Paklausta, kaip keitėsi emocijos nuo karo pradžios, O.Zabužko, šiek tiek stabtelėjusi, atsakė, kad pirmosiomis karo savaitėmis apėmusi nežinia ir įtampa su laiku šiek tiek atlėgo: „Didysis palengvėjimas pasijuto, kai buvo laimėtas mūšis dėl Kyjivo. Pirmomis karo savaitėmis dar buvo neaišku – Kyjivas atsilaikys ar kris. Tuomet emocinis klimatas buvo gerokai kitoks.“
Sakyčiau, atsirado pasitikėjimas savimi. Tai ir yra tas pokytis, lyginant su pirmine reakcija.
Visgi paaiškėjo, kad Ukraina sėkmingai ginasi ir 72 val. Ukrainai davę ekspertai klydo: „Kai ukrainiečių armija, visa tauta pasipriešino, vidinis jausmas pasikeitė. Sakyčiau, atsirado pasitikėjimas savimi. Tai ir yra tas pokytis, lyginant su pirmine reakcija.“
A.Ožalas domėjosi, ar keitėsi vakariečių pozicija bei nuomonė dėl Rusijos? Ar jie suprato, kas ji yra? Galbūt pagaliau imta klausytis ukrainiečių?
„Galbūt praėjus 30–50 metų ateities rašytojai-istorikai, kai laimėsime karą, pasakos smagią istoriją, kaip Ukraina 3 kartus per šį amžių bandė būti išgirsta. Bet primenu, kad karo dar nelaimėjome“, – reagavo O.Zabužko.
Rašytoja įvardino tris istorinius momentus, kai Ukraina siuntė aiškią žinutę išoriniam pasauliui, kad ji nėra ir nebuvo Rusija ir juolab neketina ateityje priklausyti Rusijos įtakos zonai: Oranžinė revoliucija, 2013-2014-iųjų Maidanas bei pasipriešinimas plataus masto invazijai.
Visgi kaskart vakariečių žvilgsnis nuo Ukrainos nusisukdavo atgal į Rusiją: ko iš tiesų nori Putinas? Gal jis turi kažkokių svarių priežasčių taip elgtis? Ar ukrainiečiai visgi yra fašistai? Ar tikrai ukrainiečiai diskriminuoja rusakalbius ir rusų literatūrą? Vakariečiai važiavo aiškintis ir buvo labai nusivylę, kai pamatė, kad viskas yra atvirkščiai:
„Pradėkime nuo to, kaip Ukrainos istorija buvo pristatoma taip vadinamose slavų studijose vakariečių universitetuose. Kokia rusocentriška perspektyva ten dominuoja. Pradedant Vladimiru Nabokovu, kuris sakė, kad Rusija prasidėjo Kyjive. Be jokios gėdos. Nors tuo metu nei Rusijos, nei juolab Maskvos žemėlapyje nebuvo“, – sakė O.Zabužko.
Vakarai pagaliau atrado didžiausią Europos valstybę, šią užmirštą Europos Atlantidą.
Trečiasis momentas, šis karas, pagaliau sutriuškino didžiosios Rusijos mitą. Pasak rašytojos, Ukraina tik dabar gavo realų šansą būti išgirsta: „Pagaliau kyla susidomėjimas ukrainiečių kalba, kultūra ir kas mes esame. Mes gavome mikrofoną šiems metams, vakariečių pozicija pasikeitė. Vakarai pagaliau atrado didžiausią Europos valstybę, šią užmirštą Europos Atlantidą.“
Praėjusiais metais festivalyje "Open book" dalyvavusi baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič to renginio moderatoriaus Mariaus Ivaškevičiaus paklausta, ar atsiradus galimybei, nužudytų V.Putiną, atsakė, kad ne. Į tą patį klausimą O.Zabužko atsakė panašiai: „Nužudyti Putiną nėra problemos sprendimas. Tai neišgydys milijonų rusų nuo šito milžiniško mentalinio neįgalumo. Nėra nieko intelektualiai bailesnio ir naivesnio iš Vakarų pusės nei tikėti, kad tai yra vieno žmogaus karas. Jei ne Putinas, tai nebūtų įvykę. Aš tai vadinu intelektualiniu bailumu. Nes tai yra baimė pripažinti, kad ei, jūs ir vėl tai padarėte. Taip pat kaip Europoje 30-aisiais iškilo Hitleris, kai visi jam pataikavo ir davė tai, ko jis reikalavo, Reino, Sudetų kraštus, Austriją – bet ką, kad tik galėtų ramiai toliau miegoti. Taigi ta pati istorija pasikartojo.“
Knygos siužetas ir sąsajos su dabartimi
Romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ yra didelės apimties (720 psl.) ir padengia apie 80 metų Ukrainos istorijos. Autorė atskleidžia, kad veiksmas yra painus tarsi detektyvinė istorija ir žada, kad tie, kurie perskaitys daugiau nei pusę romano, pamatys, kaip galiausiai visi veikėjai tarpusavyje yra susiję. Dalis veiksmo vyksta 1940, o dalis 2003-2004 metais iki Oranžinės revoliucijos.
Medijų putinizacija, kaip vienas italų filosofas įvardijo.
Pagrindinė knygos veikėja, pasak autorės, yra žurnalistė: „Ši knyga apie tai, kaip mes pralaimėjome informacinį karą, nes Rusija jau nuo pirmo šio amžiaus dešimtmečio kovojo prieš Ukrainą ir ruošėsi būsimai Ukrainos dekonstrukcijai <...> Tai yra žmogaus iš vidaus perspektyva, žurnalistės, kuri mato, patiria, jaučia šį galingą medijų degradavimą. Pasirodė, kad ši tendencija buvo universali – bendras populizmas, apimantis medijas ne tik Ukrainoje, bet visoje Europoje. Medijų putinizacija, kaip vienas italų filosofas įvardijo.“
Rašytoja nesistebi, kad Rusijos žmonės yra tokie pasyvūs ir tam tikra prasme leidžia šiam karui vykti. Jos manymu, šis „mentalinio kvailinimo“ procesas prasidėjo jau seniai: „Žinojome, kad Rusijoje reikalai prasti. Žinojome, kad egzistuoja ši nauja totalitarinė valstybė arba nauja orvelinė visuomenė, kuri gyvena maitinama televizoriaus falsifikuotoje realybėje. Žinojome, kad vyksta masinis kvailinimas, skatinamas mentalinis neįgalumas. Tik nežinojome, kad tai nuėjo taip toli, nebeliko nieko, jokių gyvybės ženklų“.
O.Zabužko reziumavo, kad jos knyga iš tiesų yra apie dabar vykstantį karą, nes šio karo priežastys tūno neišmoktose istorijos pamokose: „Visi tie XX amžiaus dalykai, kurie buvo paslėpti po kilimu, ir ta istorija, kuri, manėme, jau priklauso praeičiai, staiga įsiveržia į mūsų namus ir sako – laba, aš esu jūsų ateitis“.
Visgi romano veikėjams nelemta pralaimėti ir tai yra svarbiausia, sako O.Zabužko. Ir galiausiai – tai knyga apie meilę.
