skaitytojų sutinka su manimi dėl to, ką šiuo metu svarbu išgirsti, apie ką verta kalbėti ir mąstyti, kokius žmones norisi sutikti knygos puslapiuose.
A.W.: Negaliu nepaklausti: jeigu Hemingvėjus nieko nežino, gal yra koks nors rašytojas, kuris, Jūsų manymu, vis dėlto šį tą žino? Kurio kūryba labiau priartėja prie Jūsų patirtos tikrovės?
A.D.: Galima sakyti, kad tai viena iš mano knygos temų. Aš ne tik mėginu pasakyti, kad išgyvendami savąjį karą turėtume atsargiai vertinti užsienio literatūros klasikų kūrinius apie kitus karus, bet ir dalinuosi mintimis apie tai, kokia literatūra mums iš tiesų gali būti aktuali.
Mano nuomone, tai didžiąja dalimi yra ukrainiečių literatūros klasika. Visoje knygoje miniu mūsų klasikus, juos cituoju, jų kūrinių ištraukas naudoju kaip epigrafus.
Rašau, pavyzdžiui, apie Jurijų Horlisą-Horskį, Hryhirą Tiutiunnyką, Oleksandrą Dovženką, Vasylį Stusą, „Sušaudytąjį atgimimą“ ir, žinoma, Tarasą Ševčenką bei kitus.
Šie rašytojai taip pat priklauso praeičiai, tačiau kiekviena istorinė katastrofa mums primena, kad mūsų pačių klasika, jeigu tai tikra literatūra, išlieka aktuali visais laikais.
Šie autoriai gyveno toje pačioje žemėje, susidūrė su tuo pačiu priešu, rašė apie tą pačią kovą, o jų gyvenimus taip pat dažnai laužė rusai.
Plataus masto karo metu iš naujo skaitoma klasika parodė, kad praeities ukrainiečių autoriai dabartines mūsų patirtis atskleidė tiksliau. Nors, žinoma, visą tiesą apie tai, kas esame šiandien, galime papasakoti tik mes patys.
A.W.: Knygoje „Mes buvome čia“ sakote, kad poezijos paskirtis – padėti žmonėms jaustis mažiau vienišiems. O kaip keliais žodžiais apibūdintumėte knygos „Hemingvėjus nieko nežino“ tikslą?
A.D.: Manau, pirmasis ir svarbiausias knygos „Hemingvėjus nieko nežino“ tikslas buvo suteikti man galimybę dar kartą žodžiais išreikšti tai, kas šiuo gyvenimo etapu man svarbiausia. Šis tikslas buvo įgyvendintas išsyk, kai knygą parašiau.
O toliau ji skirtingus žmones veikia skirtingai ir atlieka įvairias funkcijas.
Vieniems ji gali padėti šiek tiek geriau suprasti, ką reiškia būti Ukrainos kariu. Kitiems – susimąstyti apie tikėjimą Dievu karo metu. Dar kam nors tai gali būti tiesiog terapinė patirtis, padedanti įvardyti tai, kas sunkiai nusakoma žodžiais.
Kalbant apie užsienio skaitytojus, manau, svarbiausia tai, kad ši knyga padeda mūsų draugams įvairiose šalyse labiau susitapatinti su Ukrainos kariais.
Nes kas gi tie kariai? Ar tai profesionalūs kariškiai, sąmoningai pasirinkę tokį gyvenimo kelią, kaip daugelyje šiuolaikinių Europos kariuomenių? Ne visai.
Profesionalių karių mūsų kariuomenėje yra gerokai mažiau nei tų žmonių, kurie niekada nenorėjo tapti kariais.
Tai studentai, vadybininkai, sportininkai, ūkininkai, mokyklinių autobusų vairuotojai, rašytojai, statybininkai, IT specialistai – paprasti žmonės, tokie patys žmonės kaip šios knygos skaitytojai įvairiose šalyse.
Tačiau vieną dieną jiems patiems, jų šeimoms ir šaliai iškilo mirtinas pavojus, todėl jie stojo visa tai ginti.
Labai norėčiau, kad užsienio skaitytojus ši knyga paveiktų būtent taip: papasakotų paprastų žmonių istorijas ir primintų, kad mes esame tokie patys europiečiai kaip ir jie, turintys tas pačias vertybes, svajones ir šeimas. Tik mums visa tai tenka ginti milžiniška kaina.
Interviu parengtas Londone, 2026 m. rugpjūčio 11 d.
Parengta pagal „Kyiv desk“ publikuotą interviu.
