Karas ir knygos
Neįtikėtina, bet būtent karas Ukrainoje paskatino knygų skaitymą ir pirkimą – ypač pirmasiais pilno masto invazijos metais. Tuomet atsidarė ir nauji knygynai kaip erdvės, kuriose mentaliai saugu ir normalu būti. Šiemet pardavimų augimas kiek sustojo ir grįžo į prieškarinį lygį, tačiau knygos reikšmės neprarado.
Nepaisant vis dažnėjančio oro pavojaus, paskutinį gegužės savaitgalį Kyjive vyko 13-oji knygų mugė-festivalis Book Arsenal. Joje dalyvavo 100 didelių ir 12 mažų leidėjų, 6 knygynai, o apsilankė virš 30,000 žmonių. Turint galvoje oro pavojų ir dėl jo ribojamus žmonių srautus, tai išties reikšmingas skaičius. Šioje mugėje lankiausi jau antrąkart iš eilės ir jos sunku nelyginti su Vilniaus knygų muge – estetika ir visumos patirtimi, nuo programos kuravimo iki maisto.
Turinys ir architektūra
Kyjivo knygų mugė vyskta įspūdingo grožio patalpose – 18 a. pabaigoje statytame arsenale, nacionaliniame architektūros paminkle, kuris neseniai buvo renovuotas ir jame ekspozicijoms pritaikyta apie 60.000 kvadratinių metrų ploto (palyginimui Litexpo – tik 18.500). Architektūra daro savo ir maždaug 20 m aukščio skliautuotos erdvės labai praplečia knygų mugės intelektualinę ir estetinę patirtį.
Tačiau svarbiausia čia – pati programa, jos kuravimas ir aktualumas. Lankantis Book Arsenal tikrai jauti, kad pati leidyba kaip intelektualinė industrija yra cool. Ne vien autorių, bet ir leidėjų įžvalgos buvo dėmesio centre. Mugėje jautėsi ne tiesiog vien naujų knygų pardavimas, tačiau aktualios programoje esančios diskusijos, jas papildančios profesionaliai sukuruotos parodos (net 18!), dėmesys vaikams ir paaugliams specialiomis veiklomis. Programa sudaroma pagal tų metų kuratorių paruoštą temą, aplink ją sukasi ir dalis diskusijų, nes knygų mugė čia visų pirma yra idėjų mainų terpė.
Šių metų fokus tema – „Viskas tarp mūsų yra vertimas“, kurią kuruoti buvo pakviesta Yale’io universiteto istorijos profesorė Marci Shore ir ukrainiečių žurnalistė, buvusi leidėja Oksana Forostyna. Kiek (ne)galimas ir kiek (ne)įmanomas yra vertimas? Kiek naujų pasaulių, patirčių ir paslapčių skirtingos kalbos savyje talpina ir gali atverti per vertimą. Kaip skirtingos kalbos kuria skirtingas realybes ir ar vertimo patirčiai gana vien kalbos? Ši tema tęsėsi per keltą diskusijų. Beje, pernai metais kuratoriai filosofas Volodymyras Yermolenko ir žurnalistė Tetyana Ogarkova fokusą pavadino „Gyvenimas ant ribos“ ir virto filosofinių esė knyga, kuri buvo pristatyta šiemet ir kurios teises jau yra įsigijusi garsi prancūzų Gallimard leidykla.
Leidėjai, iniciatyvos, parodos ir knygos anglų kalba užsieniečių patogumui
Kyjivo knygų mugėje man kaip leidėjai buvo labai įdomu matyti, kad viena iš scenų buvo pavadinta būtent Leidėjų scena. Joje tarp įvairių diskusijų vyko ir atskirų leidyklų planų pristatymas — taip irgi pabrėžiant, kad leidėjų vaidmenį intelektualinei visuomenės raidai. Juk skaitome savo kalba tai, į ką leidėjai ryžtasi investuoti.
Taip pat programą prasmingai praplėtė įvairios iniciatyvos ir parodos. Pavyzdžiui, su karuomene dirbančios NVO stendas, kuriame galima buvo nusiųsti savo išrinktą knygą į frontą. Mugės metu lankytojai padovanojo 1.255 knygas, o per dvejus šios iniciatyvos metus kariams jau padovanota virš 30.000 egz spausdintų knygų ir virš 10.000 QR kodų elektroninėms knygoms. Turint galvoje, kad Lietuvos bibliotekos vargiai turi pinigų pirkti skaitomas ar mažiau skaitomas knygas į savo fondus, panašią iniciatyvą galėtume turėti ir Vilniaus knygų mugėje. Juk ši iniciatyva savaime stiprina knygos kaip metafizinio daikto vertę – ji talpina idėją, pasakojimą, žinutę, kuria nori pasidalinti su kitu, galimu bendraminčiu.
Iš 18 labai profesionaliai sukuruotų parodų įsiminė rašytojo, T. Ševčenkos prizo laimėtojo Yuriy Izdryk degtukų dėžučių paroda. Patiko, kad knygų mugėje norima parodyti ir kitus rašytojo amplua bei jo pripažinimą meno lauke. Įsiminė ir rodoma karo kasdienybės poetika – kolekcija Yurijaus išpaišytų degtukų dėžučių ir cigarečių pakelių, nes jauti, jog dėžutė yra ir noras pasislėpti – nuo kiekvieno oro pavojaus ar šiaip proziškos kasdienybės. (Kuratoriai Alona Karaval ir Asia Tsisar)
Knygų rinka yra labai apibrėžta savo kalba, todėl lankantis kitos šalies knygų mugėse išties sunku suprasti, apie ką viskas. Man labai patiko, kad Book Arsenal yra aiškiai išskirtas angliškų knygų knygynas, kuris turi gerai kuruotą ukrainietiškų knygų arba knygų apie Ukrainą angliškai kolekciją. Pernai grįžau su nemaža krūva skaitinių ir to labai pasigendu Vilniaus knygų mugėje – kad užsieniečiams arba expatams būtų aišku, kur vienoje vietoje įsigyti jiems preinama kalba knygas apie Lietuvą. Juk jie jau čia atvyko, vadinasi domisi, o mes to susidomėjimo, atrodo, net nesistengiame patenkinti. Tikrai nėra intuityvu užsieniečiui šiuo tikslu užsukti į Eurekos stendą, įsimaišiusų tarp visų kitų leidyklų.
Ar tikrai Lietuva palaiko Ukrainą?
Vaikštant ir apžiūrinėjant įvairias iniciatyvas ir institucijų stendus neapleido klausimas: o kaip Lietuva matosi Kyjivo knygų mugėje? Būnant Lietuvoje atrodo, kad mes taip smarkiai palaikome Ukrainą, Vilniaus knygų mugėje pilna teminių renginių, atsivežami dalyviai, o Ukrainos vėliavų per capita vien Vilniuje turbūt daugiau negu pačiame Kyjive. Tačiau ar tikrai tai palaikymas? Kodėl Kyjivo knygų mugėje nebuvo Vilniaus knygų mugės stendo, ar Lietuvos stendo, ar teminės lietuviškų knygų parodos, renginių programos, gausios rašytojų delegacijos, nei vieno leidėjo (be neoficialiai viešinčios manęs)? Pavyzdžiui, rodydami solidarumą Lenkijos rašytojai surengė net 10 renginių ir atvyko taip pabrėždami fizinio buvimo kartu svarbą. Taip pat buvo Vokietijos, Japonijos iniciatyvos. Mano manymu, Lietuvos rašytojų ir leidėjų programa būtų svarbiausias palaikymas ir žinutė — mes su jumis jūsų problemose ir jūsų kultūriniame kontekste. Žinoma, tai platesnis kultūros diplomatijos strategijos klausimas, tačiau labai svarbus, nes būtent lankytojų knygų mugės yra scena bendriems kultūros ryšiams megzti ir deklaruoti.
Tiesa, maloniai nudžiugino ant Lenkijos instuto stendo sienos pamatytas Mariaus Buroko eilėraštis lietuvių kalba su vertimu. Ir dar pokalbis „Tiesioginis ryšys: ką turėtume žinoti apie Lietuvos kultūrą“, kurį organizavo Ukrainos PEN centras. Jame Kateryna Michalicyna kalbino Tomą Ivanauską ir Lauryną Katkų. Pernai buvo rašytojos Gabijos Grušaitės ukrainietiško „Stasio Šaltokos“ vertimo pristatymas. Tačiau norėtųsi, kad Lietuvos dalyvavimas Kyjivo knygų mugėje būtų strategiškesnis, gausesnis, ambicingesnis ir labiau pastebimas. Būtų tikslinga, kad ne vien mes patys jaustumės palaikantys Ukrainos kultūrą, bet tai būtų jaučiama ir čia, Kyjive, knygų mugėje kaip centriniame intelektiniame renginyje. Walk the talk.
Ta proga ir šiek tiek ukrainietiškų LAPO naujienų. Mugės dienomis pasirašėme leidybos paramos sutartį dėl lietuvių kilmės ukrainiečių žurnalistės Maričkos Paplauskaitės knygos Traukiniai visada atvyksta laiku leidybos. Daugiau negu dešimtmetį Marička leidžia vieną populiauriausių žurnalų apie Ukrainą ir ukrainiečius – The Ukrainians, o jos knyga – tarp šalies bestselerių. Tikimės, kad jau Vilniaus knygų mugėje galėsite skaityti puikų Vytauto Dekšnio vertimą apie kertiniu simboliu karo metu tapusią instituciją – Ukrainos geležinkelius ir apie tai, kaip būtent Ukrainos geležinkeliai atspindi ukrainiečių atsparumą. Šios knygos vertimas atsidurs greta 2024-aisiais pasirodžiusio Anatolijaus Kuzniacovo dokumentinio romano Babyn Jaras (vertė Zigmas Vitkus) ir žurnalisto Maksimo Eristavi iliustruotos esė knygos Rusijos kolonializmo ABC (vertė Vytas Dekšnys).
Kas yra normalu Kyjivo knygų mugėje?
Neišvengiamai lyginant Kyjivo Book Arsenal su Vilniaus knygų muge turiu paminėti gurmaniškumo aspektą. Juk galiausiai, susimokėjęs 10–18 Eur ateini į renginį visai dienai – norisi geros kavos, gero maisto ir tiesiog jaustis žmogumi. Kyjive tai yra normalumas – tiek kava, tiek elegantiškai maišomi kokteiliai išsinešimui, tiek ir pasitinkantis austrių ir putuojančio vyno stendas. Ir tai nėra prabanga, tiesiog noras lankytojams suteikti ir gurmanišką pasitenkinimą. Beje, taip pat labai patogu, kad knygų mugėje galima nusipirkti gėlių! Tai labai praktiška.
Kyjive normalumas taip pat yra pasigirdus oro pavojaus signalui visus (!) lankytojus suvaryti į arsenalo požemius ir nutraukti visus tuo metu vykstančius renginius. Nors leidėjai akivaizdžiai pastebi dėl to sumažėjusius pardavimus, tačiau visi supranta, kad geriau toks normalumas, negu pasiduoti panikai, grėsmei ir nustoti praktikuoti tai, kas ir taip trapu – kūrybą, intelektinius mainus ir bendraminčių susibūrimus.
Beje, paskutinę mugės dieną per garsiakalbius buvo ieškomas pasimetęs katinas. Sėdėdama renginyje greta kito katino, įsitaisiusio patogiai ant šeimininko kelių, bandžiau suskaičiuoti arsenale matytus katinus ir įsivaizduoti šeimininko motyvą jį/ją atsivesti. Turbūt knygynių kačių kampas galėtų būti populiarus ir Vilniaus knygų mugėje – bookstagramas užsipildytų iškart ir skaitymo populiarumas šautų į nebūtas aušktumas.
Kiek juokauju. Tačiau visos šios iniciatyvos ir Book Arsenal kuravimas praplečia suvokimą apie knygą vien kaip apie karštą prekę – pirk, kol nauja, – o apie leidėjus kaip vien knygų pardavėjus. Labai norisi, kad ir Vilniaus knygų mugėje būtų įvairiau apmąstomas knygos vaidmuo, besikeičiantys skaitymo įpročiai ir, svarbiausia, sukurta estetiškesnė ir patrauklesnė aplinka Knygai ir visai jos nešamai paslapčiai patirti.
