Sekite 15min Google
Šiame kūrinyje 25-erių rašytojas fiksuoja ribines žmogaus patirtis, atskleisdamas, kuo šis karas kitoks nei tas, kuris vaizduojamas XX a. literatūros klasikų kūriniuose. Tai kova, kurioje nebelieka vietos priešo romantizavimui ar sužmoginimui. Poetiškame, žiaurumo ir grožio persmelktame pasakojime mirtis, kančia ir tikėjimas tampa naujos tikrovės kertiniais akmenimis.
A.Dronis – poetas, knygų „Bendrabutis Nr. 6“ ir „Čia buvome mes“ autorius, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pėstininkas, savanoriškai prisijungęs prie Ukrainos 125-osios teritorinės gynybos brigados praėjus vos kelioms dienoms nuo Rusijos invazijos, išsirinkęs šaukinį Dovydas ir tarnavęs iki sunkaus sužeidimo. Iš pradžių vykdė kovines užduotis Charkivo kryptimi, o vėliau jo brigada buvo perkelta į Zaporižios frontą.
Lietuvių kalba šiais metais pasirodė A.Dronio eilėraščių knyga „Čia buvome mes“ (leidykla „Baziliskas“).
„Hemingvėjus nieko nežino“ – tai debiutinė autoriaus prozos ir atsiminimų knyga, parašyta gydantis po sunkaus sužeidimo. Šią knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (iš ukrainiečių kalbos vertė Donata Rinkevičienė, viršelio dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė). Visas pelnas, gautas už šios knygos pardavimus bus skirtas „Blue Yellow“ – organizacijai, remiančiai Ukrainos karius.
Skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
Hemingvėjus nieko nežino
Hemingvėjus maždaug iki spalio pabaigos išbuvo su manimi Donbase. Kai pirmą kartą slėpėmės nuo apšaudymo name Torskėje, jis dar buvo su manimi. Vienas Mikalojus – tasai šventasis – žiūrėjo į mus iš didelio bažnytinio kalendoriaus ant sienos, o kitas Mykolajus, bataliono vado pavaduotojas, atsisegė šalmo dirželį ir užsirūkė. Su jo sūnumi Turu kalbėjomės apie knygas, pasakojau apie Hemo romaną „Salos vandenyne“, apie tėvą ir sūnus per Antrąjį pasaulinį.
2022 metus pradėjau su Hemingvėjumi, bet tada dar nieko nežinojau. Kai tų pačių metų kovą gavau automatą, pavadinau jį Ernestu. Kai rugsėjį Hemingvėjaus kūrybos tvarkytojas Maiklas Katakis paminėjo mane per „Book Forum“ – parašiau jam atsakomąjį laišką. Kai vėliau, spalį, sėdėjau su kovos broliais apkase Donecko srityje, pasakojau jiems, kaip jaunas ir neturtingas Hemas tikėjo, kad pakeis literatūrą.
Ne, mano sprendimas išeiti į karą niekaip nesusijęs su meile Ernestui Hemingvėjui. Ne, aš neieškojau karo romantikos. Ir juo labiau ne, nesiekiau herojiškumo.
Taip, Hemingvėjus buvo svarbus visą mano jaunuolystę. Taip, išėjęs į karą, vis dar juo žavėjausi. Ir tikrai taip, iki tol apie karą nusimaniau tik iš Hemingvėjaus knygų.
Netrukus kovos broliai jau žinojo, kas yra Maiklas Katakis ir koks restoranas – „La Closerie des Lilas“ (Paryžiaus restoranas Monparnaso bulvare, kuris XIX a. pradžioje buvo populiarus tarp menininkų ir kūrėjų. Jį mėgo lankyti Džeimsas Džoisas, Pablas Pikasas, Emilis Zola, Francis Skotas Fitcdžeraldas, Ezra Paundas, Gertrūda Stein ir Ernestas Hemingvėjus, minėjęs šią vietą savo kūriniuose. Aut. pastaba), kuriame jis mus visus pavaišins.
– Jis rimtai pastatys mums išgert? – paklausė Kieša.
– Žmogau, bet kas pastatys mums išgert, – atsakiau. – Pasakysime, kad kol lindėjome alkani apkasuose per apšaudymus, mus gelbėjo tik mintis apie Maiklą Katakį, kuris vaišina gėrimais. Iš esmės tik šios minties ir laikėmės, tik dėl jos ir likome gyvi...
Karas jau tada pavertė mus cinikais. Ir šiek tiek šmaikštuoliais.
O paskui paliko be Ernesto Hemingvėjaus.
Ilgai tikėjau Hemingvėjaus žodžiais, bet gavau visiškai kitokį karą, nei matė jis. 2022-aisiais tapo aišku, kad Ernestas Hemingvėjus nepasakys man svarbiausio dalyko apie tai, kas vyksta pas mus nuo 2014 metų.
Pirmą kartą jo „Fiestą“ perskaičiau šešiolikos, ir ilgiems metams ji tapo mano mėgstamiausia knyga. Ėjau iš proto dėl leidyklos „Vydavnyctvo Staroho Leva“ leidžiamos Hemingvėjaus serijos, laukiau naujų leidinių ir rašiau leidyklai mesendžeriu, kaip puikiai apipavidalintos jų knygos. Kai atėjau ten stažuotis, pirmasis mano tekstas buvo recenzija apie „Salas vandenyne“. Kai pradėjau dirbti viešųjų ryšių skyriuje, prisidėjau prie paskutinės serijos knygos „Kilimandžaro sniegynai“ reklaminės kampanijos. Kai pradėjau rašyti pats, Ernestas Hemingvėjus buvo nuolatinis mano pavyzdys. O kai gavau savo karą, Ernestą Hemingvėjų praradau visiems laikams.
Ne, nemanau, kad Hemingvėjus netikroviškai aprašo karą. Ne, nemanau, kad jam trūksta asmeninės patirties. Ir tikrai nemanau, kad esu už jį pranašesnis.
Taip, mūsų bendra jaunystė baigėsi. Taip, mudu atsisveikinome ir pasukome skirtingais keliais. Ir tikrai taip, tai geriausias sprendimas mums abiem.
Hemingvėjus nieko nežino apie rusijos ir Ukrainos karą. Štai ir viskas.
Ilgai tikėjau Hemingvėjaus žodžiais, bet gavau visiškai kitokį karą, nei matė jis. 2022-aisiais tapo aišku, kad Ernestas Hemingvėjus nepasakys man svarbiausio dalyko apie tai, kas vyksta pas mus nuo 2014 metų.
Daug apie tai kalbėjomės su prancūzų žurnalistu Davidu Di Nota, su kuriuo susitikome Lvive vasario 25 dieną. Gydžiausi po sužeidimo, o jis rinko medžiagą apie ukrainiečių karius rašytojus.
– Bet jūs abu esate tokie panašūs, – sako Davidas. – Tokie pat jauni išėjote į frontą. Ir tai, ką sakai apie rašymo nuoširdumą, ir jis pats tai sakė!
– Kai kurie žmonės Ukrainoje apie mano vienmečius sako: „Juk jie vaikai, ką jie supranta? Išėjo į frontą, nes norėjo būti didvyriais“, – atsakiau žurnalistui. – Tai va jie turi minty Hemingvėjų. Pirmasis pasaulinis karas vyko kitapus vandenyno ir nekėlė grėsmės nei rašytojui, nei jo šeimai. Devyniolikmetis Ernestas išėjo į frontą, kad taptų didvyriu, leidosi į nuotykį.
O mums teko subręsti ir suprasti, kad frontas atėjo pas mus. Kad šis karas vyksta čia ir kelia grėsmę viskam ir visiems, kuriuos mylime. Taip, mudu su Hemingvėjumi išėjome į karą. Bet skirtumas tas, kad aš niekada nebūčiau norėjęs atsidurti kare.
Jaunasis Hemingvėjus dalyvavo kare, nes norėjo. Ir tai buvo svetimas karas, nekėlęs grėsmės jo tautai. O jauni ukrainiečiai kovoja, nes privalo. Tai karas dėl mūsų išlikimo.
Jaunasis Hemingvėjus dalyvavo kare, nes norėjo. Ir tai buvo svetimas karas, nekėlęs grėsmės jo tautai. O jauni ukrainiečiai kovoja, nes privalo. Tai karas dėl mūsų išlikimo, iš kurio pabėgti ar pasiduoti reikštų visos tautos žūtį.
Taip, Davidas ir Dovydas greitai susitarė. Mes sėdėjome kiekvienas ant savo kėdės kavinėje, o ant trečiosios buvo padėtas dronas, kurį žurnalistas vežė rašytojai ir karei Jarynai Čornohuz. Prancūzas jau ne pirmą kartą Ukrainoje ir, be žurnalistinės veiklos, savanoriauja.
– Žinai, koks blogiausias Hemingvėjaus romanas? – klausia Davidas. – „Kam skambina varpai“. Tai turėjo būti kupina narsos ir didvyriškumo, žygdarbių ir karo istorija. Jaunystėje mėgau šią knygą. Bet dabar lankausi Ukrainoje, bendrauju su kariais. Ir kai kur nors kalbu apie šį romaną, sakau: „Žmonės kare taip nekalba!“ Tai atskleidėte man jūs, ukrainiečiai. Aš pamačiau karo žmones, ir jie visai ne tokie, kaip aprašė Hemingvėjus. Šiuo atžvilgiu jis tikrai nieko nežino. „Kam skambina varpai“ – silpniausias jo romanas.
– Jis papasakojo apie labiausiai nuo jo nutolusį karą, – antrinu aš. – O geriausia Hemo knyga – „Fiesta“. Joje nėra mūšio veiksmų aprašymų, tik jauni žmonės, kurie myli ir ginčijasi tarpusavyje. Šiame romane jis geriausiai atskleidė karą, nes rašė ne apie jį, o apie jo palytėtus žmones.
Besikalbėdamas su Davidu, prisiminiau pokalbį su Džailsu Saterlandu. Man reikėjo atsvaros ankstesnei patirčiai, ir aš ją gavau. Prancūzų žurnalistas iš tikrųjų yra labai sąmoningas, jo požiūris labai brandus.
– Turiu savo nuomonę apie Europos sąvoką, – sako Davidas. – Manau, Europa yra tarytum dvasia. Ji nuolat keliauja. Kadaise Europa laikėsi Prancūzijoje. Vėliau buvo laikotarpis, kai didžiausia Europos dalis telkėsi Belgijoje.
Bet dabar Europa, be abejonės, – Ukrainoje. Jūs mums visiems rodote, ką reiškia būti europiečiais. Ką reiškia ginti savo teisę į laisvę. Ginti tiek save, tiek visus kitus. Aš vis atvažiuoju pas jus, nes taip sugrįžtu į tikrąją Europą.
Su žurnalistu kalbėjomės tris valandas. Apie ukrainiečių rašytojus kare. Apie jaunus žmones kare. Apie tikėjimą kare ir ištikimybę vertybėms. O vėliau dar sykį sugrįžome prie seno draugo.
– Vis tiek esi į jį labai panašus, – pakartoja Davidas, ko aš nebenoriu girdėti. – Toks pat karštakošis. Taip pat karštai kalbi apie literatūrą ir naujo rašymo poreikį. Jūs esate panašūs, nesvarbu, kaip stipriai tai neigtum, kaip stipriai prieštarautum.
– Galbūt todėl ir prieštarauju. Kai sakau, kad jis nieko nežino, pripažįstu, kad ir pats nedaug težinau. Tiesiog jis mums nereikalingas. Ukrainoje dažnai klausiama, kada pasirodys „mūsų Hemingvėjus“. Bet jis nepasirodys, nes nieko apie mus nežino. Hemas smerkia karą, bet jo ieško. O mums reikia savo balso.
Tėvynėje kai kas smerkia Davidą už tai, kad perka dronus ukrainiečiams. Tačiau Davidas, kaip ir mes, – europietis. Tikras, viską suprantantis europietis.
– Jie sako, kad taip finansuoju žudynes. Tačiau tai ir yra mūsų pagrindinė užduotis – naikinti rusus, atnešusius karą.
Išeiname iš kavinės, Davidas nešasi krepšį su dronu. Po kelių dienų man parašo sėkmingai jį pristatęs. Ir išvyksta į Londoną. Ir vėl grįžta čia, į Europą. Dažnai prisimenu mūsų pokalbį taip, kaip prisimenu patį Hemingvėjų, – su dėkingumu. Ir čia viskas su viskuo susipynę. Ir saulė taip leidžiasi. Ir saulė taip teka.