Dabar populiaru
Publikuota: 2019 birželio 9d. 20:00

„Už Kremliaus sienų“: Černobylio realybė niūresnė nei įsivaizduojama – tiesą slėpė ir sovietai, ir Vakarai

Černobylio avarijos padarinių likvidavimo darbai
„Scanpix“ nuotr. / Černobylio avarijos padarinių likvidavimo darbai

Susitarkime dėl dviejų dalykų. Pirma, HBO miniserialas „Černobylis“, filmuotas Lietuvoje, tikrai įspūdingas ir naudingas, vėl sudominantis pasaulį didžiausia branduoline katastrofa. Antra, serialas tik paremtas tikrais įvykiais – realybė, kaip šiemet išleistoje naujoje knygoje rašo Masačusetso technologijos instituto mokslininkė Kate Brown, dar baisesnė. Ir ji tęsiasi.

Knygoje „Išlikimo vadovas“ („Manual for Survival“) K.Brown, žinoma, savo pačios teigimu, demaskuoja milžinišką pasaulio atominės energetikos pramonės sąmokslą nuslėpti tikruosius Černobylio katastrofos padarinius.

Slapukavo esą ne tik sovietai – tiek Maskvoje, tiek Kijeve, tiek Minske, bet ir vakariečiai, ypač JAV specialistai, įjungę visų Jungtinių Tautų (JT) aparatą tam, kad nuramintų pasaulį. Suprask, radioaktyvumas iki tam tikro lygio nėra pernelyg pavojingas, o Černobylio tragedija nė nepareikalavo daug aukų.

K.Brown įtikinamu, galbūt kiek polemišku stiliumi, o svarbiausia – pati išmaišydama Černobylio apylinkes Ukrainoje ir Baltarusijoje, daro visiškai priešingą išvadą.

Jos teigimu, Rusijos, Ukrainos ir ypač autoritarinės Baltarusijos vyriausybės praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje net lengviau atsikvėpė, kai Vakarų institucijos nusprendė pernelyg nesigilinti į atominės katastrofos padarinius šimtų tūkstančių žmonių sveikatai.

Ne vienas, ne du ir net ne dešimt mokslininkų jau parašė krūvą K.Brown knygą išpeikiančių recenzijų – neva tai pseudomokslas ir kliedesiai apie sąmokslą.

Kitų manymu, tokia reakcija tik įrodo, kad profesorės teorijos vertos dėmesio. Branduolinės valstybės visiškai nesuinteresuotos kalbėti apie atominių bombų (ir reaktorių) keliamą – bei jau sukeltą – pavojų žmonijai.

MIT nuotr./Kate Brown ir jos knyga „Išlikimo vadovas“
MIT nuotr./Kate Brown ir jos knyga „Išlikimo vadovas“

Dar pridėkime milijonų žiūrimą HBO serialą, ir atominės energetikos pramonės atstovai gali pradėti rautis plaukus. Vis dėlto galima suprasti ir juos – atominės elektrinės ir branduoliniai ginklai nėra nelogiški sprendimai.

Taikinys – sovietų propaganda

Knygų apie Černobylio tragediją 1986-aisiais pastaruoju metu išleista daug – HBO serialas yra natūrali išaugusios susidomėjimo tąsa.

Apie radioaktyvios taršos bombos sprogimą rašo ukrainietis istorikas Serhijus Plochijus, žurnalistas Adamas Higginbothamas. Aišku, pasirodė ir K.Brown knyga, o vienu geriausių pasakojimų apie katastrofos liudininkus ir aukas iki šiol laikoma Svetlanos Aleksijevič „Černobylio malda“.

Tiesą sakant, nemažai knygų, o ir serialas, kupinos klišių. Černobylio tragedija, rodos, simbolizavo visą buvusį sovietinį režimą – nomenklatūrinę, paranojišką aroganciją, sklerozę, slapumą, cinizmą visuomenės atžvilgiu.

Nacionaliniai judėjimai – ypač Ukrainoje, bet taip pat Baltijos valstybėse – neapsieidavo be kalbų apie Černobylio išdavystę.

Be jokios abejonės, nepamirštama paminėti ir to, kad Černobylio įvykiai ne tik tapo žlugusio SSRS eksperimento simboliu, bet ir paskatino šios imperijos žlugimą – Ukrainoje ir Baltarusijoje niekas jau nebegalėjo tikėti komunistine svajone.

Nacionaliniai judėjimai – ypač Ukrainoje, bet taip pat Baltijos valstybėse – neapsieidavo be kalbų apie Černobylio išdavystę.

Tarkime, A.Higginbothamas tiesiog neria į katastrofos šulinį ir pasakoja, kaip radiacijos ekspertų komanda skubėjo sunaikinto reaktoriaus link, kaip sovokai vėliau ignoravo bet kokius patarimus ir daug ką tiesiog slėpė. Įdomesni, žinoma, žmonių pasakojimai.

Vis dėlto bet kuriam rašančiajam apie Černobylį didžiausias iššūkis turėtų būti toks: kaip susigrąžinti katastrofą iš ją apsupusių mitų ir legendų? K.Brown bando.

„Scanpix“/AP nuotr./Černobylio atominė elektrinė po reaktoriaus sprogimo
„Scanpix“/AP nuotr./Černobylio atominė elektrinė po reaktoriaus sprogimo

Vėlyvuoju sovietmečiu ir pastaraisiais metais daug laiko SSRS praleidusi mokslininkė žvelgia ne tiek į patį incidentą, kiek į tai, kas vyko po to – kai ant didelių Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų nulijo radioaktyvus lietus.

K.Brown taikinys būtent ir yra tas naratyvas, kurį sukūrė sovietų propagandistai, kad iš katastrofos išpeštų bent žiupsnį teigiamų antraščių. Be to, gausiai kliūna ir vakariečiams.

Užteršta beveik viskas

Jei A.Higginbothamas dešimtyse puslapių rašo apie ugniagesių didvyriškumą, tai K.Brown klausia apie tas aukas, kurias Kremlius slėpė nuo pasaulio: „Lyderių Maskvoje strategija buvo tokia: pripažinti tik tai, ko neįmanoma paneigti.“

O kadangi pragaištingiausias radioaktyvus lietus krito toli nuo Černobylio zonos – uždaro rajono 30 km spinduliu aplink sprogusį reaktorių, neigti buvo galima labai daug.

Taip ir buvo, o slėpti pasekmes žmonių sveikatai skubėjo ne tik sovietai, bet JAV bei kitų Vakarų šalių ekspertai – jie tikrai nenorėjo, kad kiltų priešinimasis atominių technologijų plėtrai.

Jie tikrai netroško, kad pasaulis imtų gilintis į tūkstančių atominių bombų bandymų padarinius vandenynuose, dykumose. Maršalo salos buvo JAV branduolinių ginklų bandymų poligonas: vietos gyventojus kamuoja vis sunkesnės ligos.

Tūkstančių žmonių mirtys Baltarusijoje ir Ukrainoje nebuvo tinkamai ištirtos, o tai iš esmės reiškė, kad pasaulis niekada negavo progos išsamiai ištirti, kaip mus veikia radiacija.

Mantra žinoma ir šiandien: atominė energetika yra švari, pigi ir planetos neteršia taip, kaip anglį kūrenančios jėgainės. Paremk atomą – stabdyk klimato kaitą!

K.Brown rašo ne apie ūminį jos poveikį – kaip atominių bombų Japonijoje susprogdinimo atveju, bet apie ilgalaikes gyvenimo radioaktyvioje aplinkoje padarinius.

O kol sovietai melavo ir naikino dokumentus apie radiacijos poveikį (K.Brown aprašo kelis KGB veiklai tipiškus atvejus), Tarptautinės atominės energetikos agentūros (IAEA) vadovas Hansas Blixas linksėjo galva ir gyrė Kremliaus veiksmus tvarkantis po Černobylio incidento.

Toji mantra žinoma ir šiandien: atominė energetika yra švari, pigi ir planetos neteršia taip, kaip anglį kūrenančios jėgainės. Paremk atomą – stabdyk klimato kaitą!

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą
15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą

Ir nesvarbu, kad vienintelio incidento atveju užteršiama beveik absoliučiai viskas: medžiai, žolė, kurią surupšnojusi karvė po 24 valandų duoda radioaktyvaus pieno, keliaujančio ant vaikų stalo.

Šiandien galima rasti daugybę publikacijų, kuriose kone džiugiai konstatuojama, kad Černobylio zonoje gyvūnija klesti, o gyventi čia gali ir žmonės, nes užterštumo lygis minimalus.

Bet ten vis dar radioaktyvios ir uogos, masiškai renkamos Polesės pelkynuose. Jas superka pardavėjai Lenkijoje, kurie savo ruožtu eksportuoja gražiai supakuotas gėrybes į visą Europos Sąjungą.

„Twitter“ nuotr./Černobylio zonoje masiškai renkamos radioaktyvios uogos
„Twitter“ nuotr./Černobylio zonoje masiškai renkamos radioaktyvios uogos

Tikriausiai geriau patikrinti, kokias uogas perkate prekybos centre – nebent, aišku, tikite, kad radiacija nėra pavojinga, arba jums neskaudėtų dėl, sakykime, dešimtmečiu trumpesnio gyvenimo.

Į pagalbą atėjo vakariečiai

Dar viena iškalbinga istorija pasakoja apie dienas, kai radioaktyvūs izotopai iš Černobylio pasiekė Graikiją. Šalies ūkininkai surinko radioaktyvių javų derlių ir 300 tūkst. tonų javų eksportavo į Italiją.

Italai, žinoma, nenorėjo tokios dovanėlės, bet graikai irgi atsisakė pasiimti javus. Abi valstybės pradėjo aršiai pyktis, o galiausiai užterštus javus nupirko Europos Ekonominė Bendrija (dabartinė ES, – red.).

Radioaktyvūs javai buvo sumaišyti su švariais ir kaip „humanitarinė pagalba“ išsiųsti į Afrikos šalis bei Rytų Vokietiją.

„Scanpix“ nuotr./Ukrainos laukuose matuojamas radiacijos lygis
„Scanpix“ nuotr./Ukrainos laukuose matuojamas radiacijos lygis

„Mes norime tikėti, kad gamta gali atitaisyti visa tai, ką mes sunaikiname, bet iš tikrųjų toliau vyksta destrukcija. Radiacija tvirtai įsiskverbusi į Černobylio zonos ekosistemą – į pelių kūnelius, į nukritusius lapus miške“, – rašo K.Brown.

Tiek sovietai, tiek vakariečiai, 1988 metais susirinkę į specialią konferenciją, Kijeve labiau troško neutralizuoti dramatišką retoriką.

Radioaktyvūs javai buvo sumaišyti su švariais ir kaip „humanitarinė pagalba“ išsiųsti į Afrikos šalis bei Rytų Vokietiją.

Anot K.Brown, sovietai tuo metu buvo pervargę – ekonomika šlubavo, karas Afganistane nesisekė, kasdienių prekių trūko, Kaukazas jau kunkuliavo. O tuo metu Černobylio pasekmės – maisto subsidijos ir išlaidos nuolatiniam medicininiam stebėjimui – dar labiau sunkino naštą.

Į pagalbą atėjo vakariečiai – amerikiečiai, prancūzai, kurių atstovas, Kijeve aiškinęs, kad gyventi aplink Černobylį nėra pavojinga, tėvynėje vėliau buvo nuteistas už informacijos apie katastrofos Ukrainoje slėpimą ir tragedijos padarinių minimalizavimą.

Daugelis JAV delegatų į sovietinį Kijevą tada vyko už JAV energetikos departamento (DOE), žinoma, atsakingo už Amerikos branduolinio arsenalo sukūrimą, lėšas.

O kaip tik tuo metu už Atlanto žiniasklaida sproginėjo pranešimais, esą DOE mokslininkai sukėlė pavojų tūkstančiams žmonių savo slaptais branduoliniais eksperimentais per pirmuosius Šaltojo karo dešimtmečius.

Sveikatos problemų apstu

Kijevo konferencija tokiems atominės energetikos pramonės lobistams tapo proga parodyti, kad radiacija iš tiesų beveik niekuo nepavojinga, jei jos dozės kontroliuojamos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Apleistas kaimas Baltarusijos Gomelio rajone 1992 metais
AFP/„Scanpix“ nuotr./Apleistas kaimas Baltarusijos Gomelio rajone 1992 metais

Juk jei sovietai gali įtikinamai parodyti, kad radiacijos porcijos Černobylyje pakenkė tik kelioms dešimtis likvidatorių, tuomet nepavojingais tampa ir visi branduoliniai bandymai bei, aišku, kitos panašios avarijos atominiuose reaktoriuose.

Žmonės Sovietų Sąjungoje visgi puikiai žinojo, su kuo susidūrė. Mano paties tėvas skubėjo slėptis į ligoninę, nes suvokė, kad jį kaip inžinierių gali išsiųsti į Šiaurės Ukrainą.

Motinos šioje šalyje ir Baltarusijoje netrukus ėmė skelbti aliarmą dėl vis dažnesnių iki tol labai reto skydliaukės vėžio diagnozių, žmonėms kilo įvairių kitų sveikatos problemų – daug naujagimių mirė vos gimę, vyrai tyliai kentė impotenciją.

K.Brown atlieka puikų žurnalistinį darbą – ji pabendravo su šimtais paprastų žmonių, kurie anuomet beviltiškai maldavo nomenklatūrininkų juos evakuoti, su regionų medikais ir mokslininkais, kuriuos tildė sovietinis elitas ir net vakariečiai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Černobylio avarijos padarinius jautė šimtai tūkstančiai žmonių
AFP/„Scanpix“ nuotr./Černobylio avarijos padarinius jautė šimtai tūkstančiai žmonių

Pastarieji – neįtikėtina – žmonėms, gyvenusiems su visais Černobylio tragedijos padariniais ir juos jautusiems fiziškai, kalbėjo apie radiofobinį efektą. Suprask, tavo liga – psichosomatinis reiškinys.

IAEA konsultantai po katastrofos paskaičiavo (nežinia kaip), kad žmonės Baltarusijos pietuose ir Šiaurės Ukrainoje vidutiniškai suvalgo 300-600 gramų grybų ir uogų (radioaktyvių) per metus. Bet vietiniai pateikė visai kitokius skaičius – 200-300 gramų uogų ir grybų per dieną.

Kaip autorė pati pastebi, Černobylio vaikai dar gyvi. Nors ir nevisiškai sveiki.

Tokie nesusipratimai svarbūs, nes keleri metai po avarijos grybai, uogos ir pienas buvo radioaktyviausi produktai. Mokslininkai šiandien žino, kad radioaktyvūs izotopai į žmonių organizmus tada patekdavo kartu su maistu.

Kaip jau minėta, pasirodžius K.Brown knygai jos autorė sulaukė daug kritikos. Ir taip, bent jau branduoliniai ginklai, nors ir paradoksalu, yra baisi, bet labai efektyvi atgrasymo priemonė, neleidžianti kilti naujam dideliam pasauliniam karui.

Ir, žinoma, K.Brown knygoje galbūt per daug polemikos ir aistros, o kritikus nuginkluojantys paskaičiavimai slepiasi tik išnašose. Tačiau tragedija buvo tikra: kaip autorė pati pastebi, Černobylio vaikai dar gyvi. Nors ir nevisiškai sveiki.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:22
07:05
00:51

Dabar tu gali